Rūta Baškytė
Autorės nuotraukos
Kelionės – geriausias būdas pažinti bet kurį kraštą, o, pirmiausia, savąjį. Dažnai lankome savo šalies miestus ir miestelius, bet pamirštame kaimus, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo neišsiskiria, bet jei pažvelgsime giliau, kiekvienas iš jų yra savitas, slepiantis savas vertybes, saugančias žmonių gyvenimo subtilybes, istorijas, likimų vingius, pasikeitusios ir bebaigiančios išnykti, jaunimo nepažintos gyvensenos ypatumus. Dar įdomesni kaimai, išlaikę tradicinio kaimo ar sodybų plano (valakinio, vienkieminio, kupetinio) struktūrą, pastatų bruožus. Juk mūsų visų šaknys glūdi kaime ir čia mes esame arčiausiai gamtos. Pažinkime tai, kas dar neprarasta, sužinokime, kodėl buvo statoma vienaip ar kitaip, kuo užsiėmė senojo kaimo gyventojai, siekdami nesudarkyti, o praturtinti kultūrinį kaimo kraštovaizdį.
Tad kviečiu į Ziboliškės kaimą, esantį Švenčionių rajono pakraštyje, archaišką kaimą, išlaikiusį gatvinio kaimo struktūrą. Pasikeitus kaimo gyventojams, iš esmės pasikeitė žmonių gyvensena, šventės. Niekas jau nelaiko gyvulių, nėra ganyklų, didelių daržų, galinčių išmaitinti visą šeimyną. Namuose nesisuka verpimo rateliai, nedūzgia staklės… Dabar regime seną gatvę, greta jos sutūpusius medinius gyvenamuosius namus, atokiau jų – buvusius ūkinius pastatus. Svarbu pastebėti tai, ką galima pritaikyti šių laikų gyvensenai, suvokti, kaip mes patys turėtume prisitaikyti prie protėvių palikto paveldo.
Gyvenimas prie Meros upės
Ziboliškės kaimas įsikūręs prie Meros upės, plačiame Meros senslėnyje. Prasidėjęs prie upės, jis palengva kyla senslėnio šlaitu ir nuo jo viršaus žvelgia į kitą senojo slėnio šlaitą, kurio viena dalis apgaubta miškais, o kita atveria kito valakinio kaimo – Šilinės laukus. Ziboliškė turi vieną pagrindinę gatvę ir du aplinkkelius – kadaise juk reikėjo prie klojimų privažiuoti, šieną juose sukrauti. O šiais laikais gatvė ir aplinkkeliai suteikia galimybę susidėlioti tinkamą maršrutą pažinčiai su kaimu. Rekomenduojama eiti Centrine gatve pakylant į kaimo viršų, o sugrįžti atgal aplinkkeliu, esančiu arčiau Meros upės ir apžvelgti plataus senslėnio struktūrą, pasigėrėti atsiveriančiais vaizdais.
Laikui bėgant pakito pastatų architektūra, sodybų struktūra, bet kaimo dvasia dar gyva. Kylant Centrine gatve į viršų galima pajausti anksčiau tvyrojusią atmosferą ir įsivaizduoti gyvenimą, virusį kaime prieš kelis dešimtmečius. Sunku patikėti, kad tuomet kaime buvo daugiau nei 300 gyventojų, kiemuose klegėjo vaikai, veikė mokykla, ošė smuklė. Vienoje sodyboje gyveno kriaučius, kitoje batsiuvys, dar kitoje krepšių pynėjas ir t. t., ir visi jie turėjo bendrų rūpesčių ir džiaugsmų. Per šventes gatve riedėjo arklių traukiami vežimai. Karvės buvo genamos į bendras ganyklas prie Meros. Ten, kur virė gyvenimas, dabar dažniausiai tvyro ramybė, vasarą drumsčiama žoliapjovių, traktoriukų ar kitos technikos burzgimo.
Bendrystės erdvė pažinčiai su Ziboliške
Pasivaikščiojus po kaimą ir jo apylinkes, galima atsikvėpti kuriamoje bendrystės erdvėje prie pagrindinės gatvės. Anksčiau valakiniuose kaimuose erdvių nebuvo, bet gyvenimo verpetuose atskiros sodybos išnyko su visais pastatais. Taip nutiko ir Ziboliškės kaime. Vienoje tokioje vietoje naujoji Ziboliškės kaimo bendruomenė nutarė sukurti teminę erdvę, pritaikyti ją bendroms kaimo gyventojų ir keliautojų reikmėms, renginiams, poilsiui, skatinant neužmiršti kaimo tradicijų, domėtis krašto istorija, gamta ir jos apsauga.
Tvarkosi daugybė miestelių, kaimų, bet dažnai pasirenkami šabloniniai, kartotiniai sprendimai, o Ziboliškės kaimo gyventojai nusprendė surasti, pritaikyti ir įgyvendinti originalias idėjas. Bendrystės erdvė pradėta tvarkyti turint koncepciją, remiantis protėvių išmintimi, pasaulėžiūra, susigrąžinant natūralią ekologiją į savo sąmonę, į gyvenimą, atiduodant grąžą gamtai, istorijai, tradicijoms.
Kaimo žmogus visus išteklius, idėjas gauna iš gamtos. Viskas, kas susidėvėdavo, tapdavo nereikalinga, natūraliai grįždavo gamtai. Net ir atitarnavę mediniai namai buvo panaudojami kitoms reikmėms arba grįždavo gamtai, nereikėjo jų perdirbti. Žmogus natūraliai gyveno ekologiškai. Sparti industrializacija, gamtos dėsnių nepaisymas, naikino ir toliau naikina žmogaus ryšį su gamta. Darnaus vystymosi laikais svarbu atskleisti gyvenimo kaime privalumus ir indėlį į tvarią gyvenseną, racionalų išteklių naudojimą. Ir kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Dar svarbiau yra atkurti ir stiprinti ryšius su gamta. Stiprindami šį ryšį ir suvokdami jo svarbą kiekvienam iš mūsų ir visai visuomenei, kruopščiai saugosime gamtą, jos išteklius naudosime taupiai ir gyvensime tvariai.
Nepamirškime, kad kaimas ne miestas ir nereikia nešti į jį miesto elementų. Svarbu gerbti kaimo tradicijas, užtikrinti jų tęstinumą, išlaikyti kaimo struktūrą, puošybos elementus, turėjusius gilią prasmę, atspindinčius protėvių pasaulėjautą. Kuriant naujus elementus, svarbu naudoti kaimui tinkamus sprendimus. Todėl įgyvendinant projektą „Gamta – kaimui, kaimas – gamtai“, finansuojamą Žemės ūkio ministerijos lėšomis, buvo stengtasi įprasminti kaimo tradicijas, parodyti, kaip kiekvienas galime prisidėti prie jų tęstinumo, tuo pačiu skiepyti jaunajai kartai tradicijų, aplinkosaugos ir tvarios gyvensenos, pagarbos gamtai idėjas.
Pradžia – nuo simbolinių vartų ir pasibuvimo rate
Simboliniai mediniai vartai, per kuriuos siūloma įžengti į kuriamą erdvę, atkartoja bendruomenės ženklą, įprasmina bendrystės erdvę, suteikia jai jaukumo. Tradicinių renginių (Rasų, Žolinių, kt.) metu jie bus puošiami augalais ar kitomis natūraliomis medžiagomis. Tai ir stendas informacijai skelbti, ir dekoratyvus elementuas.
Bendravimui skirtas didelis suolas – ratas. Rato forma suolui pasirinkta tikslingai. Visas gyvenimas juda ratu (ciklais). Ratas yra patogiausia forma bendravimui, nes visi dalyviai regi vienas kitą. Ant suolo vienu metu laisvai gali susėsti iki 30 žmonių. Suolas pagamintas iš įvairaus ilgio rąstelių, sukuriant dinamišką, artimą gamtai formą, struktūrą, atitinkančią ir tradicinių kaimo namų, statytų iš rąstų, sienų struktūrą. Ugniakuras suolo – rato viduje ne tik valo aplinką (deganti ugnis), bet ir sukuria jaukumo jausmą, o vėsiu oru sušildo.
Vabalams skirtų viešbučių prikurta daugybė, bet jiems skirto viešbučio, primenančio galinį tradicinio namo fasadą dar nebuvo tekę matyti. Vabzdžių viešbutis – simbolinė žmogaus rūpesčio gamta, gyvūnais išraiška. Tai tiesioginė nauda vabzdžiams ir auklėjamoji priemonė visiems. Be vabzdžių Žemėje nebūtų ir žmonių. Tai ir ekologija (tiesioginė biologinės įvairovės apsauga, saugomi naudingi vabzdžiai, natūraliai naikinantys kenkėjus), ir edukacija (akivaizdi iškalbinga priemonė gamtos pamokoms), ir estetika (dekoracija atitinkanti tradicinio gyvenamojo namo galinio fasado vaizdą).
Kaimo istorija – fotografijose
Visas šventes „stebi“ kaimo senbuviai, žvelgiantys iš senų nuotraukų, fotografuotų prieš 50-60 metų… Kaimą, tradicijas paveldėjome iš čia gyvenusių ir kūrusių protėvių, tad svarbu išlaikyti pagarbą jiems. Jaunoji karta jau nelabai įsivaizduoja, kaip žmonės gyveno kaime, ką jie veikė. Kuriamoje bendrystės erdvėje tarp medžių iškabintos senos nuotraukos, kuriose matome kaimo gyventojus: vaikus ir senelius, merginas ir vaikinus, pagyvenusius žmones. Tai tarsi kalbanti kaimo istorija.
Bendrystės erdvė pasipildys naujais elementais. Ateityje ji taps pažintinio maršruto po kaimą ir jo apylinkes dalimi. Nuotraukų ekspozicija bus keičiama analipin išėjusių kaimo gyventojų dirbinių (skrynios, duonkubiliai, sviestinės, pintinės, krepšiai, grėbliai ir kt.), kaime sukurtų paveikslų nuotraukomis.
Beje, į kaimą įvažiuojama pro simbolinius vartus, pro du garsaus tautodailininko Algimanto Sakalausko sukurtus ir pastatytus stogastulpius: Kaimo rūpestis ir Kaimo šviesa. Dar trys stogastulpiai (Maloningoji, Žinia ir Bičių sakmė) pasitinka rymodami kaimo viduryje, prie kelio trijose sodybose.
Didžiausią dėkui tariame Žemės ūkio ministerijai už pasitikėjimą ir lėšų skyrimą šiam kaimui svarbiam projektui „Gamta – kaimui, kaimas – gamtai“ įgyvendinti.
