Gintautas Tamulaitis
Norite išvysti neregėtų medžių, pasimėgauti ryškiomis spalvomis, pasimigdyti jūros ošimu? Apsilankykite Sokotroje. Ten jūs tai rasite. Norite savaitei atsikratyti visur jus persekiojančių elektroninio pašto, interneto, telefono? Apsilankykite Sokotroje. Ten šio civilizacijos turto ir kartais prakeiksmo beveik nėra. Ten keliai pusėtinai pravažiuojami, vietiniai tais keliais moka vežioti ir žino, kur nuvežti turistus (neplanuokite važiuoti patys), be to, ten yra gerų spalvų.
Geopolitinė padėtis
Į 250 kilometrų į rytus nuo Somalio ir 380 kilometrų į pietus nuo Arabijos pusiasalio esančią Sokotros salą, 1972 m. įtrauktą į UNESCO Pasaulinio paveldo vietų sąrašą, ilgą laiką turistai beveik nepatekdavo, o dabar gali patekti vieninteliu per savaitę lėktuvo reisu iš Abu Dabio į Sokotros tarptautinį oro uostą, kuris ilgokai buvo visiškai tarptautinis, nes į jį nebuvo tautinių reisų. Dabar atskrenda dar vienas per savaitę lėktuvas iš Jemeno Respublikos, kuriai ši sala formaliai priklauso. Be to, šiuo oro uostu naudojasi ir jį prižiūri Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų kariškiai. Šiems draugiškai atvykus į salą, Jemeno kariškiai paslaugiai pasišalino. Jemenas – nerami Arabijos pusiasalio šalis. Iki 1990 m. buvę du Jemenai – Jemeno Arabų Respublika ir Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika – bandė susivienyti. Pietinis Jemenas, kuriame didelę įtaką turėjo tuometė Sovietų Sąjunga, ir šiaurinis, remiamas labiau išsivysčiusių Arabijos pusiasalio valstybių, buvo formaliai suvienyti, bet nesusivienijo, todėl kilo pilietinis karas tarp Pietų ir Šiaurės, kuris tęsiasi iki šiol. Tačiau šiuo metu Sokotra lyg ir lieka už to beviltiškai užsitęsusio karo ribų. Taigi šiuo metu čia vykti gana saugu ir, palyginti su tuo, ką ten galima pamatyti, nebrangu.
Endeminės medžių rūšys
Vos išlipę iš lėktuvo Sokotros oro uoste, pamatysite pirmą butelinį medį. Net 37 procentai šioje prieš 34 milijonus metų nuo Arabijos pusiasalio atsiskyrusioje saloje augančių augalų rūšių yra endeminės, tik šioje saloje augančios. Endeminės yra ir 90 procentų šios salos roplių bei 95 procentai sausumos sraigių rūšių, tačiau dauguma endeminių gyvūnų ne tik reti, bet ir smulkūs, tad keliautojus daugiausiai džiugina augalai, ypač įspūdingoji medžių trijulė: drakono kraujo medis – cinoberinė dracena (Dracaena cinnabari), butelinis medis – paprastasis tinūtras (Adenium obesum) ir agurkmedis – agurkinė averoja (Dendrosicyos socotranus). Visų šių medžių mediena porėta, pritaikyta sugerti vandenį, kai jo yra, ir išlaikyti jį ilgai, kai nelyja.
Sokotros drakono kraujo medis yra pats didžiausias ir su savo skėčio formos lapija elegantiškiausias iš šios trijulės. Jis laikomas Sokotros salos simboliu, yra pavaizduotas Jemeno piniguose (20 realų monetose ir 100 realų banknotuose), kurių Sokotroje neprireikia. Drakono kraujo medis turi beveik 100 pusbrolių drakono medžių (tik penki iš jų yra medžiai, o kiti – krūmai), augančių Kanarų salose, Madeiroje, Maroke ir kai kur kitur, bet nuo jų skiriasi ne tik ypač gražia figūra, bet ir raudonais sakais, todėl jis ir vadinamas ne šiaip sau drakono medžiu, o drakono kraujo medžiu. Nuo antikos laikų drakono kraujas buvo labai vertinamas kaip veiksmingas užjūrių vaistas. XVII a. smuikų meistrai drakono kraują naudojo gamindami laką savo smuikams, o to meto turtingi sveikuoliai drakono krauju valydavosi dantis. Sokotrietės juo klijuoja sudužusias puodynes, gydo skrandžio ligas, dažo vilną ir lūpas. Savo akimis mačiau, kaip tarp pirštų sutrintais drakono kraujo milteliais pasitrynusios skruostus lietuvaitės iš karto atjaunėja, tik nedrįsčiau teigti, kad ilgam. Drakono kraujas – tai spalvingosios Sokotros raudona spalva. Raudonumu su ja gali konkuruoti tik kai kurios Sokotros plokštikalnės. Dūlant salos centrinę dalį sudarančioms granitinėms uolienoms, susidarė daug raudono dirvožemio. Saloje yra didžiuliai plikų kalvotų plokščiakalnių plotai kaip Marse.
Vienintelis pasaulyje miškas
Negausūs drakono kraujo medžių tyrinėtojai iki šiol nesutaria, ar šie medžiai gyvena 700 metų, ar ilgiau, bet vieningai teigia, kad dabar jie atsinaujina per lėtai ir populiacija senėja. Arealai, kuriuose galima pamatyti drakono kraujo medžių, apima apie trečdalį salos ploto, tačiau atvykus į Sokotrą būtinai reikia aplankyti didžiausią (maždaug 540 hektarų) ir įspūdingiausią drakono kraujo medžių mišką, augantį ant Rokeb di Firmihino plato.
Ten vietinės kelionių agentūros veža visas turistų grupes. Kol pasieksite šį mišką, jau būsite matę ne vieną drakono kraujo medį, bet šiame miške jie ne tik įspūdingai gražūs, bet jų čia yra daug – didžiulis miškas, vienintelis toks miškas pasaulyje. Žiūri į tą mišką ir pajunti vidinį džiaugsmą, kad tau, žmogeliui iš 8 milijardų pasaulio gyventojų, pasisekė. Kelias iš Diksamo plato iki to miško veda per 700 m gylio Dirhuro upės tarpeklį, dažnai vadinamą Diksamo tarpekliu. Serpantininiai keliai žemyn ir aukštyn neseniai padaryti, bet jais nedrįsčiau važiuoti nei su savo „Toyota RAV4“, nei su daug pravažesne „Toyota Land Cruiser“, kuriomis mus vežė angliškai beveik nekalbantys, bet savo vairavimu pasitikėjimą keliantys vietiniai vairuotojai. Kokia galinga upė lietingu laikotarpiu teka to tarpeklio dugne, galima spręsti iš dailiai nugludintų didžiulių akmenų, bet mes ten buvome spalio mėnesį, tai radome tik keletą vietų išsimaudyti užsilikusiuose tos upės duburiuose, priaugusiuose tokių žalių dumblių, kad pasigailėjau, jog jų nematė mano pažįstamas dailininkas Viktoras, kuris gerai piešia įvairiomis spalvomis, bet geriausiai – žalia. Jei Sokotroje ieškosite žalios spalvos, ją rasit Dirhuro upės tarpeklyje.
Medžiai apkūnūs
Butelinių Sokotros medžių kamienai gali būti įvairių įvairiausių formų, tačiau visiems jiems būdingas didelis viršsvoris su medienos kaupimusi apatinėje kūno dalyje. Tai, matyt, atsispindi ir jų lotyniškame pavadinime Adenium obesum, nes iš lotyniškojo obesus kilo ir angliškas būdvardis obese, kuriuo dabar apibūdinami žmonės, turintys antsvorio daugiau nei overweight. Buteliniai medžiai man priminė posakį „Ugly is beautiful“ (bjaurumas gali būti gražus) A. Heilio romane „Ratai“, kur automobilių dizaineris neva tai sukūrė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje populiarų automobilio su masyvia bagažine dizainą, įkvėptas griozdiško mėnuleigio nuotraukos ir juodaodės moteriškės sėdynės. Jei norite įsitikinti, kaip grakščiai gali judėti apkūnios juodaodės, vykite į JAV, jei norite pamatyti daugybę kompleksų dėl savo viršsvorio neturinčių butelinių medžių, skriskite į Sokotrą. Šis nuodingas medis auga ir Šiaurės Afrikoje, jo sultimis apnuodijami medžioklinių strėlių antgaliai.
Tik Sokotroje augančios agurkinės averojos kamienas panašus į butelinio medžio, panašiai negausi ir jos lapija, tik lapai kitokie, o vaisiai panašūs į agurkėlius. Averojos turi didelį trūkumą, kurio neturi buteliniai medžiai – jos skanios ožkoms, kurių visoje Sokotroje yra nesuskaičiuojama daugybė. Averoja yra maždaug dukart senesnė nei Sokotros sala, bet žemyne visi jos giminaičiai išmirė, o ji vis dar bando išgyventi ožkų graužiamoje Sokotroje.
Prie šios medžių trijulės gerai pritinka Sokotros d‘Artanjanas – sokotrinė bosvelija (Boswellia socotrana). Bosvelijų gelsvi kvapnūs sakai – frankincensas smilkomi ir naudojami parfumerijos bei farmacijos pramonėje. Biblijoje rašoma, kad būtent šiuos smilkalus Trys karaliai su auksu ir mira atnešė dovanų kūdikėliui Jėzui ir Marijai. Gal ir ne iš Sokotros atnešė, bosvelijos auga ir kitur, bet reikėjo jiems nešti frankincensą iš Sokotros, nes dabar visuotinai pripažinta, kad čia jis yra geriausias. Sokotriečiai kramto jį kaip kramtomąją gumą. Tikrai maloniau kramtyti nei pramonines gumas.
Salos karalius
Paukščiai ir šiukšlės
Artima pažintis su Sokotros paukščiais prasideda stovyklose, kur virėjo pagalbininkams nuolatos talkina keleto rūšių paukščiai. Už visus įspūdingiausi ir drąsiausi yra egiptiniai grifai – ryškiai geltonveidžiai balti dideli paukščiai su juodomis plunksnomis padailintais sparnais ir uodega. Susidvejinusios asmenybės paukščiai: kažkaip labai jau nedera jų galingas stotas bei išdidi laikysena tupint ir atliekų lesiojimas iš puodų ar pakrūmių. Tačiau sanitarines funkcijas jie ir kiti Sokotros paukščiai atlieka gerai. Paukščiai pasistengia, kad prie stovyklaviečių neliktų organinių atliekų, ožkos suėda dar ir kartonus bei kitus skanesnius popieriaus gaminius, tačiau su plastiku – bėda. Per vos keletą užsienio turistų keliavimo po šią nuostabią salą metų plastiko joje dar mažai, išskyrus miestus. Tačiau kai pamatai, kaip vietiniai gidai nesivargina pakelti dar nedažnai Sokotros kalnų takuose pasitaikantį butelį ar pats čia pat ant tako numeta einant atplyšusį bato pado gabalą, supranti, kad į šią unikalią salą dar neatkeliavo nei griežti draudimai, kaip, pavyzdžiui, Šri Lankos Hortono lygumų nacionaliniame parke, į kurį įeinant iš lankytojų paimami visi plastikiniai maišeliai ir kiti daiktai, kuriuos lankytojai gali pamesti šiame vėjuotame parke, nei tokia keliavimo kultūra, kaip Pietų Korėjos Džedžu saloje, kur į šios salos aukščiausio vulkaninės kilmės kalno Halisano viršūnę vedančiuose apie 9 kilometrų ilgio takuose nėra nė vienos šiukšlių dėžės ir nesimato nė vienos šiukšlės, nes jas tūkstančiais per dieną į šį kalną lipančiųjų patys nuneša žemyn.
Galingos bangos ir malonios maudynės
Sokotros salą skalaujantys Arabų jūros ir Indijos vandenyno vandenys yra dar skaidrūs kaip ašara. Čia galite ir pasigalynėti su ilgomis galingomis vandenyno bangomis salos pietuose, ir pasipliuškenti maloniai keliančiose jūros bangelėse salos šiaurėje.
Jūra ir vandenynas susisiekia pailgos Sokotros salos rytuose, panašiai, kaip Baltijos jūra ribojasi su Rygos įlanka Kolkos iškyšulyje mūsų kaimyninėje, jūros pakrantėmis daug labiau už Lietuvą apdovanotoje Latvijoje. Ir ten, ir ten bangos stiprios, srovės nenuspėjamos. Tik Sokotros rytiniame iškyšulyje dviejų vandens srautų konfrontacija stipresnė, o pakrantėje riogsantys banginių kaulai patvirtina, kad čia bangos pavojingos net banginiams. Tiek negyvų ir, svarbiausia, gyvų jūros kriauklių kaip Nisamo iškyšulyje nedaug kur pamatysite. Įdomu čia, vienoje vietoje, stebėti net kelių rūšių krabų elgesį.
Nerkime bent su vamzdeliu
Žvilgtelti į povandeninį Sokotrą skalaujančių vandenų pasaulį tikrai verta. Nardymo įrangą ar bent jau vamzdelį ir akinius paviršiniam nardymui šioje saloje galima išsinuomoti tik Dihamryje. Šiame jūrų rezervate gražūs koralai, spalvingos žuvys, bet aš ypač ilgai užsistebeilijau į du aštuonkojus. Kiek supratau aštuonkojų visuomenės procesus mano stebėtoje situacijoje, aštuonkojis ištiesė vieną koją išrinktajai aštuonkojei ir laukė jos atsakymo. Aš irgi laukiau, paskui paplaukiau toliau, grįžau, palaukiau, nuplaukiau, atplaukiau. O dama vis nerodė jokių judesių. Kantrūs tie aštuonkojai.
Jūra Sokotroje gyva. Kai greitai, patartina, priprasite, kad Sokotroje pavakarieniavus, paplepėjus ir padainavus reikia gan anksti gultis, o ryte keltis su saule, valydamiesi dantis, tupėdami virš nuošaliau nuo stovyklos išsikastos duobutės ar šiaip laukdami pusryčių, žiūrėkite į jūrą. Anksčiau ar vėliau netoli nuo kranto pamatysite saulėje blizgantį plotą. Stebėkite jį ir iš jūros pusės pamatysite virš vandens išnyrančių delfinų nugaras. Tai jie veja žuvų tuntą spausdami jį prie kranto, kad neišsilakstytų ir būtų lengviau nugriebti vieną kitą žuvelę iš to mirguliuojančio žuvyčių veidrodyno.
Jei norite pamatyti delfinus iš arčiau, užsisakykite kelionę nedidele motorine valtimi iš Kalansijos (Qualansiyah), antro pagal dydį Sokotros miesto. Jei pasiseks, toje vietoje ir tuo metu žvejojantys delfinai šokinės visai prie jūsų borto, jei mažiau pasiseks – kiek toliau, bet tikimybė, kad labai nepasiseks, yra labai maža. Net jei jau taip nelaimingai atsitiktų, praplauksite įspūdingas uolas, aplankysite mangrovėmis apaugusią pakrantę ir nukaksite į žavų smėlėtą paplūdimį. Jus plukdys tik tada, kai išplaukiant iš uosto bus ramus oras. Netoli kranto praplauksite žvejojančius vaikus iš skardos padarytose vaikiškose valtelėse. Grįžtant bangavimas bus stipresnis, gali sukelti stiprių emocijų, bet iki šiol nesugrįžusių nebuvo.
Balto smėlio platybėse
Už Kalansijos pavažiavus ant pakrantės uolų, atsiveria rojus mėlynos spalvos mylėtojų akims. Nebūtų tas vandens mėlis toks mėlynas, jei nemėlynuotų virš baltai balto smėlio. Kilometrai balto smėlio, vandens mėlio ir nė iš tolo nieko panašaus į operą „Saulė ir jūra“ su poilsiautojų kamšatimi. Tik paukščiai ir krabų kolonijos su urveliais bei smailiaviršūniais iš tų urvelių iškasto ir tvarkingai supilto smėlio kalneliais. Neradau moksliniais tyrimais pagrįsto patvirtinimo, bet mano bendražygio Giedriaus hipotezė, kad didesnis smėlio kalnas patelei reiškia, kad tą kalną sustūmė stipresnis patinas, man atrodo įtikinančiai. Toliau smėlis nuo jūros atskiria seklią Detvaho lagūną. Gyvasties ten daug, bet slepiasi gerai. Be pakrantės olos gyventojo Abdulos, kuris mums po tą lagūną padarė ekskursiją, didžiosios dalies lagūnos gyventojų nebūtume pastebėję. Dabar Abdula savo oloje nuolatos negyvena, bet iš jos vieną po kitos pradeda labai įdomias ekskursijas.
Miestų vidiniai kiemai ir išorė
Jei mėgstate pilką dulkių spalvą, aplankykite du su puse Sokotros miestų. Salos sostinėje Chadibu yra ir keletas viešbučių. Be pilkos spalvos, didžiausią įspūdį daro gatvės, daug kur grįstos nedažnai pravažiuojančių automobilių supresuotais plastikiniais buteliais, padailintais melsvų, gelsvų ir rausvų polietileninių maišelių mozaika. Kaip ir daugelyje Rytų šalių, gyvenimas čia vyksta dviejuose pasauliuose: namuose ir vidiniuose kiemeliuose bei aukšta nepermatoma tvora nuo to tvarkingo šeimos židinio atitvertame išoriniame pasaulyje, kurį šiukšlinti Alachas, atrodo, nedraudžia. Chadibu krautuvėlės viduje tvarkingos, bet tai vienintelės vietos, kur atsitiktinis turistas gali pažvelgti į švariąją miesto pusę.
Labiau verta aplankyti vaikų miestą Kalansiją. Čia turistų užklysta mažiau, todėl jus čia apspis būriai norinčių pabendrauti vaikų. Bendravimo būdai yra du: pasyvus ir aktyvus. Pirmuoju atveju vaikai spokso į turistus, o turistai juos fotografuoja. Vaikai visada ir visur gražūs, bet Kalansijoje vaikai, nors ir basi, bet gražiai išpuošti. Kai kurių mergaičių suknelės pritiktų pasirodyti ir Vienos baliuje. Kai kurie vaikai bando bendrauti aktyviai: dažniausiai klausia, koks tavo vardas, ir pasisako savo (tuo jų anglų kalbos mokėjimas ir baigiasi), bet kartais apmėto akmenimis, nedideliais, nepiktai, tik šiaip dėmesiui atkreipti.
Gulintys policininkai visur
Kelių Sokotroje nedaug, o kelio ženklų iš viso nėra. Be to, Sokotroje visi policininkai „guli“, stovinčių, t. y. gyvų, nėra. Tačiau gulinčių policininkų nedaugelyje Sokotros kelių yra labai daug ir jie yra labai stori. Kai kur jie įrengti tam, kad natūraliai, o ne kažkokiais kelio ženklais, kurių čia nėra, sumažintų greitį, kai kur jų atsiranda tiesiant per kelią komunikacijas. Tačiau gulinčių policininkų daug net tokiose kalnų kelių vietose, kur ir be tų policininkų nekyla noras važiuoti dideliu greičiu. Daugelis tokių gulinčių policininkų yra lyg ir keršto įrenginiai – pertverti kelią akmenų barjeru toje vietoje, kur radai automobilio suvažinėtą savo ožką, čia laikoma etišku veiksmu. Taip gyvūnams pavojingiausiose vietose atsiranda gulinčių policininkų. Sokotroje kelių mažai, o gyvūnų, bent jau naminių, – daug, ypač ožkų, kurios graužia, išskyrus keletą jiems nuodingų augalų, viską, kas žalia; nesvarbu, ar tie žalėsiai yra endeminiai, ar randami ir kitur pasaulyje.
Saldumas – salos rykštė
Kai kuriuose Sokotros keliuose galima sutikti ir karvių bei avių. Vairuotojams pavojingiausios avys, nes jos bet kada gali keisti judėjimo kryptį. Karvės į mašinas nekreipia dėmesio ir jas lengva apvažiuoti, o ožkos arba stovi, arba eina, jei eina, tai ta pačia kryptimi. Kupranugariai išdidžiai plaukioja kaip laivai pakrančių dykvietėse bei smėlio kopose ir keliuose beveik nepasirodo.
Ten, kur yra pakankamai vandens, auga datulių palmės. Norint gauti gerą jų derlių, reikia gerokai paplušėti: įsilipus į tuos aukštus medžius dirbtinai apdulkinti geriausius žiedynus, stebėti, kad neužpultų ligos ir parazitai, laiku nuimti derlių. Tačiau ir menkiau prižiūrint galima tikėtis nemenko derliaus, o į ožio pūslę sukišta sutrinta datulių saldi masė laikosi kelerius metus. Ji maistinga, turi daug cukraus. Užtat cukrinis diabetas yra labai paplitusi Sokotroje liga. Nuo jos miršta daug 40–60 metų amžiaus salos gyventojų. Netgi mažai datulių valgančios šeimos Sokotroje suvalgo, mūsų akimis žiūrint, baisiai daug cukraus. Statistinius duomenis gerai patvirtina tas arbata pagardintas cukraus sirupas, kuriuo mus vaišindavo Sokotros gyventojai.
Vėjų ir uraganų siautulyje
Tris mėnesius per metus Sokotroje pučia tokie smarkūs vėjai, kad žvejai net nesitiki išplaukti į jūrą. Iki vėjų sezono jiems reikia prisižvejoti tiek, kad pragyventų vėjingus mėnesius be jokių pajamų. Kokie stiprūs būna tie vėjai, galima įsitikinti važiuojant šiaurine salos pakrante ties Archeru. Kai kur smėlis iš jūros nuneštas tolokai link kalnų ir jų šlaituose supiltas į aukštas kopas. Tų kopų smėlis baltut baltėlis. Neįmanoma suprasti, kodėl jis nesusimaišė su dulkėmis, gausiai nuklojusiomis tas smėlio kopas nuo jūros skiriančias dykvietes. Tikriausiai kiekviena turistų grupė bent vienai nakčiai apsistoja šių kopų papėdėse.
Prie stiprių vėjų pripratę gyventojai neatmena, kad salą seniau būtų puldinėję viską griaunantys uraganai. Tačiau ar klimatas globaliai pakito, ar už kažkokias vietines nuodėmes 2014 m. Sokotrą užpuolė didelis uraganas, o po savaitės – dar vienas. Dar ir dabar matosi šviežios uolienos ten, kur griuvo kalnų šlaitai. Uraganai sugriovė daug namų, pražudė daug žmonių, daugelis prarado negausų savo turtą. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir kitos šalys padėjo nukentėjusiai salai. Buvo pastatyta daug namų, juose apsigyveno net ir tie, kurie iki uraganų gyveno olose kalno šlaite. Namai storasieniai, sumūryti iš vietinių akmenų, su mažais langiukais be jokių stiklų ir plokščiais stogais be kaminų.
Puošnios spalvingos moterys ir vaikai
Sokotrietės stengiasi maistą gaminti lauke, bet prireikus ir viduje arbatėlės užsiverda ar pietus pagamina. Dūmai per tuos langelius palengva išsiskirsto, bet kvapas lieka toks, kaip geroje lietuviškoje dūminėje pirtyje. Ne pati sveikiausia aplinka. Įvertinta, kad nuo ilgalaikio nuodijimosi dūminėse pirkiose pasaulyje nuo plaučių ligų kasmet miršta apie 2 mln. žmonių. Užsienio donorai pristatė ir mokyklų. Labiausiai išsiskiria tos, kurios pastatytos Saudo Arabijos lėšomis, – jos šviesiai smėlinės spalvos. Atrodo, kad vaikus leisti į mokyklą Sokotroje jau tapo įprastu dalyku. Tad rytais gražu žiūrėti, kaip daugybė vaikučių būriais traukia į mokyklą. Dailiai aprengti, apauti, nors šiaip kaime ar mieste visi vaikai laksto basi.
Moterys Sokotroje yra labai supratingos: kaimuose jos puošiasi ryškiais, spalvingais rūbais, o vykdamos į miestą ar kitą didesnę svetimų vyrų susibūrimo vietą apsirengia juodai ar pilkai, kad tų nabagų vyrų be reikalo neerzintų. Kaip ir daugelyje kitų musulmoniškų kraštų, Sokotroje nepermatomos namų valdos sienos labai griežtai skiria pasaulį į dvi dalis – vidinį, saugų šeimyninį, ir išorinį, pilną pagundų ir pavojų. Išoriniame pasaulyje viešpatauja vyrai, o šeimyniniame pasaulyje tie ereliai vyrai klauso savo žmonų užgaidų ir iš paskutiniųjų stengiasi tenkinti jų poreikius. Nedaugelis išgali turėti daugiau nei vieną žmoną. Laikai keičiasi – dabartės vyrai jau dažnai atsiklausia savo žmonos ar žmonų, ar jos neprieštarauja dar vienos žmonos atsiradimui namuose, o tos neretai ir paprieštarauja. Turtingesnių šeimų ištekėjusios moterys Sokotroje apsiperka panašiu būdu, kaip internetinėje prekyboje: jos nueina į parduotuvę, pasižiūri, pasimatuoja, išsirenka prekes ir pardavėjui pasako, kurias iš jų šis turėtų pasiūlyti jos sutuoktiniui nupirkti, kai tas apsilankys parduotuvėje.
Gyvenimo kaita kaip ir visur
Miestietės žmonos jau nebenori gimdyti po 6–8 vaikus, kas anksčiau buvo įprasta ir dabar dar įprasta kaimuose. Jos, kaip pasakojo mūsų gidas, prisigalvoja visokių dienų, kada galima ir kada negalima, prisiperka kažkokių piliulių. Tačiau vis tiek po keletą vaikučių dar gaunasi. Sunku mums suprasti tą skirtingą kultūrą ir tas transformacijas, kurias ši kultūra patiria veikiama vakarietiškos kultūros, visų pirma vakarietiškai technologinei kultūrai, atnešančiai tuno konservus, kuriuos gali valgyti ne tik tada, kai pagauni tuną, komunikacijos priemones, geresnius kelius, pravažius automobilius, vėjui atsparius namus ir kitus šiuolaikinių vakarinių technologijų produktus. Mums sunku suprasti, kodėl, vaikams dalinant tėvo paliktą žemę, dukroms priklauso po perpus mažesnį plotą nei sūnums, o liudyti teisme gali ir vienas vyras, bet, jei liudija moterys, reikia bent dviejų. Sokotroje ne tik auga endeminiai augalai, gyvena daug endeminių gyvūnų, bet ir šios salos žmonės yra tam tikra prasme endeminiai, nes jie dabar per labai trumpą laiką patiria labai didelį kultūrinį šoką (neužmirškim, kad terminas „kultūrinis šokas“ visų pirma reiškia susidūrimą su skirtinga kultūra, nebūtinai geresne). Gerai tai ar blogai, gal labiau blogai nei gerai, bet didžiausią įspūdį žmonėms daro, visų pirma, technologinė kultūra. Savo šventuose Lietuvos ąžuolynuose nežiūrėtume dabar Holivudo filmų, jei neturėtume televizorių, kompiuterių, išmaniųjų telefonų. Sokotra šiuo metu yra ta vieta, į kurią turėtų plūsti sociologinius tyrimus atliekantys mokslininkai.
Išskirtinės olos link
Norėdami Sokotroje pamatyti tikrą juodą spalvą, daugiau nei dvi valandas kopėme aukštyn nuo Terbako kaimelio, iki kurio mus atvežė džipais. Kopti nelengva, bet verta. Vien jau dėl to, kad takelis veda per, pavadinkim, mišką medžių ir krūmų, kurių neįmanoma pamatyti niekur kitur pasaulyje. Tie, kas pasiekia Hoqo olą, lipimo sunkumus užmiršta. Įvairiose pasaulio vietose esu matęs daug olų, bet Hoqo iškyla virš jų tiek dėl savo unikalių stalagmitų, stalaktitų, tūkstančiais metų dekoruotų olos sienų, lubų ir aslos, tiek tuo, kad čia ne tik dar neįrengti lankytojams patogūs takai, neinstaliuotas įvairiaspalvis apšvietimas, bet ši ola dar ir nenutrypta lankytojų. Ir kai šioje nuostabioje, vien mūsų žibintų apšviestoje, spalvingoje, su civilizuotu pasauliu tiesioginio ryšio lyg ir neturinčioje oloje paėjėjus apie kilometrą gidas pasiūlo išjungti visus atsineštus šviesos šaltinius, supranti, kokia juoda yra juoda spalva. O kai visiems mūsų grupėje pavyko užčiaupti savo kitose vietose labai pageidautinai gražbylingas burnas, prisiminiau tylos apibūdinimą iš Harukio Murakamio knygoje „Komandoro nužudymas“: „Miške tvyrojo tokia tyla, kad, atrodė, galėtum išgirsti laiką tekant ir gyvenimą praeinant.“
Gyenimas Sokotroje iki šiol tekėjo lėtai. Lėtai endeminiams medžiams, gyvūnams, lėtai toje gamtoje išmokusiems gyventi sokotriečiams. Džiaugiuosi pamatęs unikalią salą, gailiuosi, kad po savo padais, to nenorėdamas, gal sumindžiau endeminių augalų daigų ir nusipirkau maišelį drakono kraujo, kurio, matyt, nepanaudosiu nei smuikams lakuoti, nei ligoms gydyti, o Birutė, mano žmona, kiek jau atjaunėjo besilankydama Sokotroje, tai nuo drakono medžio kraujo, kuriuo ji ir nesiteplioja, daugiau neatjaunėtų.
