Visuomet stengiuosi įžvelgti savyje tai, kas sukelia baimę. Na, ir aišku neapykantą, meilę, nuostabą ir kt. Tačiau baimė kaip siaubo filmas persekioja mane visur ir nuolat. Ar tai būtų skrydis lėktuvu, pokalbis su mylimu žmogumi. Baimė dėl to, kad rytoj to gero jau gali nebebūti, baimė, kad nežinai, kas tau gali nutikti. Būdamas zen vienuoliu neturėčiau apie tai rašyti, nes kas jau kas, bet aš, tiek metų praktikuodamas, turėčiau būti stiprus ir nežinoti arba bent pamiršti tai, kas yra baimė. Tačiau… Kiekvienas rašymas yra tik rašymas. Kuomet pradedi dėlioti mintis, jau net nebežinai, ką kitu sakiniu parašysi, tik visiškai atsiduodi savo pasąmonei, ne – mąstymo tėkmei. Tad tai ne tiesa, o tik pasireiškimas būtent šiame laike ir erdvėje.
Būti vienam su savimi – didžiausias žygdarbis
Jauni vienuoliai, ypač praktikuojantys pagal Tailando ar Šri Lankos budizmo tradicijas, susipažinimą su savimi pradeda nuo baimės. Keliolika naktų sėdi medituodami kapinėse. Jaunas žmogus ten labai nejaukiai jaučiasi… O čia dar reikia sėdėti prie žmogaus griaučių…
Vėliau, kai jau susipažįstama su miško gyvūnais, išmokstama miške išlikti ilgesnį laiką vienam, meditacijos prasideda džiunglėse, kuriose apstu įvairiausių nuodingų vabalų, vabzdžių, plėšrūnų, gyvačių, kad sėdint vienam naktį šiurpas kūnu eina, o ką kalbėti, kai į tavo meditacijos vietą įsirango gyvatė. Tad tokiu būdu mokomasi suvaldyti savo baimę, nerimą, pažvelgti, iš kur jis atsiranda, pažiūrėti į tą būseną „be išeities”, koks protas tuomet, kada net akys aptemsta iš baimės…
Ir tik maždaug po kokių dviejų trijų savaičių apsiprantama. Be abejo, pasitaiko tokių atvejų, kai vienuolis, kuriam įkando gyvatė ar nuodingas vabzdys, miršta. Tad būtina suvokti baimę, mokėti „pakinkyti” energiją, kurią sudaro nerimas, nežinojimas. Ši meditacijos abėcėlė reikalinga pačioje praktikos pradžioje…
Neretai atsitinka taip, kad žmogus, jau tapęs vienuoliu ir „saugiai” gyvenąs vienuolyne, nutaria save išbandyti – atsiskirti metams. Tada, esant saugiai situacijai, kur nėra nei kapinių, nei džiunglių, užplūsta baimė. Oho, kokia baimė būti vienam su SAVIMI! Bijoti priežasties nereikia, tai paveldėjimas. Įgauname šį „brangų” jausmą gimdami ir daugelis su šiuo jausmu pragyvena visą savo mielą gyvenimą… Stengiesi kiek įmanoma save apsaugoti nuo to nerimo, tačiau, gink Dieve, neišmokstama jo suvaldyti ar kontroliuoti.
Instruktažas prieš kelionę
Kelis kartus man teko patekti į gana didokas oro duobes, skrendant lėktuvu 10 tūkstančių metrų aukštyje. Iš pradžių, kai oro uoste sėdome į lėktuvą, lūkuriuodami, kada užimsime kiekvienas savo vietas, buvome nerūpestingi, atsipalaidavę. Tačiau, kad ir kokia puiki vieta būtų paskiriama toje dėžutėje, kad ir koks išskirtinis aptarnavimas tavęs laukia, nelaimės atveju niekas neišgelbės. Visų situacija vienoda. Niekas nežino, ar pavyks sėkmingai nuskristi. Stengiamės skaityti malonią knygą, klausytis muzikos, susirasti įdomų pašnekovą, pažiūrėti filmą ar net išgerti migdomųjų, stipraus gėrimo ar vyno stiklinę. Vieni tų skrydžių bijo mažiau, kiti apie juos net negalvoja, o treti iš pat pradžių paniškai bijo skristi.
Bet štai jau patogiai susėdome ir stiuardesė pradėjo demonstruoti, kaip turėtume elgtis įvykus katastrofai. Net nesinori žiūrėti į tą pusę… Tos geltonos liemenės… Iš karto vaizduotėje matosi jūra. Ir ar padės jos ten, deguonies kaukės… Na, kai jau bus prastai, vis vien kas nors padės, ką čia žinau, kur tas mygtukas, kur ta liemenė….
Sėdintiems prie avarinio išėjimo specialus instruktažas. Žodžiu, visi pasiruošę skristi ir nuskristi. Lėktuvas įsibėgėja ir pakyla. Gerai, jei koks didelis Singapūro ar Kanados oro bendrovės laineris. Aš visada renkuosi pigesnius skrydžius, lėktuvai kuklesni, jaučia kiekvieną, net mažiausią duobelę. Jau esu prisiskaitęs apie tai, kaip tie drebėjimai, lėktuvo purtymai gali pakenkti žmonėms, esantiems tuo metu tualete, vaikštantiems ar neprisisegusiems diržų. Bet lėktuvai nuo to beveik nenukenčia. Tačiau…
Baimė
Kelionė iš Osakos (Japonija) į Guamą (JAV) trunka tris valandas. Po 40 minučių prasidėjo lėktuvo purtymas, lingavimas, kratymas, sukimas… Lyg pradėjo dingti vienas variklis, žodžiu, tie ramūs žmonės išsyk puolė į isteriją. Pradėjo verkti vaikai… Kartais taip staigiai krisdavome žemyn, kad net kojos pakildavo ir tik diržas iki skausmo suverždavo pilvą ar dar žemiau. Na, manau, dabar jau bus paskutinė kelionė…
Tai truko apie 20 minučių. BAIMĖ! Savisaugos instinktas, noras gyventi, būti tarp savo artimųjų, tiesiog nenoras taip žūti, kristi į vandenyną… Suvokiu, kad kritimas bus trumpas, bet jau dabar girdisi šauksmai priekyje, matyt, kažkam jau tikrai prasidėjo stresas. Stiuardesės, lyg žinodamos situaciją, stengiasi raminti ir labai griežtai neleidžia išsivaduoti iš diržų. Kažkodėl kai kuriuos apima būtent toks noras. Bet žinau, kad svarbiausia nepanikuoti.
Šalia manęs iš vienos pusės korėjietė, iš kitos – japonas. Korėjietė be jokių jausmų. Akys piestu. Bandau apkabinti, nuraminti ir pasakyti „Kancanajo”, kad nėra jokių problemų. Japonas net labai ramus. Tačiau dauguma žmonių…
Po kelių minučių visas košmaras baigėsi, per mikrofoną trimis kalbomis pranešė, kad netikėtai sugedo lėktuvo elektronika, todėl sukamės ir grįžtame į Osaką. Dar krestelėjo kelis sykius ir laimingai nusileidome…
Ramybė
… iš lėktuvo taip greitai neišleido. Laukėme dvi valandas. Tada buvo priimtas sprendimas išlipti, naktį praleisti oro uosto viešbutyje, o ryte vėl skristi į Guamą. Žmonės, ką tik pergyvenę gan nemalonią situaciją, save nuramino viešbutyje reikalaudami geresnių kambarių, talonų pusryčiams bei kitų teikiamų paslaugų.
Ryte vėl sėdome į autobusiuką ir – į oro uostą. Bet jau tarp mūsų atsirado kažkoks bendras jausmas, kai kas juokavo, kai kas giliau susipažino per naktį naktiniame viešbučio restorane. Akys žmonių jau nebuvo tokios, kaip susitikus pirmą kartą. Tai buvo kažkokios patirties akys. Ne paklaikusios ir nuolat bėgiojančios akių lėliukėmis, bet ramios. Net akyse kažkoks išmintingos šypsenos ženklas atsirado, tai kaip rytui brėkštant horizontas nusidažo tam tikra rusva spalva, priversdamas nutilti paukščius, vėjas net nustoja pūtęs…
Ten kažkur dar toli toli, bet visgi yra saulė. Ar tu jos sulauksi, ar ne, nėra jau taip svarbu. Šis momentas tikrai NUOSTABUS. Brėkšta naujas rytas…Va štai tokios akys.
Susėdome į lėktuvą. Pilotas visų atsiprašė, stiuardesės maloniai šypsojosi. Išdalijo kuponus, kuriuos užpildžius buvo galima gauti po šimtą dolerių ar įsigyti prekių už tą kainą. Na, žodžiu, visi tie patys keleiviai vėl sėdo į lėktuvą ir bendravimas buvo jau kitoks. Tarsi, nesijaudink, kad ir kas atsitiktų, aš būsiu ramus. Būsiu ramus ne dėl savęs, dėl tavęs. Nes to ramumo kitam tokioje situacijoje, kurioje vėl galime atsidurti, labiausiai reikės. Vėl man iš vienos pusės – jaunas japonas, iš kitos – rami korėjietė.
Išmintis
Pagaliau pakilome. Per tris skrydžio valandas mūsų lėktuvą kelis kartus pakratė, tačiau nieko ypatingo nenutiko. Dar kelis sykius įgula atsiprašė už vakarykštį įvykį ir sėkmingai nusileidome. Tie 190 keleivių jau nebuvo pasiskirstę į pirmą ar verslo klasę. Visi jau buvome kaip viena šeima. Visi buvome įgiję tam tikrą pergyvenimą, žinomą tik mums patiems. Kažkas baisaus jau praeita, ir, aišku, nė vienas nebuvome garantuotas, kad šį kartą kelionė bus sėkminga, tačiau pasiruošę sutikti bet kokius sunkumus ir kaip niekada prieš tai pasirengę pagelbėti vieni kitiems… Tai paprasta istorija.
Vėliau man teko labai daug kartų skristi. Anksčiau net filmų apie lėktuvų katastrofas nežiūrėdavau, straipsnių neskaitydavau. O dabar renku informaciją apie esamus nutikimus, klausinėju kitų. Taip praplečiu savo žinojimą, kaip elgtis skrydžio metu ištikus vienai ar kitai situacijai… Ši baimė jau peraugo į išmintį. Aišku, nerimo liko, tačiau…
Bo Haeng Sunim, Mu Sang Sa šventykla. P. Korėja, 2010.10.24
Nuotraukos Arūno Kulikausko
Galinga cia…
Lėktuvai visuomet buvo tikras ekstrymas!!!! 😮