Autorius: Asutė Šaulytė
Balti smėlio paplūdimiai, perlamutrinis vandenynas ir bekraštė dangaus žydrynė – tai Zanzibaras, ketvirta pagal dydį, viena gražiausių salų pasaulyje, viliojanti poilsiautojus vandenyno gelmių grožiu, kultūrų įvairove ir egzotiška Afrikos gamta.
Kultūrų sankirta
Pirmieji gyventojai, kalbantys bantų kalba, salyne aspigyveno prieš 2000 metų. Vėliau arabai šią salą pavadino Zanzibaru (Zanj el Barr, išvertus iš arabų kalbos, reiškia ,,juodųjų žemę“). Salynas, kurį sudaro trys didžiulės salos – Zanzibaras, Pemba ir Mafija, išsidėstęs Indijos vandenyne, apie 70 km į rytus nuo Tanzanijos pakrantės, ant jūros kelių sankirtos.
Čia visais laikais stabteldavo laivai iš Indijos ir Kinijos, Persijos ir Arabijos, Europos ir Amerikos. Ir, be abejo, kiekvienas jų per amžius čia paliko savo pėdsakus. Maroką ar Alžyrą primena aukšti balti namai, išpuošti mozaikomis fontanai, moterys su ilgomis juodomis čadromis. Lyg centrinėje Afrikoje pasijunti, gėrėdamasis grakščiomis juodaodėmis. Jos raibais lyg povo plunksnos drabužiais ant savo pailgų, plikų galvų vis neša pilnus krepšius gėrybių. O raižyti balkonai, šilkiniai sariai, sandalų aromatas šurmuliuojančiame turguje nejučia nukelia į Indiją.
Zanzibaras, Tanzanijai priklausanti sala, viena iš labiausiai turistų lankomų pasaulyje. Čia juos vilioja ne tik vandens pramogų, jūros gėrybių gausa, bet ir didžiulis koralinis rifas, juosiantis salą. Tai viena iš geriausių vietų nardymo mėgėjams Indijos vandenyne ir pasaulyje. Turistus vilioja egzotiška salos gamta ir sostinės Akmeninis miestas, išlaikęs įvairiausių čia užklydusių pasaulio kultūrų pėdsakus.
Kvapnių aromatų sala
Zanzibaras – ryškių spalvų ir egzotiškų kvapų sala. Ją išraizgiusios vanilių, kardamonų, cinamonų bei kitų prieskoninių augalų plantacijos. Prieskonių verslas klesti nuo seniausių laikų. Kažkada sala buvo vienas didžiausių jų prekybos centrų visoje rytų Afrikos pakrantėje. Neatsitiktinai Zanzibaras kartais pavadinamas sala, ,,riečiančia nosį”. Čia tarpsta didžiausios pasaulyje gvazdikėlių plantacijos. Net 70 procentų šių prieskonių – zanzibariškos kilmės. Turistams rengiamos specialios ekskursijos po prieskonių plantacijas, rodoma, kaip jie auginami. Saloje auga ir daug kakavmedžių (dydžiu panašūs į mūsų obelis), ant kurių šakų noksta storaodžiai, primenantys mangus, vaisiai, o patys kakavos grūdeliai – šio vaisiaus sėklytės. Tik čia auga pati aštriausia pasaulyje aitriųjų paprikų rūšis. Ji vadinama „cho-cho“. Tokie garsai išsprūsta pauosčius šį augalą.
Salos pasididžiavimas – senasis Akmeninis miestas, įkurtas indų pirklių. Čia lankėsi asirai, egiptiečiai, persai, olandai. Net kinai apsistodavo. XV a. pabaigoje, kelionės aplink pasaulį metu, keletą dienų šiame mieste viešėjo garsusis klajūnas Vasko de Gama. Kiek vėliau čia pabuvojo ir kiti garsieji Afrikos tyrinėtojai. Tai prekybinis Zanzibaro centras, salos sostinė, viena įspūdingiausių pakrantės vietų, kurioje persipina afrikietiškos, arabiškos ir kolonijinės architektūros palikimas. Siauros gatvelės, spalvingi, rytietiški turgūs bei mečetės lyg nužengusios iš ,,1001 nakties“ pasakų.
Fantastiškiausi raižiniai, chaotiškos gatvelės sukuria akmeninio labirinto įspūdį. Čia begalė parduotuvėlių, mečečių, turgaviečių, tvirtovių, dvarų (du iš jų labai prašmatnūs, buvę sultono rūmai), apleistos persiško stiliaus pirtys bei daugybė keistų formų pastatų, kuriuose įsikūrusios užsienio atstovybės. Ištroškusieji pramogų, linksmybių ir atrakcijų čia gali pasijusti kaip tikrame rojuje. Tačiau čia netvieskia neoninės šviesos, o architektūra labiau primena praeito amžiaus kolonijinius laikus. Šis miestas yra seniausias visoje Rytų Afrikoje. Visuomet čia buvo juntama ypatinga arabų bei indų įtakos sfera. Būtent todėl grožimasi garsiaisiais skaptuotais balkonais bei įspūdingomis durimis – storomis, masyviomis ir dantytomis iš išorės. Pasakojama, kad kai pradėdavo ręsti sau būstą, pirmiausia įstatydavo duris, o tik paskui visa kita. Tokia mada atėjo iš Indijos, kur stengdavosi įsirengti kuo tvirtesnius vartus, kad galėtų gintis nuo kovinių dramblių. Zanzibare dramblių nėra, bet durys išliko. Galbūt jomis ponai stengėsi apsisaugoti nuo vergų, kurie iš čia buvusio vergų turgaus būdavo gabenami į Ameriką ir kitas vietas.
Negali nepastebėti ,,House of Wonders“ – pirmojo pastato Rytų Afrikoje, o galbūt ir visame žemyne, kuriame buvo įvesta elektra. Nors jis atrodo šiek tiek apskuręs, vis tiek nuo jo dvelkia buvusia sultonų didybe. Šiuo metu jame veikia Nacionalinis muziejus.
Senojo miesto gatvelėmis pro turisto akis pražygiuoja ištisa istorija. 1882 m. Maruchubio rūmus pastatė sultonas Bargašamas. Čia jis laikė savo haremą, išlikę kelių priestatų griuvėsiai. Minėtinos įžymiosios Mangapvanio vergų olos bei unikalus Chasanio parkas, kuriame veši augalai iš viso pasaulio.
Musulmonų karalystė
Vaikštinėdamas siauromis Akmeninio miesto gatvelėmis pro indų krautuvėles, arbatines, klausydamasis malonių arabiškų melodijų, nejučiomis pasijunti visai kitame laike, kitoje epochoje. Ir kaskart atrodo, tarsi čia jau esi buvęs… Viskas išliko kaip ir prieš 200 metų. Gyvenimas teka lėtai, miestelėnai atsipalaidavę, niekur neskubantys. Gal todėl, kad pagrindinis jų devizas ir gyvenimo principas – „akuna matata“ (jokių problemų). Nuolat gurkšnoti arbatą ir mėgautis šia akimirka – pagrindinis jų užsiėmimas.
Kas tik apsilanko Akmeniniame mieste, pačią pirmą dieną nustoja jausti laiko tėkmę, antrą dieną pasitraukia problemos ir visos mintys apie darbus, trečią dieną jau niekur nebesinori skubėti, o tik sėdėti ir dantis rakinėti… Beprotiškas Vakarų civilizacijos ritmas nepalietė šios vietovės.
Zanzibaras – vienas iš Juodosios Afrikos kampelių, kur ypač juntama musulmonų kultūros įtaka. Per šių metų šventąjį ramadaną uolūs musulmonai griežtai uždraudė užsieniečiams dienos metu atvirai valgyti, gerti svaigalus, o merginoms vaikščioti apnuoginus vieną ar kitą kūno dalį.
Laisvalaikis
Zanzibare, iš visų pusių apsuptame koralinio rifo, daugiausia malonumų patiria nardymo mėgėjai. Atslūgus vandeniui gali vartytis tarp akmenų natūralioje, po atviru dangumi sūkurinėje vonioje (dėl mažo gylio vanduo tampa karštas), vaikštinėti po rifą (gylis siekia ne aukščiau kaip iki kelių), rankioti austres ar palmių šešėlyje gaivintis egzotiškais vaisiais. Tiems, kas neįsivaizduoja poilsio be barų, diskotekų ir viso kito naktinio gyvenimo subtilybių, geriausia apsistoti šiaurėje – Nungvio mieste. Šalimais gausu poilsinių namelių prie jūros, kur apsistoja klajojantys pramuštgalviai, kad tarp nesibaigiančių safarių galėtų bent kiek atsipūsti.
Čia pat kita Mnembos sala. Į ją išsilaipinti draudžiama (privati), bet aplink ją, kiek tik širdis geidžia, galima žūklauti bei nardyti.
Kaip ir kitose Indijos vandenyno salose čia nardoma, žvejojama (sugaunama iki 60 kg sveriančių marlinų), priklausomai nuo sezono galima ištraukti įvairiausių rūšių tunų, doradų, barakudų, buriuojama, prabangiomis jachtomis keliaujama į Pembą bei kitas dėmesio vertas salas.
Suahilio žemė
Čia keri ne tik nuostabūs paplūdimiai ir permatoma perlamutrinė jūra, bet ir labai įvairi ir turtinga kultūra. Būtent čia arabų, indiškos ir afrikiečių kultūros sąlyčio dėka gimė savita suahilio kultūra. Būtent čia suahilio kalbos tėvynė, kuria kalba didžioji dalis Afrikos, bet tik čia, Zanzibare ji yra pati švariausia ir tikriausia. Čia neatrasi tokių specialių kaimų turistams kaip kituose kurortuose. Viskas čia tikra: ir gamta, ir žmonės.
Verta žinoti
Norint patekti į salą, būtina Tanzanijos viza, kuri įsigijama vietoje už 20 dolerių. Su savimi reikia turėti pažymėjimą, kad pasiskiepijote nuo drugio (geltonosios karštinės). Patekti į salą patogiausia ir pigiausia garlaiviu jūra iš Dar es Salamo. Galima ir su žvejais susitarti. Jie draugiški ir sukalbami. Lėktuvo bilietas kainuos brangiau. Iš Nairobio vienas reisas su „Kenya Airways“ pirmyn ir atgal kainuoja 300 dolerių. Iš Mombaso lėktuvai kursuoja kelis kartus per dieną (tai yra dvigubai pigiau). Iš Mombaso skraidina ir aviakompanija „Tanzania Air“, kuriai įprasta perkelti skrydį iš ryto į vakarą („Atsiprašau, bet neatsirado norinčių…“). Tad reikia nusiteikti visokiems variantams. Jei keliaujate keliese, geriau išsinuomoti užsakomąjį lėktuvėlį. Tai Rytų Afrikoje labai populiaru. Kelionei po salą patartina išsinuomoti (30–40 dolerių) nedidelį keturių durų visureigį visai dienai. Eismas vyksta kairiąja puse ir lietuviškos teisės negalioja, bet nenusiminkite – už 4 dolerius išduodamas leidimas vairuoti. Taupyti nevertėtų, nes dokumentus tikrina beveik kas 10 km.
Geriausia keliauti su Lietuvos kelionių agentūra. Kainos nedidelės, o atostogos – tikros ir be jokių rūpesčių.