Miglė Simanavičiūtė
Saulė šviečia visur. Kodėl debesys ją užstoja? Su tokiu klausimu mintyse sėdžiu lėktuve, skrendančiame į Pietų Korėją. Seulo oro uoste manęs laukia vienuolis Bo Haeng Sunimas. Keliaujame į pagrindinę Kvan Um Zeno mokyklos šventyklą Mu Sang Sa Gyeryongo kalnuose.
Klausimas – mano namų darbas, duotas Mokytojų. Atsakymus randame praktikuodami nusilenkimų, giedojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo, valgymo, darbo meditacijas dzen atsiskyrimuose. Pietų Korėjoje ką tik prasidėjo tris mėnesius truksianti intensyvi meditacijos praktika.
Vienuolis sako, kad Inčono (Incheon) oro uostas – didžiausias pasaulyje. Galbūt kokybe? Jau „Korean Air“ lėktuve pasijuntu kaip kitame technologijų amžiuje. Gaunu drėgną servetėlę prieš kiekvieną maisto porciją, dvejus pietus ir du užkandžius, vandens buteliuką, karštą rankšluostuką. Kas antras žodis„kamsamida“ reiškia „ačiū“. Korėjiečiai šį žodį kartoja bet kokiu atveju ir bet kurioje sakinio vietoje. Mieste korėjietė vienuoliui nusilenkia… Man nesupratus vienuolis paaiškina, kad tai įprastas pagarbos ženklas budistams.
Mu Sang Sa… Tarptautinės dzen šventyklos pavadinimas nenusako kalnų apsuptų žaliai spalvotų raštų su auksiniais budomis ir griežtai draugiškais vienuoliais atmosferos. Įžengiame į tylą…
Kasdieniais pokalbiais pertraukiama laisvojo periodo Hae Jae, trunkančio tris mėnesius nuo vienos praktikos iki kitos, tyla. Išgirsti tiek, kiek reikia girdėti, dažniausiai ne daugiau. Ir tyla. Egzotinių paukščių giesmės. Kasdien tos pačios ir pagal dienotvarkę. Šventyklos dienotvarkė prasideda taisykle – visos praktikos šventyklos gyventojams yra privalomos.
Keliamės 3 val. ryto. Laisvuoju periodu… Tamsu, sunkoka, bet sunkumą nustelbia kandidatų į vienuolius haeng ja atliekama prikėlimo ceremonija. Haeng ja eina ratu aplink šventyklą, mušdami medinį giedojimo instrumentą moktaką ir giedodami vieną iš pagrindinių budistų giesmių – Didžiąją Dharani. Vienas moktako dūžis, antras, kiekvienas žymi momentą, perėjimą iš sapno būsenos į susivokimą – turiu keltis. Einame į kitą pastatą – meditacijos salę daryti 108 nusilenkimus visoms gyvoms būtybėms bei atpirkimui už savo vakar padarytas klaidas.
Po nusilenkimų kopiame į kalną – Budos salę, kurioje vyksta rytinių ir vakarinių giedojimų praktikos, ceremonijos. Šioje iškilmingiausioje vietojeprieš kiekvieną iš trijų altorių turime nusilenkti tris kartus. Giedame korėjietiškai ir angliškai. Mano, kaip asistentės haeng won, darbas yra padėti paruošti ir sutvarkyti kiekvieną salę praktikoms ir spėti į kitą praktikos dalį po dešimties minučių.
Ant to paties kalno per pertraukas girdisi vienuolių giedojimas mažoje kalnų dvasios šventyklėlėje, skirtoje ramybei ir individualioms praktikoms. Giedojimų salės durys atsiveria į Drakono kalnų jūrą, susiliejančią su debesimis ryto rūke.
Nusileidę nuo kalno meditacijų salėje sėdime meditacijoje. Patyrusių medituotojų aplinkoje girdisi tik paukščių garsai ir švintantis rytas, kviečiantis pusryčiauti.
Valgome tris kartus per dieną. Pusryčiai ir pietūs intensyvių atsiskyrimų kyol che metu formalūs, vakarienė visada neformali. Formalūs valgymai – labai gražios ir prasmingos ceremonijos dalis. Valgome iš keturių dubenėlių pagal lazdos signalus, skatinančius susikoncentruoti. Nusilenkiame maistui ir jo dalytojams. Kramtome greitokai, galbūt todėl per papildomus neformalius pietus ateiname užkąsti to, ko nespėjome. Išplauname maisto likučius verdančiu vandeniu ir arbata. Suvalgome viską, ką įsidėjome. Valgydami mintyse kartojame atjautos mantrą.
Ant pagrindinės staltiesės sudėti ryžiai, sriuba, daržovių troškinys. Ant staliukų, skirtų dviem žmonėms, mažuose dubenėliuose įvairūs marinuotų ir žalių daržovių gabaliukai. Neformalaus valgymo metu visko patiekiama daugiau. Ryžiai paprasti ir su pupelėmis. Daržovių troškinys su žalumynais, bulvėmis bei vietiniais grybais. Daržovių sriuba arba keista, tikriausiai jūros daržovių arba kažko panašaus į makaronus sriuba. Vakarienei patiekiama ir vidutinio tamsumo duonos, sviesto, fermentinio sūrio. Pusryčiams kartais išverdama avižų. Per arbatos pertrauką sulaukiame vaisių ir pyrago. Pyragai dažniausiai iš ryžių. Vaisių taip pat patiekiama vakare.
Plačiausia marinuotų daržovių pasiūla atskiruose dubenėliuose. Labai skanūs marinuoti tarkuoti ridikai. Įdomiai salsteli lotoso šaknis. Marinuoti agurkai su cukrumi, todėl saldoki. Siūloma ir žalių šviežių agurkų, pomidorų ir net atskirų salotų lapų. Pagrindinis Korėjos šventyklų maistą garsinantis patiekalas kimčiai –tai marinuoti kopūstai su keistu aštriai sūroku padažu, primenančiu indišką masalą, skrandžiui nemenkas iššūkis. Labai skanūs melioniukai, kurie, gal todėl kad mažiukai, visada būna prisirpę.
Formaliai valgydami sėdime numeruota tvarka, tas pats numeris galioja sėdimai vietai valgymo kambaryje, dubenėliams, batams ir skėčiui pasidėti. Neformalių valgymų metu sėdime keturiose erdvėse vienuoliams, vienuolėms, pasauliečiams vyrams, moterims. Laukdami maisto eilėje praleidžiame į priekį vienuolius ir kandidatus į vienuolius.
Vienuoliams nusilenkiame ir juos visada praleidžiame. Įėjimai į giedojimo salę yra atskiri. Pagrindinis skirtas Meistrui, šoniniai – vyrams ir moterims. Medituojame atskirose vienuolių ir pasauliečių eilėse. Pirmi vienuolių neužkalbiname. Lietuvis vienuolis pasisveikina:„Laba diena, kaip sekasi.“ Dar neatsigavusi iš nuostabos, sulaukiu kito, užsieniečio vienuolio atsakymo „Ačiū, gerai“.
Pirmomis dienomis su vienuoliu Bo Haeng Sunimu aplankome vadovaujančius šventyklos mokytojus ir esame režime „po skrydžio“. Dėl šešių valandų laiko skirtumo į bet kurią praktiką Pietų Korėjoje rekomenduojama atvykti keliomis dienomis anksčiau. Lankomės praktikose ir ruošiamės atsiskyrimui.
Po kelių dienų važiuojame susitikti su lietuve vienuole Won Bo Sunim, jaukioje šventyklėlėje atliekančia tūkstančio dienų giedojimo praktiką. Šventyklėlę randame sekdami popieriniais korėjietiškais žibintais nukabintą kelią. Tokių žibintų matome visame Seule ir miesto apylinkėse. Korėjiečiai taip žymi kelią į Budos gimtadienio ceremoniją.
Budos gimtadienis žymimas visose Pietų Korėjos šventyklose. Ceremonijoje giedama, daromi iškilmingi nusilenkimai, Meistras sako dharmos – mokymo kalbą, prausiamas mažytis Buda. Mu Sang Sa šventykloje po ceremonijos, į kurią atvyksta nemažai pasauliečių, vyksta pramoginė dalis. Vienuoliai groja roko muziką, Bo Haeng Sunimas atlieka mini spektaklį, žinomi korėjiečių meno atlikėjai rodo pansorį, valstiečių šokio, kardų pasirodymus. Po pramoginės dalies šventykloje pietaujama. Pavalgę ir padėję susitvarkyti atsisveikina pasauliečiai padėjėjai, suruošę ceremoniją ir šventykloje gyvenę kelias dienas.
Su vienuoliu vykstame į Seulo Hwa Gye Sa šventyklą. Tai taip pat tarptautinis dzen centras, tačiau tiesiogiai nesantis Kwan Um Zen mokyklos dalimi. Žengiame pro šventyklos vartus ir vienuolis įsako man eiti už jo atsilikus tris metrus, nulenkus galvą, pabrėždamas, jog esu šventykloje. Sutinkame vyresnįjį vienuolį, išgirstu mūsų vienuolio komandą lenktis.
Nakvynei apsistojame kambariukuose be langų, su stiklinėmis durelėmis virš durų į koridorių. Šiuose kambariukuose gyveno mūsų mokyklos įkūrėjas meistras Seung Sahnas ir jo mokiniai, dabartiniai dzenmeistrai. Prisimenu Mu Sang Sa patogias langų konstrukcijas. Šventyklų langai sudaryti iš trijų dalių – viena atlieka užuolaidų funkciją, vidurinė su tinkleliu – nuo vabzdžių, trečioji įstiklinta.
Vėlai vakare susiruošusi ieškoti meditacijų salės ir užlipusi dalimi kojos ant teritorijos, kur batus avėti privaloma, sulaukiu vakarietės vienuolės riksmo, nors jai kątik nusilenkiau. „Batus!“ Tokią gavau nuorodą. Salės ieškoti nebedrįsau.
Atbėgusi prie kambario sutinku mus priėmusią vienuoliukę griežtai šviesiu veidu, ilgametę Seung Sahno mokinę. Vienas nusilenkimas iki žemės. Tai reiškia keliais ant žemės. Klausau vienuolio ir tyliu, kol sulaukiu klausimų.
Sapnuoju, kad skamba varpas. Garsas dar sodresnis negu Vilniaus dzencentre. Skamba, sapnas, girdžiu kažkas tuksena į duris:„Migle, giedojimai…“ Vienuolis kelia į giesmių praktiką. Liko penkios minutės.
Salėje išvystu daug vienuolių, tyliai giedančių nesuprantama kalba, panašia į korėjiečių, ir vieną garsiau girdimą vedėją. Tamsoje išnyra altorius su penkiais budomis ir trimis budų padėjėjomis. Pasijuntu kaip šventykloje.
Kol svarstau, ar drąsiai jausčiausi korėjiečių pirtyje ir ar 27 laipsnių karštyje reikia daugiau šilumos, iš saunos laimingas grįžta vienuolis. Per pusryčius valgome ryžius ir daržoves atskirose pasauliečių ir vienuolių erdvėse.
Bo Haeng Sunimas, buvęs Hwa Gye Sa šventyklos direktoriumi, aprodo atskiras šventyklėles prie pagrindinio pastato. Vienoje įspūdinga atjautos dievybės skulptūra Kwan Seum Bosal, kitoje – tūkstantis arhatų, dvasios karių, sukurtų meistro Ko Bongo sumanymu. Kiekvienas pastatas žalsvai raštuoto korėjietiškos šventyklų tapybos stiliaus su įpintais mokymo paveikslais. Ant kalno miške vienuoliai turi jiems žinomą energiškai švarią vietą giedojimo praktikoms. Vienuoliai gyvena atskiroje teritorijoje, į kurią įkėlusi koją esu mūsų vienuolio išprašoma.
Nusilenkiame dzenmeistro Seung Sahno kapui ir naujai statomam Hwa Gye Sa meditacijos pastatui, skirtam pasaulietinėms ir vienuolių praktikoms. Vyriausiam 95 metus sulaukusiam šventyklos vienuoliui mūsų vienuolis nusilenkti kolkas neleidžia.
Nusileidžiame į vieną iš pagrindinių Seulo gatvių. Bo Haeng Sunimo klausiu, kas tas „nežinau“. Dzenpraktikoje tai pagrindinis motyvuojamasis klausimas:„Kas aš esu – nežinau.“ Vienuolis liepia per penkias minutes sulakstyti į kitoje gatvės pusėje esančią korėjietišką krautuvėlę ir grįžti su vaisių krepšeliu…
Metro esame vieninteliai ne korėjiečiai. Metro tvarkingas, kai kur šiukšliadėžėse per daug šiukšlių. Tualetai tvarkingi ir modernūs. Daug užrašų anglų kalba. Tas ramina patekus į minias žmonių, kurie man pasirodo labai gražūs. Prabėga šuo be uodegos. Vienuolis sako, kad tokia korėjietiško šuns veislė.
Užsukame į mieste esančią šventyklą. Jogye Sa, pagrindinė budistų ordino Jogye šventykla, labiau skirta reprezentaciniams tikslams. Sužavi dideli budos, prieš kuriuos pradedu suprasti, kam mes lenkiamės. Prie šventyklos auga didžiulis medis, kurį vienuolis liepia apsikabinti ir pažadėti, kad bandysiu nesiskųsti dėl nuovargio.
Mu Sang Sa. Pagrindinis režimas atsiskyrimo ritmu. Vienuolis išvažiuoja į vyrų vienuolių šventyklą. Mu Sang Sa liekame su vienuoliais ir pasauliečiais. Pagrindines pareigas atsiskyrimo metu atlieka vienuoliai. Tvarka kaip… vienuolyne. Mums, padėjėjams, sudaromas kitoks tvarkaraštis su penkiomis valandomis darbo ir penkiomis dalyvavimo praktikose. Dirbame bendrai su kandidatais į vienuolius. Šeši vyrukai ir aš, mergina.
Kandidatų į vienuolius pareigos reikalauja dirbti pagal pareikalavimą. Tai reiškia galimybę būti prikeltiems vidury nakties ir, pavyzdžiui, pasitikti iš kelionės atvykstantį Mokytoją. Mes, du padėjėjai, vykdome tai, ko prašo vyriausiasis kandidatas į vienuolius, ir visi kiti vadovaujamas pareigas atsiskyrime einantys asmenys.
Kiekvienąkart pavalgę plauname indus ir tvarkome virtuvę. Jei paliekame lašiuką vandens ant stalo, kad geriau matytume, parodoma pirštu. Per darbo valandą prieš paskirtą darbą prireikia būti nusiųstiems per tris minutes išplauti biuro, esančio kitame pastate, grindis. Vyrukai kilnoja dėžes, aš stengiuosi moteriškai pavalyti po dėžėmis ir truputį dėžes pastumti, nors vienuolyno tradicijoje tai laikoma nevisišku pareigų atlikimu. Tačiau sukrovus dėžes į automobilį vyresnis vienuolis pats važiuoja jų iškrauti, mane siųsdamas padėti kitiems.
Vakarėjant prasiskleidusį kvapnų bijūną pastebiu tik po savaitės. Pilnėjantis mėnulis žymi stipriausios energijos susikaupimą meditacijų ciklo pradžioje. Vakaro tyloje nesigirdi net treniruotų vienuolių žingsnių.
Kelis kartus pasakau, kad esu pavargusi. Praleidžiu du sėdėjimus. Sulaukiu pasiūlymo po trečio praleisto važiuoti namo. Drakono kalnas supyksta dėl mano abejonės, pasakytų Bo Haeng Sunimas. Drakono kalnas prašo mūsų kantrybės ir dėkingumo už suteikiamą energiją.
