Solo kelionė į Vidinę Mongoliją

Vaiva Grainytė

Šeštadienį, birželio 4–ą dieną, nusigavau į vakarinę Pekino geležinkelio stotį – visadau padarau relaksacinių pratimų prieš važiuodama į centrinę stotį. Šį kartą prieš kelionę į stiklinę įsilašinau truputį valerijonų, nes ši stotis pati didžiausia visoje Azijoje (tiltų raizgalynės, viadukų mazgai, patikros, skeneriai, masė žmonių). Visą dieną prieš kelionę jaudinausi, kad visiškai nesijaudinu. Kad nors kiek jausčiau adrenalino antplūdį, visiems kartojau, kad važiuoju viena į Vidinę Mongolijq. Hariui palikau savo nuskenuotą pasą – esą, jei prapulčiau, tegul rūpinasi mano paieškomis.

Traukinio kupė dalinausi su mielu tėvuku, malonia baba ir labai linksma mergina. Visi vieni kitiems šypsojomės, o naktį nevarginome vienas kito knarkimu. Viskas vyko taip sklandžiai ir maloniai,lyg barzdos skutimo aparatas keliautų ne oda, o sviestu – ryte tėvukas atsidaręs paslaptingą lagaminėlį tokiu specialiu aparatu „pervažiavo“ sau per smakrą. Pats nežino turbūt kodėl – kinams barzdos juk nelabai želia ( o ką, vis rytinis užsiėmimas – veido masažiukas).

Dykumos dramos, Čingischano sukčiai ir kaminai

Išlipau anksti ryte Hohoto stotyje. Palyginti su Pekino masteliais, Vidinės Mongolijos sostinės stotis priminė mažą, džiovintą viščiuką, kurį paėmęs už plunksnos gali pasikišti po liežuviu. Mano „bičiulis“ iš „Hospitality“ keliautojų klubo žinute pranešė vėluosiąs. Po pusvalandžio prie manęs priėjo liesutis berniukas, kalbantis tyliu, dusliu balsu. Jis nelabai suprato, ką aš kalbu angliškai, aš nelabai supratau jo – vienas kitam kaišiojom ausis prie lūpų. Ilgai nelaukę nulėkėme prie kasos pirkti autobuso bilieto į Kubuči dykumą. Autubuse vietos buvo užimtos, todėl su Lin sėdėjome atskirai – tas keturias valandas neturėjome progos pabendrauti. Pusiau snausdama nuo karščio žiūrėjau pro langą. Hohoto pakraščiuose vien griuvėsiai, šiukšlynai, dulkės. Šiaurinėje pusėje dunkso kardiogramos kreives primenantys nelabai aukšti kalnai. Kelias link Bautau – tai gamyklos, sunkvežimių kapinės, šiltnamiai, kaminai, vamzdynai. Tokia industrinė apokalipsė – nieko bendro su stepėmis, raiteliais ir avių bandomis.

Vidinės Mongolijos autonominis regionas buvo įkurtas 1947m. Kinijos šiaurėje plytinti Vidinė Mongolija, kraštas, nuo Čingų dianstijos laikų palaikantis glaudžius santykius su Kinija, privalo nepamiršti, kad egzistuoja raudonojo drakono viduriuose. Etninės mažumos – mongolai, hui, evenkai, daurai, keisčiausios Azijos gentelės, kurių prisižiūrėjau Hohote,- turi elgtis ramiai, paklusti kinų plačiai taikomai asimiliacijos politikai (statistika teigia, kad Vidinėje Mongolijoje gyvena tik 15% tikrų mongolų. Įdomu tai, kad kinų „priežiūroje“ esančiame regione iki dabar vartojamas mongoliškas raštas. O „išorinėje“, t. y. Visiems žinomoj Mongolijoj, vartojamas rusų alfabetas, mongolų kalbai pritaikyta kirilica – sovietinės epochos pasekmės), Gegužės pabaigoje keli šimtai nekinų išėjo su plakatais, reikalaudami daugiau laisvės – gavo raudonosios kariuomenės į gatves. Kai kas ir šūvį į smilkinį. Tsssss….

Išlipę kažkur prie Bautau nuėjome užkąsti. Mano palydovas keistai sukiojo akis į šalis ir kažką burbėjo, vis man kišdamas GPS aparatą: „Dabar esame čia, paskui važiuosime čia.“ Užsakė po ryžių saujelę ir kiaušinienės lopinėlį. Aš įpratusi gerai pasistiprinti, ypač prieš kelionę, kai reikia vilkti 10 kg. svorio pūkinnėmis striukėmis, vilnonėmis kojinėmis ir batais (nieko neprireikė – našta tik ėdė jėgas) kimštą kuprinę, tad norėjau dar ką nors užsisakyti. Kinas mane sudrausmino. Susimąsčiau: gal tikrai nereikia valgyti, gal jam, vietiniam, geriau žinoti, gal į dykumą privalu eiti alkanam. Vaikinas penkis kartus perklausė, ar nemanau, kad tai buvo itin gardūs pietūs.

Taksi privežė iki dykumos bilietų kasos (kalnai, upės, parkai ir kitos gamtos grožybės čia apmokestinti). Lin prisakė pirkti kažkokius specializuotis keltuvo bilietus: Believe me, it‘s nice.

Sėdi keltuve ir leidiesi smėlio kalnu žemyn į kitą smėlio kalną. Visa dykluma primena kupranugario nugarą, kurios centre važinėja traukinukas, kažkokie smėlio tankai, primenantys mėnuleigius, stovi kiaušinio formos futuristiniai tualetai, kitam gale vyksta kažkokios statybos. Saulė kepina, aš vos velkuosi su kuprine. Lin ragina, moja ranka eiti link ten, kur man atrodo klaikiausia vieta – link statybų. Esą ten galbūt gali būti kupranugarių. Kopiant į turbūt septintą smėlio kalną neištvėrusi pasakiau, kad kupranugariai negali būti ten, kur vyksta statybos, ir kad man jie visai nerūpi. Sutarėme, kad jis eis į kitą galą ieškoti gyvulių, o aš sau pamedituosius. Kaip tarėm, taip padarėm. Kopinėjau sau lėtai, geibdama iš karščio, baisėdamasi visais tankais, pavėsinėmis ir smėlio skulptūrų parkais. Nidos kopos su savo pušynais ir juose gyvenančiomis lapėmis – kur kas egzotiškesnė ir sakralesnė erdvė. Mano galva, tokie disneilendai – spjūvis dykumai į veidą.

Susitikau su Lin prie keltuvų, šis ėmė raginti mane skubėti – esą jau laikas važiuoti į Dongšengą, iš kurio vyktume į Čingischano mauzojielių. Aš prieš kelionę pasiskaičiau apie Vidinę Mongoliją, tad, šiek tiek nutuokdama apie atstumus, ėmiau prieštarauti: kol nusigausime iki mauzoliejaus, jis jau bus uždarytas, o pusdienį praleisti Dongšenge (baisiame industriniame mieste) nėra prasmės. Lin kažką tik myktelėjo. Kai kėlėmės keltuvu, vaikinas džiugiai pasisveikino su kažkokiu vyru, keliaujančiu lynu priešinga keltuvo puse. Iš laimės nušvitęs mano palydovas staiga pareiškė mane paliekąs, nes sutiko draugą. Aš praradau amą: tą minutę norėjau perlaužti jo liesutį kaklą pusiau. Supykau ne todėl, kad mane palieka, bet įsiutino visa situacija ir jo blaškymasis. Apkvaitusi nuo saulės ir pykščio ėmiau kelti toną ir akivaizdžiai širsti, nors šiaip jau su mažai pažįstamais esu itin santūri ir mandagi. Lin vis maigė GPS ir skėsčiojo rankomis. Galiausiai pareiškė palydėsiąs mane iki Dongšengo ir mauzojieliaus, o paskui paliksiąs. Atsisėdau kitame autobuso gale ir mėginau tramdyti dangų griežimą. Aprimusi persėdau prie Lin ir paklausiau, ar prie to mauzojieliaus nėra kokių viešbučių – likčiau ten,ryte atsikėlusi apžiūrėčiau vietovę, o paskui jau važiuočiau į sostinę. Lin patikino, kad tikrai viešbučių yra.

Dongšenge vaikinas pamojavo ir ruošėsi sprukti: bai bai. Apimta mažutės nevilties isterijos ėmiau beveik šaukti ant jo – nervus kaitino aplink mus kaip maitvanagiai besispiečiantys vairuotojai, rėkiantys į veidą, siūlantys visokias kryptis. Lin kažką sutarė su vienu iš „dušmanų“ ir atidaręs mašinos dureles liepė sėstis. Esą jis sumokėsiąs už kelią, man tik 60 juanių reiktų primesti. Nespėjau pasakyti, kad vairuotojo siūloma suma yra per didelė ir aš nenoriu, jog už mane kas nors mokėtų, o automobilio variklis suburzgė ir mes pajudėjome iš vietos. Vairuotojas – toks trisdešimtmetis sukto žvilgsnio dilba – stabtelėjęs įsivedė Lin telefono numerį („jeigu ką“ atveju, nes veža užsienietę). Sėdėdama kartojau, kad viskas gerai, va, pasivažinėsiu sau.

Sėdim, vyrutis veža per laukus, per kaminų virtines. Tai cigaretę pasiūlo, tai blauzdą paglosto, tai žvilgsnio adatomis bado man krūtinės zoną – o ten ne tik krūtys, bet ir po kaklu pakišta piniginė su pasu ir pinigais (iškilęs papildomas kauburys). Klausia, kiek metų. Atšauti kiniškai „ne tavo reikalas nemoku“, tai klausiu: „O kodėl klausi?“ Važiuojam, mane kalbina, aš pusiau atžagariai, pusiau normaliai atsakinėju. Priburiu, kad man 38 metai ir esu ištekėjusi. Vairuotojas vis nužiūrinėja mane ir skambina Lin – tai pakomentuoti, kad „o, ji visai supranta kiniškai“ arba „o, ji prašė atidaryti langą, tai dabar vėjas pučia, prastai tave girdžiu“. Suprantu, kad kažką rezga. Staiga ateina Lin žinutė: „Vairuotojas sako, kad mauzoliejus neveikia, todėl tave veš atgal į Dongšengą, tik jam turėsi sumokėti 200.” Dar kartą noriu perlaužti Lin kaklą: pati žinau, kad mauzojielius neveikia, mano tikslas – viešbutis prie jo, t.y. apsistoti ne mieste. Vairuotojas vėl skambina Lin, Lin rašo SMS man. Pasiekus vietovę, lekiu į viešbutį – administratorės atžagariai pareiškia, kad visos vietos užimtos. Vairuotojas irgi tikina, kad nerasiu, kur apsistoti. Mauzojieliaus apylinkė primena lunaparką: penkiametrinės Čingischano skulptūros, jurtos su auksiniais stogais, „brangakmeniais“ nusėti vartai. Vairuotojas gudriai šypsosi: „Na, tai ką toliau darysi? Lieki čiaar važiuojam į Dongšengą?“ Suspaudžiau kumščius ir įsisteibilijau į vieną tašką: svarsčiau, ar šokti lauk, ar jam trenkti, ar iškelti sceną – norėjau skradžiai prasmegti iš piktumo. Žinojau tik viena: tegul daro, ką nori, bet iš manęs pinigų negaus. Vairuotojas ėmė badyti mane smiliumi – aš nejudu. Puolė skambinti Lin: „Ji nejuda!“ Įsiutusi atsisukau ir griebiau telefoną iš rankų. Įsisteibilijau į akis ir pradėjau užsikirsdama, nepaisydama kiniškos gramatikos ir eiliškumo taisyklių varyti maždaug tokią tiradą: „Manai, esu užsienietė, čia yra mano tarptautinio studento pažymėjimas – aš ne turistė, aš neturiu pinigų, kinai galvoja: o, keliauji, esi užsienietė, turi daug pinigų, bet aš nesu turistė, aš neturiu daug pinigų!” ir t.t. Vairuotojas sušvelnino balsą ir ėmė man tapšnoti per petį, atseit „ne taip viską supratai, aš tave parvešiu ir surasiu tau viešbutį Dongšenge“. Nuleidau balsą ir aš, abu apsiraminome.

Chaosas prasidėjo į automobilį įlipus kinų porelei – suktasis vairuotojas paėmė juos nuo kelio. Mergina – zylės ir „Mis pasaulis“ dukra (t.y. labai mažutė ir nepaprastai graži) – ir jos vaikinas, primenantis bebrą iš „Colgate“ reklamos, ėmė mane kalbinti angliškai. Iš kur aš, kaip čia dabar viena keliauju. Vienas per kitą pradėjo mokyti, kad nėra gerai kažkokie „Hospitality“ klubai, kad mane tas vaikinas apgavo. Vairuotojas ėmė jiems aiškinti, kad aš neturiu pinigų, tad zylė ir bebras ne juokais susirūpino mano finansais: pasakiau, kad turiu visoms trims dienoms tik 500 juanių (melavau, nes žinojau, kad pokalbyje dalyvauja ir smalsios sukčiaus vairuotojo ausys, nuolat reikalaujančios išversti, ką mes kalbame angliškai). Visi pradėjo skaičiuoti, kiek man reiks pragyvenimui, kur turėčiau apsistoti ir ką daryti. Mėginau tą temą nutraukti, „na, nesirūopinkite manimi, neprapulsiu“, tačiau kalbos netilo visą kelią. Jaunuolių pora iš Sijano, atvyko čia pajodinėti. Artėjant prie miesto prasidėjo naujos viešbučio dramos: vairuotojas pradėjo burti, kad tas viešbutis, į kurį mane veža pakėlė kainą, tad man nakvynė atsieis brangiau. Man jau taip ūžė galva, kad neturėjau jėgų ginčytis, tačiau geroji porelė, susirūpinusi mano finansais, ėmė prašyti vairuotojo, kad nuvežtų mane į paprastus svečių namus, „juk mergaitei neužeks pinigų“. Vairuotojas muistėsi, tačiau kai Dongšengo pilkumą pakeitė reklamų ir lempučių šviesuliai, išlipome prie mažo viešbutuko. Zylutė derėjosi dėl manęs su šeimininke, kuri atsisakė mane priimti: „Neturim licencijos užsieniečiams.“ Paaiškėjo, kad dauguma Donšengo viešbučių negali piimti turistų – galiu apsistoti tik mažiausiai tris žvaigždutes turinčiame viešbutyje. Ką gi, buvau nuvežta prie auksinio pastato, kurio įėjimą saugojo dar labiau auksiniai liūtai. Mergina-zylutė palydėjo mane į viešbutį, palaukė, kol atsiskaitysiu su administracija. Grįžus į automobilį pasiimti kuprinės, ilgšis pareikalavo 200 juanių. Užtrenkiau taksi dureles ir atsukau sukčiui nugarą. Atsisveikinau su geradarių porele, širdingai jiems padėkojau. Šie prigrasino nepamiršti naktį užsirakinti durų ir visko saugotis.

Viešbučio berniukas nuvedė mane iki valgymo vietos – restoranėlio, esančio kitame gatvės gale. Buvo apėmusi keista paranoja: paprašiau, kad lydėtų mane naktinėmis gatvelėmis. Sukosi ir spengė galva. Atsikimšusi alaus butelį paskambinau Agnei į Pekiną. Iki šiol esu jai dėkinga: rankų nusvirimo minutę ji įpūtė man čingischaninio ryžto: „Turi 48 val. – dar gali pataisyti situaciją. Nesąmonė būtų grįžti, sukorus šitokį kelią. Nieko neprarasi: viskas arba ir toliau bus blogai, arba pagerės.“ Išgnaibiusi lėkštę įtartinų aliejingų kremzlių, nusliūkinau į viešbutį. Miegojau kietai, sapnavau stepes, garvežius ir aksominiais frakais pasidabinusias šarkas. Pabudau paryčiais, pilna jėgų ir ryžto. Pasižiūrėjusi į veidrodį, tarsi koks kvailas amerikietiško filmo personažas parodžiau sau liuksą ir nusprendžiau, kad viskas iš tikrųjų yra labai labai gerai.

Barmenas Ryžtas ant padėklo atneša vėją, arklius ir žvaigždynus

„Rytas už vakarą protingesnis“, sakė Gražioji Vasilisa, Koščėjaus nuotaka – ta, kur iš rankovių mėtė kaulus, o šie virto paukščiais. Antroji diena buvo ne ką prastesnė už Vasilisos fokusus.

Į stotį vežęs taksistas – saulėje įdegęs mongolas – išlaipino iš automobilio tarsi giminaitę: su geriausiais linkėjimais ir šypsenomis. Autobuso į Hohotą laukti ilgai nereikėjo. Tris valandas kračiausi ant sulūžusios sėdynės, prakaituodama dilbis į dilbį su susisukusiu, vos kelis kilogramus sveriančiu seneliu (Krylovui mudu būtume geras įkvėpimo šaltinis – kaipmat parašytų eiliuotą pasakėčią, pvz., „Žvirblis ir meška”).

Hohote prie stoties, išsirikiavę ant ratų, milžiniškus riešutų pyragus pardavinėjo kinų musulmonai – man jų rasė turbūt pati gražiausia, Kaukazietiški bruožai sumaišyti su Jangdzės DNR. O gal man visgi gražiausi mongolai – jų skruostikauliai pūpso išsišovę kaip avietynai, o akys būna ne tik rudos, bet ir baltai žalios, lyg žolė vandeniu atskiesta. Tokios akių spalvos seniai, apsiželdinę baltomis barzdomis, vidury gatvės sudarinėjo diagramas, skaitė ateitį iš delno arba laukė kliento, pritūpsiančio išmesti mažutes, vos kelių centimetrų didumo, taro (?) kortas. Tibetietės moterys prekiavo papuošalais ir niršiųjų dievybių paveikslėliais. Nulindau į mongolų užeiga ir suraičiau ant popieriaus stepių pavadinimą – nusirašiau hieroglifus iš Lonely Planet gido, kuriame miglotai buvo užsiminta, kad maždaug 150 km į šiaurę nuo Hohoto yra stepės. Pakišau lapelį su užrašu autobusų bilietų pardavėjai. Mano nuostabai (maniau, kad nieko nebus), moteris man išspausdino bilietą į Džaohe.

Stoty mane kaipmat apipuolė klausinėjantys, kur važiuoju, diedai. Pamatę užrašą ant bilieto suplojo rankomis: „Oi, turiu jurtą, arklių, tau viskas atsieis tik 500.” Supratau, kad važiuoju į turistines stepes. Bet košė jau buvo užvirta.

Prieš įlipdama į autobusą savo bilietą parodžiau kažkokiai merginai: norėjau pasitikslinti, ar tikrai į ta transportą lipu. Mergina važiavo tuo pačiu autobusu – taip susiradau sėdėjimo draugę. Tokia juoduke, apsilaupiusiais nagais, blizgančius džinsus mūvinti panelė, kalbanti gražiu, ramiu balsu (iš balso galima spėti, kad tai mongole – kinių balso stygos būna čaižios kaip vielos, nepakeliamai spigios, lyg musės prieš mirtį zvimbtų). Iš plaukuotų rankų ir mažų ūselių po nosimi supratau, kad ji ne kine – kinų oda lygi ir skaidri kaip stiklas. Mergina susidomėjusi klausinėjo, kodėl keliauju viena, juokėsi ir kraipė galva: „Čia tai bent!” Viena kitai parodėme savo ID korteles – jai 24 metai, gimusi liepos 13-ąją. Sakė neseniai ištekėjusi, gyvenanti stepėse. Telefonu su kažkuo kalbėjo mongoliškai -turkų ir gruzinų kalbas man primenančiais garsais. Mergaitė pavadino išlipti kartu su ja – pasisiūlė parūpinti apsistojimo vietą. Jeigu ne ji, turbūt būčiau išlipusi po dviejų valandų kelio horizonte atsiradusiame jurtų kaimelyje, kurio centre stovėtų didžiulė „jurta” – vietinė diskotekų ir dainų salė (įsivaizduoju: kala techno, mongoliškais rūbais vilkinčios merginos bliauna atseit mongoliškas dainas, turistai filmuoja ir fotografuoja), aplinkui kabo reklamos. Išlipome vidury plyno lauko, tolumoje bolavo jurtų kepurės. Nespėjus nė mirktelti, prie mūsų prilėkė du motociklai. Mergina su visais savo nešuliais užšoko gražuoliui – savo žaliaakiam jaunikiui – ant kupros, o aš apsivijau aki¬niuotos būtybės – moters-vyro – liemenį.

Sustojome prie molinio namo. Viduje – švarus mažas kambarys, krosnis, kuri vasarą tampa lova, širma atskirta nuo mažutės virtuvėlės. Jaunavedžiai krykštaudami ėmė vienas kitą žnaibyti ir kumščiuoti, o akiniuotoji būtybė buvo pristatyta kaip jiejie – vyresnioji merginos sesuo. Visi nuėjome prie kito namo. Į kiemą subėgo saulėje nugairinti vyrai laukiniais veidais, išlindo rasos lašais aplipusi (nusišneku: tai buvo ne rasa, o budint prie verdančio puodo ant kaktos nusėdę karšti garai) moteris. Mano geradarės sesuo atvedė žirgus: „Laikas jodinėti.” Jodinėjimo tikėjausi išvengti, nes, mano galva, tai turistinė pramoga, be to, žirgai man visada atrodė melancholiškų filologių pezalai. Man labiau norėtųsi joti ant, pvz., drakono, arba skrieti įsitaisius ant kondoro nugaros. Moteris-vyras pasakė jodinėjimo kaina, atsisakyti nebuvo kaip. Galiu dėl pinigų akis kabinti sukčiams, tačiau man negaila pajamų šaltiniu būti mongolų šeimai: padaviau šimtinę ir paklusniai sėdau į balną.

Na, gerai, prisidėsiu prie melancholiškų filologių – jodinėti yra nuostabu. Ypač stepėse, kur akys neturi kur atsitrenkti -aplink tik gelsva žolės jūra, – o į žolių kupstus klimpstantis gyvulys siūbuoja lyg laivas.

Stepėse, kur buvęs, kur nebuvęs, snaudė… kupranugaris. „Mūsų šeimos kupranugaris”, nusijuokė mano stalkerė. Visos keturios – vyresnioji sesuo, autobuse sutikta mergina, aš ir mano kuprinė – sėdome ant motociklo ir nuskriejome pas jų kaimynus. Mus pasitiko malonus maždaug šešiasdešimties metų mongolas. Nežinau, koks mėnulis tą dieną buvo mano ženkle, tačiau kinų kalba sruvo iš burnos laisvai, kaip Druskininkuose srūva mineraliniai. Viską supratau, ką man sako, ir mane visi suprato. Man buvo aprodytos dvi jurtos – galėjau išsirinkt labiau patinkančią. Nuo tos, siūlančios televizorių, dušą, dvigule lovą ir lakuotą spintą, bėgau kaip nuo ugnies. Pasirinkau pačią kukliausią ir asketiškiausią – prieangis, pakyla, ant tos pakylos žemakojis stalas, spintelė, miegi ant žemės. Centre kabo išaustas Čingischano portretas. Įeinama pro mažas raudonas dureles su langeliu. Vyrauja šiltos, tamsios ir sodrios mano numylėtinės – geltona, purpurinė, mėlyna ir žalia – spalvos. Vos su šeimininku sukirtus rankomis, mano stal-kerės seserys dingo iš akių. Mongolai, kaip ir kinai, nepraktikuoja ilgo atsisveikinimo: apsisuka ir nueina, lyg niekur nieko.

Taip ir likau stovėti su gerklėje paruošta padėkos ir atsisveikinimo kalba. Ją nupūtė vėjas – vėjas čia braukė žoles ir tolumoje lakstančių žirgų karčius. Į mane angliškai prabilo jaunutė mergaitė, smalsiai stebėjusi „turistę” nuo pat atvykimo minutės. Dvidešimtmetė mongoliuke, primenanti mielą šikšnosparnį, guodėsi čia nuobodžiaujanti. Apie tai bylojo visa jos laikysena: akys vis lakstė, o pirštai nervingai maigė mobiliojo telefono klaviatūrą. Jaunai panelei norisi į miestą: vaikščioja vilkėdama „Vero moda” rūbais po stepes, vis nervingai persiriša plaukus. Sakė baigusi (kaip supratau) dainavimo mokyklą. Iš to mergaitė ir pragyvena – eina į tą baisią, pusvalandžio atstumu nuo jos kaimo nutolusią jurtą turistams dainuoti.

Aprodė savo kambarį, kuris kartu buvo dar kelių žmonių miegamasis (tai išdavė lovų skaičius). Mongoliukė liepė man pozuoti – fotoaparato mygtuko spaudymas, atrodė, jai yra tikra šventė. Po kiemą zujo seniai, vaikai, skirtingo amžiaus moterys ir vyrai – turbūt vieni kitų vyrai ir žmonos, dukros, seserys, pusbroliai, seneliai ir močiutės.

Kai eidavau į tualetą, esantį kitame lauko gale, man į nugarą susmigdavo skirtingų kartų akys: visi palydėdavo mane „pas nykštukus”, ar kaip ten sakoma. Tualetas toks kaimiškas, lietuviškas, tik vietoj vienos skylės yra ir antra. Vos susiruošus ką nors nuveikti, tuoj pat atsiranda likimo draugė – jau pripratau, kad tai visiškai normalu. Tupi, susišypsai.

Pavakarėje nuėjau į virtuvę – paprašiau cukinijų ir avienos. Tuščia patalpa prisipildė žmonių: visi garsiai aptarinėjo mano pasirinkimą. Žmonių minioje buvo atsiradęs naujas veikėjas -jaunuolis, išdidžiai be perstojo čiunkiantis nikotiną. Savo elgesiu, tarsi koks gaidys vidury kiemo, demonstravo smarkumą: nurodinėjo moterimis, garsiausiai už visus juokėsi ir kalbėjo. Mano jurtoje jis atsirado drauge su daržovėmis ir avienos gabalu.

Kol peiliu rakinėjau kaulą, šnekėjomės apie jam svarbius dalykus: kiek man metų, kurį mėnesį esu gimusi, ar ištekėjusi, ką veikiu Kinijoje, kodėl keliauju viena. Vaikinas išreiškė susižavėjimą mano drąsa ir klausinėjo apie Lietuvoje paliktą draugą – jam šis mano gyvenimo faktas pasirodė bene aktualiausias. Vyrutis, sulaikęs kvėpavimą, savo įkypomis akimis-šakutėmis rakinėjo mane. Lyg būčiau iš dangaus nusileidęs avienos kepsnys. Mano bendraamžis ir to paties mėnesio gimtadienio kolega vis kartojo, kaip džiaugiasi, kad čia atvykau, ir koks jis laimingas, kad galime pasišnekėti. Savo laukiniais nagais man padėjo suplėšyti kremzles ir atkišo cigarete. Lauke buvo sutemę, spingsinti jurtos lemputė pro dureles viliojo vabzdžius. Išjungiau šviesą ir pasivadinau mongolą rūkyti į lauką. Dangaus per žvaigždes nesimatė – šitokios žvaigždynų koncentracijos niekur nepamatysite. Bernas man savo gimtąja kalba vardino sietynų pavadinimus ir tiesiai paklausė, ar negalėtų drauge nakvoti mano jurtoje. Kelis kartus pakartojusi „ne”, sumaniau pa¬sinaudoti jo simpatija: paprašiau leisti į tą prašmatniąją jurtą apsiprausti. Kol valiausi dantis ir tonikais prausiausi veidą, jaunuolis mandagiai laukė už durų. Grįžus į mano „butą”, vaikinas šypsodamasis parodė, kad mano durelių spyna išlūžusi: nebėra geležinės svirtelės, ant kurios kabinama spyna. Galiu prisiekti, kad kai atvykau, užraktas funkcionavo kuo puikiausiai. Paprašius spyną grąžinti į vietą, stepių sūnus tik gudriai nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir pašaukė savo dėdę – esą, galį man pakeisti jurta, „jei jau taip noriu”. Vyrai aprodė kitus „butus” – vienas man šiaip nepatiko, kitas buvo padarytas iš stiklo, trečias gal būtų buvęs nieko, bet užraktas neveikė ir kainavo daug brangiau. Galiausiai supratau, kad visų jurtų, nors ir veikiantys, neišlaužti skląsčiai sumontuoti taip, kad užsidaro iš vidaus, bet iš išorės lengvai atsidaro. Tad jurtų keitimo ceremonija buvo sudedamoji flirto dalis. Vaikinas, jaučiau, nepiktybinis. Puiku, kad prieš braudamasis atsiklausia dėl nakvynės, tačiau man nerimą kėlė jo jaunatvinis nekantrumas, galintis būti neprognozuojamas. Galų gale esu vienui viena stepėse: niekas manęs čia nepasigestų. Sugrįžus į mano jurtą, vyrutis nenuleisdamas akių toliau rūkė. Parodžiau duris. Jam jau stovint lauke, užsistūmiau kampe stovinčią spintele. „Išeinu ir tau netrukdysiu, bet žinok, kad išeiti visai nenoriu”, – tarė stepių augintinis, lyg būtų koks muiluoto televizijos serialo Chosė. Apskaičiavusi „jeigu ką” galimybe, pasvėrusi „o maža ką” tikimybe, prie pagalvės visgi pasidėjau atlenkiamą kelioninį peilį.

Peiliu galėjau sužaloti nebent stepių vėją – tai jis visą naktį kibino mano namą ir švilpė pro tento skyles. Bet jūs man pasakykite, kaipgi galima žaloti – ir dar peiliu – tokį nuostabų sutvėrimą kaip vėjas? Zaogao (baisu, siaubas)!

Stepės – Hohotas

Rytas brovėsi pro jurtos plyšelius, kėliausi kas valandą (pradedant ketvirta) stebėti saulės trajektorijos, kol galiausiai 7 valandą išlindau visa – Čingischano sraigė – iš kiauto. Vėjas davėsi po mano plaukus, lindo į termosą, pilną mongoliškos (tai reiškia – pieniškos) arbatos. Nuėjus pas šeimą paklausti, ar nenuvežtų manęs iki autobuso, vienas iš vyrų tuoj pat pasibalnojo motociklą ir liepė sėstis. Ir vėl: jokių atsisveikinimo ceremonijų, tik trumpas kolektyvinis šeimos galvų linktelėjimas (mano pasiruošta atsisveikinimo kalba vėl buvo nuryta). Tik mažoji dainininkė bėgdama paskui mojavo.

Vienas iš šeimos vyrų, vežęs mane iki kelio, paliko prie asfaltuoto takelio – jame kažkada turėtu pasirodyti autobusas. Stoviu viena, vėjas drasko savo nagais, tolumoje – gelsvi laukai ir baltos jurtų galvos. Pro šalį prajoja išdidus raitelis ilgaauliais batais ir virsta juodu tašku tolumoje. Tą tašką praryja paukštis, paukštį susiurbia pūkiniai debesys, debesys nusileidžia man į išdžiūvusią akį, susigeria, o kiek nesusigeria, išrieda sūraus lašo pavidalu. Mokslai, kažkokie rašinėliai, kažkokie projektėliai, kūryba, ambicijos, suknelės, kinas, ilgesys – kasdienybės srautas, tas nepaliaujantis šurmulys galvoje, pasirodė esąs nieko vertas, apgailėtinas ego triukšmas. Ir aš ėmiau ieškoti to taško horizonte, bandyti įvykius atsukti: kišti ašarą atgal į akį, atversti ją debesiu, kad šis atrytų paukštį, o paukštis išspjautų tašką, o taškas virstų raiteliu ilgaauliais batais… Žmonės nešioja amuletus, kad jų neapvogtų ir nepagrobtų – kišenėje aukštyn apverčiau Budos paveikslėlį, nes tą akimirką norėjau būti kieno nors pagrobta – avies, debesies, raitelio, praryta žemės, “”nuskandinta pieno, uždusinta vėjo, shenmede (ir taip toliau, -kaip sako kinai). Likti Čia. Mano egzaltuotą būseną pertraukė iš horizonto išniręs autobusas: susiurbė mane į savo karštus vidurius ir laikė tris valandas. Paleido Hohote.

Hohoto pranašai, milžiniškų riešutinių pyragų prekeiviai, tibetietės, būrėjai, luošiai ir „dušmanai” – visi savo vietose, dirbo savo kasdienius darbus. Kareiviai, persirišę rankas raudonais skudurais, žygiavo aplinkui, ritmiškai mojuodami guminėmis lazdomis. Stebėjo, ar niekas necypteli ko nereikia, ar nepažeidžia drausmės.

Penkių aukštų pagoda, primenanti smėlio pilį, nusagstytą budomis ir drakonais, stovėjo tyli ir rami. Atrodė, kad miega pokaičio. Buvau vienintelė jos lankytoja. Aplaipiojau bokštelius, išlandžiojau auksu tviskančius Budos altorius. Pavėsinių-altorėlių freskose niršiosios būtybės rijo viena kitą, aplink jas zujantys piligrimai buvo ūsuoti – jojo sau sienose. Tibeto budizmas su visa bono tradicija kitados buvo perduotas Mongolijai. Mongolai visa tai atskiedė stepėmis, ūsais ir savo vietiniais ritualais. Aplink pagodą esančių kiniško stiliaus pavėsinių stoguose tupėjo po elnią ir ratą – regis, paslaptingas Vidinės Mongolijos diskžokėjas sumiksavo Lasą su Čingischanu, avieną su daosizmu ir amitabhomis.

Šalia pagodos esančioje užeigoje mongolės, užsikąsdamos arbūzais, graužė avieną ir siurbė makaronus. Vos man įžengus vidun stojo tyla. Man sulemenus kiniškai pasigirdo nuostabos šūksniai.

Da Džao Lamų vienuolyne gyvenantys vienuoliai buvo baigę giedojimo ritualus. Slampinėjo aplinkui surūgę, iškankinti kaitros ir ritualų, persimetę per petį purpurinį audeklą. Užmečiau akį į jų miegamąjį – viena prie kitos, tarsi kareivinėse, sustatytos lovos. Iki juosmens nuogi vyrai snaudė arba maigė mobiliuosius.

Vienuolyno kompleksą sudaro dešimtys pavėsinių – jose dunkso auksu tviskantys milžiniški budos. Po stiklu prakaituoja dantukus šiepiančios dakinės – regis, visada pasiruošusios pasmaugti lankytojus savo tūkstantinėmis rankomis – meilutės. Sienų piešiniai ir dievybių veido bruožai – tibetietiški. Lauke smilksta šašlykines primenantys smilkalų puodai. Lankytojų daug – kas fotografuojasi, kas meldžiasi.

Hohoto senamiestis, regis, niekuo per daug nesiskiria nuo įprasto kiniško senamiesčio – viskas lyg Tiandzine ar Chunagšane. Tik kičinėse krautuvėlėse pasiūla kitokia: mongoliškos gertuvės, Čingischano portretai, žvėrių kailiai, stiprieji gėrimai, kepurės, ilgaauliai batai… Kur kas įdomesni dalykai dedasi už krautuvėlės kampo: pvz., dunkso neapsakomas šiukšlių ir griuvėsių kalnas, kurio centre joja bronzinis mongolų herojus Č. Į kitą kiemą mane įviliojo iš kolonėlių sklindantis moters balsas. Betoninio pastato centre buvo iškelta Jėzaus antena – kryžius. Bažnyčios tarpdury mane pasitiko keista uniforma vilkinti mongole ir rankos mostu liepė sėstis. Centre į mikrofoną lėtai kalbėjo moteris – kunige? Kalbėjo lėtai, pakartodama sakinį po du kartus, lyg koks Kašpirovskis. Mongolai sėdėjo ir klausė nunarinę galvas, lyg užhipnotizuoti. Į langą ėmė barbenti lietus – pajutau, kad liūtis man malonesnė už šioje patalpoje tvyrančią atmosferą. Kažkoks oksimoronas matyti mongolus bažnyčioje. Norėjau visus papurtyti ir grąžinti į stepes, prie žirgų ir avių. Liūtį pralaukiau bažnyčios kieme, palindusi po stogeliu, į nugarą iš kolonėlių sklido kunigės kalba.

Patraukiau gatvėmis tolyn. Transportas čia chaotiskesnis negu Pekine. Pereiti gatvę beveik neįmanoma. Kiekviename žingsnyje vyksta statymo arba griovimo darbai. Pastatai, regis, „pakutenti” teptuku, kuris prieš tai buvo pamirkytas į mėlynus ir žydrus dažus: Hohotas mongoliškai reiškia „mėlynasis miestas”. Nusigavau iki statybininkais ir paišinais darbininkais aplipusios mečetės. Viena jos dalis priminė cukrinę imamo „darbovietę”, kita buvo vėl to keistojo diskžokėjo fantazijos vaisius: tarsi kiniška šventykla, bet visgi mečetė. Aplinkui vaikščiojo seniai ilgais baltais rūbais, o į skaras įsisupusios moterys siūlė savo kepinius – į bambukų lapus įsuktus saldžius ryžius (tradicinis Drakono valčių šventės, kurią netradiciškai „atšvenčiau” stepėse, patiekalas). Aplinkinėse gatvelėse zujo visokių etninių mažumų atstovai – kepė, virė, rėkavo man pirmą kartą girdimomis kalbomis. Mažiausia etninė mažuma buvau aš: įsitaisiau ant purvinų, dulkėtų vienos iš gentelių kepyklos laiptų ir stebėjau šio man nepažįstamo pasaulio dūzgimą. Tarsi per kokius Šiluvos atlaidus, turbūt šimtą kartų ratu apėjau mečetės rajoną. Kojos linko nuo karščio ir kuprinės svorio. Vidury judrios gatvės atradau mažutį parką: jo centre karuselėse krykštavo vaikai. Radau žolės plotelį – gerą valandą sėdėjau turkiškai sukryžiavusi kojas, stebėdama girtas prostitutes, besiderančias su dar girtesniu vyru dėl šio vakaro pramogų kainos, nužiūrinėdama vienišą baisių vaikiškų balionų pardavėją. Ji priminė pudelį ir statinę.

Iš saulės nugairinto senuko, vidury gatvės pasitiesusio pledą, nuklotą visokiais amuletais, nusipirkau Budos pakabutį. Nemėgstu tokių rytietiškų šūdukų, bet labai norėjau pralinksminti pardavėją. Jis į mane pakėlė tokias švytinčias akis ir atvėrė tokį gražų, nors ir senų dantų komplektą (jį saugojo burnos „sekcija”), kad atšokau atatupsta, lyg būčiau plaukų džiovintuvo srovės nublokštas pūkas. Tas iš pažiūros kičinis pakabutis man yra Hohoto ir visų jame gyvenančių gentelių herbas, prisiminimas.

Į stotį atvykau per anksti – valandą sėdėjau laukiamajame, kuriame kiti keleiviai siurbė užpilamus makaronus, kosėjo, snaudė ant maišų, gliaudė riešutus arba maigė telefonus. Kupė dalinausi su miela kinų sutuoktinių pora, kuri intensyviai šypsojosi ir mane kalbino. Panaršę savo mobiliuosiuose telefonuose-GPS-internetuose, man pranešė, kad mano gimtinės sostinė yra Vilnius, kad šiuo metu ten karšta, kad vakaruose turim Baltijos jūrą. Mūsų draugystę pertraukė į kupė įsiveržusi ketvirtoji keleivė: susijaudinusi ėmė maldauti, kad pereičiau į kitą vagoną. Mat ji ir jos sesuo gavo skirtingas kupė, o aš keliauju viena, tad man neturėtų būti jokio skirtumo, kuriam vagone sėdėti. Ką gi, susikeičiau bilietais su mergaitėmis. Naujojoje kupė mane pasitiko jos „gyventojai”: mažutis senukas ir moterėlė, kurių tautybės taip ir ne identifikavau, ir išberta, bloguojanti mergina. Tėvukas, kai eidavau pro jį, šokdavo atatupstas arba pakeldavo savo kojytes į viršų – duodavo man kelią. Moterytė visą naktį per miegus rėkavo savo egzotiška kalba ir ginčijosi su sutuoktiniu.

Ryte išlipau Pekine. Per Vakarinės geležinkelio stoties viadukus, vamzdynus ir tiltus nusigavau iki metro. Spūstys visai neerzino, aš jų net nemačiau. Jaučiausi, lyg būčiau išsinėrusi iš senos odos ir įgijusi kitą – švytintį šarvą. Toks jausmas, kad dar ir dabar esu apaugusi stepių kupstais ir pašventinta vėjo. Kol kas nesuprantu, kas įvyko. Todėl nežinau, ar eiti arbūzo atsiriekti, ar nusnausti, ar skalbtis, ar pulti pamokų ruošti.

Iš knygos „Pekino dienoraščiai“, Vaga. Ši knyga dalyvauja 2012 m. knygos rinkimuose. Nepaprastai gera knyga! Balsuokite – http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/