Japonų keliauninkas Hirošis Kojama (Hiroshi Koyama, 31 m.), dviračiu ir autobusais išskrodęs Aziją, Europą, Pietų ir Vidurio Ameriką, apsistojęs pas šimtą skirtingų žmonių įvairiuose planetos kraštuose, teigia: kitą kultūrą gerbsi, ėmęs gerbti savąją. Jam didžiausią įspūdį padarė pažintis su kardinaliai skirtingomis to paties dalyko pusėmis: darbu švaisčiajame „Starbucks“ tinkle ir savanoriavimu vargingoje kavos plantacijoje.
Su Hirošiu susitikome Paryžiuje. Turėjau garbės jį, kaip kelionių bendruomenės “CouchSurfing“ (CS) svečią, priimti savo laikinajame būste Prancūzijos sostinėje.
Kuklus, asketiškas, romus, jaučiantis pareigą atsilyginti už suteiktą nakvynę. Dažniausiai priėmusiam šeimininkui užsimoka savo gamybos sušiais – ragavau jų ir aš. Vis dėlto Hirošis yra stebėtinai įdomus ir išmintingas žmogus, gyvas žinių ir patirties šaltinis, jaunas globalaus pasaulio žynys, net jei nesimokęs universitete, o tik keliavęs, keliavęs… Dviračiu, autobusais per karščius ir speigus, nuo vienos CS sofos prie kitos.
Ir šitaip – jau trylika metų. Pastaraisiais mėnesiais keliautojas iš Japonijos kartkartėm įkeldavo į feisbuką nuotraukų ir refleksijų iš pietų Europos šalių, kur numynė dviračiu po nelaimingos meilės su baltaruse Marija ir beveik metus trukusio bandymo įsikurti Minske. „Dabar Maša yra su vyru, kuris yra toks pat nepagarbus kaip ji pati“, – rašo man laiškelį Hirošis. „Nusipirkau naują palapinę, dviratį: truputį pakeliausiu, net jei likę nedaug pinigų – didžiąją dalį išleidau dėl galimybės pasilikti Minske, kuris turbūt yra nuobodžiausias miestas planetoje.“Bet Hirošis nepražus – keliauninkas jau antrą dešimtmetį metams-kitiems įsikuria Japonijoje arba Londone padirbėti, sukaupia pinigų, o tuomet – vėl į kelią. Šių metų vasario mėnesį jis dar kartą atsisveikino su Europa ir dabar svečiuojasi Tailande, iš kur grįš į tėvynę iki sužydint sakuroms.
Hiroši, koks buvo tavo įspūdis, kai pirmą kartą atvykai į Lietuvą?
Pirmiausiai pastebėjau daug nuostabių moterų. Pirmuosius lietuvius sutikau nakvynės namuose Vilniuje 2002-aisiais ir buvau pakerėtas registratūroje dirbančių merginų grožio. Dar prieš atvykdamas buvau girdėjęs ir apie Lietuvos istoriją, kuri buvo gana liūdna. Tačiau pirmoji išspruko iš Sovietų Sąjungos. Man didelį įspūdį paliko tai, kad tokia nedidelė populiacija – trys milijonai žmonių – išlaikė savo kalbą ir kultūrą.
Kodėl tau kalba atrodo tokia svarbi?
Ne tik kalba. Žmonės turi didžiuotis savimi, kad gerbtų kitus žmones. Didžiuotis savo kultūra, kad gerbtų kitas. Lygiai taip pat žmonės turi gerbti kitus, kad šitaip galėtų savimi didžiuotis. Taigi, kad savimi didžiuotumeisi, turi jausti pagarbą savo tapatybei. Juk jeigu negerbi savo kultūros, kaip tuomet gali gerbti kito kultūrą? Dar atsimenu, kad kitą kartą viešėdamas Vilniuje su man nakvyne suteikusia lietuve iš CS ėjau pažiūrėti pirmųjų gėjų eitynių. Nustebau pamatęs tiek daug protestuotojų su tomis kvailomis vėliavomis ir kvailomis uniformomis, garsiai rėkiančių per garsiakalbį, kad reikia sustabdyti tuos ligonius, suprask, – gėjus. Tiek daug neonacių vienoje vietoje suteršė mano iki tol turėtą tik malonų įspūdį apie Lietuvą.
Esi minėjęs, kad japonai labai daug dirba. Mes taip pat save apibūdiname kaip darbščią tautą. Ar tai nėra tam tikra sąsaja tarp Lietuvos ir Japonijos?
Manau, kad Rytų Europos regiono žmonės apskritai darbštesni nei vakariečiai. Antai su vienu korėjiečiu esu buvęs senųjų amatų ir folkloro muziejuje Krokuvoje ir tuomet pajutau, kad man su šių kraštų žmonėmis sekasi laisviau bendrauti nei su vakarų europiečiais. Matyt dėl to, kad Rytų Europos kultūra – agrikultūrinė, kaip ir mūsiškė, japonų. Tuo tarpu vakarų europiečiai yra labiau suformuoti individualistinės medžiotojų kultūros. Beje, korėjietis su šia mano pastaba sutiko.
Regis, apie japonų kultūrą kalbi kaip apie išskirtinę.
Taip, mūsų kultūra yra didinga. Išskirtinė mūsų šalies ir kultūros ypatybė – padėti kitiems. Pirmiausiai ne tiek rūpintis savo individualiu gerbūviu, o kitais. Būtent todėl mes neturime tiek daug vargšų. Antai japonų kalba žodis „dirbti“ yra „hataraku“.
Etimologiškai jis reiškia „leisti kitiems jaustis lengvai“, tai yra dirbti ne dėl savęs, o dėl kitų.
Tai yra japonų kraujyje?
Pirmiausiai, tai krikščioniška. Bet kodėl tu turi būti būtinai prisakytas Dievo elgtis dorai? Turėtum būti geras nepaisant jokių religinių įsitikinimų – niekas neturėtų šito „liepti“. Todėl, japonų akimis, krikščioniška, islamiška ar judėjiška kultūra yra mažumėlę materialistiška: bijote patekti į pragarą, todėl esate geri. Menka motyvacija.
Tačiau nusprendei pagyventi ne Japonijoje, o šalyje, valdomoje vieno žiauraus ir savanaudiško žmogaus?
Čia tik dėl Mašos. Patys baltarusiai yra iš principo mieli žmonės, bet galėtų daugiau save gerbti. Tačiau ir toje pačiojeJaponijoje yra nesuvokiamų dalykų, kuriuos importavo Amerikiečiai. Apskritai japonai turi silpnybę kitoms kultūroms: senovėje dievindavo kinus, dabar – amerikiečius. Tiesa, svetimos kultūros papročius japonai pritaiko ne aklai, o kažką pakeitę. Pavyzdžiui, mes esame apleidę savo nacionalines šventes, bet su užsidegimu švenčiame Šv. Valentino dieną ar Kalėdas, nes tai yra pažangu ir madinga. Bręsdamas pastebėjau, kad tai yra keista ir kvaila: kam mums laukti Kalėdų stebuklo, jeigu Jėzus Kristus visiškai nerūpi? Tad galiausiai išėjo taip, kad Kalėdas Japonijoje švenčia porelės – eina į pasimatymus gražiame restorane arba į viešbutį romantiškai praleisti naktį. Ir visa tai, kad gimė kūdikėlis Jėzus…
Meilė Mašai tave ir įkvėpė keliauti, ir privertė stabtelėti Minske. Kiek žinau, ir Vilnius jau buvo tapęs tavo spąstais, nors turėjai ambicingų kelionės planų dviračiu?
Pajudėjęs iš Londono, apkeliavau Prancūziją, Ispaniją, Maroką, Portugaliją, tuomet Šveicariją, Vokietiją, Lenkiją, Latviją, Estiją, kai staiga atėjo žiema. Buvo per šalta ir per slidu, tad pavojinga. Tuomet Vilniuje turėjo būti minusinė temperatūra, mat vanduo mano buteliuke užšaldavo.
Bet žiema jau buvo atėjusi ir tau lankantis Estijoje, gruodis… Kiek naktų teko praleisti alapinėje?
Estijoje viešėjau dvi savaites, o palapinėje nakvojau tik vieną naktį – įprastai surasdavau žmonių per CS. Pradėjo snigti, tad palapinėje nebedrįsau miegoti – bijojau negyvai sušalti. Kai buvau priverstas baigti savo kelionę Vilniuje, grįžau į Japoniją, kurioje nesilankiau penketą metų. Plikledžiu aptrauktas Vilnius mane sustabdė, nors norėjau tėvynę pasiekti dviračiu. Žinau žmonių, kuriems tai yra pavykę. Taip pat buvau pavargęs nuo kelionių ir jaučiausi nesmagiai, kad taip seniai mačiau savo mamą.
Kokių dar neįprastų dalykų esi patyręs savo kelionėse?
Turbūt labiausiai norėčiau su visais pasidalinti savo patirtimi Gvatemaloje, kur kaip savanoris dirbau kavos pupelių plantacijoje. Prieš tai esu dirbęs ir „Starbucks“ kavos tinklo kavinėje Londone: tai buvo geras ir nesunkus kavavirio darbas, ypač palyginus su plušėjimu japonų restorane. Kadangi „Starbucks“ yra tinklas, jis turi daug vadybininkų – kavinės, bloko, rajono, regiono. Vadovai dažnai apsilankydavo pažiūrėti, kaip sekasi. Aš mačiau tik tai, kad jie nieko nedarydavo, tik prižiūrėdavo ir skųsdavosi. Vadovai nieko nesukuria, bet gauna turbūt dešimt kartų didesnį atlyginimą nei mes. Dirbdamas pastebėjau, kad „Starbucks“ kavinės sukaupia begalę atliekų – buvau apstulbęs, kiek geros kavos jie tiesiog išpila. Pavyzdžiui, įvėlus klaidelę, trijų eurų vertės puodelis iškart keliauja į nuotekas. Man nuolat kildavo klausimas: kodėl kava išpilama kaip įprastas vanduo, jei ką tik turėjo kainuoti tris eurus?..
Grįžkime į Gvatemalą. Ten savo akimis mačiau, kaip iš tiesų žmonės augina kavą. Augina, renka derlių, bet negauna jokio atlygio. Nors juk būtent jie gamina šią produkciją! Jie – tai vergai, neturintys žemės, išsilavinimo ir pakankamai maisto. Manau, kad mačiau turbūt vargingiausią kavos ūkininką pasaulyje… Bet dar prieš jį pamatydamas, dar dirbdamas Londone „Starbucks“, aš pats gavau naudos iš jo darbo ir šios be galo negarbingos sistemos.
Kokius įžiūri didžiausius skirtumus tarp Vakarų ir Rytų visuomenių?
Didžiausias skirtumas, kurį aptikau tarp Azijos ir Europos su Šiaurės Amerika, yra tas, kad vakariečiai turi Dievą iš didžiosios „D“, kai Rytų šalys turi daug dievų iš mažosios „d“ arba apskritai jokių dievų – tiesiog dvasias.
Ar šis skirtumas pasireiškia kasdieniame gyvenime?
Antai kažkada buvau turistų gausiai lankomoje Kosta Rikoje. Pastebėjau, jog ten daug vokiečių, ispanų, amerikiečių turistų, bet ne azijiečių. Kai atvyksti į Paryžių, Romą, ten pamatysi gausybę turistų iš Japonijos, Šiaurės Korėjos, Kinijos. Tačiau Kosta Rikoje, kuri pritraukia daug turistų, nesutikau nė vieno keliautojo iš Azijos. Man irgi Kosta Rika nepadarė įspūdžio. Tai ėmiau savęs klausti: kodėl taip? Ir štai: kostarikiečiai turi tankius atogrąžų miškus, gražią Karibų pakrantę, laukinių gyvūnų – šito ir atvažiuoja pamatyti Vakarų žmonės. Tad, logiškai mąstant,vakariečiai mėgsta žiūrėti į gamtą, azijiečiai – ne.
Ar tikrai taip?
Keliaudamas mėgstu stebėti kultūrą, architektūrą, meną, papročius, virtuvę, bet esu abejingas tokiems dalykams, kaip nacionaliniai parkai ar kriokliai. Tai yra dėl to, kad mes, rytų azijiečiai, suvokiame save esant gamtos dalimi, o ir gamta yra dalis mūsų. Mes esame joje taip, kad jos nepastebime – lygiai taip pat patys nematome ir savo kaklo. Tuo metu vakariečiai savo minty turi dievą, sukūrusį pasaulį ir žmogų: vadinasi, žmogus jau yra kažkas ypatinga ir atskirta nuo gamtos. Tuo metu mes, japonai, jau neatskiriamai esame čia. Aš pats stebiu ir pastebiu gamtą, kuri arti: pavyzdžiui, per sodą vorele keliaujančias skruzdėles. Tuo metu vakarų turistai kur nors Gvatemaloje žiūri į nuostabų krioklį, bet niekada nepastebi skruzdėlės po kojomis ir ją sutrypia. Taigi, man susidarė įspūdis, kad vakariečiams gamta – tarytum zoologijos sodas, kuris tau pateikiamas tik per atstumą. Jie nuo gamtos taip atsiskyrę,kad ji ima dominti. Jie gamtą mato tarytum kitą upės krantą, kai mes, azijiečiai, liekame tame pačiame krante. Taip vakaruose atsitiko dėl krikščionių ar judėjų dievo. Dievas yra tokio vakarų žmonių požiūrio priežastis.
Tačiau juk milijardai rytinės Azijos gyventojų gyvena milžiniškuose miestuose – kur ten gamta?
Kadangi mes savęs neatskiriame nuo gamtos, tai ir tai, ką patys sukūrėme, yra gamta. Be abejo, miestai nėra natūralūs. Tačiau jie – tai tarytum kita to paties dalyko pusė…
Marijus Širvinskas
“Ozonas” 2013, 1
