Tatjana Kobežikova – chakasė, biologė, baigusi universitetą. Lietuvoje ji dažna viešnia. Vieni prašo pagalbos, kiti padėkoti nori. Kuo ji daugiau padeda kitiems, tuo geriau jaučiasi pati. Tai ne būrėja ar aiškiaregė, kas šiuo metu labai populiaru. Ji šamanė, šį išskirtinumą paveldėjusi iš savo protėvių…
Kaip tampama šamanu?
Tai perduodama iš kartos į kartą. Šeimoje aš tokia vienintelė, nors mano broliai taip pat pasižymi puikia intuicija. Kam skirta būti šamanu, tas juo ir taps. Tokį žmogų ką tik gimusį pažymi dvasios, jam skiriama ypatinga jų globa. Mes neturime knygų, kur būtų surašytas šamanų mokslas, tai perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, su genais.
Nesenai jus grįžote iš klajonių po šventas vietos?
Kelionė truko mėnesį. Jos metu aplankėme energetines vietas Indijoje, Tibete, Nepale. Tos ypatingos vietos – vienuolynai, kalnai, atsiskyrėlių buveinės – turi labai didžiulę įtaką, galingą teigiamą užtaisą. Iš ten grįžau kitokia nei išvykau.
Tokių vietų yra ir čia, Lietuvoje. Nepaisant to, kad esu šamanė, galiu užeiti į bet kurią jūsų bažnyčią. Tai
šventi objektai, 
su kuriais kontaktuojant įgaunamą jėgų. Svarbiausia – tikėjimas, kuris gali viską. Tą patį padaryčiau būdama musulmonų, budistų ir kitokių tikėjimų šventyklose. Mano nuostata – svarbiausia tikėti. Net paprastas vanduo, jei tuo tikrai tiki, padės. Žavėjausi tibetiečiais, kurie palikę savo namus, klajoja po šventąsias vietas, atlieka nusilenkimus, kartoja mantras, meldžiasi, kreipiasi pagalbos į dievus. Tai rodo jų tvirtą tikėjimą, jėgą, už kurią pasaulyje galingesnės nėra. Todėl kiekvienas tikintis žmogus, prisiliesdamas prie tokių vietų praskaidrėja, o skaidrus praregi.
Gal teko būti ir prie šventojo Kailašo kalno?
Šį kartą nepavyko, nes užpustė visus kelius. Kitą kartą būtinai ten nuvyksiu. Neišdildomą įspūdį paliko Potalos rūmai Tibete (buvusi Dalai Lamos rezidencija), šventieji Anapurnos ir Everesto kalnai. Čia susiliejau su kalnų dvasiomis, man tarsi išaugo sparnai ir aš nuskriejau snieguotomis viršukalnėmis tarsi kondoro paukštis. Trumpam buvau palikusi savo kūną, o sugrįžusi į jį jau buvau visai kitokia.
Su manimi keliavo viena lietuvaitė Loreta – Spinduliukas. Tai jai ir sakiau pusiaukelėje tarp Anapurnos ir Everesto, kad kai mes iš čia grįšime, mūsų jau nebebus… 
Taip ir atsitiko, mes grįžome visai kitokios. Kažkas pasikeitė mūsų viduje. Aš lyg spiralė, pilna energijos. Tai ypač stipriai veikiančios vietos, kurias kiekvienas žengiantis dvasios keliu per savo gyvenimą privalėtų aplankyti. Labai norėjau jose pabūti – daugelis dalykų, apie kuriuos nuolat galvojame, netrunka išsipildyti.
Ar dažnai keliaujate po tokias šventos vietas?
Stengiuosi, tik labai trūksta laiko. Dažniausiai lankausi savo gimtosios Chakasijos šventosiose vietose, kurių tikrai daug. Chakasija – nedidelė valstybėlė Pietų Sibire. 670 kv. km plote gyvena 620 tūkst. žm. Mus supa Altajaus, Krasnojarsko kraštas, truputį tolėliau – Tuva, Mongolija, Kinija. Aš labai myliu savo žemę ir po dvasinės kelionės į Tibetą supratau, kad nieko nėra šventesnio už vietą, kurioje gimei. Reikia pajusti palaimą ten, kur tu gyveni.
Nuostabi mūsų Chakasijos gamta – upės, ežerai, taiga, senovės civilizacijos vieta, kurios pėdsakai siekia net paleolito amžių. Ji ypač turtinga naudingų iškasenų – auksas, sidabras, kiti brangieji metalai, anglys. Trumpai tariant, visa Chakasijos žemė – šventa. Mes neturime bažnyčių, vienuolynų ar kitokių kultinių pastatų, mes meldžiamės visur. Susirenkame tam tikrose energetinėse vietose, atliekame apeigas, kūrename laužus, prašome stichijų ir kitų gamtos jėgų globos, palaimos mūsų šaliai, žmonėms. Taigi gali bet kada eidamas ar jodamas pro ypatingą vietą (akmenį, medį, kalną ir pan.) sustoti, pasimelsti, padėkoti.
O koks jūsų tikėjimas, šamanizmas?
Chakasijoje gyvena 111 tautybių žmonių ir tik 11 % iš jų senbuvių, tikrųjų šalies gyventojų. Griuvus sovietinei santvarkai, žmonės sugrįžta prie savo senojo tikėjimo. Visose mus supančiose valstybėse pagrindinis tikėjimas – gamtos dvasiomis, su kuriomis ypač puikiai ir sutaria tam tikri žmonės, galintys kurti harmoniją, kitiems pagelbėti. Pvz.: Tuvos respublika, esanti nuo mūsų apie 400 km, buvo labiau uždara, čia mažiau maišėsi tautybės, tad šamanizmas ten labai tvirtai įsišaknijąs. Chakasija – labiau atvira, į ją galėjo patekti visi, kas tik norėjo ir netingėjo, be to, į ją daug trėmė katorgininkų ir kitokių nepritapėlių.
Manau, kad apie šamanus reikia kuo daugiau rašyti, skleisti jų pažiūras, mokymą, nes daugelis nežino, kas tai yra. Bijo, nes nepažįsta, neteisingai supranta. Teko susitikti su Šiaurės Amerikos indėnais. Viskas labai panašu – apeigos, ritualai tik skirtinga kalba atliekami. Kreipiamasi į tas pačias dvasias, dievus ir beveik tais pačiais žodžiais.
Ar yra kokie nors draudimai šamanui, pvz.: vesti, nevalgyti mėsos ar kita?
Šamanas turi atlikti savo pareigą – susirasti sau antrą pusę, auginti vaikus ir tęsti tradicijas. Jei neturėsi palikuonių, neturėsi kam perduoti savo žinių. Todėl vesti būtina! Maisto niekas nereguliuoja. Valgom ką norim ir kiek norim. Pagrindinis meniu – mėsa. Auginame avis, arklių kaimenes ganome, tad tuo ir mintame. Galima viską valgyti, tik svarbu nepersivalgyti. Nesilaikymas saiko yra visų nesėkmių priežastis.
Įtempta šamano diena?
Taip. Darbuojuosi nuo 9 ryto iki 9 val. vakaro. Kartais žmones priiminėju savo namuose, kartais keliauju ir užsuku pas juos. Mano lankytojų problemos labai įvairios. Gal jos ir juokingos mums, bet tiems žmonėms jos labai svarbios. Pvz.: ateina kaimo bobulytė ir rauda, kad ketveri metai jos karvė neapsiveršiuoja, kita moteriškė skundžiasi, kad jos vyras panašus į gėjų, negula į lovą, prašo kokių nors žolelių, kiti vaikų nesusilaukia jau keleri metai…
Galite ir tokiems pagelbėti?
Yra atitinkamų ritualų. Šamano žinios – universalios. Jis ir būrėjas, ir gydytojas, ir tarpininkas tarp šiapus ir anapus. Tarkim, ateina ir skundžiasi moteriškaitė, kad jos senis geria ir geria… Laukai nearti, rugiai nesėti… Ką daryti? Liepiu pačiam vyriškiui atpėdinti, tada ir kalbėsim… Kiekvienam žmogui svarbu susiprasti ir norėti pasikeisti. Tuomet ir mano priemonės padės. Būna, kad ateina tik tam, kad ateitų. Su tokiais sunkiausia. Kol nepasakai jam, kokios markės automobiliu važinėja ar kokios spalvos užuolaidos jo namuose, niekuo netiki! Tik kai tiksliai viską papasakoju, pasigirsta „Ooooo…” Bet šis šūksnis atima be galo daug energijos, kurią būtume nukreipę daug naudingesne linkme. Dar kartą sakau, tikėjimas – svarbiausia jėga, daranti stebuklus.
Kaip ilsitės po tokios veiklios dienos?
Labiau pavargstu namie sėdėdama nei dirbdama. Diena be darbo – veltui praėjusi. Man malonu bendrauti su žmonėmis, jiems padėti, tai mano misija šioje žemėje. Didžiausia dovana, kai iš manęs žmogus išeina nusimetęs jį slėgusią rūpesčių naštą, pakylėtas. Matau jo žibančias akis, šypseną, ir nuovargio kaip nebūta!
Kur gyvenote praeitame gyvenime?
Daugelį kitų gyvenimų gyvenau Chakasijoje. Kol pereina ciklą, žmogus atgimsta 99 kartus, po to pagal savo nuveiktus darbus tampa pusdieviu ir nuskrieja į Padanges arba pikta dvasia ir nugrimzta į žemiškuosius pasaulius.
Kaip jūs atradote Lietuvą?
Visai atsitiktinai. Vienas mokslininkas iš Lietuvos, man viešint Maskvoje, konsultavosi įvairių kvėpavimo pratimų klausimais. Atitinkamas kvėpavimas iš ligonio gali padaryti sveiką ir iš sveiko – ligonį. Jo dėka mes galime pakeisti save, pasiekti tam tikras būsenas, kurios, suteikdamos ypatingu galių, padeda įveikti visas problemas ir išlikti gyviems. Visos kvėpavimo metodikos – šamanistinė tradicija. Jis ir pakvietė mane čia, kad savo patirtimi pasidalinčiau.
Jūs ir kūdikius laiminate?
Tai viena iš mano misijų. Makrokosmosas sudarytas iš stichijų: vandens, oro, ugnies ir žemės, tokius pat elementus turi ir mikrokosmosas – žmogus. Kodėl šiuolaikiniai žmonės plaukia pasroviui, nejaučia po kojomis žemės? 
Jie, atėję į šį pasaulį, nebuvo sutvirtinti šiomis stichijomis. Apvalydami per ugnį, vandenį ir vėją, pastatydami naujagimį ant žemės, surišame jį su stichijomis. Jis tampa daug stipresnis, atsparesnis visiems gyvenimo išbandymams. Tai yra pagrindas. Džiaugiuosi, kad ir jūsų šalyje vis daugiau šeimų prašo, kad jų atžaloms suteikčiau stichijų globą.
Vaikščiojate ir per žarijas?
Eidami per ugnį, mes įveikiame visas savo baimes ir negeroves, iškuopiame savo vidų. Tai tradicija, atėjusi nuo seniausių laikų. Tai gali padaryti visi, svarbiausia nusiteikimas. Būtinai pabandykite, jausmas nepakartojamas.
Kaip manote, kokia mūsų Žemės ateitis, juk 2012 m. pranašaujama pasaulio pabaiga?
Manau, kad žmogus jau supranta savo klaidas, pamažu bunda. Daugelyje šalių grįžtama prie natūralių dalykų, prie savo šaknų. Žmonės prarado ryšį su savimi, gamta, skuba, lekia, nori visko ir tuoj pat, jie negali ramiai pasėdėti ir pabūti vienumoje, spjaunama į visas dorovines nuostatas. Kas seniau svarbu buvo, technikos amžiuje nustumiama į šoną. Bet aš nusiteikusi optimistiškai, žmonės gręžiasi atgal, keičiasi, ir jokios pranašaujamos pasaulio pabaigos tikrai nejaučiu ir nematau (šypsosi).
Dažnai patarimų ateina ir psichologai. Daugeliui aktualu, kaip atsikratyti neigiamų emocijų, kurių tiek daug šiandieniniame pasaulyje. Paprasčiausias būdas: paimti pagaliuką ir vyniojant aplink jį siūlą, t.y. įsivaizduoti, kaip ant jo susukame visas savo problemas, fobijas, negatyvius jausmus. Po to visa tai įmesti į ugnį sakant: „Čia jums, Požemių pasaulio dvasios, visa ši mano našta, atsikabinkite nuo manęs!” ir įsivaizduojant, kaip viso to atsikratome, sudeginti. Garantuoju, iš karto palengvės!
Koks skirtumas tarp jūsų tautiečių chakasių ir lietuvių?
Abi tautos panašios. Tokie pat nuoširdūs, ramūs, darbštūs žmonės, panašūs ir jų rūpesčiai. Aš žvelgiu į jus ir matau savo tėvynainius. Mane kažkoks gilus ryšys sieja su Lietuva. Mieliau važiuoju čia, nei kitur. Vilnius – ypatingos energijos vieta, palanki dvasinei praktikai. Man čia visados sapnuojasi pranašiški sapnai.
Kaip palaikote sveikatą, jūs tokia energinga?
Galiu drąsiai pasakyti, kad nesilaikau jokių dietų ir nealinu savęs treniruotėmis. Reikia nesudaryti sau jokių apribojimų, suvaržymų – tas galima, to negalima… Reikia gyventi džiaugsme, tada ir sveikata bus gera. Nesvarbu, ką tu valgai, daug svarbiau, kaip tu elgiesi pavalgęs. Pažiūrėkime į rytiečius – jie visada džiugūs, linksmi, turi tvirtą atspara gyvenime – tikėjimą. Jei tu palesi kruopelių, salotų ir pjausi kitus, tai geriau sukirsk karbonadą ir šypsodamasis pakilk nuo stalo. Sveikatai palaikyti būtini trys dalykai: tyros mintys, švari šnekta ir dori darbai, o visa kita po to…
Kaip nebūti paniurėliu, bėdų papjautam?
Neapsamanoti, eiti ir daryti. Tobulėti, ką nors pasiekti įmanoma tik judant. Pirmoji taisyklė – veikti: ką nors globoti, kuo nors rūpintis, stengtis padaryti ką nors gera. Jokiu būdu nereikia galvoti, kad tu koks nelaimėlis. Paprasčiausiai gyventi, dirbti savo mažus ar didelius darbelius ir tiek. Kiekvienas į šią žemę ateina su savo misija, kurią turi atlikti. Tas, kuris trukdo pats sau, žlugdo ir naikina save. Reikia džiaugtis, kad esame ir stengtis, kaip galima geriau realizuoti save.
Kaip įgyti namų dvasios palankumą, kurią turi kiekvieni namai?
Jei namuose pyktis, pavydas, apkalbos, barniai, tai toks tampa ir jų sergėtojas. Norint turėti palankų namų globėją, reikia pradėti nuo savęs. Viskas priklauso nuo šeimininko elgesio ir darbų. Pagal mūsų filosofiją žmogus gimsta laisvas ir tik nuo jo poelgių priklauso, ar jis įgaus dievų globą, ar velnių užtarimą. Jei užklumpa bėdos, vadinasi, kažką darote ne taip, laikas keistis.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Tatjanos Kobežikovos
