Aktorė Jūratė Onaitytė, vaidinusi daugelyje pasaulio scenų, labiausiai vertina vienatvę, Dzūkijos gamtos tylą ir jaunatvišką juoką. Mistika – jos gyvenimo dalis. „Sunku būtų ilgą laiką ištverti uždaroje erdvėje, turiu bent akies krašteliu regėti dangų, žvaigždes”, – sako aktorė.
Apie išsivadavimą nuo liūdesio
„Nuo liūdesio ir rūpesčių geriausias vaistas – kelionė. Tuomet tu panyri į visai kitą naujai atrandamą pasaulį. Ir tam nereikia daug laiko. Prisimenu, kadaise su filmu „Moteris ir keturi jos vyrai” lankiausi Prancūzijoje. Užtrukome 4 dienas Paryžiuje ir 2 – Bordo. Neišbuvome nei savaitės, o man rodės, kad jau visą mėnesį esu čia. Jei kiekvieną akimirką ČIA ir DABAR išgyveni širdimi, tada kitaip ir laiką vertini. Ir tampa svarbiausia ne kiek, bet kaip tu būni.
Apie prancūzus ir ligas
Pirma kelionė į užsienį, berods 1973m., buvo į Lenkiją, dar studijų laikais. Daug kur teko pabuvoti. Arčiau širdies – Europos šalys, bet vilioja ir Rytai: Tibetas, Tailandas… Dažnai sapnuodavau Romą, Paryžių. Šiuose miestuose jaučiuosi sava. Pirmą kartą važiuodama į Paryžių stipriai slogavau, o kitą dieną jaučiausi kaip ridikas. Buvo gruodžio mėnuo, ėmiau ir išsirengiau, kaip prancūzai,- be šaliko, kepurės. Atsilapojau ir džiaugiausi sugrįžusią sveikata.
Prancūzų kalba man viena gražiausių. Nuo mažumės ja žavėjausi. Tik vis pristinga laiko ją išmokti. Kai nuvykstu į bet kurią svečią šalį, stengiuosi bent kiek pramokti kalbos. Taip pamalonini ir pagerbi jos žmones.
Apie švedų paprastumą
Šią vasarą lankiausi Gioteborge, Švedijoje. Tai antras pagal dydį šalies miestas. Pakeliui užsukau į Stokholmą, kur įgyvendinau savo seną svajonę – aplankiau A. Strindbergo butą-muziejų. Vaidinome A. Strinbergo pjesę „Kreditoriai”, tad buvau strimgalviais pasinėrusi į jo biografiją ir viską, kas su ja susiję. Ši kelionė dar labiau sustiprino mano išgyvenimus.
Gioteborge daug žalumos ir vandens – kanalai, parkai. Ar ne iš čia ir tas švedų paprastumas: architektūroje, buityje, aprangoje (nešiojami patogūs rūbai, o ne kitiems pasirodyti).
Apie poilsines keliones
„Yra didžiulis skirtumas tarp to, ko vykstu į kelionę: vaidinti ar ilsėtis. Grįždama iš Švedijos per Kopenhagą užtrukau šiame mieste kiek ilgiau. Ketinau kartu keliavusiai dukrai parodyti miestą. Gastrolių su teatru metu kartą jau ten buvau buvusi. Ir… kad tau, staiga pasijutau lyg iš dangaus nukritusi. Viskas buvo tarsi pro rūką. Miestas atsiveria visai kitoks, kai nejaučiu jokios įtampos.
Gioteborge siūloma garlaiviu plaukti į salas. Yra keturios didžiosios, kurių keliose pabuvojau ir aš. Pirmą kartą įsėdau į laivą nieko negalvodama. Kruopščiai planuojantis maršrutus keliautojas lengvabūde pavadintų, o man patinka tas atradimo jausmas. Malonu, kai atrandi pats. Be jokių gidų ar vedlių.
Mėgstu užsukti į kavines, kuriose savotiškai pailsiu. Tam nuteikia nepatirta atmosfera, specifiniai šalies valgiai. Stebiu žmones: kas jiems rūpi, kuo jie gyvena.
Apie akimirkos būtį ir knygas
Jei niekur nekeliauju, geriausias poilsis – gamta ir vienatvė. Teatre nuolat supa žmonės. Ilgiau padirbėjus, ateina ramybės, pabuvimo su pačiu savimi ilgesys.
Labai mėgstu skaityti knygas. Bijau užeiti į knygyną, kai kišenėje mažai pinigų. Jaunystėje pamėgti rašytojai – Lotynų Amerikos, Japonijos. Pastarieji ypač praturtina savo išmintimi, filosofišku požiūriu į mirtį, gal todėl norėčiau aplankyti šią šalį. Ir be abejo – F. Dostojevskis. Jis reikalingas tam, kad suvoktum gyvenimo dugną ir po to vėl galėtum kilti į viršų budizmo, toltekų išminties ir kitų pasaulio didžiųjų mokymų padedami. Dabar knygos nebemadinga. Kompiuteris, kinas, TV greičiau ir lengviau pateikia informaciją. Nesakau, kad aš nežiūriu televizijos. Discovery, Travel – vienos mano mėgstamiausių programų. Per jas aš gaunu įdomios informacijos. Džiaugiuosi kiekviena naujai atsiradusia kultūrine laida per Lietuvos televiziją.
Greitis, operatyvumas – pagrindiniai šių dienų reikalavimai. Laikausi nuostatos – skubėti reikia lėtai. Šito pastoviai mokausi. Skubėdamas daug ko nepastebi, o gyvenimas vis tiek eina kaip ėjęs, savo tempu. Viską reikia daryti atsidavus, savu laiku ir visom jėgom. Gyventi šia akimirka mane dar jaunystėje išmokė Rytų filosofija.
Apie valgį ir vaikščiojimą
Fizinė savijauta irgi svarbu. Ji priklauso ir nuo to, ką valgai. Stengiuosi derinti maisto produktus, pavyzdžiui, žinau, kad po sočių valgių nederėtų dar ir vaisių užsimanyti. Svarbiausia visko su saiku. Per tiek metų pažinau save ir atsirenku, kas man tinka. Su amžiumi mityba keičiasi. Kadaise buvo rauginti agurkėliai, dešros, skilandžiai, o dabar ir varškės norisi. Pastebėjau, kad tam tikru sezonu labiau norisi tam tikro produkto. Svarbiausia įsiklausyti į savo organizmą. Aktoriaus darbas intensyvus. Jaudulys, nervai kai kuriems sukelia norą valgyti, o man atvirkščiai – prarandu apetitą. Valgau tik tam, kad reikia. 20 metų vaidinau vaikiškame spektaklyje „Mere Popins”: tai mergyte Džeinę, tai berniuką Maiklą, o vaikai nuolat juda – tikri energijos kamuoliukai. Po spektaklio būdavau šlapia, nieko nenorėdavau. Netekdavau po keletą kilogramų. Per vasarą vėl pasitaisydavau, bet žinojau, ateis laikas kai vėl turėsiu gyventi tuo ritmu. Be to, daug ką reiškia ir prigimtis.
Stengiuosi daug vaikščioti. Tai viena mano žvalumo paslapčių, patikrintų praktika. Vaikštau greitai, energingai, nemėgstu sliūkinti koja už kojos. Neretai į dieną sukariu po 5 km, ypač vasarą. Mėgstu važinėti dviračiu. Atsiplaukioju vasarą, kad lengviau ištverčiau žiemą. Pastarasis užsiėmimas suteikia kūnui lankstumo, taip būtino mano profesijai. Nuvykstu nors kelioms dienoms paalsuoti gaiviu pajūrio oru.
Apie džiaugsmą ir stovėjimą ant žolės
Per visą gyvenimą kažkas išlieka esminis. Stengiuosi savyje išlaikyti vaiko žvilgsnį – nepaliauti viskuo stebėtis, žavėtis, atrasti vis ką nors naują. Aktoriaus profesija įpareigoja gilintis į žmogų, tarpusavio santykius, prasmę. Kiekviena pjesė kelia vienokius ar kitokius gyvenimo klausimus. Aktorius kartais tampa ir ekstrasensu, ir psichoterapeutu, o kadangi ši profesija glūdėjo jau mano prigimtyje, dar nesimokydama vaidybos gilinausi į tai. Negaliu gyventi be dangaus, kur tik bebūčiau akys visuomet krypsta į jį. Manau, nesugebėčiau ilgą laiką išbūti uždaroje erdvėje, turiu bent akies krašteliu regėti dangų, žvaigždes. Ezoteriniai dalykai, paslaptingumo skraistė – mano gyvenimo dalis. Įsigijau gerą fotoaparatą, kad galėčiau įamžinti gamtos pasaulį: pavyzdžiui, saulėlydžius. Mano ideali būsena – stovėti ant žolės ir žvelgti į dangų. Gamtos svaigulys vienatvėje – nuostabiausi dalykai…
Apie šypseną
Įstrigo susitikimas su Dalai Lama Kaune. Gerbiu Jo Šventenybę, kuris visam pasauliui rodo toleranciją kitų religinių įsitikinimų žmonėms. Giliai įstrigo jo šypsena, visa esybė, spinduliuojanti ramybe, meile gyvenimui, buvimui dabartyje. Gal jo paveikta, o gal ir ne, bet kuo toliau tuo labiau norisi juokauti. Jaunystėje iš viso buvau nepataisoma kvatoklė. Stengiuosi, kad mano vidus bei išorė būtų darnoje. Kai tik mano dvasinė pusiausvyra išbalansuota jaučiuosi lyg nesavame kailyje. Tuomet ieškau priežasties ir tuoj pat ją šalinu. Būnu vienumoje, gamtoje, medituoju, svajoju, tinginiauju ir visaip kitaip ilsiuosi, kad vėl būčiau žvali ir energinga.
Apie daiktus
Mėginu nevergauti daiktams. Norėčiau namuose turėti tik tai, kas būtiniausia. Stengiuosi neprisirišti nei prie daiktų ir nei prie nieko kito. Vienas kolega buvo Japonijoje, kur pamatęs šeimininko namuose puikią vazą sušuko: „ Oi, kokia ji nuostabi!” Japonas jam pasiūlė: „Prašau, aš jums ją dovanoju…” Šitas pasakojimas man ilgam įsiminė…
Apie save ir gyvenimą
Esu perfekcionistė, jei ką darau, siekiu atlikti kuo geriausiai. Kitiems galiu atleisti, bet sau esu negailestinga. Kito profesionaliai atliktas darbas man sukelia ne pavydą, bet duoda galingą energijos užtaisą. Jei tai atlikta meistriškai, aš tuo tik galiu žavėtis.
Kalbino Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Jūratės Onaitytės
