NEPAKEIČIAMAS – AMKUO
Mano Tėtis buvo/yra sprogimas. Force of nature.
Kurgi dabar tos degančios rudos Jo akys? Kur jos? Kur tai – kas buvo anapus akių?
Nereikia net video. Matau Jo nuotrauką ir Jis toks gyvas, toks gyvas! – rodos tuoj-tuoj sukrutės, tuoj skels kokį dirty pokštą, tuoj paerzins mane. Įžnybs. Juk Jis gyvas. Net nuotraukoje Jis gyvesnis už nemažą dalį “legaliai gyvųjų”. Juk Jis čia. Juk.
Raudonas aitrus pipiras.
Tėčio kapą lankiau ne per pačias Vėlines, o kelios dienos po. Iš vakaro ėjau su sesute (kito tėčio dukra) į kiną, į Čaplino filmą “The Kid”. Tėtis juk ir pats kadais vaidino Čapliną, abu jį mėgome… Jau kone vėlavome, labai skubėjome, bet gėlių parduotuvėje šalimais staiga užmačiau ryškų raudoną smagų pipirą vazone. Lyg tyčia. Nupirkau. Visą filmą žiūrėjau su pipiru ant kelių. O sekančią dieną padėjau jį prie Tėčio kapo Veliuonoje. Lietuviai gal sakytų, kad labai netinka, nedera, kaip čia taip… Reikia juk padoraus didelio vainiko su baltomis lelijomis! Bet man lelijos ir kaspinai nei kiek nerūpi, ir padorumas taip pat visai nerūpi, tiesą sakant… Man rūpi JIS. Širdis sakė, kad tinka idealiai. Juk net ir vienuoliai po mirties parinko būtent Jo nuotrauką su įsikąstu raudonu čili pipiru. Nes TOKS JIS IR BUVO. Energingas, ryškus, sprogstantis gyvenimu, linksmas, padykęs, kupinas degančio parako, keliantis sveiką sumaištį, žadinantis!!! – tikras ČILI. Ne tik “buvo” – ooooi ne, esu tikra, kad tebėra toks dabar, kad ir kur!!! – ir bus toks kitame gyvenime. Ir dar kitame. Ir dar. Siela amžina – ir tas Tėčio vidinis ČILI amžinas.
Pasaulyje daug tikrai puikių skirtingų žmonių. Pačių įvairiausių, pačių nuosabiausių ir įdomiausių. Visgi nėra nei vieno kito Bo Haeng, niekas negali užimti būtent tos vienos specifinės vietos. Tos Jo ugnies, to artistiškumo, tos žmogiškos jaukios šilumos ir gerumo, to humoro… Tai unikali vieta, iš tiesų. Žinau, kad daug kas Jo labai ilgisi, daug kam Jo labai trūksta. Aš taip pat ilgiuosi, labiau, nei kada būčiau pagalvojusi. Viską atiduočiau už dar bent vieną fizinį apsikabinimą, dar bent vieną fizinę šypseną, dar bent vieną žodį. Taip.
Ir visgi… Panaudokime tą ilgesį kaip kurą. Bent pabandykime. Aš bandau. Tikrai ne visada pavyksta, bet bandau. Žinau, kad Jis to norėtų iš mūsų visų.
Mirtis mus žadina, iš tiesų. Kaip niekas kitas. Tam mums visiems jos ir reikia. Tam ji ir egzistuoja.
Per šiuos vienerius metus geriau nei bet kada supratau, koks giliai IŠMINTINGAS Tėtis buvo. Visada žinojau, kad išmintingas! Visada! Ir, vis dėl to, gausybę Jo žodžių išgirdau ir pastebėjau tik po Jo išėjimo. Ko gero, natūralu. Mirtis padėjo man išgirsti ir pažinti Jį. Dabar metu akį į kai kuriuos savo senesnius laiškus Jam ir kartais galvoju “varge tu mano, ką tu čia Jam aiškinai, žiopla mazge tu, kodėl nesupratai, kad Jis tai jau senų seniausiai žino?!!!!”… Kodėl ne-gir-dė-jai Jo?.. Kodėl?.. Jis juk sakė taip aiškiai, taip aiškiai – kokį dramblį tu laikei sau ant ausų, po šimts pypkių??!!!!
Kelis kartus buvau supykusi ant Jo, ginčyjausi dėl politikos ir panašių dalykų, kritikavau, sakiau, kad Jis neteisus – bet vėliau supratau, jog Jis tikrai nėra nei naivus, nei manipuliuotojas, nei bando “prisizulinti” kur, tiesiog sako taip, kaip turėtų būti. Jis niekad nesiteisino man, niekad neaiškino. Sakydavo “atleisk, dukrele, na aš kvailas, ką padarysi… kaltas”… Galėjo pasakyti, bet nepasakė. Norėjo, kad PATI pagaliau suprasčiau. Kantriai laukė. Kadais girdėjau Jį sakant, pavyzdžiui, kad “Korėjoje nėra korupcijos” – galvoju “nu ką Tu čia dabar blūdyji?!!.. Kodėl taip totaliai nusikalbi?!!”. Bet taip. Jis kūrė pasaulį žodžiu. Ir darė tai nepalyginamai atsakingiau, nei aš.
Taip, Jis suprato pasaulį, suprato jo praeitį ir ateitį. Numatė kai kuriuos labai svarbius įvykius. Bandė perspėti, per aplinkui. Iš tiesų, daug ko nesakė tiesiogiai, svėrė žodžius, nenorėjo dauginti negatyvo, nenorėjo linksniuoti tamsos. Kartais sakydavo ne taip, kaip yra, o kaip TURĖTŲ būti, vesdamas gyvenimą pirmyn, KURDAMAS tą šviesesnę ateitį, bandydamas kurti. Žodžiai kuria pasaulį. Jis nešė išmintingą taiką, kiek tik pajėgė. Nešė stiprybę. Norėjo, kad žmonės būtų drąsūs ir ryžtingi, orūs, nepriklausomi, vieningi, kad nebijotų ateities, kad ir kokia nepažini bei sudėtinga ji. Norėjo, kad žmonės juoktųsi. Norėjo, kad žmonės suvoktų savo bullshit ir kasdien nuoširdžiai lenktųsi savo Didžiąjam Aš, vėl ir vėl, be atvangos, tam, kuris begalinis ir skaidrus lyg dangus. Kuriame viskas telpa, viskas mylima, niekas neatstumta. Begalinis šiltas glėbys, visam pasauliui, visoms jo aršiausioms prieštaroms.
Kiek Jį pažinojau, Jis vis ilgėjosi Tyrumo… Labiau, nei ko kito… Veržte veržėsi į jį, visa savo esybe, per kraują ir ašaras, per degančius akmenis. Dėl to Jam ir “Stiklo karoliukų žaidimas” taip įstrigo. Taip, jis veržte veržėsi į Tyrą Būtį, visais Jam žinomais būdais, labiau, nei kas kitas iš mano pažįstamų. Vos mėnuo prieš mirtį dar verčiau Jo tekstą į anglų kalbą, taip pat apie Tyrąją Žemę. Iki paskutinės akimirkos tame. Gate gate paragate parasamgate bodhi svaha. Į kitą krantą, Bo Haeng. Ledo lytimis, į kitą krantą, mūsų mylimas narsus berniuk! Savo kojomis, brangus Kęstuti, į kitą krantą. Tik neatsigręžk, ne. Pirmyn, tik pirmyn, tik pirmyn. Į Tyrąjį Krantą, Tėveli. Tavo krantą. Mūsų visų krantą.
Taip, Jis buvo – ir YRA – išdykėlis, sprogstantis gyva energija bei šiluma, mokantis aštriai papurtyti žmogų, kai to reikia, ir gebantis labai švelniai apglėbti, kai reikia. Įkūnyta žaismė.
Skaitau Jo knygas, vėl ir vėl, žiūriu video – ir tokia ramybė užplūsta… Tokia gili į nieką kitą nepanaši ramybė… Auksinės šiltos popiečio saulės nutvieksta… Lyg tos tobulos kapinaitės Veliuonoje, prie tykiai tekančio Nemuno, šiltą saulėtą dieną. Palaima.
Jis čia, šypsosi man. Aš jaučiu. Jis lieja į mus gyvą ryžtą ir stiprybę.
Veliuonoje Jo šauni miela pusseserė Aldona papasakojo detalių, kurių iki tol nežinojau. Pavyzdžiui, kad Jis, mažiukas būdamas, sakydavo ne “akmuo”, o “amkuo”. Privertė garsiai nusijuokti – kaip tipiška!!! Sakytum, kad tik menka smulkmena… Bet ne. Ne. Ne. Toks Jis buvo. Jis visuomet ėjo prieš srovę, Jis kliuvo už gyvenimo akmenų, taip – bet užkliuvęs atverdavo juose begalybę. STOK. AM-KUO. Pažvelk. Kas tai yra?!
Kas tu esi?
HAAAAAAAAA!
Toks Jis buvo – yra – bus.
Marčiulynas. Kęstutis. AMKUO.
Kvaila idealizuoti mirusiuosius. Yra tas senas anekdotas, kai mama atsivedė sūnelį pirmą kartą į kapines, jis apibėgo visus antkapius ir klausia: mamyte, o tai kur palaidoti blogi žmonės?.. Nes taip. Mes iš tiesų linkę įrašyti vien tik tai, kas gera. Vos tik kas miršta, iškart tarsi pavirsta “tobulybe”. Ne, ne, ne. Ne. Bo Haeng tikrai nebuvo nei idealus, nei angelas. Gerokai velnių priėdęs, kaip kažin ką. Kartais net ir visai į lankas nuklysdavo, kaip mes visi.
Bet Jis buvo U-NI-KA-LUS. Ne švelniai blankiai unikalus (“juk visi žmonės unikalūs”) – NE!!!!!!! – ryškiai, sodriai, garsiai, neišdildomai unikalus. Nepamainomas. Neįmanoma nepastebėti.
Jis – spindinti, žaižaruojanti, kibirkščiuojanti gyvybė. Išdykėlis. Jis – džiaugsmas ir juokas. Tiek daug pasiutusio juoko!!!
Jis sutekia man tiek daug įkvėpimo ir gyvų jėgų. Jis tebelieja į šį verkiantį pasaulį Didžiąją Stiprybę, Didžiąją Energiją. Būtent tai norėjo pažadinti mumyse visuose.
Jo išėjimas gražus ir šios pirmosios metinės taip pat labai gražios. Nes su kiekviena diena mums visiems tik aiškiau ir aiškiau, koks SVARBUS Jis buvo, koks ryškus, koks reikalingas, koks įkvepiantis, koks nepakeičiamas, kiek daug davė gausybei žmonių, kaip NE VELTUI gyveno visus šešiasdešimt metų. Tik mirtis gali taip aiškiai parodyti! Tik mirtis paakina, kas iš tiesų yra kas. Ir dėl to mes galime šiandien šypsotis, žavėtis, būti dėkingi. Linkėti Jam viso, kas geriausia. Kaip kad Jis linkėjo (ir, tikiu, tebelinki) mums.
Tegul būna ši diena džiugi ŠVENTĖ. Pergalė. Manau, kad Jam patiktų.
Ačiū Jums visiems, mielieji, kurie Jį atsimenate, kurie mylite, kurie ilgitės. Ačiū visiems, kuriuose Jis gyvas šiandien. Ačiū.
Aš Jį jaučiu. Jis yra čia. Su mumis. Dabar. Merkia mums išdykusią akį. Žnyba į sėdynę. Žadina. Tiki gyva galia mumyse. Tiki, kad mes galime. Tik daryk. Tik pirmyn. Dabar. Besijuokiantis gyvas raudonas čili pipiras – amžinai.
Jam nereikia mūsų liūdesio, ašarų!!! – Jam reikia tik, kad atbustume.
– jaunesnioji dukra paklydėlė
