Štai ir sulaukėme pavasario. Netrukus jaunimas išlįs iš savo kambarių, rūsių ir džiaugdamiesi vis labiau šiltėjančiu oru bei ilgėjančiomis dienomis daugiau laiko praleis gryname ore. Vienas iš mėgstamiausių jaunuolių užsiėmimų – vis labiau populiarėjantis parkūro judėjimas. Jaunuoliai, pasitelkdami vien savo fizinius sugebėjimus, per trumpą laiką mėgina įveikti visas kliūtis ir kuo greičiausiai pasiekti tikslą. Tai jungia daugybę fizinių disciplinų: akrobatiką, gimnastiką, kovos menus ir t. t. Tie, kas užsiiminėja šiuo menu, vadinami treiseriais. Vienas garsiausių pasaulio šio meno atstovų yra rusas Aleksandras Gysičius-Shade.
Aleksandrai, papasakok, kaip tu pradėjai užsiiminėti parkūru?
Kieme su draugais rengdavome visokius žaidimus, savotiškus išbandymus, prisigalvodavome užduočių, viena už kitą sudėtingesnių, „kietesnių“ (kažkur nušokti, nubėgti, perlipti, nueiti garažo kraštu, tvora ir t. t.) ir stengdavomės kuo geriau vienas už kitą jas atlikti. Mano kaimynas gavo iš kažkur vaizdo medžiagą, kur buvo nufilmuoti panašiais dalykais užsiiminėjantys vaikinai. Tai jie vadino parkūru… Man pasirodė labai keistas tas žodis. Jo net nesugebėjau atsiminti. Tuo metu net kompiuterio neturėjau, kad galėčiau pažiūrėti tą vaizdo įrašą, tad ėjau pas kaimyną. Pažiūrėję su draugais supratome, kad mes jau ir užsiiminėjame tuo parkūru. Taip viskas ir prasidėjo.
Iš kur atsirado tavo pseudonimas Shade?
Dar nuo mokyklos laikų. Per pertraukas draugai kviesdavo mane kur nors, aš atsakydavau: tuoj, tuoj, jie nueidavo, tarkim, į valgyklą pavalgyti, o aš jau ten sėdėdavau ir laukdavau jų. Nuo to ir gavau pravardę „šešėlis“, nes buvau lyg nematomas, nepastebėdamas atsidurdavau pirma visų sutartoje vietoje, toks greitas buvau. Pravardę išvertė į anglų kalbą: „shade“ – „šešėlis“.
Kaip tavo artimieji žvelgia į tavo nesaugias treniruotes?
Nieks nieko nedraudė, leido man daryti tai, ką norėjau, mama kartais įspėdavo, kad gal nereikia taip labai rizikuoti… Ir viskas.
Kiek ilgai planuoji būti parkūrininku?
Parkūras – mano gyvenimo aistra, mane įtraukusi jau visam gyvenimui. Niekada nemesiu šio užsiėmimo, visada manau tai daryti. Bus mokslai, darbas, šeima, bet vis tiek užsiiminėsiu parkūru, bet kokiu atveju treniruosiuosi, nesivaikysiu aukštumų, titulų, tiesiog treniruosiuosi dėl savęs, savo malonumui.
Kaip tu gavai Achilo sausgyslės traumą?
Tai atsitiko Rostove. Mėginau atlikti „wall run 360“ ir tuo metu trūko sausgyslė. Prieš tai kelias dienas labai daug šokinėjau ant kietos dangos (betono ir pan.). Tai labai atmuša kojas ir Achilui teko didžiulis krūvis, tad viskas susiėjo į vieną. Tą pačią akimirką supratau, kas įvyko, kvailas jausmas. Ilgą laiką gydžiausi. Pusę metų vaikščiojau su ramentais, bet dabar jau viskas gerai, galiu daryti viską, ką tik noriu.
Kur tau labiau patinka treniruotis – salėje ar lauke?
Ir ten, ir ten. Vienodai. Visur panašus traumų pavojus. Pradedantiems patarčiau nuo salės startuoti.
Mėgsti užsiiminėti su draugais ar vienas?
Gal su draugais. Vienas nelabai mėgstu, bet treniruojuosi ir vienas. Dar kur daug nepažįstamų žmonių nelabai mėgstu pasirodyti, nekomfortiškai jaučiuosi, jei tie žmonės – mano draugai, tada viskas gerai.
Kiek laiko skiri treniruotėms?
Tai net nepavadinčiau treniruotėmis. Darau tai, ką noriu ir kiek noriu daryti.
Kas tavo parkūro įkvėpėjai?
Žmonės, kurie kažką tobulai daro. Dar mane įkvepia Žmogus Voras. Susikūriau savo kažkokį personažą mintyse ir visada dabar jį nešuosi, pristatau, prieš ką nors darydamas, pamąstau, kaip jis darytų, ir tada darau aš taip, yra tam tiktas vaizdinys, paveikslas galvoje, pagal kurį aš judu. Dar mane įkvepia Erikas Muchametčinas, Ivanas Savčukas, visi jie mano labai geri draugai. Įkvepia merginos, kai kurios iš jų šokinėja geriau nei vaikinai.
Kokie kiti tavo pomėgiai?
Kelionės. Aš labai mėgstu keliauti, pažindintis su naujais žmonėmis. Lankiausi Čekijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Anglijoje ir daugelyje kitų šalių, dėl to esu labai laimingas. Man užsienyje labiau patinka nei Rusijoje ir, jei tik mokėčiau gerai anglų kalbą, būtų žymiai geriau. Svajoju kada persikraustyti į kitą šalį. Bet tam reikia pirma gerai išmokti kalbą. Mokykloje mokinausi vokiečių kalbos, bet man keliaujant po pasaulį labiau praverstų anglų kalba. Mokėti kalbų labai svarbu. Dar patinka piešti. Mėgstu nuotykius, žygius, keliones, atrasti naujas vietas, kai tik turiu laisvo laiko, visada lekiu į miškus, kalnus. Savo kelionėse naudoju parkūro elementus. Parkūras – mano instrumentas užlipti kažkur, nušokti, ne tam, kad pasirodyčiau, bet tiesiog taip judėti panaudojant savo įgūdžius man labai patinka.
Koks tavo išsilavinimas ir kaip tu užsidirbi pragyvenimui?
Mano išsilavinimas vidurinis. Kai kada užsidirbu dirbdamas kaskadininku, dubleriu, išvykdamas į užsienį su parkūro seminarais. Nevengiu ir paprasto juodo darbo, ką nors iškrauti, išvalyti ir pan.
Su kokia avalyne treniruojiesi?
Neslidžia ir kokybiška. Tarkim, „Nike“ firmos.
Ką palinkėtum parkūrininkams?
Noriu visiems palinkėti savo vienintelio gyvenimo neapriboti kažkokiais principais, kažko atsisakant, būkite įvairiapusiški, mylėkite gyvenimą, su padėka imkite tai, ką jums jis duoda, gal tai duodama jums vienintelį kartą ir atsisakę po to graušitės nagus. Geriau norėti, nei nenorėti, reikia turėti gyvenime kažkokią aistrą, pomėgį, meilę, negalima visą gyvenimą būti piktam ir egoistiškam. Jei kažką pasiekėte, neužrieskite nosies, gyvenimas tokius greitai pastato į vietą. Atminkite, gyvenime viskas realu, jei tik panorėsite, išsipildys visos jūsų svajos, o kuo didesnė svajonė, tuo didesnis šansas, kad ji išsipildys. REIKIA TIK PANORĖTI, NEPRALEISTI MOMENTO IR NEATSISAKYTI SAVO SVAJONĖS. Gyvenimas yra vienas, antro jums niekas nepadovanos. 
Nemanau, kad nugyvenus gyvenimą bus gera prisiminti, kad jis visas prabėgo sėdint prie kompiuterio… Reikia kiekvieną dieną treniruotis, kažkam skirti savo energiją, gyvenimas – tai judėjimas, kai sustoji, tolygu mirčiai. Nepamirškite to. Jei patyrėte traumą – nenusiminkite, laikas gydo. Aš myliu gyvenimą, myliu šią akimirką, myliu šią vietą, mėgstu posakį „gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė“. Tikėkite savimi, tikėkite tuo, ką darote, tikėkite savo jėgomis, niekada nenusiminkite, tai jūsų gyvenimas, o jis vienas, niekas neturi teisės nurodinėti, kaip jį nugyventi. Jūs turite tik pasirinkimą atsižvelgti į tai, kas jums sakoma, arba ne. Kiekvienas gali nupiešti savo paveikslą, kaip norėtų nugyventi gyvenimą. Gyvenkite savo filme.
Ačiū už pokalbį.
Parkūras (pranc. parkour „distancija, kliūčių ruožas“) – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis.
Parkūras atsirado 1987 m. Jo pradininkais laikomi David Belle ir Sébastien Foucan. Parkūre naudojamos gimnasti
kos, lengvosios atletikos, kovos menų, buildering ir kt. technikos, remiamasi tam tikra suvokimo filosofija. Žmonės, užsiimantys parkūru, vadinami treiseriais (pranc. traceur).
Parkūras – savo kūno judesių kontroliavimas ir jų pritaikymas įvairiose gyvenimo situacijose. Pagrindiniai veiksniai, kuriuos naudoja treiseriai: jėga ir teisingas jos panaudojimas, mokėjimas greičiau kitų atsidurti reikiamoje miesto vietoje. Parkūro šūkis: nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas.
Parkūras nemoko naudoti kokių nors priemonių, specialios įrangos, ginklų, bet skatina naudotis savo įgūdžiais „čia ir dabar“. Medžiai, stogai, sienos – įprastos treiserių kliūtys. Labai svarbu greitai reaguoti, mokėti įvertinti aplinką ir savo galimybes.
Parkūru užsiimti padeda įvairios disciplinos: kovos menai, lengvoji atletika, gimnastika, laipiojimas ir kt.
Vytautas Nosevičius
