Libanas. Patarimai keliaujantiems savarankiškai

 

Rimantas Vaitkevičius

Autoriaus nuotraukos

 2010 m. spalio pabaigoje dviese aplankėme daugumai lietuvių keliautojų mažai žinomą Libaną. Ši šalis turėtų būti ypač įdomi tiems keliautojams, kurie domisi religija ir istorija.

Libano plotas nedidelis (10 500 kv. km), tačiau jame yra net 5 UNESCO saugomi kultūros paveldo objektai. Čia taikiai gyvena net 17 skirtingų religinių bendruomenių: maronitai, musulmonai sunitai, musulmonai šiitai, stačiatikiai, krikščionys, katalikai, graikai katalikai ir kt. Gražu, kai 200 m spinduliu stovi mečetė, bažnyčia ir cerkvė. O po pamaldų skirtingų tikėjimų žmonės sveikinasi ir linki vienas kitam gerovės.

Per Libano teritoriją praslinko daugybė civilizacijų ir visuomeninių formacijų. Gyveno čia finikiečiai, asirai ir persai. Šią teritoriją buvo užkariavęs Aleksandras Makedonietis, romėnai. Ji priklausė ir Bizantijai, vėliau arabams, kryžiuočiams, Egipto mameliukams, Osmanų imperijai ir kt. Paskutiniai čia viešpatavo prancūzai. Tad istorinių klodų daugybė ir beveik viską pamatai savo akimis. Tiesiog neįtikėtina, kad Romos imperijos provincijoje buvo statomos šventyklos-kolosai, kad čia yra pirmojo žinomo pasaulyje miesto liekanos.

Libanas – vienintelė man žinoma Artimųjų Rytų šalis, kur vis dėlto daug krikščionių, o musulmonai ganėtinai laisvamaniškų pažiūrų (išskyrus šalies pietus, kur galioja griežti islamo kanonai).

Beirutas panašesnis į klestintį Europos miestą. Gyvenimas kunkuliuoja ir dieną, ir naktį. Gausybė žmonių, automobiliai daugiausia nauji, vos ne kiekviename name įsikūręs restoranas, kavinė arba šiaip linksma užeiga.

Savo kelyje nesutikome turistų, išskyrus grupę japonų ir vieną porą rusų. Dauguma pasaulio vyriausybių savo piliečiams dėl „Hezbolah“ keliamo pavojaus nerekomenduoja vykti į Libaną. Buvome mes toje „Hezbolah“ irštvoje Balbeke, bet jokių incidentų. Žinoma, nejauku, kai ant kiekvieno kampo matai žmogų maskuojamąja uniforma su automatu ar net kulkosvaidžiu rankose. Pastatų sienos ir tvoros nuklijuotos barzdočių nuotraukomis. Plevėsuoja žalios vėliavos. Bet pats būk ramus, neprovokuok, nefotografuok ir viskas bus gerai.

Taigi Vilnius–Ryga. Pora valandų Rygos oro uoste, dar 4 valandos skrydžio ir nusileidome Beirute. Lietuva ir Libanas vienoje laiko juostoje, tad laikrodžių sukioti nereikia.

Lietuvos piliečiams taip pat nereikia pirkti ir vizų, nors prieš išskrendant, skaičiau, kad atvykus į šalį, oro uoste būtina sumokėti 17 JAV dolerių už vizą ir dar 4 dolerių išvykimo mokestį. Net ir vienos kelionių agentūros tinklalapyje apie tai rašoma. Pasirodo, tai migla. Mes nemokėjome nė cento. Ypač kruopščiai tikrina pasą (jokių būdu negali būti Izraelio vizos). Juokui – daug vargo su mano pasu, kol išstudijavo visų šalių vizas ir spaudus. Lengviau buvo žmonai – naujas pasas ir Libano antspaudukas pirmas. Tad atvykimo spaudas, dar viena pasų patikra ir eini pasiimti bagažą.

Norint pasiekti savo viešbutį Beirute, reikia turėti pasiruošus 25–30 JAV dolerių. Lėktuvas atskrenda naktį, formalumai, tad prieš oro uosto pastatą taksi pamatote tik apie 2 val. Taksi daug, rinktis yra iš ko, derybos dėl kainos – kliento problema. Mes po 10 min. paieškų ir aršių ginčų į viešbutį atvažiavome už 20 JAV dolerių. Reiktų nepamiršti pasilikti 30 dolerių grįžimui, atgal pigiau neveža.

Daug metų keliauju, turiu patirties, todėl vadovaujuosi taisykle, kad vietinės valiutos nereikia versti į litus, perversti į JAV dolerius ar Mongolijos tugrikus. Kiek turi arba kiek suplanavęs išleisti pinigų, tiek pagal poreikį keiti į vietinę valiutą ir skaičiuoji tik ją.

Šalies piniginis vienetas – Libano svaras, dar vadinamas lyra (LL), labai stabili valiuta. Nepriklausomai nuo JAV dolerio kurso kaitos pasaulinėje rinkoje, Libano lyros kursas dolerio atžvilgiu nesikeičia: 1 JAV doleris lygus 1500 lyrų. Išskyrus bankus oro uoste, visur kitur (valiutos keitimo punktai, viešbučiai, restoranai, parduotuvės ir kt.) komisinis mokestis neimamas. Beje, atsiskaityti už paslaugas ir pirkinius galima tiek lyromis, tiek doleriais. Kiekviename čekyje kaina nurodoma lyromis ir doleriais. Labiau apsimoka dolerius keisti į vietinę valiutą, nes ja mokant už paslaugas grąžą gauni 250 lyrų tikslumu (tai smulkiausia moneta). Noriu pabrėžti, kad Libanas – brangi šalis (kainos labai panašios į lietuviškas).

Viešbučiai. Viešbutis Beirute buvo užsakytas tik keturioms paroms. Todėl reikėjo susirasti viešbutį ir kitoms dienoms. Jokių problemų – www. booking.com ir visi Libano viešbučiai prieš akis. Radome ir dar pigesnį. Beirute siūlau viešbučius pasirinkti, kurie yra Hamra, Makdssi, Jeanne d‘Ark gatvėse.

Hamra gatvėje ir aplinkinėse gatvelėse gausybė bankų, parduotuvių, kavinukių, restoranų, greito maisto užkandinių. Tai lyg ir Beiruto prekybos centras.

Jounieh kurortiniame miestelyje 3 žvaigždučių viešbučio kaina svyruoja nuo 60 iki 100 JAV dolerių už parą. Užsisakydami viešbutį, atkreipkite dėmesį, ar jis yra pirmoje linijoje nuo jūros, ar turi savo nemokamą pliažą. Pavyzdžiui, Beirute yra visuomeninių miesto pliažų, bet jei nori gultų, skėčio, staliuko, už šią paslaugą prašo iki 15 dolerių. Svarbiausia, kad iš centro be „servis“ taksi ten nenuvyksi, visuomeninio transporto iš čia nėra, o pėstute labai toli.

Beirute 3 žvaigždučių viešbučių kambarius tvarko kasdien. Numeryje yra karštas ir šaltas vanduo, tualetas, dušas ar vonia kartu, taip pat kondicionierius, šaldytuvas, televizorius, deja, nėra plaukų džiovintuvo.

Kalba. Kalbama arabiškai, tačiau dauguma gyventojų gerai kalba angliškai ir prancūziškai.

Miestų ir vietovių pavadinimai vietiniams geriau suprantami, kai jie tariami arabiškai.

Taksi. Jų tiek daug Beirute ir kituose miestuose, kad net tiršta. Šūksniai „Taksi, taksi“ skamba maždaug kas 5–6 žingsnius. Taksi dviejų rūšių. Pirma – kai dėl kainos susitari (mums įprastų taksometrų nėra ) ir važiuoji į savo tikslą garantuotai tik vienas ar su sava kompanija. Kita – „servis“ (kirtis ant „vis“) – tai važiavimas tokiu pat automobiliu į tau reikalingą miesto tašką. Tik kiekvienas klientas moka 2000 lyrų, o vairuotojas turi teisę paimti į „taksą“ pakeleivius. Sustojus taksi, klauskite, ar „servis“, jei atsakymas neigiamas, po minutės sustos kitas. Konkurencija didžiulė. Labai nuoširdžiai siūlau naudotis šia transporto priemone. Jūs mokate tik 2000 lyrų (1,3 JAV dolerio, arba 3,25 Lt), o Beirute važiuojate ten, kur norite.

Visuomeninis transportas. Miesto maršrutinio autobuso bilieto kaina – 1000 lyrų. Autobusas stoja ten, kur reikia keleiviui. Mikroautobusai veža iš Beiruto į kitas tolimesnes vietoves: už 1500 lyrų į Jounieh, 3000 lyrų kainuoja kelionė į Byblos, į Saidą – iki 6000 lyrų. Jie taip pat sustoja ten, kur paprašai.

Kaip racionaliai praleisti 8 dienas. Dar būdami Libane, pasiprotinome, kad dėl kai kurio nežinojimo kelionę suplanavome ne visai teisingai. Tad idealus maršrutas, mano supratimu, turėtų būti toks.

Pirmas tris dienas reikia gyventi Beirute. Pusę pirmos dienos skirti tik centriniam Beirutui. Antrą – visos dienos arba 8 val. išvykai maršrutu Anjaras–Balbekas–Ksara. Šiam maršrutui tikrai būtinas gidas. Abiejuose miestuose be gido paaiškinimų nesužinosite daug svarbių ir subtilių momentų. Trečią dieną važiuoti į Saidą-Tyrą-Echmouną. Tokių ir dar daugiau įvairiausių maršrutų Libano turizmo agentūrose su gidu yra apsčiai. Nors į Saidą ir Tyre galima važiuoti taksi, pakeliui paprašykite, kad taksi užvežtų į Mantarą. Ten ant kalno ir labai aukšto kūgio formos pjedestalo – šv. Marijos skulptūra, naujai statoma bazilika, vienintelė pasaulyje šv. Marijos skulptūra be kūdikėlio rankose. Pagal legendą Marija gyveno uoloje ir laukė grįžtančio iš kelionės po dabartinio Libano teritoriją Jėzaus, kuris šios kelionės metu vandenį pavertė vynu. Dabar šioje uoloje įrengta koplyčia. Prieš akis atsivers nuostabi panorama.

Vėliau trims dienoms reikia persikelti į Jounieh. Tai arčiau iki Byblos. Iš šio kurortinio miestelio keltuvu (kilfolirik) ir funikulieriumi pakilti į Harisos kalną (612 m virš jūros lygio). Ten apžiūrėsite naujosios architektūros didžiausią Libane Šv. Mykolo bažnyčią. Ant kalno stovi ir šv. Marijos statula (Notr dam diu Liban) (sveria 15 tonų). Panaši į Brazilijos Jėzaus Kristaus Atpirkėjo statulą.

Iš Jounieh patogu nusigauti ir į Jetta Grotto. Tai įspūdingi ir be galo ilgi dviejų lygių urvai su fantastiškai apšviestais stalaktitais ir stalagmitais (www.jeitagrotto.com/siteE.html). Sunku popieriuje perduoti patiriamas emocijas. Tikrai negaila už tokį grožį mokėti 16 500 lyrų. Tik viduje neteks fotografuoti. Mobilieji telefonai, fototechnika ir vaizdo technika paliekami saugojimo kameroje.

Grįžtant į Jounieh, reiktų paprašyti taksisto, kad nuvežtų prie Šunų upės (Nahr al-Kelb). Tais laikais, kol nebuvo tiltų ir tunelių į jūros pusę, kiekvienas, įveikęs šią sraunią upę, jautė savo pareigą tai įamžinti uolose (maždaug – „čia buvo Petras ir Onutė“). Čia palikta per 17 tokių „autografų“. Pradedant Babilono caru Navuhodonosoro, tęsiant asirais ir baigiant Napoleonu.

Jounieh apžiūrėjus planinius objektus, po pusdienį galima skirti poilsiui prie Viduržemio jūros. Kiekvienas viešbutis turi nuosavus nemokamus pliažus, kurie nuo viešbučio yra tik perėjus per gatvę. Beje, šiame miestuke prie transporto žiedo, į Beiruto pusę, atviroje terasoje, ant jūros kranto yra restoranėlis su puikiu libanietišku valgiaraščiu ir labai jau padoriomis kainomis.

7–8 dieną reikia vėl gyventi Beirute. Iš čia naktį patogiau įveikti 8 km atstumą iki oro uosto. O, be to, baigti pasivaikščiojimą po Beirutą (pavyzdžiui, aplankyti Sursocko muziejų) ir pasivaikščioti Kornišo krantine, nusipirkti, ko neaptikote kituose miestuose. Žemiau aprašytą pasivaikščiojimą po Beirutą reiktų padalyti dviem dienomis.

Tokiu būdu per www.booking.com užsisakote 3 viešbučius. Tik viešbučio aprašyme atkreipkite dėmesį, kokias kredito korteles priima (jei ruošiatės jomis atsiskaityti) ir nuo kelintos valandos registravimas ir išregistravimas. O už pragyvenimą mokate tik pačiame viešbutyje, jokių išankstinių mokėjimų.

Kredito kortelės. Visos kavinės, restoranai, parduotuvės, viešbučiai mielai priima „VISA“, „Master card“ ir kitas korteles. Libano viešbučiai dažniausiai jų nepriima, o mokant už kitas paslaugas ar pirkinius labai kreivai žiūri į „American Express“, bet pažaibavus akimis aptarnaudavo. Todėl šitos kredito kortelės geriau net nesivežti.

Muziejai. Beirute yra keturi muziejai: nacionalinis, Sursocko (privatus), Amerikos universiteto archeologijos ir geologijos (pastarieji du nemokami). Nacionalinio muziejaus bilieto kainos santykis su ten esančiais eksponatais labai jau prasilenkia su sveika logika. Neverta gaišti laiko ir pinigų. Patarčiau aplankyti Sursocko muziejų. Jame eksponuojami ne tik šiuolaikinių Libano meno meistrų darbai, bet ir yra, pavyzdžiui, labai reta melkitų ikonų kolekcija, 10 tomų Biblija, išspausdinta Libane 7 kalbomis. Biblijos spausdinimą kuravo pats Rišeljė. Muziejus veikia tik nuo 10 iki 13 val.

Ekskursijos. Ką būtina pamatyti Libane? Balbeko (Saulės miesto), dar vadinamo vienu iš pasaulio stebuklų, šventyklų komplekso likučius. Anjaro arabų miestą-rūmus, Tyre, įkurto 2750 m. prieš Kr., griuvėsius, Saidos kryžiuočių tvirtovę, naujai restauruotą senamiestį ir naują mečetę su įspūdingu interjeru. Byblos – seniausio pasaulio miesto likučius, ten pat kryžiuočių jūros tvirtovę, Romos laikų statinius, Jetta Grotto urvus ir keltuvu pakilti į Harisos kalną.

Istorinius Libano ir UNESCO globojamus objektus galima apžiūrėti trimis būdais.

Pirmas: tai Libano turizmo bendrovių organizuojamos kolektyvinės ekskursijos, bet reikia gerai mokėti anglų ir prancūzų kalbas. Ekskursijos sąlyginai nėra brangios, pvz., visai dienai „Nakhal“ (www.nakhal.lb) ir kitos vieną keliautoją iš Beiruto veža maršrutu Anjaras-Balbekas-Ksara už 75 JAV dolerius, įskaitant transportą, įėjimo bilietus ir gidą. Siūloma įvairiausių ekskursijų maršrutų. Sunkiau tiems, kurie nemoka anglų ar prancūzų kalbos. Mes į aukščiau minėtą turą važiavome automobiliu su rusakalbiu gidu. Tai abiem kainavo 244 JAV dolerius. Rusakalbį gidą reikia užsisakyti internetu dar iš Lietuvos.

Antras variantas : maršrutu Beirutas-Saida-Mantara-Tyras visą dieną važiuoti taksi (kaina 120 JAV dolerių). Įėjimo bilietus perki pats. Taksi privalumas: laukia tiek, kiek reikia, užveža, kur paprašai, pataria, ką reiktų pamatyti. Bet šiuo atveju privalai turėti rimtą knygą „Kelionių vadovas po Libaną“ tau suprantama kalba. Tokią knygą turėjome, todėl buvome labai patenkinti. Turiu to šaunaus taksisto koordinates. Jis labai tiksliai žino, ko nori turistas, pasiruošęs visur padėti. Tad jei mokate (kad ir silpnai) anglų kalbą, su juo tiks važiuoti. Pats jis angliškai kalba lėtai ir visai suprantamai. Ir iš Beiruto į oro uostą nuvežė tik už 20 JAV dolerių.

Užsisakyti ekskursijas internetu galima iš Lietuvos ir jau iš viešbučio Libane. Internete www.beirut-hotel.com ir www.lebanontour.lb pateikta labai daug naudingos informacijos (ekskursijų maršrutai, kainos, patiekalų pavadinimai arabiškai ir kt.). Į grupines ekskursijas nustatytu laiku į viešbučius užvažiuoja paimti. Išvykimo laikas iš atskirų miestų viešbučių nurodomas turizmo firmos interneto tinklalapiuose.

Trečias keliavimo būdas: iš Beiruto ar Jounieh į Byblos važiuoti tik savarankiškai 6-u autobusu. Pigu, o ir važiuoti gražu: vienoje pusėje – jūra, viešbučiai, vilos, kitoje – kalnai. Jetta Grotto be taksi nepasieksite (kaina iš Jounieh 25–30 JAV dolerių). Taksi vairuotojas kantriai Jūsų laukia, kol važinėjate traukinuku, vaikščiojate po urvus ir plaukiojate valtimi.

Kaip ir kur nuvykti visuomeniniu transportu. Smulkų Beiruto žemėlapį veltui gausite bet kuriame viešbutyje (jie visuose viešbučiuose tokie patys). Geri tuo, kad yra visų lankytinų Beiruto vietų nuotraukytės, paprasčiau pasiklausti, kaip ten nukakti. Bet jeigu vis dėlto visas dienas nuspręsite gyventi Beirute, Jounieh ir Byblos vis tiek reikia aplankyti. Pirmyn! Pasiimate viešbučio vizitinę kortelę (užrašai arabiškai ir angliškai). Išėję iš savo viešbučio, kertate Hamra gatvę ir kylate gatve į viršų. Pirma lygiagreti Hamra gatvei yra Emile Edden Road už sankryžos – jos pavadinimas jau Spears Road. Atminkite, kad gatvių pavadinimus žymi skaičiai „5 rue“ ar „14 rue“, todėl paeikite iki kampo, kur gal bus užrašytas gatvės pavadinimas kaip žemėlapyje. Pereikite į Spears Road gatvės kitą pusę ir bet kur ramiai laukite, kol pasirodys 2-as autobusas. Pakeliate ranką, įlipate, nusiperkate bilietą ir apie 45 min. žvalgotės pro langą. Apie 35 kelionės minutę prašote pakeleivių, kad Jus įspėtų, kada reiks išlipti Doros kvartale, nors tai suprasite ir patys. Virš jūsų galvų atsiras platūs ir aukšti viadukai, tai čia.

Autobuse stotelės neskelbiamos, be to, vienoje vietoje (kaskart toje pačioje) kontrolierius tikrina bilietus, po to su vairuotoju aptaria dienos įvykius. Apsišarvuokite kantrybe, nes galite važiuoti 60 min. ir ilgiau. Vairuotojas gali sustoti pasikalbėti, paprašyti, kad iš artimiausios krautuvikės atneštų kavos ar kokakolos. Tai yra normalu. Ten gyvenimas turi savo ritmą, o tiksliau – niekas niekur neskuba…

Taigi išlipote Doroje, pereinate gatvę, skverelyje atsigeriate espreso kavos arba natūralių sulčių, sukate į dešinę už pastato kampo, čia stovi daug mikroautobusiukų, šaukliai garsiai pranešinėja vietovių pavadinimus, tik linkteli galvą – ir jau grūda į atitinkamą autobusiuką. Nepasiduokite panikai ir nelipkite į tokią transporto priemonę, nes mikroautobusiukai važiuoja greitkeliu ir neužsuka į Jounieh. Oriai pirmyn už viso šito chaoso ir kantriai laukite 6-o autobuso. Jis tikrai nuveš iki tikslo, nes važiuoja Jounieh gatve, kurioje sutelkti viešbučiai, restoranai ant jūros kranto, pasilinksminimo vietos. Čia yra ir keltuvas į Harisos kalną. Tik reikia prašyti vairuotojo, kad jis sustotų prie reikiamo viešbučio, arba klausti, kur keltuvas.

Į Byblos taip pat važiuojama 6-u autobusu iki paskutinės stotelės. Atgal tiesiai į Hamrą parveš 2-as autobusas.

Bilietų kaina. Į istorinius objektus įeisite už 6000 lyrų (Byblos, Anjaras, Tyras). Dėmesio – Tyre yra dvi istorinių objektų apžiūros zonos. Mums buvo įdomiausia ta, kur yra hipodromas, arka ir nekropolis. Įėjimas į kiekvieną zoną po 6000 lyrų žmogui. Įėjimas į Balbeko kompleksą – 12 000 lyrų, o į Saidos tvirtovę – 4000 lyrų. Bilietas į Nacionalinį muziejų – 10 000 lyrų. Keltuvas į Harisos kalną (ten ir atgal) – apie 6000 lyrų.

Maistas. Labai gera espreso kava nuo 1000 (gatvės kioskelyje iš plastmasinio indelio ) iki 3500 lyrų (kavinėje prie balta staltiese uždengto staliuko). Arbatos gerti neteko, tad kainos nežinau. Vietinis alus „Almaza beer“ (350 ml) nuo 3000 LL iki 5000 LL restoranuose ir kavinėse. Šviesus, bet tikrai geras. Mineralinis vanduo (500 ml) prekybos centre – 235 lyros, sultys (1 l) – 1200 lyrų. Šviežiai spaustos sultys (350 ml) gatvės kioskelyje – 1500, kitur 2500–3500 lyrų.

Vietinis vynas „Kefraya Nouveau“ – jaunas raudonasis lengvai aitrus, „Nectar de Kefraya“ – lengvai spirituotas su medaus ir riešutų prieskoniu (visai neblogas), „Ksara Sunset“ – rausvas sausas vynas su įdomiu prieskoniu. Patarimas: vyno, jei norite tik paragauti, užsisakykite ne taurėmis, bet ne mažiau kaip pusę butelio (taip pigiau: 10 000–14 000 lyrų).

Libane daugybė prancūzų, italų ar Viduržiemio jūros virtuvių restoranų bei kavinių. Mus domino labai turtinga Libano virtuvė. Maistas kainuoja labai įvairiai. Valgiaraštis paprastai prie įėjimo į maitinimo įstaigą. Libaniečiai patiekalų pavadinimus rašo taip, kaip jie vadinami vietine kalba, pvz., Smak Mishwi – ešerys su sezamais, arayes kafta – malta mėsa, susukta į lavašą, mansaf – aviena su ryžiais, o ką reiškia jawaneh? Atsakau – labai skanu. Tad vykstant į Libaną vertėtų panaršyti internete ir susirasti Libano virtuvės patiekalų pavadinimus. O jų paragauti tikrai verta vien dėl įvairių priedų bei padažų.

Pietų kainos. Sriuba, salotos ir mėsos patiekalas, didelis butelis (500 ml) mineralinio vandens kiekvienam kainuos nuo 30 000 (20 JAV dolerių) iki 50 000 lyrų (33 JAV doleriai) tikrai gerame restorane. Porcijos labai didelės. Todėl pirmą kartą „nudegę“, įsigudrinome valgyti perpus mažesnes porcijas. Jokių nepatogumų ar prieštaravimų iš oficiantų, kai paprašai dviejų atskirų lėkščių ir instrumentų, o patiekalus užsakai tik po vieną. Tarkim, užsisakome dviese po vieną porciją „Moutabbal Eggplant“ baklažanų užtepo (5000 lyrų), „Oriental Salad“ rytietiškų salotų (5000 lyrų), „Kebbe Akras Mekli“ – maltos jautienos su kedrų riešutais (15 000 lyrų), didelį butelį mineralinio vandens (1500 lyrų). Po stiklinaitę (50 g) jų vietinės 50 laipsnių stiprumo (skrandžio profilaktikai) degtinės „Arak Extra“ (10 500 lyrų). Lavašo tipo duona, alyvuogės, marinuoti agurkėliai ir morkos – veltui. Tiesa, ir lėkštutė šių daržovių ne per didžiausia. Iš viso pietūs dviem atsieis 37 000 lyrų. Iš pietų valgiaraščio išbraukite „Arak“ ir bus tik 18 JAV dolerių. Po tokių pietų alkio nejausdavome ilgai. Žinoma, apetitas apetitui nelygu…

Ganėtinai pigiai ir skaniai galima pavalgyti visai padoriose vietinio tinklo „Kabab-ji“ užeigose. Viena tokių yra Hamra gatvėje beveik priešais Šv. Pranciškaus Romos katalikų bažnyčią. Su baltomis staltiesėmis. Šis tinklas maistą išsinešti parduoda pigiau. Visur daugybė pigių tarptautinio tinklo užeigų. Papietauti galima ir dideliuose prekybos centruose – tiesiai iš vitrinos pasirinksite tai, ko ir kiek norite. Jei reikia, pašildys, iškeps ir patieks normaliose lėkštėse. Beirute ir kituose miestuose restoranų ir kavinių begalė, o, svarbiausia, nėra blogų. Tad Libane maisto pasirinkimas pats demokratiškiausias, atitinkantis įvairaus storio piniginę.

Apie švarą ir tvarką. Maitinimo įstaigose tikrai švaru ir tvarkinga. Visur, kur valgėme, ant stalų patiestos baltos staltiesės. Nors viską atspindi kavinės ar restorano tualetas. Tikrinau – švaru, nepritaškyta vandens, visur buvo skysto muilo, popierinių rankšluosčių, o dar ir kvepia. Tai savotiškas rodiklis, kad tikėtina, jog tokia pat tvarka ir virtuvėje. Gal todėl atsivežti vaistai skrandžio, žarnyno sutrikimams šalinti nė karto nebuvo pavartoti.

Apskritai Beiruto švarą ir tvarką įvertinčiau 4 su minusu (pagal 5 balų sistemą). Labai daug gatvių valytojų, ypač dienos metu, tačiau bendrą įspūdį sugadina musulmonų gyvenamieji kvartalai – gatvės prišniaukštos, parduotuvės taip pat neblizga, nemažai dulkių, tvyro nemalonūs kvapai.

Saugumas. Nemačiau girtų ar apspangusių nuo narkotikų tipų, nėra „bomžų“. Niekas prie tavęs nesikabinėja, neprovokuoja konfliktų. Piliečiai ganėtinai draugiški ir paslaugūs, nors nesineria iš kailio, kai reikia pagalbos.

Pasivaikščiojimas po Beirutą. Šio maršruto ilgis nuo 10 iki 11 km, tad gal reiktų jį padalinti perpus. Pirmą dieną vertėtų apžiūrėti centrinį Beirutą, o 7-ą ar 8-ą kelionės dieną nueiti į Kornišo krantinę.

2-u autobusu važiuojame apie pusvalandį. Ant tvorų daug užrašų „Sursock“. Čia išlipame ir pereiname gatvę. Einame aukštyn apie 300 metrų. Kairėje, toliau nuo gatvės, Sursocko privatus muziejus. Vertas dėmesio. Jį apžiūrėję, grįžtame į gatvelę, kuria važiavome. Leidžiamės iki pirmos sankryžos ir pasukame į kairę – Gouraud gatvę. Toliau einame tik tiesiai. Prieiname didelę aikštę. Čia Beiruto centras. Jis labiausiai ir buvo suniokotas pilietinio karo metu, dar iki šiol vyksta statybų ir restauravimo darbai. O priešais matome labai didelę mečetę (Al Amine Mosque), pastatytą jau po pilietinio karo. Žinoma, reiktų pasukti į kairę ir nueiti apie 400 m, apžiūrėti restauruotų pastatų kvartalus ir įspūdingą armėnų cerkvę. Po to grįžtame į prabangiąją mečetę. Vien krištoliniai šviestuvai ko verti… Nuo pagrindinio įėjimo laiptų į mečetę į dešinę yra didelė balta palapinė. Čia yra 2005 m. susprogdinto Libano ministro pirmininko Rafiko Hariri ir kartu su juo žuvusios komandos narių amžinojo poilsio vieta.

Grįžtame ir pasukame į dešinę, į Emir Bechir gatvę. Vos už poros žingsnių maronitų Šv. Jurgio bažnyčia. Tolėliau, dešinėje, matome archeologų darbo vaisius – XII a. miesto istorinius klodus. Priekyje Žvaigždžių, arba Etual, aikštė (Nejmeh square). Aikštės centre stovi aukštas bokštas su laikrodžiu. Pati aikštė ir iš jos spinduliais išeinančios gatvės labai jau panašios į Paryžiuje esančią tokio paties pavadinimo aikštę. Priešais laikrodį, laiptukais žemyn nusileidus, yra stačiatikių Šv. Jurgio cerkvė, toliau dar keli maldos namai, Parlamento rūmai. Pasivaikščiokite aplink ir šoninėmis gatvelėmis, rasite daug įdomybių.

Einame nuo laikrodžio tiesiai. Gatvėje iš abiejų pusių kavinės, restoranai. Labai brangu net ir kavos puodelį išgerti. Šioje gatvėje užeiname į Didžiąją Al Omar Al Kabll Mosque mečetę. Tikrai verta pamatyti, kas viduje. Priešais ją, ant kalniuko, viena šalia kitos matosi mečetės ir bažnyčios bokštai. Šiame rajone daugybė maldos namų. Žemėlapyje visi šie objektai pažymėti.

Vaikščiodami šiomis gatvelėmis, lengvai atrasite visiškai naują, modernų, didelį šiuolaikinės architektūros prekybos centrų kvartalą „Solidere“ (www.solidere.com). Ant parduotuvių puikuojasi žinomi pasaulinių prekybos tinklų vardai. Čia esančiame vieninteliame dideliame maisto prekių prekybos centre galėsite nebrangiai ir skaniai pavalgyti, nusipirkti įžymiųjų Libano saldumynų. Alkoholio nereiktų pirkti – brangu.

Pasižvalgę po „Solidere“, kur daug mažosios architektūros šiuolaikinių „perliukų“, laikomės dešinės ir išeiname į Minet-El-Hosn Road krantinę. O dabar tik pirmyn (uosto statiniai ir kranai mums už nugaros). Taip pasiekiame išgirtąjį Kornišą – didžiąją Beiruto promenadą. Mums ji jokio įspūdžio nepadarė. Daug žmonių, kavinių, restoranų, daugiaaukščių viešbučių, biurų.

Kornišas prasideda prie dabar neveikiančio ir griūvančio 5 aukštų viešbučio „Sent Jordan“, kuris stovi ant jaukios įlankėlės kranto. Jis buvo labai įžymus tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo šiame tarptautinio elito aukščiausios klasės klube trynėsi viso pasaulio žvalgybų agentai, tarp jų ir žinomas Kim Filbis. Šiandien jis žymus tuo, kad prieš jį 2005 m. vasario mėn. 14 d. buvo susprogdintas Libano ministras pirmininkas Rafikas Hariris. Sakoma, kad sprogimo metu viešbutis ir buvo nuniokotas. Viduryje gatvės tam tragiškam įvykiui atminti pastatyta metalinė skulptūrinė kompozicija. Toliau stovi ir jo skulptūra. Taip lėtai slinkdami, pasigrožėdami vietinių žvejų pastangomis sugauti žuvelę, sustojame ir laukiame 15-o autobuso. Vairuotojui žemėlapyje parodome Balandžių uolų (Rawcheh Rocks) nuotraukytę ir mes jau prie Beiruto simbolio. Čia ant įlankos aukšto kranto geras restoranas su panorama į tas uolas. Kitoje gatvės pusėje kiekviename name po maitinimo įstaigą. Jose nebrangu, tad užkąsti ar papietauti galima ir čia. Stabdome taksi „servis“ ir važiuojame ten, kur reikia.

Kornišo krantinę galima pasiekti ir einant Hamros gatve, tiesiai į jūros pusę. Prie gatvių išsišakojimo, einate kairiau, kol pamatysite plačią, su skiriamąją juostą gatvę, už jos jūrą. Tai jau Kornišas, dar kartą į kairėn ir Balandžių uolos. Tai netoli. Čia užbaigus fotosesiją reiktų sėsti į 15-ą autobusą ir važiuoti iki Amerikos universiteto. Tada Jūsų kelias šia promenada atgal, link „Solidere“ prekybos komplekso.

Suvenyrai ir lauktuvės. Didelis dirbinių iš kedro pasirinkimas Jounieh keltuvo į Harisos kalną pastate. Geriausi ir pigiausi suvenyrai (atvirukai, raktų pakabukai, kaljanai, įvairios skulptūrėles, dekoratyvinės lėkštutės ir kt. ) Byblos „suse“, išėjus iš istorinių griuvėsių komplekso dešinėje. Kituose vietovėse kainos ir prekės kokybės santykis nelabai remiasi ekonomine logika.

Jeigu būsite Ksaroje, vyno gamykloje, patikusį vyną pirkite jų parduotuvėje, gerai įpakuoja, o ir kainuoja mažiau nei Beirute. Daugumą čia parduodamų vynų jūs degustuosite. Mums patiko „Moscatel Late Harvest“ ir 2004 m. derliaus „Šato Kssara“. Arako „Ksarak“ žaliame butelyje čia nepirkite. Labai jau nepatogi butelio forma ir kaina per didelė. Pigesnį araką su arabiškais užrašais, geresnėje gabenti taroje ir pigesnį surasite vienoje iš mažų krautuvėlių (jų ten tik dvi) Makdissi gatvėje (lygiagreti Hamrai).

Libano saldumynus geriausia pirkti „Solidere“ prekybos komplekse, ten juos įpakuoja į dėžutes. Jų galite aptikti ir vaikščiodami po Beirutą, vitrinoje pamatysite didelių, gražiai iš įvairiausių sausainių sudėliotų kalnų.

Libanietiškų saldainių aptikti nepavyko.

Geros ir pigesnės kavos su kardamonu, tinkančios gaminti espreso, galima nusipirkti oro uosto neapmuitintų prekių parduotuvėse. Kartais gėrimų skyriuje vyksta kokios nors akcijos, pavyzdžiui, perki du butelius viskio „Jameson“, o dovanų gauni kelioninį krepšį…

Mūsų klaidos. Pirmoji: skridome „airBaltic“ oro bendrovės lėktuvu maršrutu Vilnius–Ryga–Beirutas ir atgal. Gerokai permokėjome už skrydį Vilnius–Ryga ir atgal. Autobusu Vilnius–Rygos oro uostas vienam žmogui kelionė kainuoja tik 55 Lt. Permokėjome daugiau kaip 500 Lt. Be šios didelės klaidos, yra ir pliusų – pasirinkome paketą „skrydis plius viešbutis“, nes buvo rašoma, kad tai 20 proc. pigiau. Tai teisybė – reali viešbučio kaina už parą –120 JAV dolerių, o mums 4 paros atsiėjo po 65 dolerius. Bet atskridome naktį, todėl 3 žvaigždučių viešbutyje „Le Marly“ primokėjome už pusę paros 60 dolerių, t. y. realios viešbučio kainos. Teikdama viešbučio paslaugą, „airBaltic“ neįvertina atvykimo laiko, tad neplanuoti šiam reikalui doleriai „nuplaukė“.

Antroji klaida. Visas aštuonias dienas gyvenome Beirute. Gaišome po valandą nuvažiuodami iki „Dora“, dar valandą atgal į Hamrą. Tuo tarpu reikėjo trims keturioms dienoms persikelti gyventi į Jounieh.

Pastabos ir pastebėjimai. Kodėl keliavome savarankiškai, kodėl nepasinaudojome turizmo agentūrų paslaugomis? Visos agentūros „užlaužusios“ kainas iki beprotybės. Tarkime, viena turizmo agentūra siūlo skrydį į Beirutą per Rygą ir atgal, 3 žvaigždučių viešbutį 8 dienoms dviem turistams už 4598 Lt. Ir viskas. Visos Libano įdomybės perkamos jau Beirute už atskirą kainą. O mes už tokią pat paslaugą sumokėjome 3326,49 Lt. Dar ši agentūra gundo būsimą turistą pusryčiais ir vakariene už 330 Lt! Gyvenome dviejuose 3 žvaigždučių Beiruto viešbučiuose „Le Marly“ ir „Embassy Hotel“. Pusryčiai buvo vienodi: virti kiaušiniai, 20 g sviesto, 25 g tepamieji sūreliai, dviejų rūšių lavašas (vienas iš jų saldokas su kedro riešutais), arbata pakeliais ir tirpstanti 2 g „Nescafe“ kava.

„Le Marly“ tie pusryčiai gulėjo ant neva švediško stalo. Kietai virtų kiaušinių galėjai valgyti nors ir 10. O „Embassy Hotel“ viskas buvo paruošta prie atskirų staliukų, todėl kiaušiniai tik du. Pasidomėjau pusryčių asortimentu ir netoliese esančiuose 3 ir 4 žvaigždžių viešbučiuose – tie patys kiaušiniai… Pusryčiai visur kainuoja vienodai (20 Lt, 8 JAV doleriai arba 12 000 lyrų). Vakarienės viešbučiuose nevalgėme, tad kainos ir meniu nežinau, tačiau pagal minėtos kelionių agentūros aritmetiką ji kainuoja 21,25 Lt (arba 8,5 JAV dolerio).

Leidome sau paišlaidauti, vakarieniavome Beirute, normalių kainų Libano virtuvės restorane. Užsisakėme meze (5 šaltų patiekalų rinkinys: 2 rūšių daržovių pastos, salotos, nedaug šaltos jautienos, marinuotos daržovės, alyvuogės; karštasis patiekalas: vištiena su kedro riešutais ir padažu bei aviena su ryžiais (mhhhh… ooooo, tai dar ne tos skonio emocijos). Visko net per daug. Vieną didelį butelį mineralinio vandens, 2 x 50 g vietinio arako (anyžių degtinė, vietiniai geria ją skiesdami vandeniu, mes kaskart gėrėme tik gryną), du puodelius ekspreso kavos. Sumokėjome 75 000 lyrų (127,5 Lt). Stalai dengti baltomis staltiesėmis, dega žvakės, gyva muzika, mandagus ir dėmesingas aptarnavimas. Tokia gausi vakarienė panašiai kainuotų ir Lietuvoje.

Šiais interneto laikais kelionę nėra sunku suplanuoti ir pačiam. Tik nereikia tingėti ir turėti noro. Suprantu, reikia gyventi ir turistinėms firmoms, bet gal ne tiek procentų pelno sau reiktų plėšti? Todėl seniai keliaujame po valstybes ir miestus savarankiškai. Beje, šiai kelionei ruošiausi (prie kompiuterio) ilgiau nei mėnesį, kasdien po 2–3 val.

Klimatas. Švelnus jūrinis. Spalio mėn. pabaigoje oro temperatūra svyravo nuo 28 iki 31 laipsnio šilumos, bet esant nedidelei drėgmei visiškai nevargome dėl karščio, jūros vandens temperatūra siekė 25 laipsnius.

Automobilių nuoma. Benzinas pigus, gatvės, keliai ir greitkeliai – idealūs. Bet jau važiuojant iš oro uosto, teko stebėtis, o pirmą dieną pasivaikščioję po Beirutą įsitikinome, kad su tokiais libaniečių „vairavimo ypatumais“ neverta net svajoti apie automobilio nuomą. Visu pirma signalizuoja visi ir visą laiką, be to, trinasi šonais „per Marytės plauką“. Žodžiu, labai jau nejauku.

Fotografavimas. Miestuose daug kareivių, karinės technikos ir pastatų, prie kurių stovi uniformuoti žmonės su ginklu rankose. Į tą pusę fotoaparato geriau nekreipti. Jiems visur vaidenasi Izraelio agentai, tad baigtis gali būti liūdnoka. Miesto gatvėse fotografavau be problemų.

Derybos. Kainos prekėms, ypač ten, kur reikia mokėti grynais, iš karto nustatytos beveik artimos realioms (priešingai nei Egipte, Tunise ar Turkijoje). Tad Libano prekeiviai į derybas leidžiasi labai santūriai, tačiau porą trejetą tūkstančių lyrų galima nusiderėti, ypač jei iš karto perki kelis daiktus.

Žmona normalioje Beiruto parduotuvėje rado kažkokią „superinę“ rankinę ir po ilgoko pokalbio su pardavėjais jos kaina krito net 20 dolerių. Gal ir verta gaišti laiką?

Rūkymas. Rūko visi ir visur: parduotuvėse, miesto autobusuose, mikroautobusuose, taksi, oro uoste, žodžiu, užkietėjusiam rūkaliui čia rojus.

Tualetai. Viešųjų tualetų niekur neaptikome, gal ir yra. Bet juos surasite kiekvienoje kavinukėje ar restorane. Niekas Jūsų nevaro ir nemojuoja po nosimi rankomis, kad negalima ten eiti. Todėl drąsiai – ir problema išspręsta.

Skrydis atgal. Visai nelogiškas. Skrendame į Amaną, sėdime ten lėktuve valandą ir tik po to į Rygą. Kelionės laikas – 6 valandos.

Kelionės išlaidos. Mums ši 8 dienų kelionė kainavo 5616,49 Lt, tarp jų išlaidos Libane – 2290,18 Lt (papildomos 3 paros viešbutyje, dveji virtų kiaušinių pusryčiai „Embassy Hotel“, dvi ekskursijos (gidas ir taksi), bilietai į lankytinus objektus, pietūs ir viena vakarienė, transporto išlaidos (autobusai ir „servis“ taksi), pora butelių vyno, trejetas buteliukų „Arako“, lauktuvės (saldumynai) ir keletas smulkių suvenyrų.

Mūsų įspūdžiai. Patys maloniausi ir šilčiausi. Nuostabus emocijų antplūdis aplankius Jetta Grotto urvus. Nors, atrodo, ne pirmą kartą matome, bet čia emocijos stipriai griebia ir ilgai nepaleidžia.

Daug įdomių minčių ir klausimų galvoje atsiranda, apžiūrėjus Balbeko (Geliopolio – Saulės miesto) senovinio romėnų šventyklų miesto griuvėsius. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad čia buvusių Jupiterio, Merkurijaus, Veneros, Bacho šventyklų kompleksas buvo pastatytos Romos imperatorių Cezario ir Nerono laikais. Pradėtas statyti 47 m. prieš Kr. ir baigtas apie 60 m. po Kr. Laikas ir žemės drebėjimai sunaikino šias grožybes, bet Bacho šventykla išliko, beveik nepaliesta laiko tėkmės. Kodėl? Ar platforma iš akmeninių blokų 19 x 4 x 3,6 m, kurių svoris 1000 tonų, savo gabaritais buvo dar didesni ir todėl amortizavo žemės stichiją? Tokį nebaigtą tašyti bloką pamatysite akmens skaldykloje.

Kaip sumontavo Jupiterio šventyklos 52 trijų dalių, atgabentas iš Egipto, granito kolonas, kurių aukštis 22 m, skersmuo 2,2 m? Kokia technika ant šių kolonų buvo dedamas monolitinis 5,2 m aukščio dekoruotas antablementas? Kodėl ant karnizų su liūtų galvomis yra graikiškų ornamentų? Galima įžvelgti ir indiškų svastikų. Iš kokių medžiagų buvo pagamintos šventyklos stogo sijos (šventyklos matmenys 49 x 90 m), kad būtų galima perdengti tokio pločio angą, o gal sijų išvis nebuvo? Kodėl Bacho šventykloje virš kolonų (aukštis 19 m) korintinis orderis ir dar su kobromis? Ką tai bendro turi su romėnų architektūra? Remiantis šių dienų statybinės inžinerijos žiniomis ir praktika, tai iš fantastikos pasaulio… Galų gale, kodėl tokie gigantiški pastatai buvo statomi Romos imperijos pakraštyje? Lyg Kretingoje.

Nuostabą kelia Anjaro miesto-rūmų arabų architektūra (istorikų manymu, jie statyti maždaug 740 m.). Daug keliavau po arabų pasaulį, bet pirmą kartą čia pamačiau tokius subtilius, preciziškai ir ypač kruopščiai senovėje statytų pastatų likučius. Susižavėjimą kelia Didžiųjų rūmų architektūra – lengva ir grakštu, lyg viskas pleventų ore. Ypač subtili dviejų aukštų kolonų arkada.

Žodžiu, visos kelionės metu tik teigiamos emocijos, dar nematytos, nuostabą keliančios istorinės įdomybės. Ir niekas nesugadino nuotaikos.

IŠVADA. Jeigu norite patirti gerą ekstrymą ir gerų emocijų, keliaukite į Libaną. Jeigu norite, kad galvoje atsirastų naujų, prieštaringų ir įdomių minčių, važiuokite į Balbeką.

Libanas – labai įdomi ir graži šalis, rytietiškai paslaptinga, turtinga savo istoriniu paveldu, kur gyvenimas teka šiuolaikišku, tik neskubiu ritmu.

Libane yra viskas, ko pageidauja keliautojas ar poilsiautojas: šilta jūra, kalnai, nuostabios pakrantės, gerai išplėtota turizmo ir poilsio infrastruktūra, nuostabi virtuvė.

Libanas – labai stiprių žmonių valstybė. Jie po 20 metų karo rado savyje jėgų per trumpą laiką viską atstatyti ir tebestato toliau.

 

DALINTIS

1 komentaras