Marija Dubickienė
Autorės nuotraukos
Kenija – ne pirma mano aplankyta Afrikos šalis, bet ši – viena įspūdingiausių. Jos pasirinkimą lėmė ten gyvenanti draugė Aida Koinet Nganga, kuri pagal mano pageidavimus pažadėjo paderinti maršrutą. Ši kelionė man ypatinga ir tuo, kad ją dovanojau dukrai 18 metų proga.
Skrydis namo virš 20 valandų… Ir viskas lieka tik atsiminimuose.
Apie aplankytas vietas ir kainas
Išties Kenija yra ta šalis, kurią, ieškant egzotikos, verta aplankyti. Gal ne visus regionus, bet išskirčiau masajų provincijas (Narok, Masai Mara), Nairobį, Naivašo bei Elementeito ežerus, Indijos vandenyno balto smėlio Malindi pakrantes.
Kainos afrikietiškos – pietūs nuo 8-15 JAV dolerių. Kuras – apie 1 JAV dol. Džipo su draudimu ir galimybe kirsti Kenijos sieną nuoma parai – 120-140 JAV dol.
Fantastinės Enduro trasos. Pilnos komplektacijos lengvųjų motokroso ir sunkiųjų KTM enduro motociklų pasiūla yra su palydovu ir techniniu aptarnavimu.
Paprasto automobilio nuoma parai ~ 60 JAV dol. Nakvynė viešbučiuose – nuo 5 iki 30 JAV dol. Gali rinktis ir vilą 1500 JAV dol. nakčiai. Arbatpinigiai – 1-5 JAV dol. Mombaso ir Malindi, Nairobio provincijose viskas brangiau – turistai išlepino. Reiktų atkreipt dėmesį, jog vietiniai labiausia mėgsta savus pinigus, o ne dolerius ar eurus. Kursas 1 JAV dol.– 100 KSh (Kenijos šilingų). Kuo mažesnė JAV dolerio kupiūra – tuo pigesnis kursas. Iki 20 JAV dol. kupiūrų nieks nenori imti ir dažnai prie viešbučių sutinki vietinius, kurie maldauja pakeisti metalinius eurus arba smulkius dolerius, nes bankai jų tiesiog nesuperka. Svarbu žinoti ir tai, kad kuo toliau nuo Nairobio, tuo kursas turisto atžvilgiu prastesnis, jeigu sostinėje už 1 JAV dol. gavome 100 KShs, tai Naroke vos 92KShs.
Svarbu ir tai, kad didžiuosiuose nacionaliniuose parkuose prašo mokėti kortelėmis ir reikalingas pasas. Bilietas galioja 24 h. Taigi apskaičiavus laiką galima pagauti ir vakarinių medžioklių laiką ir ryto brėkšmą su vienu bilietu, kurio kaina – nuo 60 iki 80 JAV dol. Aplink parkus pilną lodžijų (nakvynė 25-50 JAV dol.). Kiekviena nakvynės vieta savaip įdomi. Prie mūsų palapinės ryte ganėsi zebrai ir gazelės. Šeimininkas mūsų gyvenamos vietos yra vokiečių kilmės, tai palapinėse – vokiška tvarka ir maistas adaptuotas europiečiui. Gyvenome 5 žmonės, o nuo18 val. jau tamsu. Ryšio nėra. Laužo irgi nėra. Tikras relaksas laukinėje gamtoje. Gali medituoti, ar gurkšnoti savo atsivežtą vyną.
Turistams siūloma Masajų Moranų programa, bet klausimas, ar verta ją užsisakyti, nes tai nėra pigu. 1morano atėjimas – 20 JAV dolerių. Ką jis daro? Atėjęs pavalgo tavo maisto, išgeria vyno ir pažaidžia mobiliuoju. Mat nuo senų senovės moranai – genčių apsauginiai, kuriems atėjus į kaimą duodavo maisto. Tada jie kaimui parnešdavo ožką. O dabar medžioklė uždrausta, tai jie šast ir pasėdi.
Masai Mara parkas vertas dėmesio, jame per parą matėm beveik visą Afrikos šešetą. Tik va, raganosio ne, nes čia jų tiesiog nebūna.
Nesinervink, diena dar jauna
Mombasas ir Malindi – visai kitokio pobūdžio regionas. Čia viskas daug suprantamiau. Nėra tokio skurdo. Daug informacijos. Visai šauniai galima atsiskaityti eurais. Maistas dažniausiai pateiktas higieniškai ir estetiškai.
Vietiniai laisvai kalba itališkai, vokiškai angliškai ir net lenkiškai. Pasirodo Mombase nemažai viešbučių turi išeiviai iš Lenkijos. Keliai – dviejų juostų autostrada, greitis – 90km/h, net mačiau ženklus su nuorodom.
Kadangi labai norėjau aplankyti prieglaudas, tai lyginant su Nairobiu, čia skurdas, nešvara, netvarka. Masajų kaime panašiai – trūksta švietimo, iki šiol vyrauja apipjaustymo tradicijos. O štai Malindi, nors jau pasiruošėm ir nupirkom daugiau maisto nei pieštukų, nustebino nuoseklumas ir tvarka – netgi labdaros priėmimo formalumai.
Žodžiu, čia nuo senų laikų tranzitinis krantas, apjungiantis įvairias kultūras bei leidžiantis pažinti įvairių šalių tradicijas, bei religijas.
Aktyvi tarpkontinentinė prekyba, leidžia iš uždirbamų pinigų remti švietimą, medicinos įstaigas bei kelių tiesimą. Čia tikrai, net žmogui mėgstančiam komfortabilų poilsį, galima rasti jaukių nebrangių vietelių, tik prieš keliaujant reikia pasitikslinti, kada lietaus sezonas ir būti nusiteikusiam, jog kambaryje su jumis gyvens ir keletas driežiukų.
Maliarija – čia šios ligos jie nebijo. Jeigu ne lietaus sezonas, tai susirgti maža tikimybė. O jeigu jau užsikrėtei, tai yra indiški vaistai „Kuki“ – trys dienos ir liga praeina kaip lengvas peršalimas.
Uodų galima išvengti
Uodų, kaip ir Lietuvoje, vakarais drėgnesnėse vietose pilna. Net patys pigiausi viešbučiai turi priešmoskitinius tinklelius ir visuomet padeda purškiamos nuodingos chemijos. Prevenciškai, išėjus turistui vakarieniauti, aptarnaujantis personalas išskleidžia užuolaidas ir į jų vidų pripurškia chemijos, o po to pravėdina kambarį. Mūsų didžiai nuostabai, miegant sevanoje, kad patalynė palapinėje būtų šilta ir sausa, radom po antklodėm pakištas gumines karšto vandens pūsles. Žmonės draugiški ir besišypsantys.
Žinoma, jog baltaodis – pinigų šaltinis, tai viską siūlo pirkti. Bet jei išgirsta, kad nieko nepirksi, nusišypso ir pasitraukia ištardami – „Hakuna matata“ (nesinervink) ir „polipoli“ (pamažėle). O jeigu skubini ką nors padaryti greičiau, nei jis nori, išgirsi kad ir penktą po pietų „diena dar jauna,“ spėsim. O jeigu nespėjo, tai vėl – „hakuna matata“. Viskas chill.
Vietinis transportas: didmiesčiuose mums įprastas taksi, mažesniuose miestuose tuktukai ir man visiškai nauja „bodaboda“ – motociklai – taksi, sugebantys vežti iki keturių žmonių, sofą arba dešimt maišų grūdų. Kaina – doleris važiuojant bet kuriuo atstumu. Ir jų pilna visur, net ten, kur nėra gyventojų… Jie veikia įvairiai, gali nusisamdyti net visai dienai.
Taigi Kenija – šalis, kurioje turi neskubėti ir atsipalaiduoti. Gerai pasirinkti atvykimo laiką. Ir jei netaupai pinigų yra tiesioginis skrydis Varšuva-Nairobis. Čia poilsis tiems, kas mėgsta natūralų gamtinį poilsį. Ir gyvenimą be konkretaus plano.
Malindi apylinkės
Malindi –užsieniečių rojus. Žmonių mažai, jokių turkiškų animatorių ir plyšaujančios muzikos. Relaksas – šimtas procentų. Aišku, gyvybės čia pilna – nuo šimtakojų iki beždžionėlių. Nieks niekur neskuba „akunamtata“ ir „polipoli“ – pagrindinės frazės, girdimo nuo ryto iki vakaro. Jei užsisakei kavos ir ją atneš po valandos, tai tau pasisekė. Nes mums sąskaitą už gėrimus nešė pusantros valandos ir dar dukart ją taisė… Apsistojom italo menininko viloje… Jautėmės tarsi mažojoje Italijoje, su Karibų smėliu, salų ramybe, karštai drėgnu Afrikos oru, ir be temperamentingųjų italų.
O vietiniai neįkyrūs. Maistas itališkai tobulas. Viskas natūralu ir jauku. Nežiūrint, kad visos trys merginos miegojom vienoje lovoje, nes kambary buvo per daug įvairių gyvių, tai apsistojom mažoje asmeninėje erdvėje. Kainos, kaip ir gali tikėtis, katalikiškos. Galima gauti kambarį nakvynei už 25 JAV dolerius. O asmeninį, bet vietinį namuką ir už 5 JAV dolerius. Žodžiu, rastamanų ir kaituotojų rojus!
Gyvenimas iš arti
Indijos vandenynas nuo ryto iki vakaro dukart pakeičia kranto liniją. Tarsi specialiai, kad žmonėms būtų smagiau – dienos metu pliažas prasiplečia maždaug dešimčia metrų. Pakrantės pilnos vietinių, dieną siūlančių viską – nuo suknelių iki marichuanos. Vakare ilsisi ir užsiima aktyviomis veiklomis, kas bėgioja, kas futbolą žaidžia… Bet visuomet tu jiems akį traukianti „mazunga“ (baltaodė), ir jei turi galimybę stengiasi tave pačiupinėti. Su Vaidile net juokavom, kad čia į kelionę įskaičiuota ir kompanija – nuo vienatvės niekada nemirsi. Bet asmeninės erdvės norėtųsi daugiau. Laimė, kad jie neįkyrūs, kaip pvz. egiptiečiai, kurių paprašius atsitraukti, paliks tau porą metrų, bet gali sekti visus tris kilometrus.
Labai smagu pamatyti tą jų gyvenimą iš arčiau. Viskas taip primityvu ir paprasta. Ir skurdu. Šiuo metu visiems atostogos. Ir suaugusiems ir vaikams. Vaikams tai dažnai jos būna. Ir per karščio sezoną, ir per lietaus. Žodžiu, du mėnesius mokosi, du ilsisi. Kad vaikai įgytų savarankiškumo, po pradinės mokyklos tėvai juos siunčia į kuo toliau nuo namų esantį regioną. Čia ir turtuoliai, ir skurdžiai tampa lygūs – jie gali atsivežti pagal sąrašą pirmo būtinumo daiktų ir vonelę apsiprausti arba rūbus išsimazgoti, o jei panorės namo, bus per toli grįžti. Žodžiu, nuo vaikystės kažkaip tenka adaptuotis, būti vienam…
Čia tik mergaičių kitoks likimas, dažniausiai po pradinės mokyklos jos grįžta prie ūkio. Bet kol jie maži, visi vienodi – visų akys žiba ir nuoširdžiai geros.
Lea Mwana vaikų centras
Mano noras aplankyti vaikų namus čia išsipildė. Stipri emocija. Bet nebuvau šokiruota. Masajų kaime buvo daug baisiau. Pasirodo, italai čia iki šiol yra didieji mecenatai. Jie stato mokyklas, globoja našlaičius. Tik kad jų begalės…iš visų kaimų ir skirtingo amžiaus…Trūksta maisto, medikamentų, kai kurie vaikai neragavę mėsos. Čia Žilvinas Užkuraitis pasakytų, tai ir gerai, sveiki lai auga.
Išties, svarbiausia, kad visi turi stogus virš galvų. Vien tik Malindi 7000 rezidentų yra italai. Jie valdo viešbučius ir kitus turistinių paslaugų centrus. O iš pajamų remia socialinius projektus. Regionas tikrai nėra skurdus, tik afrikietiškai egzotinis.
Blue Safari arba „Mažoji Sardinija“
Salos kurių nėra, tik pusiaudieny jos iškyla, nuslūgus vandenynui… Tada staigiai prisižvejoji Lunafish ir Selffich (vetimų neradau), prisigaudai omarų ir užsikuri laužą. Reikia tik spėti pavalgyti, nes netrukus jos vėl dings po vandeniu.
Čia nardymas su vamzdeliu neprimena Raudonosios jūros, bet koralų ir žuvyčių yra. Gal ir ne stebuklas tos balto smėlio salos, bet maistas nuostabus, tiesiog tobulas.
Masajai
Naujųjų metų išvakarės. Susiruošėm aplankyti masajų miestelį, kai visi sugrįžę iš ganyklų. Didžiausia dalis jo gyventojų dirba turistams. Turi savo vaistinę, banką net Hard rock kavinę. Nepaprastas nuoširdumas, plati šypsena ir ramybė – pagrindinis masajų bruožas. Jie, sako, neturi baimės jausmo, todėl jų nepuola laukiniai žvėrys.
Jų gyvuliai ganosi ramiai, nes šeimininkas už jų gyvybę gali paaukoti savąją. Jie saugo savo svečius – kol esi jų teritorijoje, jie už tave atsako. Visuomet apsiginklavę lazda – nuo smulkių gyvių, nes jie neturi dvasios. O didieji juos gerbia. Dar niekur nesijaučiau taip ramiai ir saugiai, kaip čia.
Masajų moterys
Argi jos neegzotiškos ir žavios, kai laukia vyrų po porą mėnesių, kol jie grįš ganę bandą. Netgi penkios gali dalytis vienu vyru… Pačios susidrėbia iš karvės šūdo trobelę ir prižiūri vaikus. Kol vyro nėra – daro suvenyrus, kuriuos parduoda turistams. Nes reik cukraus, aliejaus ir kt. Ir gyvena tarpusavy laimingos – apie skyrybas kalbų nėra.
Kai joms būna 11 metų, ištraukia du apatinius dantis, kaip brandos ženklą, kad būtų pilnavertės ir gerbiamos. Vyrai už jas sumoka išpirką karvėmis – nuo 10 iki 100. O viena žaloji čia 2000 JAV dolerių kaštuoja. Tad neturčius masajus, vos vieną žmoną išsiperka. O jį, kad taptų vyru, ne tik apipjausto, bet ir iltinius dantis, sulaukus pilnametystės, ištraukia. Žodžiu, savitas gyvenimas.
Masajų vyrai
Jei moterys man pasirodė gražios, tai vyrai tiesiog egzotiniai. Savo vertę jie nusistato šokinėdami į aukštį. Juos įvertina karvių skaičiumi. Tada jie žino, kokios ieškoti žmonos, nes žmonos šeima jau žino kiek karvių galima reikalauti iš jo. Žodžiu, finale moteris gauna karvių, o vyras žmoną.
Jie oficialiai pripažįsta poligamiją. Mažiausia – dvi žmonos. Ir miega visi kartu. Trise tai trise, keturiese tai keturiese. Todėl namuose būtini trys kambariai – vienas dešimčiai vaikų, kitas –visoms žmonoms ir jam, trečias – virtuvei ir kitiems rakandams. Bet visgi, jo pareigos lieka ganyti karves, o žmonai susidrėbti iš molio ir karvės šūdo trobelę. Ir jie laimingi. Pastoviai šypsosi. Ir sako, jog sunku gauti karvių žmonoms pirkti.
Valgo visada karštą maistą. Masajus niekada nesineša lauknešėlio. Jei labai alkanas, su strėlyte praduria specialioje karvės kaklo vietoje veną ir pageria šilto kraujo. Tada užlipina skylę moliu ir gano karvę toliau. Per Naujuosius metus pjauna ožką, tada kraujo duoda pagerti ir žmonoms, ir svečiams. (Ožka čia – 500 JAV dol.). Po to viską kepa ant laužo.
Be plano
Kai atvyksti į Afriką, reik kažkaip išmokti neplanuoti ir neskubėti.
Dar labai svarbu negirdėti, ką sako vietiniai, o pasitikėti tik savimi ir nuojautomis. Kenijos trys minutės tai mūsiškos dvi, arba pusantros valandos. Jų rekomendacijos, kur pasikeisti pinigus, visada kainuos brangiau. Jei yra planas a ir b, tai didžiausia tikimybė, kad bus c. O laikas užtruksiantis kelyje išvis yra neapčiuopiama dimensija. Atrodo punktualiausi yra vietiniai žvėrys. Jie visada laukia.
Orus čia sunku nuspėti, tai lyja, tai karšta… Bet dažniau čia mums buvo šalta. Kad ir turą po Naivašos ežerą nutraukė šaltas, patikėkit, labai šaltas lietus. Bet hipopotamus ir žirafas matėm, tik vienus ant kranto, o kitus vandeny.
Draugiškumas
Kai susiduri su pirmu automobilio, neišlaikiusio bekelės standartų, gedimu, tampi atrakcija visam kaimui. Per keletą minučių, kol mes sprendėm, ką daryti trūkus antifrizo šlangelei, jų rinkosi vis daugiau ir vis didesnių ekspertų. Atsirado siūlančių ir pavežti, ir žemės sklypą nusipirkti. Kol pasiekėm autoservisą nerimo ir smagumo buvo geroms porai valandų.