Ona Nosevičienė
Editos Jakštienės nuotraukos
Netikėtumai
Vidurvasary, įšilus orui ir žemei, skubame pasimėgauti vandens malonumais gamtoje. Baidarės, katamaranai, įvairiausi laivai, lentos, vandens slidės ir dviračiai daugelio jau išbandytos pramogos. O ar teko pažinti upę keliaujant ja pėsčiomis? Kai Lietuvos kaimo turizmo asociacija pasiūlė žurnalistams ir kelionių gidams išbandyti šią naują pramogą, daugelis išsigando. Bijau, nesiryšiu, netikėta… Bet tie, kurie pasiryžo pražygiuoti gabalėlį Kančioginos upe, išlipo laimingi.
Susėdo pievelėje, prie sriubos dubenėlio, ir srėbdami ant ugnies virtus vasaros barščius, vienas per kitą dalijosi savo patirtimi, kaip įveikė varlių ir kitų vandens gyvių baimę, kaip paniro į gyvenimą čia ir dabar. Juk nežinai, kas už kampo laukia, vietomis vanduo tamsus ir nieko nesimato, o kai kur užvartos ir šakos pastoja kelią. Vienas kitą palaikydami nepajuto, kaip drąsieji įveikė numatytą atkarpą. Džiaugėsi vieni kitais ir kiekvienas savimi. Šviesplaukė, nuolat besišypsanti ir visus drąsinanti RIVER HIKING.LT įkūrėja Violeta Schenk dėmesingai klausė, ką kiekvienas pasakojo. Juk jie išdrįso išbandyti tai, ko bijojo ir džiaugėsi įveikę save. Kančiogina išteka iš Kančioginos ežero ir vingiavusi apie 22 kilometrus 400 metrų įteka į Birvėtą ištakose iš Erzvėto ežero. Upelė apaugusi medžiais, sekli, o kai kuriose vietose gili ir tenka paplaukti, arba trauktis į pakraščius. Tačiau upėje baimės dingo, susikaupė, kiekvienas žiūrėjo savęs ir kito. Buvo netikėta, trumpam pasimiršo rūpesčiai, darbai, gyvenimas vyko čia ir dabar. Ši upė tarsi skirta išlaisvinti emocijas, kaip sako pats jos pavadinimas, kančią nugina. Baimės emociją pakeičia smagus juokas ir pasididžiavimas savimi. Bandau įsivaizduoti, kiek pojūčių patiria tie, kurie užsisako naktinį žygį šia upe.
Persikrovimas
Violeta svečius priima Krikonių kaime, Mielagėnų seniūnijoje, Ignalinos rajone. Čia ir apsinakvoti galima restauruotoje Tapiliūtės ir Domicelės trobelėje, tapusioje jaukia, patogia erdve. Iš lauko ir viduje jaučiama širdies šiluma, kurią paliko čia gyvenusios šios dvi moterys, o naujoji šeimininkė tą jausmą dar labiau sustiprino, išsaugodama tai, kas vertinga sena ir sukurdama patogų jaukumą.
,,Dievo dovana – labai draugiški kaimynai, vienas už visus, visi už vieną,”- džiaugėsi Violeta saugia kaimynyste. Kaip sakoma, kur širdimi eini, ten širdimi ir sutinka. Tokia Violeta ir jos pamiltas Krikonių kaimas. „O siūloma pramoga išvaduoja nuo nerimo. Jei bijai ir labai bijai, vistiek eik ir pasveiksi nuo baimių. Labai smagiai keliauja šeimos su 10-12 metų vaikais“, – dalijosi keliautojų patirtimis vandens žygių vedlė. Violeta siūlo kelionę ir Vilnele, 1200 metrų prieš srovę. Bet ne atstumas svarbiausia, tiesiog tari sau, pabandysiu ir keliauji,– šypsosi vandens žygių aistruolė. Pastebėję, kad ši pramoga padeda persikrauti, įveikti baimes, tikėtina, kad ir kiti kelionų gidai kvies išbandyti daugiau upių pėsčiomis. Sezonas prasideda gegužės pirmą dieną ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos.
Nuo Radvilų į Asvejos vilnis
Viena įspūdingiausių Aukštaitijos gamtos ir istorinių vietovių yra Dubingiai, kur piliakalnio šlaitai kvepia vaistažolėmis, vėsa dvelkia gaubte Radvilų piliavietės griuvėsiai, brandinantys idėją prisikelti: 2024 metais gegužės 9 dieną įkurta pilies atstatymo valdyba. Džiaugsimės mažaisiais Valdovų rūmais. O ekskursija po piliavietę eilinį kartą primena, kokie pažangūs ir ir išsilavinę buvo didikai Radvilos: jau tada rūmuose prie virtuvės buvo paplavų duobė, o tualetas buvo su išsemiama duobe. Kai tuo metu Prancūzijos karalius Saulė dar murkdėsi savo išmatose. Radvilos garsėjo ir savo virtuve, kuriai prieskonius atsiveždavo iš viso pasaulio. Atkurti Radvilų troškinį padėjo istorinės virtuvės tyrinėtojas profesorius Rimvydas Laužikas. Tuo metu vyravo dabar primirštos daržovės ropės ir pastarnokai. Ragaujame Dubingių Radvilų troškinį. Vienoks jis Kėdainiuose, kitoks Dubingiuose, bet visur galima pajausti tuos pačius poskonius ir prieskonius. Karštą dieną vilioja vanduo, o jis čia pat – bene ilgiausias Lietuvoje Asvejos ežeras, kartu su aplinka saugomas Asvejos regioniniame parke. Lipame į pramoginį laivą Laumaris. Gėrimės vaizdais, žydromis bangomis. Laivo kapitonas Marius Navickas, atsitraukęs nuo ūkio darbų, pasakoja apie savo krašto gamtos grožį. Plaukiam apie antrą pagal dydį Asvejos ežero Vainikų salą ir Jonėnų piliakalnį.
Saugomos buveinės
Maršrutas driekiasi palei gamtinį rezervatą, kuriame saugoma gamtinė ekosistema – vertingiausių natūralių Lietuvos ekosistemų etalonas su brandžiais ąžuolynais, saugomų paukščių (erelio žuvininko ir juodojo peslio) perėjimo vietomis. Marius pasakoja, kaip erelis žuvininkas gudrumu išsaugo savo palikuonis. Gudrusis paukštis, kuris niekada nenusileidžia ant žemės, prikuria kokius keturis lizdus aukštai medžiuose gerai matomose vietose, suprask, čia jau užimta teritorija, o tikrąjį lizdą susuka mažesnį ir gerai paslėptoje vietoje, kad kiti plėšrūnai nepavogtų jo kiaušinių ir mažylių.
Čia galime išvysti juodąjį gandrą ir kitų retųjų sparnuočių. Šiose apylinkėse be gamtinio rezervato gamta saugoma 10 draustinių (4 kraštovaizdžio, 1 hidrografinis, 2 botaniniai, 1 botaninis-zoologinis, 1 telmologinis, 1 Dubingių urbanistinis draustinis). Asvejos gylis vietomis siekia per 40 metrų. Čia veisiasi visos Lietuvos ežerams būdingos ir dvi karališkos žuvys – seliavos ir ežerinės stintos. Tad žvejai čia atvyksta bet kuriuo metų laiku. Valandą gėrimės nuostabia Asvejos gamta, klausydamiesi laivo kapitono pasakojimo. Grupinį ir individualų plaukimą galima užsisakyti socialiniuose tinkluose Laumario plaukimo Asveja profilyje. Gamta kiekvienu metų laiku vis kitokia ir pats ežeras knibžda įdomybių. Viena iš ežero salų turi savo viduje mažą paslaptį – ežeriuką. Rudenį pakrantėse sustoja pailsėti migruojantys kormoranai. O vandeniui atslūgus, laivo kapitonas gali išlaipinti ant seklumos, juosiamos 12 metrų gylio gelmės. Ypač gražu rudenėjant, kai per pakrančių lapuočius su teptuku perbėga šarma. Dar daugiau įdomybių atrasite keliaudami.
