„Kas yra didelis ir galingas? Ar dramblys, kuris velka didžiulį rąstą, ar skruzdėlė, kuri tempia už save tris kartus sunkesnį šapą? Ir kaip tarp jų atrodo žmogus, kuris užkopia į kalną? Didvyrių nėra – tai vienas pagrindinių dalykų, kurio išmoko kalnai.“ V. Vitkauskas
Gegužės 10 d. suėjo 20 metų, kai 1993 m. Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas, įveikęs aukščiausią Žemės viršukalnę, išskleidė Lietuvos vėliavą Everesto kalno viršūnėje (8848 m). V. Vitkauskas – pirmasis iš Baltijos valstybių alpinistų įveikė aukščiausias mūsų planetos žemynų viršukalnes.
Svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi
Gegužės 7-ąją sutikęs dar vieną neeilinę suk
aktį – savo 60-metį, legendinis Lietuvos alpinistas sakė per daug nesureikšminąs apvalaus savo gyvenimo metų skaičiaus. „Nebe taip svarbu, kiek laiko man dar liko, svarbiausia, kad gyvenime aš ir aplink mane esantys žmonės būtų laimingi. Šiuo metu rūpi pirmųjų kopimų į Everestą sukakčių paminėjimams skirtos šventės. Lietuvoje prisiminėme mūsiškio Everesto 20-metį. Didžiulė šventė vyko gegužės 18 dieną aukščiausioje Lietuvos vietoje – ant Aukštojo kalno. Rinkomės prie neseniai restauruotos Medininkų pilies. Pernai saugomų teritorijų dėka ši pilis buvo gražiai sutvarkyta, dabar joje yra įrengta ekspozicija, nuo apžvalgos aikštelės vaizdas atsiveria ne prasčiau nei daugelyje kalnų“, – džiaugėsi V. Vitkauskas.
Reikėjo fanatiško ryžto ir ištvermės
2002 m., baigęs keliauti į kalnus, V. Vitkauskas kartu su bendraminčiais, tarp kurių buvo ir aukščiausio Lietuvos taško atradėjas geografas Rimantas Krupickas, pradėjo rūpintis aukščiausio Lietuvos kalno juridiniu įteisinimu. Mat iki tol aukščiausiu Lietuvos kalnu buvo laikomas Juozapinės kalnas. 2006 m. naujajai aukštumai buvo suteiktas Aukštojo – aukščiausiojo baltų mitologijos dievo vardas. Dabar ant Aukštojo jau yra pastatytas bokštas, 6 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią užkopęs atsiduri 300 m aukštyje virš vandenyno lygio.
Žvelgdamas į 20-mečio praeitį nutolusį žygį V. Vitkauskas pripažįsta, kad tai buvo didelis iššūkis jo sveikatai, kurios stiprumu pasigirti jis negalėjo, o ir įrangos bei lėšų stygius sėkmingo įkopimo galimybę tuomet buvo pakabinęs ant plono fanatiško ryžto ir ištvermės plauko. Nedaug tikriausiai kas žino, kad pagrindiniai V. Vitkausko ištekliai tesiekė 500 dolerių ir tautinę vėliavą…
Pranašiškas sapnas
Prieš 20 metų, besiruošiantį kopti į Everestą ir kamuojamą nerimo dėl lėšų stygiaus ir kitų, tuomet rodėsi nepakeliamų sunkumų ir kliūčių svajonės įgyvendinimo kelyje, V. Vitkauską sustiprino ir įkvėpė netikėtai aplankęs nepaprastas reginys… Vieną naktį apniktas abejonių ir slogių minčių jis užmigo neramiu miegu, staiga sapne jam prieš akis nušvito dieviško grožio gegužės žiedais apsipylusi obelis.
„Aš prabundu dar sąmonės gerai neatgavęs ir suvokiu, kad su tokiu užmoju, su tokiu įkvėpimu turiu kopti į Everestą, į aukščiausią žemės kalną – ir viskas bus gerai. Nors prieš akis buvo vieni sunkumai ir neaiškumai, aš pasiryžau juos įveikti. Dabar dažnai pagalvoju, kad tas mano žygis buvo akivaizdus, bet neįtikėtinas… Jeigu viską tuomet būčiau žinojęs, kas ir kaip bus ir kaip viskas baigsis, nežinau, ar būčiau koją kėlęs iš namų. Ten tiek visko buvo, kad sunku suvokti. Kadangi mano gimimas beveik sutapo su pirmuoju žmonių įkopimu į Everestą, tai būtent ši mano sukaktis yra svarbesnė už bet kokias asmenines. O tai, kad pasisekė pirmam iš tautiečių iškelti ant pasaulio stogu vadinamos viršukalnės Lietuvos vėliavą – tiesiog likimo dovana“, – sakė
keliautojas.
Visą laiką tikėjo
Kadangi alpinistas nežinojo, kas bus, o tik galvojo, kad kops, suvokė, ką reikia padaryti šiandien ir ką reikės rytoj, o paskui ir Dievas duos… Apie tai, kokie sunkumai galimi viršukalnėje, tuomet nemąstė, bet visą laiką tikėjo…
Paklaustas, kada jau galima manyt, kad esi pasiruošęs Everestui, V. Vitkauskas tarė: „Tuomet, kai užsineši palapinę bent į 8 km aukštį, ten pasistatai ir pernakvoji.“
Per 20 metų, prabėgusių nuo V. Vitkausko žygio, kopimas į Everestą tapo daug saugesnis, paprastesnis. Tai patvirtina ir skaičiai. 1993 m. iš keturių kopiančiųjų vienas negrįždavo. Dabar ši statistika, skaičiuojant visus žuvusius nuo pat tokių žygių pradžios, yra vienas iš dešimties.
Anot alpinisto, dabartinius žygius į Everestą labiau tiktų vadinti užlipimu. 
Kiekvienas, turintis 50 tūkst. dolerių, gerą sveikatą ir neblogą fizinį pasirengimą, gali užlipti į viršūnę. Šerpai iš šonų neša visą mantą, ekspedicijos vadovas pasirūpina saugumu ir patikima įranga, telieka tik žvalgytis ir mėgautis. Sukliudyti užlipti ant viršūnės gali tik sveikata, blogos oro sąlygos ar kokia nelaimė, kuri dažniausiai ištinka dėl alpinistų kaltės – skubėjimo, didelių ambicijų, blogai įvertintos situacijos, konfliktų grupėje ir kitų, tik nuo žmogaus, o ne nuo gamtos priklausančių priežasčių.
Algimantas Jucevičius tapo guru
Vladas Vitkauskas gimė 1953 m. gegužės 7 d., augo Viduklės miestelio pakraštyje, Raseinių rajone. Už jo namo buvo lankos, kalvelės, pereinančios į Žemaitijos kalnyną. Tad visą laisvą laiką nuo pamokų Vladas ir praleisdavo tenai. Žibuokliaudavo, liepų pumpurus valgydavo, nuo karo užsilikusius sprogmenis išbandydavo, rankomis upelyje žvejodavo. Mamai buvo vargas prisišaukti valgyti. Bandė sportuoti dar mokykloje, bet persitempė, o studijuodamas elektroniką Kauno politechnikos institute nuėjo į turistų vakaronę ir ėmė savaitgaliais keliauti po Lietuvą. Vasarą bičiuliai sugundė keliauti į Tian Šanio kalnus. Tai ir buvo pirma kelionė, ji ir užkrėtė kalnų liga visam gyvenimui. Į pirmus žygius būsimą alpinistą išvedė Kęstutis Dagilis, o vėliau V. Vitkausko guru tapo pats Algimantas Jucevičius, pasiūlęs jam tapti Vilniaus turistų klubo direktoriumi.
V. Vitkauskas įkopė ir pirmasis iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse. Pats rengė savo kelionę į Everestą, įsiregistravęs Nepalo moterų ekspedicijos fotografu. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes kopė vienas. Organizavo pirmąsias lietuvių keliones į Makinlį, Kilimandžarą, Monblaną, Kosciuškos kalną. Įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios Tarybų Sąjungos viršukalnes.
V. Vitkauskas yra pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio „Fair Play“ komiteto garbės diplomu (1997 m.) – už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto.
2002 m. surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnus, įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines (5075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6893 m). Surengė pirmąją lietuvių ekspediciją „Baltistanas 2004“ į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane ir nuveikė daugelį kitų didžių darbų, skirtų Dievui, Artimui ir Tėvynei.
Didžiuojasi Lietuva
V. Vitkauskas yra vegetaras, aktyvus sveikuolių judėjimo narys. Jo sveikatos, energijos ir žvalumo paslaptis atskleidžiama trimis žodžiais „Norėti. Tikėti. Daryti.“ Anot keliautojo, pirmiausia pats turi tikėti tuo, ką darai. Kad tai yra svarbu ir prasminga, naudinga Lietuvai, kuria V. Vitkauskas nepaliauja didžiuotis. O jeigu kas negerai su sveikata ar gyvenimiškais reikalais, pirmiausia pamąsto, gal ką ne taip daro…?
Dar vieną svajonę turi V. Vitkauskas. Jei sveikata ir likimas leis, garsiausias Lietuvos alpinistas mintija pabėgti kuo toliau nuo miesto šurmulio ir tykiai įsikurti netoli Kernavės, šalia jaukių, didingą Lietuvos praeitį menančių penkių piliakalnių. Vis arčiau kalnų, nors ir ne tokių aukštų, bet užtat savų ir širdžiai mielų. Tikėkimės, ši svajonė irgi netrukus išsipildys.
Pranas Zipiškis
Vlado Vitkausko nuotraukos
P. S. 20-mečio įkopimo į Everestą bei gražaus 60-mečio jubiliejaus proga žurnalo „Kelionės ir pramogos“ redakcija sveikina legendinį Lietuvos alpinistą, keliautoją, fotografą, aktyvų visuomenės veikėją Vladą Vitkauską ir linki neblėstančio optimizmo, kūrybiškumo, žvalumo, energijos garsinant Lietuvą savo gražiais darbais! Tiesiog esate mums visiems pavyzdys, džiaugiamės ir gėrimės Jumis!
