Gyvenimo ir kelionių aistruolė

Ona Nosevičienė

Daivos Mikuckaitės nuotraukos

„Jei apie ką nors svajoji, tai būtinai išsipildys“, – nė akimirkos nedvejodama sako kaunietė keliautoja Daiva Mikuckaitė ir priduria: „Prieš daugelį metų perskaičiau tokį paprastą „norų išsipildymo receptą“ – tiesiog reikėjo pasiimti užrašų knygutę ir surašyti 400 norų. Tenai buvo pateiktas pavyzdys, kad kažkam būtent taip ir atsitiko – tie visi norai išsipildė. Todėl ir aš pamaniau, kodėl gi nepabandžius? Pradėjau rašyti… Jeigu ir jūs išbandytumėte tą „receptą, suprastumėte, kad tai nėra taip paprasta. Tik atrodo, kad mes „labai daug ko norime“, bet rašant norai gana greitai pasibaigia…Todėl po pirmojo šimto norų atsiverčiau žemėlapį ir pradėjau rašyti, ką norėčiau pamatyti pasaulyje: žydinčius levandų laukus Provanse, saulėlydį virš Atlanto vandenyno Portugalijoje, didžiąsias smėlio kopas Sacharoje, skinti rožes Bulgarijoje, pasigėrėti Tadž Mahaliu Indijoje, išvysti mozaikas Irane, senovinį Petros miestą Jordanijoje… Na ir štai, pasirodo, kaip viskas paprasta,– dabar tiesiog metų pabaigoje išbraukiu tai, kas išsipildė.“

Reikia tik norėti

Užauginus sūnų, Daivai radosi dar daugiau laiko savęs tobulinimui ir pasaulio pažinimui. Apkeliavusi pusę mūsų planetos, moteris daugeliu, ypač artimesnių Europos šalių, gėrėjosi daugybę kartų. Ne išimtis ir Lietuva, kuri brangiausia ir svarbiausia, tad po gimtinę dažniausiai žvalgosi savaitgaliais. Šypsosi dėkodama sau ir likimui, kad gyvena čia ir šiuo laiku, kai niekas nevaržo nei svajonių, nei sparnų. Pradžia, kaip ir daugelio kelionių aistruolių, buvo dar vaikystėje, mokyklos laikais. Tada ir suprato, kad turi nenugalimą „keliautojo geną“. Pirmosios kelionės mokykloje ir universitete – į Maskvą, Vidurinę Aziją, Sankt Peterburgą, Sibirą, Armėniją sužavėjo ir atvėrė nematytą pasaulį. Vėliau, kai sienų nebeliko, kelionių geografija atsivėrė kone visomis platybėmis.

Tačiau didžiausias „virsmas“ įvyko 2006 m., kai parsisiuntė internetinę „Google Earth“ programą – kompiuteryje visas pasaulis matėsi kaip ant delno, o internetu tapo įmanoma užsisakyti viešbučius ir automobilius visame pasaulyje bei susisiekti su pasirinktu vietiniu gidu. Nuo tų metų Daiva su draugais ir bendraminčiais keliones organizuoja pati.

Daiva Mikuckaitė

Baigusi dailės studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, dirbdama interjero ir landšafto dizainere, studijavo architektūrą ir mitologiją, aromaterapiją, pasaulio virtuvių skonius, krimto someljė mokslus. Sakysite, visko daug, pasirodo, reikia tik norėti ir viskas yra įmanoma. Norėdama užfiksuoti gražiausias kelionių akimirkas mokėsi profesionalios fotografijos paslapčių, o kad galėtų vaizdžiai aprašyti įsimintiniausias kelionių akimirkas, baigė Rašytojų akademijos kursą.

Toliau apie savo keliones pasakoja pati Daiva.

Pirmoji savarankiškai aplankyta šalis – Jordanija

Pirmoji visiškai „handemade“ kelionė buvo į Jordaniją.

Jordanijoje

Pamenu, savo kaime padariau draugių susibėgimą po žydinčiomis obelimis, kalbantis išaiškėjo, kad mūsų svajonė yra pamatyti Petrą, senąjį miestą Jordanijoje. Kai jau sugalvoji, kur nori keliauti, prasideda didelis darbas, kuris pirmiausia turi patikti.

Daiva Jordanijoje

Reikia ne tik visomis kelionės smulkmenomis pasirūpinti, bet ir daug sužinoti – šalies istoriją, geografiją, mitologiją, perskaityti knygas, peržiūrėti filmus, susipažinti su virtuve ir daugeliu kitų dalykų. Be to, šioje kelionėje planavome aplankyti ir Siriją – buvome jau užsisakiusios viešbučius, planavome pamatyti kartą per metus vykstančią kupranugarių varžybų šventę Palmyroje, tačiau, likus savaitei iki kelionės, prasidėjo karas ir mums per trumpą laiką reikėjo viską pakeisti ir vietoj Sirijos į savo maršrutą įtraukti Jeruzalę.

Ekstremalūs kanjonai ir koncertas žvakių šviesoje

Vakarienė Wadi Rum dykumoje. Jordanija

Šiai kelionei po Jordaniją draugė rekomendavo gidą beduiną, su kuriuo keliavome po kanjonus, nes vieniems ten eiti draudžiama. Gidas parodė turistų nenumintą šalį, įspūdingą dykumą ir romantiškus vakarus po žvaigždėtu dangumi, grojant beduinų muzikai. Kanjonai – bene gražiausia Jordanijos dalis. Jų ten yra įvairių, jais galima keliauti, priklausomai nuo sezono ir kritulių kiekio. Mūsų pasirinktas buvo vienas iš sudėtingiausių – išeidami turėjome pasirašyti, kad patys už save atsakome, nebuvo leidžiama neštis jokių daiktų, merginos turėjo palikti net auskarus ir žiedus. Eiti reikėjo prieš stiprią srovę, lipti į viršų milžiniškais akmenimis, kiekvienas neatsargus žingsnis galėjo netikėtai užbaigti kelionę. Tada išmokau vieną labai svarbią kelionių pamoką – atidžiai klausyk, ką sako vadovas, ir daryk tiksliai taip, kaip jis liepia. Maršruto pabaigoje mūsų laukė nuostabus krioklys, po kuriuo atsigaivinome įveikę sunkią trasą. Pasivaikščiojimai po kitus kanjonus, palyginti su šiuo, buvo lengvi ir smagūs, tarsi po žydinčius sodus – spalvingi akmenų raštai, žydintys augalai ir gana saugus ėjimas upės vaga.

Petroje

Petroje vaikščiojome net tris dienas, mums parodė visiškai neturistinį kelią iš dykumos ir daug kitų įspūdingų vietų. Netoli Petros kalnuose valgėme ir visam gyvenimui įspūdį palikusią vakarienę – ant specialaus metalinio stovo trimis aukštais buvo sudėtos daržovės, ryžiai ir marinuota vištiena, tada viską nuleido į gilią iškastą duobę ant žarijų, o viršų užklojo specialiu audiniu ir užpylė žemėmis. O jau po valandos ragavome nepaprasto skonio maistą.

Vakarienė Wadi Rum dykumoje. Jordanija

Dar vienas labai įspūdingas reginys Petroje – apsilankymas naktį, kai kelią link pagrindinės šventyklos nušviečia 4000 uždegtų žvakių, o prie pačios šventyklos vyksta beduinų muzikos koncertas.

Indija verta knygos

Kai po pirmosios sėkmingai suorganizuotos kelionės pajutome, kad taip keliauti smagiausia, susiruošėme 26 dienoms į Indiją.

Indijoje

Vėl „Google Earth“ žemėlapyje „susismaigstėme vėliavėles“, ką norime pamatyti, ir kelis mėnesius intensyviai dirbome prie pasirinktos programos, lėktuvų ir traukinių bilietų, viešbučių užsakymų. Mus visi gąsdino, kad Indijoje tai tikrai niekada nebūna taip, kaip planuoji,– traukiniai vėluoja paromis, netikėti ir nenuspėjami įvykiai viską pakoreguoja. Tačiau viskas vyko labai sklandžiai, traukiniais, lėktuvais, laivais ir automobiliais apsukome ratą aplink visą Indiją ir pabuvojome nuostabiose neturistinėse vietose. Apie tą kelionę visą knygą galima būtų parašyti – tiek nuotykių ten patyrėme ir visko įdomaus pamatėme. Jau vien važiavimas parą laiko vietiniu traukiniu vertas atskiro skyriaus.

Kelionės pagalbininkė – aromaterapija

Aromaterapija domėjausi jau seniai, pajutau, kad man reikalinga ta augalų medžiagų teikiama galia viską harmonizuoti, o atsiradus galimybei pradėjau intensyviai studijuoti pas žinomą aromaterapeutę ir kvapų kūrėją Laimę Kiškūnę. Tikslingas aromaterapijos rinkinys kelionėse tapo būtinas ir niekuo nepamainomas dalykas, jis visada yra mano lagamine. Aš dar vis iki šiol nepaliauju žavėtis labai tiksliu ir greitu aromaterapijos poveikiu bet kokioje kelionės situacijoje. Ilgo skrydžio metu patino kojos – štai prašom – specialus tepalas; skrandis nepripratęs prie indiškų patiekalų – keli lašiukai ant cukraus kasijų CO2 ekstrakto ir jokių problemų; suskaudus dančiui padės lašelis eterinio gvazdikėlių aliejaus; važiuojant svaiginančiais kalnų serpantinais apsisuko galva, o gal esate aukščiau nei 4 km virš jūros lygio – speciali medžiaga viską subalansuoja; įsipjovėte – lašiname ant žaizdos eterinio smulkiųjų mirtenių aliejaus lašą – greita dezinfekcija ir sugyja be pasekmių; veidas žvarbsta nuo šalčio slidinėjant – specialus apsauginis kremas. Galiu drąsiai tvirtinti, kad bet kokiai situacijai kelionėje savo lagamine surasiu tinkamą aromaterapinę priemonę, nes aš pati ir kelionės draugai patyrėme tai realiose situacijose. Net didžiausi skeptikai, išbandę aromaterapiją kelionėse, sako: duok man tų „stebuklingų“ lašiukų“. Be to, jau tapo tradicija susikurti kelionei savo kvepalus iš natūralių, dažniausiai tame krašte augančių augalų medžiagų, todėl mano kolekcijoje yra Provanso, Maroko, Indijos, Irano ir daugelis kitų kvepalų, kuriais kvėpinamės kelionėje, o ir sugrįžus tas kvapas labai greitai pažadina gražiausias kelionės akimirkas ir prisiminimus.

Kartais planuoju ir specialias aromaterapijos keliones. Jau 3 kartus lankiausi labiausiai levandomis kvepiančiame Provanse, savaitę skynėme rožes viename Bulgarijos ūkyje. Kelionės į Maroką laiką planavau, kad tuo metu Rožių slėnyje žydėtų rožės ir virš slėnio tvyrotų nuostabus rožių aromatas. Kvapni kontempliacija Madeiroje, žydinčių mimozų slėnyje, specialiai suplanuotas kelionės laikas, kai Tatrų kalnų slėniuose pražysta tūkstančiai violetinių krokų, botanikos ir kitų sodų lankymas – kartais būtent tai padiktuoja tam tikro laiko maršrutus.

Pabėgimas į Maroką su fotoaparatu

Naujas kelionių puslapis atsivėrė, kai baigiau fotografijos mokslus ir kartu su fotografu Jonu Danielevičiumi sugalvojame fotografijos kursą Maroke ar Indijos Himalajuose.

Maroke

Tokios bendraminčių kelionės labai turiningos ir įdomios, o fotografijos naujokai, į kelionę pasiėmę tik fotografuojantį telefoną, labai greitai tampa entuziastais ir, pasibaigus kelionei, nustebina savo puikiomis nuotraukomis.

Maroke. Lezgira

Kelionę į Maroką netgi pavadinau „Pabėgimu į Maroką“, nes neskubėdami keliavome tris savaites nuo pat Tanžero šiaurėje iki SidiIfnijaus pietuose, pamatėme daug puikių neturistinių vietų ir išlaukdavome tinkamo apšvietimo gražiausiose vietose – tai buvo tikras pabėgimas iš įprastos kasdienybės į egzotišką pasaulį.

Senegalas „gimė“ kelionėje

Dažnai viena kelionė pasufleruoja idėją kitai. Bevaikštinėjant Marakešo aikštėje, akis užkliuvo už labai gražių, impozantiškų juodaodžių moterų. Užkalbintos pasakė, kad jos iš Senegalo. Dar tą patį vakarą nusprendėme, kad kita kelionė ir bus į Senegalą.

Grįžusi ėmiau ieškoti, kaip geriausia būtų nuvykti į Senegalą. Suradau, kad kelionę į šią vidurio Afrikos šalį už itin patrauklią kainą organizuoja lenkų turistinė kompanija RAINBOW. Be to, labai patiko pati turo programa, į kurią buvo įtrauktas Senegale gyvenančių bedik ir basarigenčių lankymas.

Tai buvo 16 dienų kelionė – per 8 dienas apkeliavome visą Senegalą, o per kitas 8 – dar ir Gambiją su poilsiu prie vandenyno. Į šių šalių gilumą savarankiškai keliauti kol kas gana sudėtinga, čia dar nėra išplėtota turizmo infrastruktūra, todėl šį kartą vykome su organizatoriais.

Keliaudama į tokias šalis suprantu, kad pasaulis ir gyvenimas gali būti… visoks. Savo akimis pamatai visiškai kitokias, kartais sunkiai suvokiamas gyvenimo sąlygas, kitokius žmones ir vaizdus: moteris, kurios grakščiai neša ant galvos 30 litrų talpos vandens dubenį, šiaudais dengtus molinius namelius, kuriuose nėra elektros ir jokių patogumų apskritai – būtent taip čia gyvena daugelis žmonių. Tačiau žmonės tikrai labai gražūs, turi įgimtą išdidumą. Moterys rengiasi labai spalvingai ir puošniai. Gambijoje buvome pakviesti į kūdikio krikštynas – akys raibo nuo moterų drabužių spalvų. Kūdikio mama per kelias valandas persirengė tris kartus skirtingomis puošniomis suknelėmis. Šventėje grojo muzika, kvepėjo ant laužo šventei verdami maisto katilai. Visi šoko, linksminosi, išmaniuoju telefonu filmavo šventę, ėmė iš mūsų improvizuotą interviu. Tiek jie mums, tiek ir mes jiems buvome tikra egzotika. Žinoma, nuoširdžiausi yra vaikai – tuoj pat patekome į jų būrį ir neištrūkome iki šventės pabaigos.

Senegalo nacionaliniai parkai gal ir nėra tokie turtingi kaip Kenijos ar Pietų Afrikos, tačiau, lankydami juos, matėme antilopių, spalvingų paukščių, įvairiausių beždžionių, plaukdami Gambijos upe stebėjome pakrantėse besiilsinčius krokodilus, o netoli pakrantės vandenyje turškėsi daugybė hipopotamų.

Labai įdomi patirtis buvo, kai lankėme bedik ir basari gentis, esančias jau netoli sienos su Gana. Apskritai, buvome tik trečia grupė, kuri čia apsilankė, todėl ta patirtis buvo dar labai „nesuturistinta“. Pietums patiekė jų tradicinius patiekalus: ožkieną su kuskusu ir virtomis daržovėmis. O po pietų genties vyrai ir moterys šoko savo tradicinius šokius, kvietė prisijungti ir mus.

Romantiška Gambija ir jos spalvota žvejyba

Gambija mus pasitiko regio stiliaus muzika ir a la Bob Marley veltinėmis kasytėmis (dredais) pasipuošusiais vyrukais. Nustebome, kai pamatėme vandenyno pakrantėje vaikštinėjančius vietinius jaunus tamsiaodžius vyrukus ir europietes moteris. Pasirodo, kad į Gambiją atvyksta daug moterų iš Europos būtent dėl šios rūšies „turizmo“. Vaikštinėjant pakrante, būtinai tave užkalbins, tačiau visi yra tikrai mandagūs ir, atsisakius eiti kartu į kavinę, draugiškai atsisveikins.

Tačiau man Gambijoje labiausiai įsiminė žvejų uostas su daugybe spalvotų laivų, kuriais naktį išplaukiama žvejoti į vandenyną. Iš čia plaukia žvejoti Malio, Gambijos ir Senegalo žvejai. Po pietų vyrai grįžta su laimikiu. Tada prasideda neįtikėtinas veiksmas – moterys, vyrai ir vaikai brenda į vandenyną iki valčių parsinešti žuvų, o paskui jas neša didžiuliuose dubenyse į krantą, čia pat išskirsto – ką parduoti, ką priduoti į čia pat esančias rūkyklas, žuvys ant kranto ir išdarinėjamos, o aplinkui nuolatos skraido grobio tykantys žuvėdrų pulkai. Net keturis kartus važiavome į šį turgų pamatyti tikrąjį vietinių žmonių gyvenimą.

Lauktuvės – išskirtinės

Ir Senegale, ir Gambijoje labai gražūs audiniai, dažoma batikos technika ir, be abejo, rankų darbo kaukės. Jos labai įvairios, kiekviena turi savo paskirtį ir naudojama ritualuose. Norint išsirinkti kaukę, reikia žiūrėti jai į „akis“ ir pajausti, ar ji tau tinka. Šiose Afrikos šalyse labai glaudžiai susilieję keli tikėjimai – senasis afrikiečių animizmas, krikščionybė ir islamas. Kaukės naudojamos ritualams, daugiausia sėkmei ir laimei. Tačiau mačiau daug kaukių, kurių nenorėčiau parsivežti į namus.

Gambija

Margaspalviuose turguose vilioja įvairūs rankų darbo papuošalai iš natūralių medžiagų, sviestmedžių aliejus, naudojamas kosmetikoje, ir juodasis Ganos muilas, kuris įtrauktas į geriausių pasaulyje kosmetikos priemonių penketuką (be jo: gasulo molis, arganų aliejus, rožių aliejus, Negyvosios jūros druska). Turguje pirkome dar niekada neragautos „Tauba“ kavos – 80 proc. robustos rūšies maltos kavos ir 20 proc. Senegalo pipirų mišinio. Sakoma, kad po pirmo gurkšnio žmogus iš karto supranta, ar jam patinka ta kava, ar daugiau negers jos niekada. Man ji labai patiko – aš mėgstu neįprastus skonių derinius ir egzotiškus patiekalus. Pirmą kartą teko paragauti ir baobabų vaisių. Jie labai maistingi, juose gausu vitamino C, kalio, kalcio, geležies, magnio. O baobabų vaisių milteliai su unikaliomis savo savybėmis ir vitaminų kiekiu yra tikrai superfood.

Kelionės dovanoja netikėtų patirčių

Labai įsiminė pačių susiorganizuota kelionė į Iraną.

Irane

Gidą mums rekomendavo garsieji Lietuvos keliautojai M. Starkus ir V. Radzevičius. Su gido vairuojamu autobusiuku apvažiavome visą šalį, įveikėme daugiau nei 6 tūkst. km nuo Kaspijos pakrantės iki Kešmo salos Persijos įlankoje. Kelias naktis nakvojome vietinių gyventojų namuose, todėl tikrai matėme tikrą tos šalies žmonių gyvenimą.

Iranas

Kelionė Egipte džipais per keturias Sacharos dykumoje esančias oazes – atmintyje labai ryškiai užsifiksavo Baltosios ir Juodosios dykumos grožis, Krištolo uola, karštosios versmės bei svetingi žmonės.

Taip pat trys kelionės per visą Europą, kai įsėdi į automobilį prie savo namų Kaune, o galinis maršruto taškas – Rodo sala Graikijoje. Važiuoji daug tūkstančių kilometrų, keičiasi šalys, pasirenki, ką nori jose pamatyti. Kartais ekspromtu turi visiškai keisti planus, kai neįmanoma gauti bilietų į keltą, bet tada kelionė dovanoja kažką visiškai netikėto ir nuostabaus.

Airijoje

Apskritai manau, kad kiekviena, net ir trumpiausia kelionė yra savaip išskirtinė, leidžianti patirti naujų, dar neregėtų dalykų, pamatyti dar neatrastų vietų, dar labiau pažinti pasaulį ir save jame. Kiekviena kelionė man – tarsi nauja knyga, pasakojanti apie nuostabius ir kartais neįtikėtinus patiriamus nuotykius.

Man visada labai smagu aplankyti Italiją, Graikiją ir Čekiją – šiose šalyse esu buvusi daugybę kartų. Maroką ir Jordaniją norėčiau dar kartą aplankyti. Česky Krumlovas, esantis Čekijoje,– vienas nuostabiausių miestų. Visada jaučiu nostalgiją Stambului, kuriame lankiausi keturis kartus. Venecija man tikriausiai pats fotogeniškiausias miestas. Airija sužavėjo išskirtine gamta. Čia nufotografavau daug nuostabių peizažų, eksponavau fotodrobių parodas Airijoje ir Lietuvoje.

Gyvenimas gali būti visoks

Keliautoja Daiva Mikuckaitė

Yra daugybė žmonių, kurie puikiausiai gyvena be kelionių, nes kelionės jiems yra tik vargas ir nepatogumai. Kiekvienas pasirenkame savo kelią, daugiau ar mažiau kilometrų. Tačiau aš keliaujantį žmogų galėčiau palyginti su drugeliu, kuris jau išsiveržė iš kokono, skrenda, mato visą pasaulį ir renka nuo žiedų nektarą.

Hakone. Japonija

Kelionės tikrai keičia žmogų. Keliaudama suvokiu, kad gyvenimas gali būti visoks, kad mano įsivaizdavimas apie jį gyvenant Europos centre yra tik dalelė to, kas vyksta pasaulyje. Pamačiusi Varanasyje laidotuvių laužus suvokiau gyvenimo trapumą ir išmokau pamatyti amžinybę kasdienybės akimirkose. Pabuvusi Irane supratau, kas iš tiesų yra laisvė ir ką ji man duoda. Pradėjau vertinti, akivaizdžiai pamačiusi, kokios mano galimybės ir kiek nedaug žmonių apskritai gali keliauti. Kai manoji komforto zona lieka kažkur labai toli už tūkstančių kilometrų, tada perkainoju savo vertybes ir suprantu, kas yra svarbu, o kas ne taip labai.

Izraelis. Negyvoji jūra

Kai prie Jordanijos ir Izraelio sienos pamatau kelias valandas eilėje laukiančius palestiniečius, kurie vyksta į užsienį parsivežti geriamojo vandens, arba kai moterys Afrikoje jį turi susinešti kibirais iš vienintelio kaime esančio šulinio, kitaip pradedu suprasti vandens vertę. Pamatau, kad buitis liks tūkstančius kartų geresnė, net ir sugedus skalbyklei.

Indija. Himalajai

Tačiau dažniausiai kelionės suteikia didelį džiaugsmą matant nepaprasto grožio vaizdus ir išgyvenant pačias nuostabiausias emocijas.

Pinigai – pagal poreikius

Neretai klausiama, iš kur imti pinigų kelionėms? Reikia susidėlioti prioritetus. Jeigu savo prioritetu nusistatau keliones, pinigus joms ir skiriu. Visiškai atsisakau vartotojiškumo, perku tik tai, ko tikrai reikia. Be to, organizuotis keliones pačiam žymiai pigiau.

Ladakas. Indija

Suprantama, joms pasiruošti reikia skirti daug laiko. Perpratau sistemą ir perku pigius lėktuvo bilietus – taip gana daug sutaupau. Nuomodamiesi mašiną labai atidžiai perskaitome taisykles – daug kartų esu girdėjusi, kaip neįsigilinusiems teko papildomai sumokėti dideles sumas. Kai kuriose šalyse užsisakome apartamentus su virtuvėlėmis ir maistą gaminamės patys. Pamenu, apartamentuose Madeiroje nustebinome savo šeimininką, kuris buvo žymaus restorano virtuvės šefas. Jis negalėjo atsistebėti mūsų kulinariniais eksperimentais iš šviežių žuvų ir leido naudotis savo daržo gėrybėmis.

Labiausiai įsimena žmonės

Kelionės sėkmė priklauso ir nuo to, kaip tu pats nusiteikęs. Į šypseną visur atsako šypsena. Iraniečiai sužavi savo nuoširdumu ir noru pristatyti savo šalį. Afrikoje vaikai iš karto tampa tavo draugais. Indijoje visi nori su tavimi nusifotografuoti ir tik baigiantis kelionei supratome taktiką, kaip mandagiai išvengti šito, nes ištisai dalyvaujant fotosesijose nespėjama visko apžiūrėti.

Miyajima. Japonija

Keliaudama įvairių dabartinių ir jau išnykusių civilizacijų pėdsakais, lankydamasi šių dienų ir antikinėse šventyklose, atsekdama pasaulio mitologijas ir religijas, suprantu, kad žmonijos pasąmonė kažkaip sugebėjo išsaugoti kažkada buvusią vientisą žemę – Pangėją, iš kurios mes ir esame atėję. Stebėdama žmones visame pasaulyje, juos fotografuodama, akyse perskaitau, kad visus mus jungia tas pats Kūrėjas, kad ir kokiame nutolusiame pasaulio krašte atsidurtume. Pamatau, kad tos akys – tai tik mano atspindys veidrodyje, o visus mus vienija žmogiškos laimės paieškos ir mylinčios širdys.

Procida. Italija

Tokio vientiso pasaulio suvokimas ir jame gyvenančių žmonių istorijos dažnai yra svarbiau už architektūros paminklus ar muziejus.

Jordanijoje

Visam laikui įsiminė Jordanijoje išgirsta mūsų gido istorija. Jis jau kelias dienas mums rodė ir pasakojo apie šalį, linksmino pamokančiais folkloriniais anekdotais. Tada netikėtai paklausė, ar mums tikrai patinka jo šalis ir tie pasakojimai, kad mes čia viskuo taip žavimės ir nuoširdžiai juokiamės? Mes patikinome, kad taip, tai yra tikrai nuostabu viskas, ką mes čia patiriame. Tada jis pasakė, kad nedažnai mato tokius besižavinčius ir linksmus keliautojus. Ir jis dėl to yra labai laimingas, o kitą dieną pažadėjo papasakoti jam pačiam nutikusią istoriją.

Pamokanti istorija

Kartą jis, kaip gidas ir vertėjas, lydėjo japonų žurnalistą po Saudo Arabiją. Besibaigiant žurnalistiniam tyrimui, jie ant kelio rado pamestą apskritą medalioną, kurį sudarė dvi dalys. Pasiėmė kiekvienas po dalį, nusprendę, kad tai bus abiem prisiminimas. Tačiau, išlydint žurnalistą oro uoste, įvyko sprogimas – pasirodė, kad ten buvo ne paprastas metalas, o sprogmuo. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau juos abu pasodino į Saudo Arabijos kalėjimą. O išeiti iš ten praktiškai nėra jokių galimybių. Japonijos vyriausybė ėmėsi visų įmanomų veiksmų ir įrodė, kad mechanizmas buvo pagamintas taip, kad nebuvo įmanoma nustatyti sprogimo laiko – sprogimas buvo visiškai atsitiktinis. Ir tik po ilgų derybų, praėjus 8 mėnesiams, juos išteisino ir išleido į laisvę. Kaip pasakojo mūsų gidas, tada, sėdėdamas kalėjime, jis prisiekė, kad jeigu kažkokiu būdu pasiseks išeiti į laisvę, jis džiaugsis kiekviena savo gyvenimo diena.

Todėl nerašytos mūsų kelionių taisyklės skelbia, kad nėra kelionėse dalykų, kuriais galėtum nusivilti, nėra situacijų, kurių negalėtum išspręsti, pažvelgęs kitaip, nėra planų, kuriems neišsipildžius, viskas sugriūtų – atvirkščiai – viskas būna tik geriau, negu planuoji; ir kas beatsitiktų – nusijuok. Kažkada perskaičiau: „Problema – tai tik neteisingai suprastas nuotykis, o nuotykis – tai teisingai suprasta problema.“

Linkiu visiems keliauti ir patirti pačių nuostabiausių nuotykių!

DALINTIS