Ten, kur karaliauja futbolas, mafija ir neskaičiuojamas laikas

 

Dvejus metus Toskanos sostinėje gyvenanti gidė Dalia Smagurauskaitė prisipažįsta, kad prie kai kurių italų būdo savybių ji negalinti priprasti iki šiol. Tai vėlavimas ir neapibrėžtumas. Laiko sąvoka italams negalioja. Bet visgi šiuos pietiečiams būdingus neigiamus bruožus nusveria teigiami – nuoširdumas, linksmumas, džiugesys gyvenimu.

„Italija – šalis, kurioje šiuo metu man gera gyventi. Čia gaunu daugybę teigiamų emocijų ir patyrimų. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano svajonių šalis, tačiau, kol čia jaučiuosi gerai, tol gyvenu. Galbūt vieną dieną atslinks rutina ir leisiuosi ieškoti kitos svajonių šalies. Manau, svarbiausi dalykai, kuriuos atradau Italijoje, buvo ne aplankytos vietos, bet vidiniai išgyvenimai ir pomėgiai – noras įamžinti tai, ką matau ir patiriu, ir pasidalinti tai su kitais“, – sako D. Smagurauskaitė, besimokinanti iš italų kantrybės, tolerancijos ir supratimo.

 

Kokie keliai jus nuvedė iki Italijos?

Italijoje atsidūriau daugiau nei prieš dvejus metus. Vilniaus universitete studijuodama kultūros istoriją, iš draugų sužinojau apie Europos savanorių tarnybą ir šios programos siūlomą galimybę išvykti į svečią šalį savanoriauti. Taip jau susiklostė, kad tęsiau studijas Vilniaus dailės akademijoje, tad idėja apie dalyvavimą EST programoje buvo nukelta į ateitį ir galiausiai išsipildė 2010 m. pavasarį. Išvykau į Florenciją, kur savivaldybė buvo parengusi kultūrinio pobūdžio projektą – savanoriavau muziejuje Palazzo Vecchio – vedžiau ekskursijas, prisidėjau prie edukacinių programų, organizavome Notte Bianca Firenze (Baltoji naktis Florencijoje, „Tebūnie naktis“ atitikmuo).

Gal jau spėjote perprasti italus? Gal net jie kažkuo panašūs į lietuvius?

Gyvenant Italijoje griuvo nemažai apie italus susikurtų stereotipų, tačiau dalis jų ir pasitvirtino. Italus perprasti ir sunku, ir lengva, nelygu, kiek giliai „kapstysime“. Italai kuo toliau į pietus, tuo nuoširdesni ir atviresni. Gali atrodyti, kad tikri nepraustaburniai – tačiau tai tik bendravimo būdas, paprastumas ir natūralumas. Kartais juokas ima, kartais pyktis, kad temperamentingieji pietiečiai neturi elgesio „filtrų“.

Štai Florencijos gyventojai yra labai uždaro būdo, sunku su jais susidraugauti. Teko girdėti teoriją apie tai, kad šimtmečius čia gyvenusių šeimų palikuonys vis dar prisimena pačius iškiliausius Florencijos respublikos gyvavimo metus, kai mieste būrėsi žymiausi gotikos ir renesanso architektai, tapytojai, rašytojai ir mokslininkai, kai Medici giminė buvo viena turtingiausių Europoje. Tyliai šnabždamasi, kad senosios giminės mielai atkurtų ir Toskanos kunigaikštystę. Tokių prisiminimų ir pasididžiavimo kupini vietiniai dažnai buriasi į uždarus draugų ratelius, o į juos patekti gan sunku.

Ar italai panašūs į lietuvius? Ir vieniems, ir kitiems patinka skųstis gyvenimu.

Tai šiaurės italas kaip diena naktis skiriasi nuo pietiečio?

Italiją galima padalinti į dvi dalis: pirmoji iš jų – šiaurės Italija, kurios gyventojai visus, gyvenančius žemiau Po upės, laiko niekam tikusiais tinginiais pietiečiais ir jų nemėgsta. Antroji – pietų Italija ir pietiečiai, nesuvokiantys, kaip galima gyventi šiaurėje, kur toks bjaurus klimatas. Taip ir pykstasi nepaliaujamai, svaido juokelius, kuria ironijos kupinus filmus.

Pietų italas – gyvas stereotipų rinkinys. Visai tai, ką įsivaizduojate esant italą, galite rasti įsikūnijus į grynakraujį pietietį: nevaldomas gestikuliavimas rankomis, kalbos visa gerkle, kiekvieną merginą palydi „ciao bella“, litras želė plaukuose, prie rankos priaugęs mobilusis telefonas, tingintis dirbti ir gyvenantis mamos (storos, suaugusiais juodais antakiais ir maitinančiais sūnelį mėsos kukuliukais moteriškės) namuose.

Kuo toliau į šiaurę, tuo labiau italai panašėja į vokiečius, kol galiausiai Trentino provincijoje net ir šneka vokiškai. Pabandykite Milane pralįsti be eilės – pasigirs pliūpsnis nepasitenkinimo šūksnių. Šiauriečiai darbštūs, juk visa Italijos pramonė susitelkusi ten.

Ar greitai pripratote prie itališko gyvenimo?

Prie nuostabaus grožio Florencijos, prie Toskanos, kiparisais nusėtų kalvų, vynuogynų, mažų kaimelių priprasti sunku – jaučiuosi amžina turiste. Prie karštų vasarų ir vėjuotų drėgnų žiemų pripratau. Prie gyvenimo ritmo ilgainiui taip pat priprantama. Tačiau su kai kuriais dalykais negaliu apsiprasti ir po dvejų gyvenimo Italijoje metų. Bene svarbiausi iš jų – vėlavimas ir neapibrėžtumas. Kuo toliau į pietus – tuo ilgesnė minutės trukmė. Labai retai sutinku punktualių italų. Dažnai nutinka ir taip, kad sutartas susitikimas 18 val. atsiprašymų kupinomis žinutėmis yra nukeliamas penkis kartus ir, žiūrėk, jūs susitinkate tik 9 vakaro… Per dvejus metus, nors ir nesusitaikiau su tuo, bet bent jau išmokau nepykti ir prie sutarto laiko pridėti papildomų minučių.

Kita didžiulė šalies yda – biurokratija ir valstybinių įstaigų klerkai. Taip pat plačiai paplitusi mafija. Nekalbu apie tą, kuri su ginklais po pietų Italiją lakioja ir reketuoja visus iki vieno. Mafija gali būti ir gerokai paprastesnė, tokia, apie kurią mes Lietuvoje dažnai sakome „giminių kraštas“. Italijoje be giminių ar įtakingų pažįstamų netoli tenukeliausi.

Kokie italai vyrai ir kokios italės moterys?

Pradėsiu nuo italių. Žaviuosi vyresnio amžiaus elegantiškomis, puikių manierų ir nepriekaištingo skonio Italijos moterimis. Visuomet pasitempusios, visuomet laikosi etiketo, tik gal iš šalies atrodo kiek šaltokos ir nedraugiškos. Fantastiškiausia sekmadienio rytais stebėti iš bažnyčios grįžtančias šimtametes, nepamiršusias lūpų pasirausvinti, akių pasitamsinti, o skarelės joms ant galvos nė su šautuvu neužriši. Tarsi iš Felinio filmų! Jaunosios kartos italės, mano galva, visai kitokios – nelikę subtilaus grožio supratimo. O ir su užsieniečiais (-ėmis) ypač artimų draugysčių privengia.

Vyrai mėgsta daug ir gražiai šnekėti, tad nepratusioms vertėtų „filtruoti“ beriamas tiradas. Italai pavydūs, greit supykstantys, tačiau greitai atleidžiantys. Žavi ir jų geras skonis, pomėgis gaminti. Bet vėlgi noriu pabrėžti – vienoks italas vyras pietuose, visai kitoks šiaurėje (tarsi apie dvi skirtingas valstybes kalbėtume).

Tradicinė šeima stipri Italijoje?

Labai ilgai Italijoje šeimą sudarė dirbantis vyras ir namų šeimininkė žmona, prižiūrinti būrelį vaikučių. Moteris nė išsilavinimo neturėdavo, vargiai beskaitydavo. Ilgainiui šis modelis pasikeitė – moteris pareiškė norą ne tik mokytis ir dirbti, bet ir vaikus darželyje ar auklei palikti. Skyrybų skaičius, manau, kaip ir visoje Europoje, nuolat auga.

Beje, italai šeimas kuria gan vėlai, jau perkopę trisdešimtmetį, o vaikučiai gimsta ir po 35-ojo gimtadienio. Ir visai ne todėl, kad tinginiai! Universiteto diplomą gauna būdami maždaug 26-erių, pusmetis ar metai praktikos, darbo paieškos ir bandymas įsitvirtinti. Juk paskubomis sukurta šeima, be materialinio pagrindo, glaudžiantis viename kambarėlyje antrajame tėvų namo aukšte, kažin ar pagerina poros santykius.

Koks Italijoje požiūris į darbą?

Apie Italijos pietus ir požiūrį į darbą kalbėti nė neverta – pietiniuose regionuose ypač daug bedarbių, o ir noro dirbti ten tik su žiburiu galima ieškoti. Centrinėje ir šiaurės Italijoje esančiose privačiose įmonėse dirbama daug ir sunkiai – juk tenka išlaikyti valstybę, kurią kaip inkaras skandina pietūs ir mafija. Vidutinis atlyginimas nėra itin aukštas, palyginus su nuomos, benzino ir maisto produktų kainomis. Noriu sugrįžti ir prie gyvenimo didelėmis šeimomis temos. Taip dažnai nutinka ir dėl to, kad vaikai neišgali nusipirkti savo pačių būsto, tad ir gyvena ilgai su mama, tėčiu, seneliais, broliais ir seserimis.

Dar norėjau paminėti valstybines įstaigas ir dirbančius jose – čia visi nuolat atsipalaidavę, niekada nieko nežino ir tikrai retas pirštą pajudins ar nuoširdžiai imsis jums padėti. Viešasis sektorius taip iškerojęs, kad jį sunku išrauti, beveik neįmanoma.

O kaip italai ilsisi, pramogauja? Daug keliauja?

Vasarą nerastumėte italo, kuris penktadienio popietę nebandytų „nusimuilinti“ iš darbo ir sėdęs į automobilį nelėktų prie jūros. Jūra italams nepakeičiama.

Vienas iš tokių „šventų“ dalykų italams yra sekmadienio pietūs, kai susirenka visa šeima ir ilgai pietauja prie įvairiais patiekalais nukrauto stalo. Mama ar močiutė (ar abi kartu) paprastai priruošia užkandžių, du pirmuosius patiekalus, du antruosius, garnyrų, pyragą ir vaisių salotų. Užtektų pamaitinti visą kaimą!

Darbo dienų vakarais italai, kaip ir daugelis kitų tautų, vakarus leidžia namie, kine, bare (turiu omenyje kavos barus) ar susitinka su draugais aperityvo (daugelis kavinių ir barų siūlo už kokteilio kainą dar ir nemokamą švedišką stalą). Penktadieniais ar šeštadieniais visi traukia į diskotekas, koncertus ar įvairius kultūrinius renginius.

Pastebėjau, kad atėjus sunkmečiui italai dar daugiau ėmė keliauti savo šalyje, nors ir anksčiau tai nebuvo reta – juk čia tiesiog neišsemiami gamtos, meno, architektūros, istorijos lobynai, tikri muziejai po atviru dangumi. Čia gali slidinėti žiemą, o vasarą leistis į žygius po gamtą, gulėti prie jūros, gilintis į vyno paslaptis, keliauti po mažus kaimelius ir taip toliau. Užsienyje keliaujančių italų galima sutikti bene visur, mėgstamiausios užsienio šalys – Ispanija, Prancūzija.

Italijoje krizė jaučiama? Kaip italai susidoroja su ja?

Jei paklaustumėte italo, jis nemirktelėjęs atsakytų, kad krizė Italijoje buvo visuomet. Tačiau labiausiai ji ėmė jaustis 2008 ir 2011 metais, tad teko smarkiai susispausti diržus. Šalies premjero posto neteko visų nekenčiamas Silvio Berlusconi, o postas atiteko Mario Monti. Pirmasis buvo vakarėlių liūtas, o iš antrojo italai jau irgi juokiasi – sako, kad primena robotą. Bene labiausiai krizė jaučiama darbo sektoriuje – apie trečdalis jaunimo neturi darbo. Kad sumažėtų šalies biudžeto deficitas, buvo įvesti nauji mokesčiai, pabrango kuras. Italai burba ir streikuoja prieš M. Monti antikrizinę politiką, bet niurzgėjo italai ir prieš krizę.

Kokia Italijos virtuvė? Tikriausiai ne vien picomis ir makaronais italai gyvi?

Itališkas maistas labai įvairus, kiekvienas šalies regionas didžiuojasi savo tradiciniais produktais ir patiekalais. Žinoma, pica ir pasta yra nepamainomi, tačiau egzistuoja ir daugybė kitų patiekalų. Man labiausiai patinka Viduržemio jūros virtuvė – šviežios žuvys, jūrų gėrybės, šviežios daržovės ir vaisiai. Viskas būtinai pagardinta alyvuogių aliejumi ir vynu. O kur dar švieži vaisiai!

Mėgstu ir įvairias sriubas, kurios mažai primena lietuviškąsias – daug tirštesnės ir kupinos pačių įvairiausių sudėtinių dalių (ribollita, zuppa). Lankydamasi Neapolyje, valgiau pačią skaniausią picą, ne veltui tai picos atsiradimo vieta! Labai vertinama mėsa, pavyzdžiui, tipiškas florentietiškas patiekalas yra „Florentietiškas kepsnys“ (bistecca fiorentina) – veršiuko nugarinė, iš viršaus apkepinta ant ugnies, o viduje kraujinga (manęs šis patiekalas niekada nežavėjo). Tiesa, italų stalas retai išsiverčia be cukinijų. Iš jų gaminami padažai pastai, salotos, sriubos, jos troškinamas, įdaromos mėsa, naudojami net ir cukinijų žiedai.

Lietuviško maisto, sriubyčių, šaltibarščių, cepelinų ar mamos kotletų ir traškių agurkėlių iš daržo visuomet pasiilgstu.

Ar sunku buvo išmokti italų kalbą?

Italų kalbos pramokau studijuodama akademijoje, tačiau buvo sunku „prasilaužti“. Atvykusi į Italiją pagal sutartį su Florencijos miesto savivaldybe 11 mėnesių lankiau italų kalbos ir kultūros mokyklą. Pirmąsias savaites kalbos kursai vykdavo penkias valandas per dieną, tad galva vakarop tiesiog ūždavo. Maža to, žiūrėdavau televizorių ir visokias muilo operas. Išmokti kalbą lankant kursus ir bendraujant su vietiniais nebuvo sunku. Tam įtakos, matyt, turėjo ir tai, kad kalba man patinka. Tiesa, kalbu bendrine italų kalba su florentietišku akcentu (net pačiai juokinga), o štai šiaurietiškų ar pietietiškų dialektų beveik nesuprantu – rodos, kad visai ne italų kalba.

Italai didmiesčiuose, turistų ypač mėgstamuose miestuose kalba angliškai. Ta jų anglų kalba kiek juokinga – pabrėžiama kiekviena raidė (bet vis geresnė nei prancūzų, kurie angliškai beveik nekalba). Jei keliautumėte į pietus – būtų sunkiau, bet nuoširdumas, šypsenos ir gestų kalba ten visuomet nugali.

Kaip su žymiąja Italijos mafija, veikia dar ji? Saugu šalyje?

Įprastas italų patarimas, kuris, manau, galioja bet kuriam Europos miestui, – nevaikščioti abejotinos reputacijos rajonuose pasidabinus auksu, fotoaparatais ir rankinėmis. Tačiau ir pačioje Italijoje miestas miestui nelygu. Florencija – rami, paprastai didelių nusikaltimų čia nepasitaiko, tačiau nė neabejoju, kad Neapolyje ar Palerme ne tik piniginės ir rankinės kasdien dingsta, bet ir šūviai aidi.

Daug kartų to po paties klausiau ir savo draugų bei kolegų. Visi kaip vienas jie teigia, kad mafija yra ne tik grupė nusikaltėlių, reketuojančių parduotuves ir kontroliuojančių narkotikų kontrabandą, mafija – tai visa ydinga šalies sistema, ranka ranką plauna sistema, giminių ir pažįstamų klanai. Visa tai gyvuoja ir netgi labai sėkmingai.

Pietų Italijoje mafija taip pat gyva ir raizgosi kaip aštuonkojis: Sicilijoje tai – Cosa nostra, Kampanijoje – Camorra, Kalabrijoje – Ndrangheta, Apulijoje – Sacra Corona Unita. Jei dar neskaitėte Roberto Saviano knygos, būtinai tą padarykite, nes šių dienų mafija Italijoje neturi nieko bendra su M. Piuzo knygos „Krikštatėvis“ veikėjais.

Daug girdėta apie beprotišką eismą Italijoje, nemėginote vairuoti?

Neseniai ir aš įsidrąsinau ir pradėjau vairuoti Italijoje. Tiesa, Florencija – ne koks chaotiškas milijoninis miestas, tad sunkumų čia ne tiek ir daug. Paprastai reikia pasisaugoti aplinkui be jokios tvarkos dūzgiančių motorolerių, kurie dažnai nepaiso kelio ženklų, šviesoforų ir automobilių. Patys italai pripažįsta, kad jei sugebi gyvas ištrūkti iš Romos ar Neapolio eismo – gali dalyvauti profesionalų lenktynėse.

Kaip italai žvelgia į atvykėlius? Žino, kur Lietuva?

Italai pripratę prie tuntais į jų šalį traukiančių turistų, tad dažniausiai į juos žiūri kaip į pajamų šaltinį. Požiūris į kitataučius, gyvenančius jų šalyje, priklauso nuo tautybės… Albanai ir rumunai čia nemėgstami, mat liūdnai garsėja kriminalinėse kronikose. Imigrantai iš šiaurės Afrikos…. Kinai….

Ar italai žino, kur yra Lietuva? Štai eilinis mano ir pašto darbuotojos dialogas: „Laba diena!“ „…iena… Palaukite minutėlę, tuoj grįšiu.“ „Norėčiau išsiųsti siuntinį.“ „Hmmm… Kaip norite siųsti?“ „Norėčiau, kad per savaitę nueitų.“ „Echhh… Hmmm… Žemės arba vandens paštu… Dar neregistruotas, registruotas, pirmenybinis (išvardina dar bent penkis skirtingus būdus, priverčia pasimesti).“ „Na, nežinau, tiesą sakant, ar vandens keliu į Lietuvą įmanoma…“ „Hmmm… Ai, tai tada žemės arba oro. Gerai bus neregistruotas?“ „Norėčiau registruotu.“ „Echhh… Neparašėt valstybės… Į kur siunčiat?“ „Kaip tai neparašiau? Taigi parašyta – Lietuva.“ „Tai gerai, bet kur ta Lietuva?“ „Šiaurės rytų Europoj.“ „Aš suprantu, kad ne Italijoj, bet tai kokioj valstybėj?“ „Lietuva ir yra valstybė.“ (Tyla) „Priklauso Europos Sąjungai.“ „Tai valstybė, tokia kaip ir Vokietija?“ „Na taip, kaip Vokietija…“ „Hmmm…. 19 eurų… O ką darysim, jei kils kokių problemų Rusijos pasienyje?“ „O ką mano siuntinys veiks Rusijos pasienyje?“

Dažniausiai italai Lietuvą atpažįsta A. Sabonio, R. Kaukėno (žaidžia Sienos komandoje), kelių lietuvių futbolininkų dėka. Teko sutikti ir nuostabiai nuoširdžių senukų, kurie yra matę filmą apie Dainuojančiąją revoliuciją ir šiek tiek nusimano apie mūsų išsilaisvinimo kovų peripetijas. Tačiau dažniausiai man tenka aiškinti, kad mes nenaudojame kirilicos, nekalbame rusiškai, nesame protestantai ir mano šalis – ne pilkas Maskvos priemiestis.

Kuriozas, tačiau ne italų abejingumas čia kaltas, o mokykla, kurioje beveik nekalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, Rusijos okupaciją ir po 1990-ųjų nepriklausomybę atgavusias valstybes.

Tikriausiai be futbolo italai negali gyventi?

Jei paprašytumėte italo išvardinti tris mėgstamiausias sporto šakas, pirmoje vietoje būtų futbolas, antroje – futbolas ir trečiojoje – futbolas. Apie futbolą čia nejuokaujama, o jei sergate už priešininkų komandą, geriau mandagiai patylėkite. Futbolomanija, manau, persiduoda iš kartos į kartą su genais, tarsi nepaprasta papildoma kamuolio formos molekulė. Italijoje nuo mažų dienų berniukai žaidžia futbolą, o kiekvieno iš jų svajonė – žaisti čempionų lygoje ir laimėti pasaulio taurę.

Man labai patinka stebėti aplinką rungtynių dieną. Paprastai ore nuo pat ryto tvyro keista įtampa, apie pietus biurai ima tuštėti, žmonės lipa į automobilius ir skuba namo. Galiausiai miestas ištuštėja, tik nelaimėliai, negalintys grįžti namo, prilimpa prie radijo imtuvų ir įdėmiai gaudo kiekvieną komentatorių žodį. Tokiu metu man patinka eiti pasivaikščioti.

Pamenu, kai 2006-aisiais Italija laimėjo pasaulio futbolo čempionatą, Romoje dėjosi neapsakomi dalykai – šimtai tūkstančių žmonių gatvėse, vėliavos, džiaugsmo ašaros, dainos ir sveikinimai liejosi iki pat ryto. Kitą dieną sostinė atrodė tarsi po atominio karo.

Italai didžiuojasi esantys italai, myli savo šalį?

Italai nuolat nepatenkinti savo šalimi, nuolat burnoja ir keiksnoja valdžią, įstatymus, mokesčius, viešąjį transportą ir spūstis greitkeliuose, tačiau pripažįsta, kad savo šalį jie myli ir didžiuojasi esantys italais.

XX a. pradžioje daugybė italų iškeliavo į JAV ir Argentiną, vėliau vargingasis ir galo su galu nesuduriantis visuomenės sluoksnis emigravo į netolimai esančias Šveicariją ir Vokietiją. Dabar padėtis kiek kita – Italiją palieka aukštąjį išsilavinimą turintys ar net pasiturimai gyvenantys italai. Jie dažniausiai ieško erdvės kūrybai ar mokslinei veiklai (daug iš jų galima sutikti JAV Silicio slėnyje).

Ir galiausiai paskutinė kategorija – pasiturintys pensininkai, besikraustantys į Keniją, Tenerifę ar Šarm el Šeichą – į vietas, kur oras sausas ir šiltas, o pragyvenimas nebrangus.

Kaip jus pakeitė gyvenimas Italijoje?

Manau, kad kiekviena gyvenimo akimirka, nauji įspūdžiai, sutiktos asmenybės keičia ir ugdo žmogų. Gyvenau Vokietijoje ir tai manyje paliko daugybę teigiamų emocijų, kurios grįžta ir šiandien. Tad ir Italija man tikrai duoda labai daug – naują kalbą, galimybę pažinti kitą kultūrą, meno kūrinius, apie kuriuos paprastai tik skaitydavau, naujų draugų. Italija mane vis dar moko kantrybės, supratimo ir tolerancijos.

Nėra minčių visam laikui pasilikti šioje Viduržiemio jūros šalyje?

Lietuvos visuomet pasiilgstu (galbūt kiek mažiau spaudžiant 20 laipsnių šaltukui), todėl visuomet mielai grįžtu ir visiems draugams užsieniečiams primygtinai siūlau ten važiuoti. Vilnius, grįžus iš temperamentingosios Italijos, atrodo nuostabus ramybės kampelis, Kuršių nerijos kopos – meditacijos karalystė, Švenčionėlių miškai kvepia žemuogėmis, o namuose visada laukia mama. Nemanau, kad Italijoje liksiu visam laikui, tačiau nieko ir neplanuoju – juk gyvenimas pats parodys.

Jūsų patarimai ir rekomendacijos besiruošiantiems į Italiją?

Pirmiausia patarčiau vykti pavasarį arba rudenį ir vengti karščiausių metų mėnesių (liepos ir rugpjūčio). Vykstantiems pirmą kartą, be abejo, rekomenduočiau Veneciją, Florenciją, Sieną, Romą, Neapolį. Nors ir klasika, nors ir milijonų turistų tikslas, bet pamatyti tikrai verta.

Tuos, kas nori pailsėti gamtoje, pasigrožėti meno ir architektūros šedevrais, pamatyti mažų miestelių gyvenimą, sudalyvauti vyno šventėse, įsigyti ką nors neįprasto sekmadienio sendaikčių turguose – kviečiu atvykti į Toskaną (Florencija, Siena, Luka, Radda in Chianti, San Gimignano, Montalcino, Bolgheri ir daugybė kitų nuostabių vietų). Gatvėse vyksta vyno degustacijos, maisto mugės, kaštonų šventės, kalėdiniai turgeliai, velykinės eitynės, viduramžių šventės, žirgų lenktynės ir daugybė kitų.

Tiesa, primygtinai rekomenduoju Penkių žemių nacionalinį parką (Parco Nazionale delle Cinque Terre), esantį Ligūrijoje. Tai penki maži kaimeliai, pakibę virš žydros Viduržemio jūros, sujungti siauru vingiuotu keliuku. Maršrutas įveikiamas per dieną, o įspūdžių užteks visiems metams.

Neapsiribojate vien kelionėmis po Italiją?

Man labai patinka keliauti. Viena iš mėgstamiausių šalių yra Marokas, labai patinka Stambulas, Barselona, Portas… Svajoju nukeliauti ir į kitas šiaurės ir rytų Afrikos šalis, Aziją. O visai Italijai iššniukštinėti turbūt nepakaktų ir devynių katės gyvenimų. Tiesa, per pirmus gyvenimo Florencijoje metus intensyviai keliavau ir aplankiau bene visą Toskaną. Iš šių kelionių parsivežiau daugybę nuotraukų ir pasakojimų, tad tikiuosi, kad jie galės išvysti dienos šviesą kelionių knygos pavidalu. Šios nedidelės išvykos ar kelių dienų kelionės regione man padovanojo nepamirštamų įspūdžių.

Kokių nutiko nuotykių Italijoje?

Nuotykių Italijoje netrūksta – vėluojantys traukiniai ir lėktuvai, „trenkti“ kaimynai, nesusipratimai dėl pavardės ir t. t. Tačiau bene įdomiausias nuotykis nutiko Neapolyje prieš bene ketverius metus (tada buvau tik vienadienė turistė). Viskas prasidėjo nuo noro paragauti autentiškos picos. Vietelė pasitaikė gan įtartina, o padavėjas murmėjo sau kažką panosėje. Atnešė tai, kas jam pasirodė tinkamiausia nesusipratusiai užsienietei – pizza marinara ir alus. Tai buvo pati skaniausia ligi šiol valgyta pica! Vėliau siaurais ir purvinais Neapolio labirintais sekiau berniuką, nešiną kavos padėklu. Taip dar įtartinesniame bare gėriau ūsuoto neapoliečio paruoštą tirštą juodą kavą. Na, o pabaigai susidūriau su tipeliu, kuris reikalavo atiduoti fotoaparatą, derėjosi dėl 20 eurų, vėliau nusileido iki 10 eurų, kol galiausiai kažin kokie jaunikaičiai liepė jam eiti savais keliais. Taip iš visų italų nekenčiamo Neapolio ištrūkau sveika gyva, gardžiai pavalgiusi, atsigėrusi ir pamėgusi šį šiukšlių megapolį (šypsosi).

Su didžiuliu susižavėjimu prisimenu nuotykį, kai vieną žiemos rytą į mano vedamą ekskursiją atėjo vienas vienintelis vyriškis iš Niujorko, nešinas maža sulankstoma kėdute. Kiekvienoje rūmų salėje jis pasistatydavo ją, atsisėsdavo ir ilgai atidžiai žvelgdavo į kiekvieną smulkmeną. Man net širdis į kulnus nusirito sužinojus, kad jis yra meno istorijos profesorius… Ir žinojo jis iš tiesų šimtą kartų daugiau už mane. Tačiau mes kartu numatyto maršruto metu diskutavome apie meną, renesansą, Florenciją ir dabartinį gyvenimą – nepakartojama patirtis!

Vytautas Nosevičius

Nuotraukos italylive.com