Vienuolis Kęstutis Marčiulynas tęsia pasakojimus iš Tolimųjų Rytų vienuolynų. Šį kartą, Vėlinių proga, apie mirtį.
Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim
Kiek jau kartų rašiau Vėlinių tema? Du, tris? Kai kuriuos perskaičiau. Lyg ir viską ten surašiau. Ką dar galima naujesnio, aktualesnio brūkštelti. Ne kažkam kitam, o va sau. Garsiai juk pamąstau arba negarsiai. Su savim pasikalbu. Nesu Lietuvoje. Ir palyginus su savo grafikais senokai nebuvau Gimtinėje. Kas uždegs žvakutę ant mano tėvelių kapo? Reikės jau čia P. Korėjoje kur nors parymoti su savo artimaisiais senokai palikusiais šį pasaulį. Palikusiais? Juk prisimenu pažįstamą klasioką, kuris galėjo gyventi ir gyventi. Kaip aš jį prisimenu? Žiūriu į jo veidą vaizduotėje ir mintis pati ateina – galėjo juk dar gyventi? Kažko jam nespėjau pasakyti! O jis man buvo labai artimas. Mūsų mamos kadaise dirbo tame pačiame pašte ir mano viena anksčiausių nuotraukų būtent su juo. Audrius. Stovime žiemą apsimuturioję Veliuonoje prie Vytauto paminklo.
1969 m. žiema. Net nežinau kur ta nuotrauka dabar. Klausiau kažkada jo, nieko jis net nežino apie ją… O va, vos ne staigus išėjimas… Ko mus moko tos staigios, netikėtos mirtys aplinkinių, artimųjų. Kiek teko skaityti žinomų žmonių, o ir esančių gyvų, kurie pragyvenę ilgą gyvenimėlį, grįžteli prieš „išeinant“ ir pasako: „Mažai buvau su artimais žmonėmis. Norėčiau ilgiau…” O pasakyti blogi žodžiai. Kaip atsiprašyti? Ko moko mus tas nelabai jau ir ilgas gyvenimėlis. Visi ten būsime.
Dauguma mano skaitytojų turbūt klausė vieno žinomo Mokytojo papasakotą istoriją, kaip antrojo pasaulinio karo metu, aštuonerių metų broliukas ir dvylikos metų mergaitė buvo nacių jėga atskirta nuo tėvų ir įsodintą į „vaikų“ vagoną pakeliui į koncentracijos stovyklą. Vokietija 1941 m.
Žiema. Šalta. Ir kaip tik per tas suirutes, skausmus ir verkimą mažas broliukas pametė kažkur savo batukus. Ir sesuo vagone jau pamačiusi, kad jis be batų pašėlo pykti ir šaukti ant savo mažojo broliuko: „Pažiūrėk kaip šalta, prie visų mūsų vargų, nelaimių, negandų tu dar ir batus pametei! Koks tu netikęs?! Kaip tu šitaip galėjai?! Tikras durniukas! Nelaimė mano!…” Greitai juos išskyrė į atskirus vagonus, stovyklas. Pasibaigus karui, mergaitė ieškojo savo visų artimųjų. Septyniolikos narių. Tačiau nerado nei vieno. Kaip jai buvo sunku ant širdies, kad jos paskutiniai žodžiai buvo savo Mylimam Broliukui tokie BAISŪS! Kaip dabar tai pakeisti? Kaip atsiprašyti, pamyluoti, apkabinti? Nesutiko ji niekados nei vieno iš savo artimųjų. Žuvo! Tai kaip dabar? Kaip gyventi su tuo baisiu nerimu, kaltės graužątimi? Ir netikėtai švystelėjo jai mintis! Ji nutarė nuos tos dienos su kiekvienu sutiktu žmogumi kalbėti, bendrauti taip, lyg bendrautų paskutinį kartą. Ta nuostata nežinia iš kur atėjusi pakeitė jos gyvenimą. Ir pati stebėjosi taip bendraudama, nes visgi ta mintis iš kančios, ji niekam nebuvo per visą savo gyvenimą pasakiusi nei vieno blogo žodžio. Kalbuosi su tavimi lyg paskutinį kartą! Nuvyko į Ameriką, Čikago miestą, pastatė ligoninę, padėjo daugeliui žmonių… Išėjo iš šio pasaulio 2006 m. pragyvendama puikų, dvasingą, ilgą gyvenimą…
Taip, mirtis atima iš mūsų galimybę girdėti artimus balsus, matyti jų akis, liesti jų rankas… Tai labai didelė netektis. Ją suvoki tik bėdai ištikus, stovint prie artimųjų kapo. Ne rituališkai, ne rutinai vejant gėlytę ir žakutę simboliškai, bet iš tikrųjų prie nuotraukos… Jei visu 100% taip… Ir ne vien Lapkričio 1-ąją, tai ir kitiems būsime geresni. Nebus pagiežos. Ypač šiomis dienomis, kuomet … Na būtų pasakęs mums koks tai Pranašas, kad tokiais ir tokiais metais visas pasaulis dėvės kaukes!
Net filmų tokių nebuvo. Visas Pasaulis!!!! Nebūtume patikėję. O dabar patys norėdami ar ne, dedamės kaukes! Kas pasikeitė? Ar normalu tai? Ko moko ši situacija mus!
Koncentracijos stovykloje žmonės buvo eilėmis kasdien varomi į dujų kamerą, kurios viduryje matėsi mažo diametro skylė. Pro ją žibėjo žvaigždės, matėsi dangus, galėjai pajusti šviežią žiemos orą. Iš lėto buvo leidžiamos dujos. Žmonės duso. Liko tik kelios minutės. Priešmirtinės minutės. Kai kurie klykė, kiti išprotėjo… Praėjus tam tikram laikui durys atsidarė ir su kaukėmis įėjo naciai. Jie pamatė žmonių piramidę, kurios viršūnė stiebėsi į tą vienintelę Gyvenimo Galimybę – skylę lubose. Apačioje buvo vaikai, moterys, viršuje patys stipriausi vyrai… Jie ropšėsi per kitus sutrybdami silpnesnius, kad tik prailgintų savo gyvenimą 5 minutėmis ar net mažiau… O nelaimė buvo bendra! 2021 m. Mes su kaukėmis! Koks paskutinis žodis! Tad ir mane bauginantis, verčiantis raudoti širdimi tas stumdymasis mūsų brangioje Gimtinėje! Žodžiai jau išsakyti agonijoje. Normalus žmogus nebūna taip piktas. Tai ženklas! Bet ar įmanoma tai pakeisti!? Taip! Dabar. Prie savo artimųjų kapo! Žiūrėk ar dar liko nors kiek žmogiškumo, gėrio, kas ryte atrodė kaip nešvankūs žodžiai, nes pyktis, nerimo išgautas nesuvokiant savęs ir nesubrendus užgožia visa tai dėl ko pavirsi į Gryną Inkstinktą! Na, tai tik pamoka. Mes turime ją išmokti. Juk viską galima padaryti, pasakyti kitaip. Tyliai ir aiškiai. Juk Mūsų Tauta tokia stipri. Nejaugi palūžome!
Esu zen vienuolis.
Ir tai mažai ką sako daugumai. Tačiau jau tiek metu bendrauju ir gyvenu pagal tam tikrus kanonus, kad ir užbaigdamas šį rašinuką negaliu pereiti į kitą, gal nelabai logiską stilių.
Pas žinomą Mokytoją buvo studentas. Vieną kartą Mokytojas sakė kalbą. Joje pažymėjo, kad mes gyvename rytojumi, norėdami kažką pasiekti. Kokį tai dvasinį lygmenį. O tai nėra gerai. Nes prarandame dabartį. Juk dabartyje ir yra tai, ko siekiame rytojuje. Tad studentas ir pasakė, kad štai, Mokytojau, prieš tai aš visuomet buvau dabartyje ir niekuomet negalvojau apie rytojų. O po tos kalbos atsirado abejonė, minčių. Dabar jau visuomet galvosiu apie tai. Klausydamas tavo kalbos praradau Dabartį… Mokytojas labai greitai nusileido nuo pakylos ir su lazda taip tvojo tam studentui…
Ir visam laikui išvijo iš šventyklos. Vargšas jaunas vienuolis nuėjo pas kitą Mokytoją ir pasiprašė būti mokomas. Po kelių metų praktikos jis prisipažino, kad ankstesnis jo Mokytojas jį primušė ir išmetė iš šventyklos. Meistras tai išgirdęs paklausė, ar Mokytojas suduodamas tau sulaužė savo lazdą? Kaip jis mylėjo Tave… Tai išgirdęs studentas pasiekė tam tikrą dvasinį lygmenį. Ir iš karto grįžo pas Meistrą. Tačiau pastarasis buvo jau išėjęs. Miręs. Tačiau po savęs paliko kitą Meistrą, kuris ir paklausė studento, kodėl tu palikai mūsų Mokytoją, kodėl tarp jūsų įvyko konfliktas? Studentas atsakė, kad anksčiau aš buvau žmogumi, kuris eina pasišviesdamas ne tikru žibintu, o galvoja, kad jis šviečia… Tuomet Meistras pasakė, kad jis suvokė savo tikrą kelią ir perdavė jam Mokymą!
Va štai Jums ir ZEN istorija. Ko ji moko mus Lietuvos Gyventojus? Ta Azijos Išmintis. Ir mus visus pasaulyje. Kad bloga situacija yra gera situacija. Joje žmogus tampa toks koks yra. Gali pamatyti savo nepasitenkinimą, pyktį, pagiežą… .Savo komentarus perskaityti internete. Uch, kokie jie riebūs ir pagiežingi, ir Tu visuomet teisus. Ir matai, kad kažkaip nesupranti šio gyvenimo. Tuomet pažiūri į tą kauburelį, kur ir pats atsidursi ir suvoki – ar tikrai būtina pagieža ir pyktis? O gal tai ženklas dvasiniam augimui Tai mus moko Mūsų Artimųjų Mirtys. Ir jie išeina ir stebėdami mūsų blaškymąsi po šį trumpą buvimą, labai trumpą…gyvenimą, bus dėkingi, jei mes Išmoksime šią Pamoką… Būtent Dabar!
Pietų Korėja. Hwagyesa šventykla
