Vytauto Nosevičiaus pokalbis su vienuoliu Bo Haeng Sunim
Šiuo metu siaučiant pandemijai pasaulis yra itin nestabilus ir sudirgęs. Žmonės kaip niekada susipriešinę, abejojantys viskuo, neramūs dėl savo ateities… Kaip į visa šią situaciją žvelgia lietuvių vienuolis Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng Sunim, jau kuris laikas gyvenantis Korėjoje, praktikuojantis zen meditaciją kalnų vienuolynuose ir iš toliau gerai matantis, kas vyksta čia, pas mus.
Kaip išlikti žmonėms ramiems šiuo itin neramiu laiku?
Kai tik prasidėjo viruso kelionė iš Uhano miesto, pas mus šventykloje apsigyveno vienuolis iš Kinijos, kaip sykis iš tos labai nesaugios provincijos. Ir kaip tik tuo metu jis vyko namo atostogauti, ir po to vėl grįžo pas mus. Nežinau, kaip jam pavyko, tačiau visi čia jo grįžusio prisibijojo. Vieni daugiau, kiti mažiau. Jis pasitikrino ir šiuo metu toliau gyvena su mumis, ir ką tik prieš man pradedant rašyti šiuos atsakymus dar pusryčiavome kartu. Kaip paklausėme jo, kaip ten, jis tik šypsosi ir nei vieno žodžio apie tai. Jis išvis mažai kalba, moko mus visokių energetinių pratimų, kasdien prabėga kalnuose po 10 km. Pradžioje lyg ir keista buvo, bet po truputį tomis viruso temomis nustojome kalbėtis ir mes. Šiuo metu į šventyklą ateina daug žmonių, kurie ieško ramybės.
Jie mato linksmus, ramius vienuolius, kurie jau nuo ankstyvo ryto medituoja, gieda sutras, dirba… Ta mūsų ramybė žmonėms suteikia jėgų ir pasitikėjimo. Jei atvirai, tai savo asmeninėse praktikose turėjau daug didesnių problemų nei šis virusas, ar griežti ribojimai. Žodžiu, vienuolis žodį „griežtas“ suvokia kitaip nei eilinis žmogus. Mes stengiamės laikytis daugiau kaip 200 įžadų ir to nelabai pastebi tie, kurie ateina į šventyklą. Kalbasi su mumis visokiomis temomis. Ir ta mūsų ramybė, kai aplink triukšmas, chaosas, nepasitikėjimas, neviltis ir nerimas, visuomet matosi. Ir karo atveju žmonės ieškodavo užuojautos, ramybės vienuolynuose.
Bet kur ta šventykla yra iš tikrųjų? Kiekvieno žmogaus širdyje! Ne pastatas, ne kokie vienuoliai, statulos ir pan., o mūsų širdis turi tą šventyklą! Tad kiek stipri ta tavo šventykla, dabar yra geras laikas sužinoti. Ir suradęs nešk šviesą. Juk jei kokiame pastate, esant daugeliui žmonių išjungsi ją – taps tamsu. Žmonės ims panikuoti, kas atsitiko? Kur šviesa? Ir nėra tame kambaryje jokio lyderio, prezidento ar šventiko, tada greit išsitraukiame savo mobiliuosius telefonus, įsijungiame prožektoriukus ir pasišviečiam kelią sau ir kitiems. Tuoj kažkas suranda jungiklį, kitas jį palaiko ir vėl atsiranda Šviesa. Taigi turime tą savo švieselę, tik belieka įjungti….
Jau kuris laikas gyvenate P. Korėjoje, kokia ten padėtis dėl Covid-19?
Pamenu, pavasarį, kai tik prasidėjo šis virusas, vienoje bažnyčių žmonės užsikrėtę korona atėjo į pamaldas ir užkrėtė itin daug žmonių. Tuoj pat tame mieste atsirado židinys. Šalies vyriausybė į šį regioną metė visas pajėgas. Mums beliko tik stebėti. Visko ten buvo. Tačiau tauta šiek tiek pyktelėjo. Aha, čia mes, korėjiečiai, ir tas virusas mus valdo, spaudžia prie žemės, diktuoja savo sąlygas, kas jis toks??!! Na, tai ir mes ne pėsti. Tauta labai susikoncentravo, kaip vienas kūnas. Laikėsi nuostatų, nes priešas tai nematomas. Ir vieną dieną to miesto gatvėse pasirodė iš visos Korėjos atvykę menininkai, politikai, religiniai lyderiai, pačio aukščiausio rango vadovai. Sulindę į baltus kombinezonus išsirikiavo pagrindinėje gatvėje, kartu ir dezinfekcijos mašinos atriedėjo. Na ir ėmė viską dezinfekuoti. Visą dieną televizija rodė šį veiksmą tiesiogiai. Žmonių Vienybė prieš tą virusą buvo įspūdinga. Juk būta tų virusų šalyje ir prieš tai. Ir ne vienas. Tad korėjiečiai žino, kaip su jais kovoti. Ir aišku, tas tautos bendrumas pakėlė dvasią, kuri išliko iki šiol. Ne valdžia sprendžia, kaip elgtis, o patys žmonės sąmoningi. Teko matyti meditacijos metu kosintį vienuolį. Jis neturėjo temperatūros. Gyvenau su juo viename kambaryje, per trijų mėnesių atsiskyrimą. Tada jis iš karto užsidėjo kaukę, kad neužkrėstų ir kitaip nepaveiktų šalia esančių.
Ir taip su kauke sėdėjo tas dienas, kol praėjo kosulys. Tai jiems natūralu. Išbandymai dar labiau sutelkia tautą. Valdžia tik atlieka menedžerio darbą ir viską koordinuoja.
Kaip vienuoliai kovoja su virusu ir gerina savo imunitetą?
Pirmiausia – gera nuotaika. Jei nesišypsai – sėdėk kambaryje. O jei esi paniuręs, tai tave pralinksmins kiti. Turi būti stipresnis už bet kokias savo vidines nuotaikas. Tai labai padeda kuomet būname kartu. Tikriname žmones, kurie ateina į šventyklą, dezinfekuojame, patys griežtai laikomės taisyklių.
Tai nėra, kad tai padeda ar nepadeda, o tik parodo tavo sąmoningumą, santykį į tai. Juk taisyklių laikomės esant ir paprasto gripo epidemijai, kad kuo mažiau susirgtų aplink esančių. Tad panašiai elgiamės ir šiuo atveju. Jei jau aš tapau vienuoliu, tai išsikėliau sau patį aukščiausią uždavinį, kokį tik gali žmogus sau išsikelti. Tad visas ligas, epidemijas ir kitus trukdymus lengva apeiti, nes tikslai ir uždaviniai aiškūs. Kad ir kokioje situacijoje bebūtum, tavo kompaso rodyklė rodo teisingai. O jei nežinai, kodėl esi šiame pasaulyje, tai jau tas pasimetimas yra panikos turinti būsena. Tuomet bet koks išorinis sunkumas iš karto sukelia emocijas. Esi kaip laivelis blaškomas audros gyvenimo jūroje. Dabar pats laikas apie tai pagalvoti. Geresnio nesulauksime.
Tad ką palinkėtumėt žmonėms šiuo nelengvu metu?
Linkiu ramaus proto esant bet kokiai situacijai. Kaip tai išlaikyti? Yra labai daug žmonių Lietuvoje, kurie tai žino. Ieškokite ir surasite. Šis laikmetis yra naudingas vien dėl to, kad iškelia tam tikrus vidinius klausimus. Tai mokymas.
Belieka atpažinti šį ženklą ir padaryti teisingas išvadas. Bet kokia būsena turi energiją. Pasibalnokite ją ir pirmyn, į tai, kas išlaisvina žmogų nuo kančių… Ir atgrežia padėti kitiems… Atjauta, pagrindinis santykis tarp žmonių – Išmintinga Atjauta. To ir linkiu.
Prognozės 2021 metams?
Su šiais Naujaisiais Metais (gal ir ta epidemija simboliška), prasideda kita epocha žmonijos istorijoje. Iš lėto, palengva. Dominuoja pozityvumas ir geranoriškumas!
Su Naujaisiais Šviesos Metais!!!
