Ona Nosevičienė
Nuotraukos autorės
Čižiūnų kaimas, esantis Aukštadvario seniūnijoje, nuvilnija kalvomis, kurių daubose mėlynuoja ežerėlių akys. Tokį peizažą nelabai kur tenka išvysti. Gėriuosi toli užmatomais spalvingais vaizdais ir čia pat besirenkančiais žmonėmis. Nors gyventojų retoka, bet įsitikinau, kad jie tvirti, kartu palaikantys savo dvasią, saugo ir puoselėja protėvių tradicijas bei jų atminimą. Viena iš progų – mirusiųjų pagerbimo diena, kai metę savo darbus susirenka ant Milžinkapio, aukščiausios apylinkių kalvos, kurioje supilti vietinių mirusiųjų ir kare su švedais žuvusiųjų palaikai. Moterys atsineša obuolių, erškėtuogių vaisių, putinų uogų ar kitų gamtos dovanų, apgaubia vaškines žvakeles pušies šakelėmis, kankorėžiais ir įžiebia ugnelę. Tokia mirusiųjų pagerbimo tradicija tausoja gamtą ir pamaitina, pamalonina mirusiųjų vėles. Tai tarsi padėka mirusiesiems, stebintiems mus iš anapus. Šiemet čižiūniškių mirusiųjų pagerbimo šventėje per kalvas vilnijo etnografinio ansamblio „Raskila“ dainos. Į susirinkusiuosius kreipėsi šventės iniciatorė Aukštadvario RP kultūrologė Rita Balsevičiūtė, gerai pažįstanti šį kraštą ir jo tradicijas. Kraštietė Veronika Filipavičienė pasidalijo savo žiniomis, surinktomis iš apylinkių senolių. Milžinkalnis – aukščiausias apylinkių kalnas Gedanonių kalvai galintis nukelti kepurę. Jos liudijimu, ši vieta ypač graži žiemą, kai žemė apsikloja baltais patalais, o nuo aukščiausios kalvos toli toli matosi nuvilnijančios baltos kepurės. Milžinkapis primena narsias karžygių kovas su švedais. Šiame krašte dažniausia sutinkama pavardė Simonavičius. Iš lūpų į lūpas ėjo pasakojimas,jog per švedų karą čia žuvo visi vyrai, išskyrus vieną, kuris pasislėpė raisto samanose. Gyvenimas iš naujo prasidėjo nuo Samanavičiaus, taip pasivadino vyras išlindęs iš samanyno, o laikui bėgant pavardė pakito į Simonavičių.
Netoli yra Čižiūnų kapinės, kaip pamena Veronika iš vaikystės, žmonės prieš Vėlines iš akmenų suridendavo aukurą, kurdavo laužą ir melsdavosi degant ugnelei. Ši tradicija dar gyva Dzūkijos kaimuose. Ji pamena, kad per Vėlines kapus puošdavo taip, kaip moterys papuošė Milžinkapį. Ir dabar čižiūniškiai stengiasi neteršti gamtos ir nesivaikyti mados, kas uždegs didesnę žvakę stikliniam ar plastmasiniam puode, kas padės didesnę plastmasinių gėlių puokštę. Jų dovanos protėviams: malda, vaškinė, eglišakiais nuo vėjo pridengta žvakutė, gamtos dovanų kompozicija. Gražu, natūralu, angeliška. Kultūrologė Nijolė Balčiūnienė priminė, kad pasibaigus darbams, ateina vėlių metas, kurios kviečiamos kartu vaišintis derliumi. Tuomet jos ir ateina šalia mūsų. Per Žemininką žmonės kreipdavosi į vėles. Baltų papročių puoselėtoja priminė Jano Dlugošo XV a. užrašytus žodžius: Dieve Žemininke, ačiū, kad mus saugojai ir ateik į mūsų vaišes. Dabar visi esame kartu seneliai ir proseneliai. LDK istorikas Motiejus Strijkovskis rašė, kad lietuviai ateidavo į kapus ir kartu valgydavo, puotaudavo. Namuose ant stalo būdavo dedama duona, kitas maistas. Vardais mirusiuosius kviesdavo bendrai puotai. Padėkoję, prašydavo, kad jos grįžtų tenai, kur joms dera būti. Etnografė priminė, kad mirusiuosius galima pagerbi ir namuose užsidegus žvakelę prie bendro stalo, paminint kiekvieną išėjusįjį vardu ir bendrai jiems padėkoti, kad padeda gyventi. Dievai keičiasi, tačiau esmė išlieka. Kunigas Ričardas Doveika taip pat visada sako, kad mirusieji yra šalia mūsų, tad svarbu nepamiršti jiems padėkoti už pagalbą mūsų kasdienybėje. Mokslininkė, etnografijos tyrinėtoja Nijolė Laurinkienė priminė, kad pagal istorinius šaltinius, latviai ir lietuviai visą spalio mėnesį skirdavo pagerbti miruosiusius, aukodavo jiems maisto. Tai yra užfiksavęs ir Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Jucevičius. Vėlės, Daukanto žodžiais, žemėliukėmis buvo vadinamos. Pagal senovės raštų liudijimus, vėlės gali būti ant žemės ir danguje, kur jas globoja Dievas Perkūnas, bet čia patenka tik nusipelnę savo gyvenimu žmonės. O štai Matas Pretorijus XVII a. rašė, kad Žemynai būdavo aukojama per šermenis. Pirmieji kąsniai numetami ir gėrimo nuliejama. Šis paprotys yra išlikęs Sibiro tautelėse.
Mirusiųjų pagerbimo diena iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti liūdna, tačiau yra atvirkščiai, nes ji verčia pamąstyti ne tik apie išėjusiuosius, bet ir apie kiekvieno gyvenimo kelią, kur mes einame, ir kas mums svarbiausia. Juk nieko amžino nėra, tačiau niekas niekur nedingsta. Gyvybė iš vienos formos pereina į kitą ir taip sukasi amžinas jos ratas.
