Tūkstantis nuostabių akimirkų šiaurėje

lofotenas_foto-018.jpg„O mes į šiaurę dumsim, o mes į šiaurę dumsim…” Ar pamenat šią frazę iš vaikystėje pamėgto animacinio filmuko? Mes taip ir padarėm – vieną rugpjūčio rytą išdūmėme dviese motociklu į Norvegijos šiaurę – į Nordkapą ir Lofoteno salas. Idėja savo akimis pamatyti šį gamtos sukurtą stebuklą, dar kartą išbandyti save ilgoje ir ekstremalioje kelionėje seniai mums nedavė ramybės.
Ankstų rytą atsisveikinę su vaikais ir gimtąja Marijampole, vakarop jau buvome Taline, o iš ten – keltu į Helsinkį. Kadangi bilietų į keltą iš anksto nebuvome rezervavę, teko nakvoti Estijos sostinėje. Sutrikę dairėmės, kur rasti nakvynę. Netikėtai mus užkalbino likimo broliai – baikerių grupė iš Lenkijos. Jie mielai mums davė privataus viešbučio „Silva” adresą (Laulu g. 14, tel. +372 670 6490) ir paaiškino, kaip jį surasti (mes keliavome be navigacinės sistemos). 25 eurai už naktį dviviečiame kambaryje, motociklas saugiai paliktas aptvertame kieme, lova, dušas, malonus šeimininkas – po sunkios kelionės ar gali norėti ko nors daugiau?
Iš Talino į Helsinkį kasdien plaukia keletas keltų („Superseacatt”, „NordicJetLine”, „Silja Line”). Bilietais patartina pasirūpinti iš anksto, nes sekmadienio vakarą dauguma estų plaukia į Suomiją dirbti, tad laisvų vietų dažnai nebūna. Kitą rytą už bilietą sumokėję 850 Estijos kronų (187 litai, 2 keleiviai + motociklas), netrukus išvydome Suomijos krantus. Helsinkyje- Vilniaus dydžio mieste, kuris mus pasitiko įspūdinga architektūra ir 30 laipsnių karščiu, mūsų keliai su lenkais išsiskyrė. Šią grupę domino tik Suomijos sostinės senamiestis, vakare jų vėl laukė nakvynė Taline. Vėliau šie baikeriai ketino aplankyti Nidą, paragauti lietuviškų valgių ir gėrimų. Kvietėme juos keliauti drauge, bet šiaurė jų neviliojo…
Mūsų kelias E75 vingiavo per visą Suomiją. Vietomis ežerų daugiau nei sausumos (vandenys užima 10 procentų Suomijos teritorijos). Pusiaukelėje tarp Javaskiulos ir Oulu, šalia Piuhejervio, verta užsukti į degalinę išgerti puodelį kavos, pasiklausyti nuostabaus varpų gaudesio. Varpai iš viso pasaulio, maži ir galingi (sunkiausias sveria 8 tonas) – taip atrodo Vaskikello (išvertus iš suomių kalbos „žalvario varpas”) varpų muziejus po atviru dangumi. Mus ypač sužavėjo kavinukės lofotenas_foto-028.jpginterjeras – kur tik pasisuksi, varpai, varpeliai: stikliniai, žalvariniai, moliniai, ir pagal nuostabią varpų muziką šokantis fontanas. Užsukome ir į Suomijos aviacijos muziejų, apžiūrėjome senus lėktuvų modelius. Artėjo vakaras, tad sukome artimiausio kempingo link.
Kempingai Suomijoje dažniausiai įsikūrę nuostabaus grožio gamtos kampelyje: ant ežero kranto gali sėdėti iki ryto ir klausytis paslaptingų miško garsų… Galima paplaukioti valtele, pažvejoti, dienos nuovargį palikti pirtelėje. Nakvynės kainos dviems asmenims rąstų namelyje su virtuvėle ir dušu svyruoja nuo 39 iki 55 eurų.
Patekėjus saulei, sėdome ant motociklo ir patraukėme tiesiai pas Kalėdų senelį, suomiškai vadinamą Joulupukinu. Kelias vingiavo Botnijos įlankos pakrante. Vakarop, pasigrožėję turistų ypač pamėgtu Rovaniemio miestu, sustojome prie „Arctic Cirkle”. Taip pavadinta Kalėdų senelio buveinė, Kalėdų paštas, suvenyrų parduotuvių, restoranų ir kavinukių eilė. Šis didžiulę teritoriją užimantis kalėdinis miestas įsikūręs Korvatunturio kalno papėdėje. Jis veikia birželio, liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais kasdien nuo 9 iki 19 valandos, o kitu laiku – nuo 10 iki 17 valandos (išsamiau www.santaclaus.posti.fi arba www.santaclausvillage.info).
„Arctic Cirkle” – Kalėdų senelio darbo vieta. Gyvena jis Korvatunturio kalne, tad po 19 val. skuba namo. Vasara už poliarinio rato – ne itin karšta, o saulė ištisą naktį kybo danguje. Rytais Kalėdų senelis mėgsta ilgiau pamiegoti (poilsis būtinas, nes jis dirba 365 dienas per metus). Vasaros dieną Kalėdų senelis svetima kalba sveikinasi apie 50 kartų, o kiek žiemą – suskaičiuoti neįmanoma. Per metus jis gauna 800 tūkst. laiškų, kuriuose išsakyti vaikų norai, siekiai, slapčiausios svajonės. Laisvo laiko vaikų numylėtinis turi tik vakarais. Tuomet, pašėręs savo elnius, eina žvejoti, pasivaikščioti.
Gaila, kad mums nepavyko pabendrauti su Kalėdų seneliu, nes atvykome per vėlai, po 20 valandos. Su nuostaba stebėjome, kaip elfai – Kalėdų senelio pagalbininkai – dirba pašto skyriuje: kiekvieną lankytoją jie pasitinka su šypsena, kalbina įvairiomis kalbomis, tarsi būtų atklydę iš vaikystėje girdėtos pasakos. Įspūdį dar labiau sustiprina vaikų klegesys, kuris užgožia tyliai skambančias Kalėdų giesmes.
Kalėdų seneliui mes parašėme laišką. Jį elfė pažymėjo specialiu poliarinio rato antspaudu ir paaiškino, kad norėdami atsakymą iš senelio gauti netrukus, laišką turime įmesti į oranžinę pašto dėžę, nes iš jos laiškai išimami kasdien. Laiškas, pakliuvęs į raudoną pašto dėžę, bus atplėštas prieš pat Kalėdas.
Palikę svajones ir norus, traukiame tolyn – laikas ieškoti artimiausio kempingo. Netrukus mus pasitinka tundra – amžino įšalo (vasarą pašalas išeina tik iš paties viršutinio dirvos sluoksnio) gamtinė zona, kurioje daug pelkių ir ežerų. Miškai čia neauga, tik samanos, kerpės, žemaūgės žolės ir krūmai. Nors šilčiausio vasaros mėnesio – liepos – vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 laipsnių šilumos, vasarą į tundrą atskrenda daug paukščių – laukinių žąsų, ančių. Žiema tundroje ilga (iki 8 mėnesių) ir žvarbi, o vasara trumpa ir vėsi.
Naktį praleidę jaukiame kempinge, rytą vėl traukiame tolyn į šiaurę. Šiaurė iš tiesų mus užhipnotizavo, pakerėjo savo grožiu, paslaptimi, ji tarsi šnibždėjo: kad ir kiek važiuotumėte, čia dar ne šiaurė, judėkite pirmyn, ten, už horizonto, – šiaurė. Motociklas vis labiau tolo nuo Rovaniemio, kai staiga kelyje pastebėjome šiaurės elnius: po vieną, po du jie išdidžiai lofotenas_foto-020.jpgžygiavo kelio viduriu, žvelgdami į mus liūdnomis akimis. Vairuotojai, supratę, kad šiems žvėrims negalioja eismo taisyklės, taikosi prie tokių eismo sąlygų – prilėtinę greitį, mandagiai juos apvažiuoja. Šie laukiniai žvėrys visiškai nebijo automobilių, bet žmonių arti neprisileidžia. Įsivaizdavau, kad šie gyvūnai – dideli ir grėsmingi, nes tokie jie pavaizduoti kelio ženkluose. Iš tikrųjų jie nedideli, labai gražūs, mieli, bet kartu ir pavojingi. Susidūrus su jais, privaloma iškviesti policiją. Ji pagal ant žvėries ausies esančią žymą nustatys savininką. Šiaurės elnių Suomijoje skaičiuojama apie 200 tūkst. – tai gyvybiškai svarbus samių tautos pragyvenimo šaltinis.
Lapiai, arba samiai, – tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas, išvaizda išsiskirianti iš suomių. Nors Suomijoje gyvena tik 6500 samių (Norvegijoje – 45 tūkst.), tik daugiau kaip tūkstantis dar nepamiršo savo gimtosios kalbos. Praeityje lapiai gyveno beveik visoje Suomijos teritorijoje, vėliau suomiai juos išstūmė į šiaurę. Tai klajoklių tauta, tik daugiau kaip prieš 30 metų nustojusi klajoti. Iki tol samiai gyveno palapinėse, suręstose iš aukštų medžio karčių ir apdengtose elnių kailiais (jas vadino kota). Vienai palapinei uždengti prireikdavo net 60 elnių kailių. Pakelėse matėme ne vieną tokią palapinę. Jų viduje akį traukia įvairūs samių suvenyrai – iš elnių kailio ir odos pasiūti batai, drabužiai, iš kaulo ir ragų padaryti papuošalai, medžioklės įrankiai. Nenuspėjamo amžiaus samė, vilkinti spalvingais tautiniais rūbais, su mumis mielai nusifotografavo.
Keliaujant tolyn į Skandinavijos šiaurę, vis retėjo pakelėse išsimėtę akmeniniai ir mediniai samių namukai, velėna dengtais stogais. Darėsi nejauku likus kely tik dviese. Mums neteko belstis į svetimų namų duris, nakvynę suradome netoli Lakselvo oro uosto įsikūrusiame kempinge labai keistu pavadinimu „Saulės tekėjimo kempingas”. Ką šis pavadinimas reiškia, supratau tik po vidurnakčio iš namelio išėjusi į lauką. Lauke buvo šviesu kaip dieną. Akis išpūtusi žiūrėjau, kaip didžiulis saulės kamuolys šokinėja, raičiojasi, supasi dangaus pakrašty, bando šoktelėti virš medžių viršūnių. Ne veltui žmonės iš viso pasaulio važiuoja į šiaurę pasižiūrėti vidurnakčio saulės. Tai tik užpoliarėje matomas gamtos reiškinys, kai vidurnaktį saulė ne pasislepia už horizonto, o pakibusi per sprindį virš jo vėl ima kilti. Gaila, kad nespėjau to įamžinti nuotraukoje.
Mūsų kelionės tikslas – Nordkapo kyšulys – pasitiko žvarbiu vėju ir 7 laipsniais šilumos. Šiaurės Norvegijoje, Mageriojos saloje, Finmarsko provincijoje, esanti 307 metrų aukščio stati uola turistus pasitinka didžiuliu metaliniu gaubliu. Beveik negyvenama sala , kurioje yra šiauriausias Europos taškas, su žemynu sujungta požeminiu tuneliu (ilgis – 6 kilometrai 800 metrų), iškastu po jūra. Norint patekti į patį „Europos ašigalį”, teko praverti piniginę: įvažiuodami į salą motociklu, sumokėjome po 117 Norvegijos kronų (44 litus, tiek pat mokėjome ir išvykdami iš jos). Šiaurės kyšulio aplankymas kainavo dar 390 Norvegijos kronų (145 litai). Skardis įspūdingai atrodo iš paukščio skrydžio, tačiau žvalgytis stovint ant uolos krašto – baugu. Uola atitverta tvora, nes dažnam turistui kyla noras kuo toliau žengti į šiaurę. O žengti toliau nėra kur – tik horizontas ir Arkties vandenynas.
Kelionės į Nordkapą pradėtos rengti daugiau kaip prieš šimtą metų, XIX a. pabaigoje. Laivai, numetę inkarą netoli kranto, ant vandens nuleisdavo valteles ir smalsuolius atplukdydavo prie skardžio. Dar 300 metrų į viršų serpantinais – ir prieš akis Europos pakraštys. Tik XX a. viduryje norvegai nutiesė įspūdingą 40 kilometrų kelią per kalnus. Kasmet Nordkapą – norvegų pasididžiavimą – aplanko 250 tūkstančių turistų. 1988 m. čia iškilo didžiulis pastatų kompleksas, kuriame neturint plano kyla pavojus pasiklysti. Pagrindinė jo dalis iš tolo primena ateivių erdvėlaivį – pastatas apvalus, jo viršuje gaublys – Žemės simbolis. O Nordkapo ekspozicijų salėje galima praleisti ir visą dieną: vilioja kavinės ir greito maisto restoranas, parduotuvių kompleksas, pašto skyrius, uoloje iškalta koplyčia, viešbutis, be to, kas pusę valandos rodomas dokumentinis filmas apie Nordkapą. 1989 m. pastatyta skulptūra 7 vaikams iš skirtingų pasaulio dalių simbolizuoja lofotenas_foto-115.jpgdraugystę. Skulptūra „Motina ir vaikas” pučiant šiaurės vėjams mums suteikė užuovėją.
Išvažiuoti iš salos vėl tenka tuo pačiu keliu – pasirinkimo nėra. Įveikę serpantinais apie 170 kilometrų atstumą, pagaliau paglostę šiaurės elnius, pro kurių bandas sudėtinga prasibrauti, sukame į E6 kelią, vedantį link Trumsės – šiaurės Norvegijos sostinės. Šis miestas, dažnai vadinamas šiaurės Paryžiumi, – su Šiaurės pašvaistę primenančia bažnyčia, medine architektūra, apsuptas kalnų, mums paliko neišdildomą įspūdį. Įsikūrę miesto pakrašty esančiame kempinge, jau temstant sėdome ant motociklo ir, pervažiavę įspūdingą tiltą, netrukus vaikštinėjome senamiesčio gatvelėmis, fiordo pakrante.
Lofoteno salos – vienos gražiausių pasaulyje – mus tiesiog užbūrė. Sumokėję 83 Norvegijos kronas (30 litų), keltu iš Melbu pasiekėme Fiskebolą ir tęsėme kelionę žavėdamiesi kalnų, jūros ir laukinės gamtos harmonija. Svarbiausios salos, priklausančios Lofotenui, yra Austvogiojus, Jimsiojus, Vestvogiojus, Flakstadiojus, Moskenesiojus, Veriojus, Riostas ir Hinioja. Šiame regione gyvena apie 24 tūkst. žmonių, nuo Fiskebolo iki Lofoteno salyne esančio kaimo A – tik 170 kilometrai. Jį įveikti būtina vien todėl, kad savo akimis išvystumėte Arkties vandenyno platybes. Kaimas A – tai studentų, keliaujančių autostopu, rojus. Visas jų turtas – įspūdžiai ir tai, kas telpa kuprinėje. Čia išvydome nemažą palapinių miestelį, apsuptą nepakartojamo grožio kalnų, uolų.
Lofoteno vikingų muziejuje (bilieto kaina 1 asmeniui – 100 Norvegijos kronų, arba 37 litai) susipažinome su VIII-IX a. čia gyvenusių vikingų buitimi, papročiais. Rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis čia vyko vikingų festivalis (www.lofotr.no), tad galėjome iš arti stebėti, kaip vikingų rūbais apsirengę amatininkai gamino įvairius dirbinius, masyvius sidabro papuošalus, moterys čia pat audė gobelenus, prakaitą liejo kalvis. Ir nors oras buvo prastas, lijo, norinčių turiningai praleisti laisvalaikį netrūko. Prisiminėme kiekvieną vasarą Kernavėje vykstančius festivalius, puoselėjančius senovinius lietuvių amatus.
Rasti nakvynę Lofoteno salose – išties nelengva užduotis. Pagailėjome 11 tūkst. Norvegijos kronų (410 litų ) už nakvynę žvejų namelyje, tad naktį praleidome palapinėje Moskenesiojaus kempinge (110 Norvegijos kronų, arba 40 litų, www.lofoten-info.no). Netoliese, už 150 metrų, keltų prieplauka, iš kurios du kartus per dieną (6 val. ryto ir 13.30 val.) keltai plaukia į Bodo.
Salą mes palikome tik apie pietus, tad rytą dar spėjome aplankyti Reinės žvejų kaimą, kuris pagrįstai yra pripažintas kaip viena gražiausių Norvegijos vietovių. Šiose salose gausu galerijų, muziejų (www.museumnord.no). Oro temperatūra rugpjūčio mėn. siekė vos 12 laipsnių šilumos. Prieš išvykdama į šią kelionę, buvau daug skaičiusi apie Lofoteno salas, turėjau savą viziją, bet tokio grožio kalnus, uolas išvydau pirmą kartą. Atrodo, kad visatos kūrėjas šiam rojaus kampeliui nepagailėjo žalios spalvos dažų – kad ir kur pažvelgsi, ypatinga sodri žaluma. „Už kalnus gali būti gražiau tik kalnai”, – viskas tuo pasakyta. Nors kelias vietomis ypač pavojingas, vingiuotas ir siauras, keliaudami motociklu, mes turėjome vieną ypatingą privalumą – gaiviu tyru oru kvėpavome 12 dienų, o šiaurys be gailesčio gairino mūsų veidus.
Į Norvegiją abu su vyru keliavome jau trečią kartą, kaskart stengdamiesi ją prisijaukinti, daug gražių vietelių jau buvome atradę. Ši šalis, o ypač jos šiaurė, nepalieka abejingų. Aplankius Lofoteno salas, iki tol matyta Norvegija nublanko. Keliaudami namo, iš tolo pasigrožėjome Svartiseno ledynu, apžiūrėjome tarsi katilas kunkuliuojantį vandens sūkurį Saltstraumeną. Dviejose Norvegijos pakrantės srityse stiprios potvynių srovės sukelia žinomus sūkurius: Lofoteno Melstromą prie Lofoteno šiaurinės pakrantės ir Salstraumeną prie Bodo. Įspūdingas reginys. Gera vietelė tiems, kam jau nusibodo ši „ašarų pakalnė”: tik vienas neatsargus žingsnelis – ir tu jau pragare, o gal rojuje?
Naktis kempinge ir vėl prieš akis – kelias… Mūsų plieninis žirgas skriejo kartu su vėju, nepastebėjome, kaip atėjo vakaras. Pasibeldėme į vienus jaukius namus, pasitiko tik šuo. Niekas neatvėrė durų vėlyviems svečiams. Susiskaičiavome likusias kronas, jų turėjo pakakti mokesčiui už saldų miegą. Šįkart norvegiškos kronos negelbėjo, pasirodo, mes nakvynės ieškojome jau Švedijoje, tai liudijo prie kiekvieno namo plevėsuojančios šios valstybės vėliavos. Apsistojome Saningardene – kalnų apsuptame pensionate (www.sanninggarden.com). Iš restorano sklindantys malonūs kvapai kvieste kvietė užsukti. Neapsirikome, o rytą prie lauko durų pastebėjome diplomą – lentelę, bylojančią apie čia kuriamus maisto šedevrus, apie gautus apdovanojimus.
Po 4 valandų, keltu perplaukę Botnijos įlanką, kelionę tęsėme Suomijos keliais link Helsinkio. Naktis mūsų nebaugino – automobilių vos vienas kitas, kelias laisvas – tik skriek. Bet netikėtai teko sustoti vidury mums nepažįstamo greitkelio – baigėsi benzinas. Nuovargis ir klausimas „Ką daryt?” vertė ieškoti išeities. Kaip tikra autostopininkė profesionalė dukart kilstelėjau ranką ir netrukus prie mūsų sustojo autobusiukas. Du lėtapėdžiai suomiai nelabai suprato, ką vokiškai jiems porinu. Taip kurį laiką ir kalbėjomės: jie – angliškai, aš – vokiškai. Pasitarę tarpusavy, jie atidarė autobusiuko duris kviesdami vidun. Tik už kokių 5 kilometrų pavyko rasti per naktį dirbantį ABC centrą, skirtą tolimųjų reisų vairuotojams. Čia viskas vienoje vietoje: degalinė, parduotuvė, kavinė. Nusipirkome benzino ir šie šaunūs vyrukai mus parvežė atgal. Tamsoje vos suradome šalikelėje paliktą savo motociklą.
Tik švintant, kai vos nenukritau nuo motociklo (buvau prisnūdusi, nes akys lipte lipo), mano vyras nusprendė ieškoti ramios vietelės palapinei. Kritome miegoti tiesiog su visais drabužiais, o ryte nubudę susipažinome su mus supančia aplinka. Įsikūrėme žvejų rojuje – netoliese buvo parduodami žvejybos leidimai, ant ežero bangų suposi valtys, ledinis ežero vanduo viliojo atsigaivinti, nuplauti kelio dulkes. Išaušo dar vienas gražus rytas Suomijoje.
Mūsų laukė dar tolimas kelias, mintyse skambėjo daina, kurią kažkada grojau gitara: „Aš – valkata, aš – kelio brolis, aš nieko neturiu ir nieko man nereikia…” Panašiai ir jautėmės, mus guodė tik tai, kad su kiekvienu nuvažiuotu kilometru vis artėja Lietuva. Po pietų jau pasiekėme Suomijos sostinę. Kelto bilietų nebuvome iš anksto rezervavę, tad vargo patyrėme nemažai. Blaškėmės, stumdėmės, grūdomės motociklu per kamščius ir 30 laipsnių karštį, praradę viltį išvysti Talino krantus, bet mums pasisekė: sumokėję 88 eurus džiaugėmės bilietais į „NordicJetLine” keltą (www.njl.info).
Laiko atsisveikinti su Helsinkiu turėjome pakankamai, tad grožėjomės iš uosto išplaukiančiais laivais, dairėmės į senamiesčio stogus, stebėjome praeivius. Staiga visi laukiantieji kelto nuščiuvo išvydę raudoną „Ferrari”. Taip ir traukė akį ši dvivietė pakeliamu stogu mašinytė, smalsu buvo stebėti jos savininką ir gražią greta jo sėdinčią merginą. Ši porelė įtartinai žiūrėjo į priekyje jų stovintį mūsų BMW motociklą (vėliau paaiškėjo, kad jie pirko VIP bilietus ir, žinoma, tikėjosi visur būti pirmi). Keltas į Taliną plaukia 1,5 valandos, tad mano vyras, po sunkios dienos įsitaisęs patogiame krėsle, užsnūdo. Aš, kelto parduotuvėje iki soties prisiuosčiusi įvairiausių prancūziškų kvapų, pripirkusi vaikams lauktuvių, išėjau į denį pakvėpuoti tyru oru. Netikėtai mane užkalbino „Ferrari” savininkas Peteris. Jis domėjosi, iš kur mes grįžtame, ką įdomaus pamatėme. Jis klausė, kur mes šią naktį Taline nakvosime. Atsakiau, kad nežinau kur, – gal kempinge, gal viešbuty, o gal po žvaigždėtu dangum. Estiškai pasikalbėjęs su drauge telefonu, jis pakvietė mus vykti į savo namus. Šiek tiek papasakojo apie save, kad gyvena nuosavame name už 10 kilometrų nuo uosto, jūros pakrantėje, kad svečiams įrengtas atskiras kambarys, kad jam įdomu bus su mumis pabendrauti. Sutrikusi padėkojau už kvietimą ir grįžau džiugią žinią pranešti savo vyrui. Papasakojau, kad Peteris pakvietė nakvoti pas save, kad turėtume sekti paskui jo automobilį. Abu pasitarę, nusprendėme Taline pasukti savo keliais, nenorėjome nepažįstamiems žmonėms sudaryti rūpesčių. Tačiau, kai keltas priartėjo prie Talino krantų, mus susiradęs Peteris liepė rikiuotis paskui raudonąjį „Ferrari”, kurio vairą perleido savo merginai. Garsiai kaukiant automobilio ir motociklo varikliams, atsidūrėme Talino pajūryje, nuosavų namų rajone. Palikę motociklą garaže, artimiau susipažinome su šia pora. Rūpestinga šeimininkė Evelina palydėjo mus į svečių kambarį, šalia buvo pirtis ir baseinas. Gurkšnodami arbatą ir „Vanna Tallinn”, daug sužinojome vieni apie kitus.
Didžiausia Evelinos aistra – penki sportiniai žirgai. Apie juos ji galėtų pasakoti valandų valandas. Jie iš tiesų nuostabūs, nors mums juos teko matyti tik nuotraukose. Šie žirgai prižiūrimi netoli jų namų, už 25 kilometrų esančiame žirgyne. Evelina – buvusi Estijos jojimo čempionė – kiekvieną dieną ten praleidžia keletą valandų, žirgams ji atiduoda visą savo meilę. Peteris – išties spalvinga asmenybė. Jam prabanga – tarsi savaime suprantamas dalykas, supantis kiekvieną milijonierių. To jis neslepia (užtenka pamatyti jo prabangių automobilių parką), bet ir nesididžiuoja. Bet už viską įdomesnis buvo pats bendravimas – tarsi nemokamas seminaras mus dominančiais verslo klausimais. Taip ir praplepėjome iki paryčių kaip seniai nesimatę draugai. Pamatėme ir naktinį Talino gyvenimą, keletą valandų praleidome kazino. Nejauku buvo, tačiau tai bus įdomi patirtis.
Iki Lietuvos skridome kaip ant sparnų. Mus lydėjo gera nuotaika ir puikūs prisiminimai apie kelyje sutiktus žmones, patirtus įspūdžius. Ir dabar vakarais dažnai prieš akis iškyla tolimos šiaurės peizažas – kerintis, užburiantis. Dėl jo buvo verta įveikti daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų. Kelionės – tai mūsų turtas, kurio niekas nepavogs, neatims, nesunaikins ir neapmokestins.

Stefanija Navickienė. Autorės nuotraukos

DALINTIS

1 komentaras