Vytautas Nosevičius
Šarūno Sakalausko nuotraukos
Šarūnas Sakalauskas, tvirtas, visad puikios nuotaikos 28 m. alytiškis – tikras kalnietis, pirmąsias keliones į kalnus pradėjo 10 m. vedamas tėčio, o nuo 16 m. ir pats pradėjo vesti grupes. Dabar Šarūnas tikras kalnų žinovas, populiaraus tinklaraščio “Gyvenkime aktyviai” autorius, organizuojantis keliones po atokiausius pasaulio kraštus. “Man kalnai yra viskas. Tiek darbas, tiek visas gyvenimas, esu susirgęs kalnų liga, kuri yra nepagydoma. Ir tai nėra sportinis azartas ar noras įkopti į kuo aukštesnes viršūnes, tai gyvenimo būdas, kuris tampa neatsiejama tavo dalimi”, – prisipažįsta Šarūnas.
Kokius kalnus aplankėte ir kokie paliko didžiausią įspūdį?
Skaičių, kiek kartų esu buvęs kalnuose, pamečiau seniai. Aplankytas šalis, žinoma, prisimenu visas. Tai didelė dalis mūsų žemyno – daugiausia Vidurio ir Vakarų Europa. Pastaraisiais metais dažnai keliaujame į Afriką: Kilimandžarą, Atlaso kalnus, Aziją: Himalajų kalnai. Kelionių krypčių žemėlapis vis platėja. Didžiausia svajonė – įkopti į visas aukščiausias žemynų viršūnes. Šiais metais planuojame iš šio sąrašo lipti į Akonkagvą Argentinoje.
Labiausiai įsiminė pirmasis žygis kalnuose – tai buvo Slovakijos Tatrai. Kitos kelionės, ljklabiausiai įstrigusios į atmintį, – ekstremalūs žygiai. Vis dėlto daugiausia įspūdžių palieka išvykos su grupėmis. Naujos draugystės, emocijos, linksmi vakarai… Be to neapsieina nė viena kelionė.
Kaip į žygeivius lietuvius žiūri vietiniai, kuriuos sutinkate keliaudami kalnuose?
Viskas tikrai yra žymiai paprasčiau nei turistai galvoja. Tikrai nereikia bijoti kalnų ar tolimų-nežinomų kraštų. Kvailoka manyti, kad nuvykus toliau už Europos pasaulis ir žmoniškumas pasibaigia. Mums dar labai reiktų pasimokyti iš vietinių gyventojų pagarbos, nuoširdumo ir draugiškumo vienas kitam. Tereikia tik kalbėti. Kai gyveni po keletą savaičių su vietiniais ir su jais kopi į kalnus… Žinoma pavyksta susipažinti su vietos gyvenimo būdu ir kai kuriomis tradicijomis, kurios dažnai turistams atrodo kiek keistesnės ar gal net priverčia nusišypsoti. Bet nuo to kelionė pasidaro dar labiau įdomesnė ar įsimintinesnė.
Kokie žmonės su jumis keliauja į kalnus?
Mūsų keliaujančių bendruomenė labai įvairi. Nuo giminaičių, draugų iki pirmą kartą sutiktų, tačiau kiekvieną kartą vis kartoju, jog kalnai be draugijos nebūtų tokie nuostabūs! Būdami kalnuose, kopdami į kalnus grupelėse mes tampame maža bendruomene.
Mes atrandame naujus draugus, naujas istorijas, mes juokiamės, klausome ir įsiklausome, atviraujame ir pasitikime žmonėmis, kurie eina kartu, nes aplink atrodo, jog daugiau nieko ir nėra – tik ši maža žmonių bendruomenė. O juk šis jausmas mus suvienija. Mes išmokstame dalintis, nes priimame vieni kitus, nors esame labai skirtingi, o dėl to ir kelionė kalnuose tampa dar įdomesnė. Mes plečiame savo akiratį, nes tą mums padeda padaryti tik kiti žmonės! O užkopus į kalnus drauge sveikiname vieni kitus, nes suvokiame kiek daug jėgų TA diena iš mūsų pareikalavo.
Man asmeniškai kalnai yra viskas. Tiek darbas, tiek visas gyvenimas, nes esu susirgęs kalnų liga, kuri yra nepagydoma. Ir tai nėra sportinis azartas ar noras įkopti į kuo aukštesnes viršūnes, tai gyvenimo būdas, kuris tampa neatsiejama tavo dalimi.
Ar kelionės į kalnus, žygiai pastaraisiais metais populiarėja?
Kelionės į kalnus visą laiką buvo įdomios turistams. Sovietų laikais visi keliavo į rytus. Atgavus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms lietuvos turistai „plūdo“ į vakarus. Šio dešimtmečio pradžioje keliaujančių į kalnus gal šiek tiek apmažėjo (matomai turėjo įtakos krizė), tačiau pastaraisiais metais atrodo mūsų visuomenę kažkas paspyrėjo link aktyvaus gyvenimo būdo. Visi dalyvauja bėgimo varžybose, pėsčiųjų žygiuose. Suprantama, kad matome didesnius skaičius ir keliaujančių į kalnus. Turistams atostogos patampa ne tik pogulis prie jūros. Daugėja tų, kurie nori kuo daugiau eiti ir pamatyti. Dėl to, labai smagu.
Esate tinklaraščio Gyvenkime aktyviai įkūrėjas. Apie ką yra šis tinklaraštis?
Taip. Tai vieta, kurioje žmonės gali pamatyti mūsų kelionių nuotraukas, video, emocijas. Dažnai daliname patarimus kaip ir kur keliauti.
Išties gyvenkimeaktyviai.com ,tai kelionių vadovų komanda. Joje yra nuostabūs žmonės. Mano draugė Vilma, mano tėtis Arūnas, sesė Miglė.
Karantino metu kai negalima išvykti į kalnus, kokių iššūkių ieškote Lietuvoje, kokias alternatyvas randate…?
Turėjome kelis karantino etapus. Pirmuoju etapu (kada buvo galima būriuotis) pradėjome organizuoti žygius Lietuvoje. To anksčiau nebuvome darę. Patys dar kartą nusistebėjome kaip šiais laikas žmonėms mėgsta aktyvų gyvenimą ir žygius gamtoje. Daugiausiai vaikščiojome Dzūkijoje bei Aukštaitijoje ir ateityje nesiruošiame sustoti ir planuosime dar daugiau žygių mūsų gimtojoje šalyje.
Antrajame etape (kada nebuvo galima būriuotis) gimė nauja idėja: 100 kilometrų žygiai aplink didžiausius Lietuvos miestus. Tai tikrai ekstremalus iššūkis, kadangi žygį įveikdavome „vienu kartu“, o ne skirtingais etapais. Tad „apėjome“: Vilnių, Kauną, Klaipėdą bei Alytų. Norėjome tęsti šią kas savaitę prasidėjusią tradiciją, bet atėjo trečiasis etapas (negalima nei būriuotis, nei kirsti savivaldybių teritorijas. Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu prie kompiuterio. Organizuojame ir planuojame būsimus žygius. Labai tikimės, kad į pirmąjį žygį pavyks išvykti pavasario pabaigoje.
Jei ne žygiai į kalnus, kokia kita veikla jums būtų prie širdies?
Jau būdamas pradinuku pradėjau žaisti rankinį. Daug metų propagavau šią sporto šaką. Pavyko sudalyvauti ir nacionalinės rinktinės varžybose, žaisti užsienyje. Tad pirma, kas „šauna į galvą“ atsakant į šį klausimą būtų profesionalus sportas, tačiau norint gyventi ir „užgyventi“ būnant sportininku sunku, tad logiškas atsakymas būtų: darbas turizmo agentūroje. Turiu sukaupęs nemažai patirties dirbamas „ofise“ ir planuodamas keliones. Žinoma tai ne kalnai, bet vis arčiau jų.
Ar tiesa, kad žmones patikrina, išskiria ir suveda kalnai…?
Tikrai tiesa, labai dažnai tenka matyti, kaip kelionės ar kalnai „suveda“ žmones, kartais trumpam, kartais ilgam. Kalbu apie paprastą draugystę ir artimesnius santykius. Kalbant apie pirmąjį variantą. Beveik kiekvienoje kelionėje susiformuoja naujos pažintys ir keliautojai išlieka draugais ir po kelionės. Turiu tokių grupių, kurios nariai susipažino žygyje ir jau penki/ šeši metai keliauja kartu. Tad visada turistus drąsinu keliauti po vieną, tikrai susirasti bendraminčių, naujų draugų, o gal net ir savo būsimą antrąją pusę!
Apie artimesnius santykius… Tikrai dažnai tenka išvysti “naujai iškeptas” poreles ar jau daug metų susituokusius. Žinoma smagiausia išvysti kaip susiformuoja naujos porelės ar įvyksta piršlybos. Įdomi situacija įvyko kai viename žygyje įvyko piršlybos. Deja, sužinojau, kad ta porelė išsiskyrė. Ir lygiai po metų, toje pačioje vietoje. Kitame žygyje įvyko dar vienos piršlybos. Laiminguosius pasveikinau, bet nepasakojau apie praėjusių metų porelę.
Trys svarbiausi daiktai, kuriuos pasiimtumėt į kalnus?
Jeigu esu apsirengęs, tuomet: tapkės. Patikėkit, koks tai gėris po sunkaus ir ilgo žygio išlysti iš batų. Kortos nes kalnuose dienos trumpos, o vakarai ilgi, tad su draugų kompanija smagu, bet dar smaigiau kažką veikiant. Patogi turistinė kėdutė, kad saulėlydį galima būtų stebėti patogiai, o ne ant šalto akmens.
Papasakokite, kaip keliaujate?
Dažniausiai keliauju su keliautojų grupe. Vedu juos į kalnus. Tenka keliauti į tas pačias vietas, tad dažnai žmonės klausia ar neatsibosta keliauti ten pat? Aš visuomet atsakau, kad kalnai gali būti tie patys, bet atmosfera, emocijos kaskart kitos.
Juk keliaujame su kitais žmonėmis, kurie visuomet turi ką papasakoti, priverčia šypsotis. Neįmanoma nemėgti tokių kelionių ir tokio darbo. Žinoma, turiu ir savo asmeninį gyvenimą. Jeigu keliauju atskirai nuo grupės stengiuosi vykti į naujas vietas. Patirti kažką naujo ar suorganizuoti naują žygį mūsų turistams.
Esi puikus kalnų vedlys, iš kur sėmeisi žinių?
Vienintelis ir nepakartojamas mokytojas – Tėtis Arūnas. Dažnai žmonės patys atranda sritį, kurioje nori dirbti, tobulėti. Tačiau nei aš atradau kalnus, nei jie mane – juos man parodė būtent tėtis. Nuo pat vaikystės buvau skatinamas gyventi aktyviai. Tėtis anksčiau dažnai organizuodavo keliones Lietuvoje ir aš, dar būdamas vaikas, labai norėdavau jose dalyvauti. Eiti, plaukti, pažinti gamtą – tai mano prigimtis. Kai tėčiui siūlydavo būti gidu žygiuose į kalnus, aš su ašaromis akyse prašydavau pasiimti ir mane. Kaip manote, ar man pavykdavo jį įkalbėti? Žinoma, keliaudavome kartu.
Būdamas dešimties, pirmą kartą pamačiau tą grožį, kurį dabar vadinu savo gyvenimo aistra. Kartais pagalvoju, jog esu laimės kūdikis: tiek daug vasarų praleidau kalnuose – ten įgijau nemažai patirties, o būdamas šešiolikos tapau žygio grupės vedliu. Iki šiol sėkmingai vykdau šią veiklą. Už tai turiu padėkoti savo šeimai, kuri visuomet palaikė, skatino tobulėti.
Pavojingiausias nutikimas kalnuose?
Kogero vienas iš ekstremaliausių nutikimų įvyko, kai pirmą kartą kopėme į Monblaną, aukščiausią Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalną. Buvau dar labai jaunas – 15 metų. Oro sąlygos buvo tragiškos. Tą dieną stichija nusinešė trijų lietuvių gyvybes. Stovėjome šalia kalnų trobelės ir, kol laukėme visos grupės, nusprendžiau patikrinti taką priekyje. Nebuvau apsiavęs tam skirtų batų, pasiėmęs ledkirčio. Kvaila? Tikrai taip. Einant link trobelės papūtė vėjas (o kalnuose jis yra tikrai galingas), staiga pajutau, kad guliu veidu į sniegą ir čiuožiu žemyn, skardžio link. Instinktai buvo greitesni nei leidimasis – susistabdyti rankomis ir pirštais pavyko prieš pat skardžio kraštą. Sako, reikia mokytis iš savo klaidų… Taip, aš pasimokiau, bet geriau būti tinkamai pasiruošusiam ir jų nedaryti, nes tokiose situacijose klaidos gali būti lemiamos. Todėl, vesdamas grupes į kalnus, sakau: „Geriau bijokite visko ir būkite pasiruošę bet kam. Taip išvengsite aplaidumo ir galimų nelaimių.“
Ilgą laiką jokių traumų nei aš pats, nei grupės nariai nepatyrėme, tačiau vasario mėnesį, lipdamas į Kilimandžarą, susirgau plaučių edema – po ilgo laiko vėl suklydau. Į kalnus negalima eiti išsekusiam po ligų ar nepasveikusiam.
Tad pavojingų nutikimų buvę. Tekę iš arti susidurti su mirtimi (tiek pačiam, tiek tai pamatyti). Smagu, kad pavyko padaryti išvadas ir kaip įmanoma sumažinti riziką kalnuose žygių metu, kuriose vedu savo grupes. Žinoma rizikos faktorių daug ir ne visi priklauso nuo tavęs, bet šie du (mano manymu) svarbiausi:
Nuovargis. Jeigu jautiesi išsekęs ar labai pavargęs kalnuose – Saugokis! Koncentracija ir kordinacija tada labai sumažėja. To pasekoja gali gauti traumą.
Oras. Pasakymas – nėra blogo oro, yra tik bloga apranga ar nusiteikimas. Čia nepadeda. Jeigu artėja pūga ar audra. Turi 15/30 minučių kol ji pasieks Jus. Tad privalai ieškoti užuovėjos, namelio ar greitai leistis į apačią. Čia rizikuoti negalima. Kaip ir minėjau teko dalyvauti žygiuose, kur pasikeitus oro sąlygoms prarandame „kalniečius/alpinistus“.
Kaip ruošiesi kalnams, o gal jau nebereikia ruoštis?
Žinoma reikia. Tik pasiruošimo intensyvumas priklauso nuo sezoniškumo. Jeigu kelionė vyksta viena po kitos, tai ir ruoštis nereikia, paprasta ir suprantama. Bet jeigu yra ilgesnis laikotaris: savaitė ar dvi, tuomet lavinu savo fizinę ištvermę: bėgioju lauke, paminu dviratį. Labai svarbus ir moralinis pasiruošimas.
Reikia valios ir kantrybės gyventi atšiauriomis sąlygomis, be jokių patogumų, kur gali būti sniego, vėjo, griaustinio tiesiai į ausį. Kaip tą moralinę savybę išugdyti? Medituoti, atlikti jogos pratimus, iškeliauti į žygį žiemą ir pernakvoti palapinėje.
Kai būna labai sunku kalnuose kaip save motyvuoji?
Didžiausia motyvacija – tai žygio draugai.
Kiekvienoje kelionėje esu atsakingas už kiekvieną turistą. Normalu, kad jiems esu pavyzdys ir vadovas, kuris dalina patarimus bei priima sprendimus. Jausdamas didžiulę atsakomybę bei pasitikėjimą sugebu nepalūžti ir tos motyvacijos „sau“ nereikia.
Nusileidžiant iš kalnų pirmoji mintis kuri sukasi galvoje…?
Būčiau nenormalus, jeigu atsakyčiau kitaip. Tai yra DUŠAS. Gerai, kai kalnuose būna ežerų, upelių, bet dažnai būna arba per šalta, arba draudžiama maudytis, todėl dušas po kalno būna aukso vertės. Visuomet smagu skaniai ir daug pavalgyti, bet su metais matau, kad reikia atsisakyti to. Taip, keliaudamas kalnuose tu numeti svorio, per vieną valandą sudeginame nuo 400 iki 700 kilokalorijų. Bet patikėkite, svoris labai greitai grįžta kai galvoji: „tiek vargau, galima save palepinti“.
Mėgstamiausias maistas kalnuose?
Grikiai! Juokauju, nors gal tai ir tiesa, kadangi tikrai neturiu vieno mėgstamiausio patiekalo. Kalnuose viskas yra labai skanu! Kaip ir gryname ore, taip ir kalnuose, daug ir visą dieną pajudėjus, gerai išalkus net ir toks paprastas maistas, kaip, kad duona su žuvies konservai (skumbre pomidorų padaže), pasidaro pasakiško skonio! Ir tai tiesa.
Kai galva laisva nuo įvairių kasdieninių minčių ir rūpesčių, tuomet net ir maisto skonis, būnant nuostabiose kalnų viršūnėse, tampa sodresnis. O ir vertiname jį kitaip, nes į kalnus patys jį ir užsinešėme arba jį mums pagamino grupės draugas, su kuriuo tik vakar susipažinote, tačiau atradote net šimtą bendrų temų. Tad ne tik draugystę, bet ir maistą kalnuose mes pradedame vertinti visai kitaip.
Koks jausmas stovėti viršukalnėje žinant, kad ne tik pasiekėte dar vieną aukštumą, bet ir padėjote kitiems įgyvendinti savo svajonę?
Tai pats nuostabiausias jausmas. Su žygio dalyviais visada stengiamės į patį kalno viršų užlipti visi kartu, susikibę rankomis. Pasiekę viršukalnę visuomet apsikabiname, sveikiname vieni kitus.
Dažnai tenka pamatyti žmonių akyse džiaugsmo ašarų. Juk tokie vaizdai nepaprastai džiugina širdį.
Tavo gyvenimo šūkis?
Turistai mėgsta sakyti, kad turime užkariauti viršunę ir į ją įlipti. Aš manau, kad užkariauti kalnų nereikia jie yra tokia pat pasaulio dalis kaip ir mes. „Užkariauti“ ir įveikti reikia tik patį save. Todėl iš čia ir gimsta moto sau: AMŽINAI STIPRUS.
Posakių turiu, juos labai mėgstu sakyti žygeiviams kai būna labai sunku. „Kuo aukščiau tuo gražiau, kuo gražiau – tuo sunkiau!”, “Per žvaigždes į kančias“ šiuo atveju žvaigždės tai kalnai, viršūnė tai kančia.
Ir pabaigai klausimėlis, kuo pakerėjo kalnai, kodėl ir vėl ir vėl į juos sugrįžtate?
Atsakydamas į šį klausimą, mėgstu naudoti vieno keliautojo žinutę. Kalnus pasirinkau todėl, kad ten, apačioje, žmonės gyvena įprastą gyvenimą – siekia asmeninės naudos, negalvodami apie kitų gerovę, myli ir išduoda, nejausdami atsakomybės už savo veiksmus. Viena galvoja, kita sako ir daro. Dvasines vertybes keičia pinigai ir kiti materialūs dalykai. Kalnuose, būdamas pavojų akivaizdoje, išmoksti vertinti tai, ką turi.
Viršukalnės traukia ne tik savo žavesiu, bet ir ten tvyrančia vienybe. Mes ištisas dienas, susirišę virvėmis, saugome vienas kitą – juk nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir kito žmogaus gyvybė. Branginame kiekvieną minutę, dalijamės išgyvenimais, meldžiamės už draugus. Kalnuose esame tokie vieningi, kad jaučiame vieni kitų mintis. Dirbame išvien, dalijamės paskutiniais maisto kąsneliais. Net fiziškai ir morališkai išsekę, nenustojame galvoti apie kitus. Tai neužmirštama, todėl norisi sugrįžti, kad vėl patirtum šiuos jausmus, įprasmintum tikrąsias, amžinąsias vertybes: draugystę, meilę, ištikimybę, pasiaukojimą, pagarbą.
Šarūno patarimai besiruošiantiems pirmą sykį į kalnus
Kojos – pagrindinis įrankis. Saugok jas!
Jeigu sušlapo kojinės ir turi kitas, nedelsk, sustojęs pasikeisk į sausas ir džiovink sušlapusias. Taip gali išvengti, nutrynimų ir pūslių. Paprasta pūslytė ant pirštų, žygį gali paversti košmaru. Pirk vienu dydžiu didesnius batus ir pranešiok juos prieš kelionę!
Reguliariai sustok ir pailsėk
Bent 10 minučių poilsis kiekvieną valandą yra privalomas. Patarimas būtų paprastas. Geriau ilsėkis trumpiau, bet dažniau (vienos minutes sustojimas – vandeniui, nuotraukai, žemėlapiui ar vadovo pamokai). Taip kūno raumenys neatšals, pats nesušalsi ir pradėti ėjimą bus tikrai paprasčiau negu po ilgo sustojimo.
Maistas – energija
Jeigu einate su grupe ar individualiai su keliais žmonėmis, vis tiek įsidėkite extra maisto produktų. Ypač aktualu tiems, kas einate į kelių dienų ar ilgesnį žygį. Nemanau, kad norėtumėte pritrūkti maisto kelionės metu. Maistas – pagrindinis variklis energijai.
Nepamiršk vandens pertraukėlės
Jeigu net nejauti troškulio, vis tiek vartok skysčius (geriausia vandenį). Dehidratacija gali privesti iki hipotermijos ar aukščio ligos. Patikėk, geriau to išvengti ir atsigerti gurkšnį vandens sustojimo/pertraukėlės metu.
Saugok kuprinę
Apsauga nuo lietaus kuprinei – BŪTINA. Dažniausiai perkant kuprinę kartu gauni priedą nuo lietaus, kuris pagamintas iš medžiagos atsparios vandeniui. Liaudiškai „plošcius“ tik ant kuprinės. Nepamirškite apsaugos laikyti lengvai pasiekiamoje vietoje. Lietus kalnuose gali užklupti netikėtai.
Apranga
Žygiuojant neprisirenkite per daug. Vėliau gali būti karšta, sušlapsite ir reiks nusirengti ir dėl šios priežasties jus gali perpūsti vėjas. Geriausias patarimas, imti ne vieną storą striukę ar megztinį, o „sluoksniuotis“. Tai: marškinėliai, terminiai rūbai, lengvi megztiniai, striukė nuo vėjo ir lietaus.
Susipažinkite su inventoriumi
Jeigu turite naują palapinę ar kitą naują inventorių (balionėliai, degikliai), geriau juos išbandykite dar esant namuose. Išmokti statyti palapinę bus paprasčiau namų kiemelyje nei kalnuose.
Vienadieniai – radialiniai žygiai
Jeigu gyvensi kempinge ir eisi į vienadienius žygius, tuomet pasiimk tik nedidelę kuprinę. Didelės kuprinės imti nereikia (kalbu apie 60 litrų talpos ar didesnes). Vanduo, būtiniausi asmeniniai daiktai – dokumentai, pinigai, striukė, lietpaltis ir maistas – tilps ir mažoje kuprinėje.
Daiktus pakuok protingai
Visus reikalingiausius daiktus: žemėlapius, vaistus, žibintuvėlį, užkandžius laikykite lengvai pasiekiamoje kuprinės vietoje. Geriausiai viršutiniame skyriuje.
Apsaugok maistą
Kelioninę viryklę laikyk kuo įmanoma toliau nuo maisto. Gali netyčia atsitikti taip, jog viryklė pradės leisti dujas ir maistas gali būti sugadintas. Saugok svarbiausią energijos šaltinį.
Viskas turi savo vietą
Rūbus, inventorių, asmeninius daiktus surūšiuok ir susidėk į skirtingus maišelius. Taip nepasimesi tarp savo daiktų ir jie nesušlaps!
