Rolanda Šerėnaitė
Autorės nuotraukos
Žygių gamtoje žiemą mėgėjai prisimena žygius su Vytautu Keliautoju (Vytautu Nosevičiumi). Tačiau taip jau nutiko, kad mūsų įprastus žygius Vytauto pamėgtoje Barsukynėje, Sapieginėje, Strielčiukų žygtakyje ar Saulės slėnyje ves jau kiti žygių vadovai…
Simboliška, bet tiek pirmas, tiek ir paskutinis žygis su Vytautu įvyko būtent vasario 16 dieną. Prisimenu, prieš dvejus metus maloniai nustebino Vytauto rekomendacija žygeiviams: Keturkojai mielai laukiami. Nepamirškite šventinės nuotaikos, trispalvės atributikos bei arbatos su užkandžiais sau ir draugui:).
Taigi, viską suderinus, 2023 m. startavo įsimintinas Vasario 16-osios žygis po Pavilnių regioninio parko piliakalnius. Labiausiai žygis įsiminė dėl šventinės nuotaikos, žiemiško šių vietų kraštovaizdžio, slidžių įkalnių ir nuokalnių bei keliose vietose sutiktų žygeivių su Lietuvos trispalvėmis. Tačiau smagiausia dalis – ant Rokantiškių piliakalnio, kur su šokiais ir dainomis mus pasitiko Vilniaus universiteto žygeiviai. Ir su visais Vytautas vos spėjo sveikintis, džiaugtis, mojavo sunkiai į piliakalnį pūškuojantiems savo žygeiviams. Nes jis pirmasis, kol visi dar dairėmės, kuria kalno puse lengviau užlipti, jau spėjo ir nufilmuoti ateinančius, ir pabendrauti su pažįstamais, ir pritarti dainuojantiems ir šokantiems!
Šventiniuose žygiuose Vytautas visada turėdavo trispalvę ir istorinę vėliavas. Abi buvo svarbios! Kaip praeities ir dabarties simboliai. Tarsi jungtis, kuri veda pirmyn. Vytautas, visada nenustygstantis vietoje, nurimdavo ir susikaupdavo prieš išsiimdamas iš kuprinės šiuos šventus mūsų valstybės simbolius. Lygiai taip pat susikaupęs po Tautiškos giesmės giedojimo sulankstydavo ir sudėdavo į kuprinę. Jo ritualas įsiminė būtent dėl to sustojimo – atrodė, kad tą akimirką tarsi persikūnija į šarvuotą raitelį iš tolimos praeities ant balto žirgo ir lekia į mūšio lauką. Bet – tik akimirka, ir jau vėl Vytautas reguliuoja, kam laikyti vėliavą, kur pasisukti ir žaismingai pamojuoti man, nes dažniausiai norėdavau užfiksuoti žavius momentus. Nuo pat pirmo žygio, net nesusitarę, pasiskirstėme vietomis. Vytautas eidavo priekyje, aukščiausioje vietoje sustodavo ir sulaukęs visų (galiausiai – ir manęs), pasakodavo šių vaizdingų vietovių įdomybes. Aš eidavau pačiam gale gausaus žygeivių būrio. O priėjusi prie jau Vytautą apspitusių įvairiausio amžiaus kartu žygiuojančių klausytojų, stengdavausi užfiksuoti bent keletą įdomesnių kadrų. Vytautas mėgdavo pozuoti, buvo ryškus, dažnai šypsodavosi, o pasakodamas surimtėdavo. Buvo visoks.
Tradiciškai panašūs žygiai po aukščiausias Pavilnių regioninio parko vietas prasidėdavo nuo Rokantiškių autobusų stotelės, kur visiems patogu atvažiuoti. Iš pradžių žygiuodavome gilia Barsukynės raguva link Barsukynės kalno – Kučkuriškių piliakalnio, aukščiausios šių apylinkių kalvos (287 metrai). Tai viena sunkiausių vietų (ypač žiemą), bet, įveikus šį iššūkį, galima atsipūsti ir, be abejo, čia būna pirmas šventinės atributikos iškėlimas. Paprastai ant šios kalvos suskambėdavo ir Tautiška giesmė. Pakeliui link Barsukynės Vytautas visada pakviesdavo šiek tiek išsukti iš tako ir nusivesdavo prie didžiulio ąžuolo, kur pasakodavo įdomias istorijas. Kiekvienam dalyviui šioje vietoje Vytautas linkėdavo surasti ir pamėgti savo medį. Išsirinktas medis, jo nuomone, žmogui kaip draugas, kurį gali apkabinti, jam pasiguosti, iš jo pasisemti tvirtybės. Ąžuolas – kiekvieno lietuvio širdyje pats brangiausias ir mėgstamiausias medis. Vytautui vis dėlto labiausiai patiko pušys, ypač tos, kur Aukštaitijoje, Ažvinčių-Minčios girioje ošia…
Toliau šventinį žygį tęsdavome Ancučių kraštovaizdžio draustiniu ir keliaudavome link Vilnelės, kur ant kalvos plyti Naujosios Vilnios pilkapynas, pasak Vytauto, su iš visos Lietuvos surinktų dubenėtųjų akmenų kopijomis. Šioje vietoje pabūdavome ilgėliau: vieni pasivaikščiodavo tarp mūsų praeities tikėjimo simbolių, kiti tiesiog pasižvalgydavo ir pasimėgaudavo atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Vėliau laiptais leisdavomės žemyn ir keliaudavome link kunigaikščio Alšio pilies liekanų, kur šiek tiek atsipūtę bei pasistiprinę pajudėdavome link Pūčkorių piliakalnio ir vaizdingu taku pro aukščiausią Lietuvos atodangą bei XX a. pr. statytus gynybinius įtvirtinimus, kuriuose šiuo metu žiemoja europiniai plačiaausiai šikšnosparniai sugrįždavome į starto vietą.
Antras Vasario 16-osios žygis po Pavilnių regioninio parko piliakalnius su Vytautu įvyko 2025 m. Planavome, kad jau nuo 2025 m. šią dieną žygiuosim kasmet. Tikiuosi, jog panašūs šventiniai žygiai toliau vyks kiekvienais metais – tegul graži ir prasminga tradicija tęsiasi! Beje, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų socialiniuose tinkluose įkeltas šio 2025 m. šventinio žygio įrašas su originalia žygeivių kalba sulaukė daugiau nei 32 tūkst. peržiūrų. Akivaizdu, kad tiek paties Vytauto, tiek kartu žygiavusiųjų energija atrodo užburianti, suvienijanti ir įprasminanti Vasario 16-osios svarbą.
2024 m. pabaigoje vilniečių susidomėjimo sulaukė edukacinis žygis „Esminiai išgyvenimo gamtoje elementai“, kuris prasidėjo Saulės slėnyje. Kadangi Vytautas prieš tai jau ne vienus metus vesdavo įvairaus sudėtingumo išgyvenimo žygius gamtoje ir turėjo begalę neįkainojamos patirties, nusprendėme visus norinčius pakviesti į šiek tiek atnaujintą edukacinį žygį, kur būtų galimybė labiau susipažinti su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, pasigrožėti gamtos reginiais.
Dalyvių Sapieginės miškuose laukė dviejų valandų susipažinimo kursas, pagilinantis žinias apie išgyvenimą gamtoje ekstremaliomis sąlygomis. Dalyviai įdėmiai klausėsi Vytauto pasakojimo, stebėjo atsineštus įvairaus dydžio peiliukus ir kitas priemones, kurios labai praverstų patekus į ekstremalią situaciją. Visi pasižadėjome, kad bent vieną daugiafunkcį peilį visada turėsime po ranka. Juk negali žinoti, kada prireiks kažką nupjauti, nukirpti, atidaryti! Ir būtinai turėti bent kelis žiebtuvėlius, o dar geriau, kad ugnies įžiebimo priemonės būtų skirtingos. Vytautas visada turėjo kuo pradžiuginti nekantraujančius dalyvius, ypač vaikus. Jis parodė fizinių apšilimo pratimų (Vytauto lankstumas visada stebino) ir visus pakvietė arbatos, užkandžių, o smaližiams – dar ir saldainių pasiūlė. Vaikams tikras džiaugsmas!
Po šios edukacijos dalyviai sužinojo, kaip pasirūpinti pagrindiniais gyvybę palaikančiais ištekliais, randamais gamtoje, ir kaip sušilti esant žvarbai ar drėgmei (išmokome saugiai įkurti tikrą laužą). Vytautas pasakojo, kaip išgauti geriamojo vandens gamtoje, susirasti nakvynės vietą, orientuotis vietovėje ir rasti kelią į namus.
Kviesdamas visus norinčius į šį išgyvenimo gamtoje žygį Vytautas parašė: Tai puiki pramoga ir galimybė pabėgti iš ofiso ar tiesiog nuo kasdienės rutinos bei pajausti archajišką gyvenimo būdą! Tikra tiesa.
Žygeiviams pageidaujant 2025 m. sausio 25 d. Sapieginės miške surengėme dar vieną žygį, į kurį vilniečiai labai gausiai registravosi. Vytautas sutiko priimti visus norinčius! Juk kovo 11-ąją žygiavo beveik šimtas!
Netikėtai greitai ir neplanuotai 2025 m. vasaros pabaigoje Vytautas Keliautojas paliko šį pasaulį. Jo kelionės, patirtis, gyvenimo džiaugsmas, noras žygiuose matyti kuo daugiau žmonių ir nešti jiems šviesą liks juo tikėjusių žmonių ir mano širdyse.
