Link Novosibirsko

Kelionė aplink pasaulį – II dalis
Ieva Jonilienė

nuotraukos autorės
Kelionė traukiniu į Rusijos gilumą

2010 m. birželis.
Maskva. Savo kelionę į Sibirą pradėjome Maskvoje. Įsėdome į traukinį „Maskva-Novosibirskas”. Iš viso per Sibirą skersai pravažiuoti traukiniu truktų šešias su puse paros. Vadinamasis transsibiro maršrutas driekiasi nuo Maskvos iki pat Vladivostoko, pakeliui apimdamas miestus – Vladimirą, Žemutinį Naugardą (Nižnij Novgorodą), Permę, Jekaterinburgą, Novosibirską ir kt. Maršrutą sudaro 9,259 km. Jis apima septynias laiko zonas. Pasiekus Vladivostoką, galima persėsti į kitą traukinį ir pasiekti Šiaurės Korėją, Mongoliją ar Kiniją.
Keliaujant po Sibirą, galima nusipirkti tiesioginį bilietą „Maskva-Vladivostokas” ir, neišlipant iš traukinio, apvažiuoti visą šalį. Tačiau, norint pažinti Sibirą, verta keliauti atkarpomis, sustojant atskiruose miestuose ir miesteliuose. Taip mes ir padarėme. Po Sibirą keliavome ilgiau kaip tris savaites.
Kelionė į Novosibirską. Pirmiausia vykome į Novosibirską. Traukinys „Мaskva-Severobaikalskas” išvyko iš Maskvos Kazanskajos geležinkelio stoties. Mūsų išlipimo stotelė Novosibirskas – po dviejų parų ir kelių valandų važiavimo. Bilietai, kuriuos nusipirkome vietaženklio („plackarto”) klasės traukinyje, buvo paskutiniai. Šios klasės traukinys trigubai pigesnis nei kupė. Kaip supratau, jo vagone yra pigiausios miegamosios vietos, kur tik įmanoma padarytos „lovos” ir suteikiama minimaliai patogumų. Kadangi bilietai buvo paskutiniai, supratome, kad tai blogiausios vietos, bent jau taip manėme. Perkant kasininkė mus papildomai informavo, kad šalia tualeto. Žinojome, kad ilgiau laukti kito traukinio Maskvoje nenorime, nusipirkome paskutines vietas prie tualeto. Tikėjomės baisios smarvės, bet įlipus mūsų vietose jokio kvapo nesijautė. Iš pradžių dar manėme, kad, kai kelionė įpusės, pasijaus ta „kvapnioji” šių vietų pusė, tačiau visos kelionės metu visiškai nieko blogo neužuodėme. Visgi tai reiškia nuolatinį tualeto durų trankymą ir viso vagono keleivių vaikščiojimą palei tavo lovą kiaurą parą.
Traukinyje visi keleiviai savo vietose įsikuria ne trumpiau kaip vienai nakčiai ir ne ilgiau kaip penkioms naktims. Kiekvienas, įlipęs į traukinį, skuba pasikloti savo lovą – tai yra užsimesti ant savo vietos padėtą čiužinį ir apsivilkti maišelyje esančią patalynę. Čiužinys labai senas, tačiau, kai apsivelki daug kartų skalbtą, tačiau išties švarią patalynę, tuomet jau gali būti ramus ir tikėtis, kad išsimiegoti vis dėlto pavyks. Mūsų vietos buvo antrame aukšte, todėl, pasiklojusi lovą, kurį laiką buvau pasimetusi ir nežinojau, ką čia dabar daryti, nes miegoti dar buvo anksti, o atsisėsti į savo vietą netelpi – ten gali tik atsigulti (tiesa, man pasisekė, nes galėjau ištiesti kojas). Todėl suglumusi atsisėdau ant pirmame aukšte, po mumis esančių vietų. Kai paskui apsidairiau, taip elgėsi ir kiti, kurie buvo įsigiję vietas antrame aukšte.
Pasikloję lovas, keleiviai persirengia patogiais drabužiais, apsiauna šlepetes ir išsidėlioja ant mažų staliukų būtiniausius savo daiktus, kuriuos naudos kelionės metu – knygas, puodelius, vaistus ar butelį alaus. Traukinyje karšta ir be galo tvanku, vyrai bando atidaryti visus langus, nes nuo kai kurių besimėtančių batų iš karto pradeda sklisti kvapas.
Įsikūrus prasideda bene įdomiausia kelionės traukiniu dalis – susipažinimas. Įdomu stebėti iš šono, kaip kiekvienas prisistato artimiausiems savo lovos kaimynams, trumpai papasakoja, kur ir pas ką važiuoja, pavaišina savo maistu ar gėrimu.
Vagono gale pastatytas didelis geležinis aparatas – virdulys leidžia kiekvienam prisipilti karšto vandens ir užsiplikyti karštos arbatos, kavos ar sriubos. Turtingesni gali leisti sau apsilankyti ir kitame vagone įsikūrusiame restorane.
Pirmas dvi valandas jaučiausi išties keistai, ta tvankuma, išmėtyti batai ir keista vieta prie tualeto darė savo, tačiau po poros valandų apsipratau, o vėliau ir visai pripratau prie aplinkos. Važiuodami, kaip ir visi, daug miegojome. Stotelėse išlipę ko nors paskanaudavome (ten parduodama viskas – nuo ledų iki rūkytų žuvų ar šašlykų), pasivaikščiodavome ir vėl į traukinį. Šalia mūsų važiavo 75 metus atšventusi močiutė iš Sankt Peterburgo ir kokių 30 metų Ania. Močiutė nuobodžiavo ir bandė mus visus pakalbinti, bet su ja bendrauti buvo labai sunku – ji blogai girdėjo ir norint ką nors pasakyti reikėjo rėkti per pusę vagono, tačiau vis tiek mes su ja kartais kalbėdavomės ir drauge gerdavom arbatą. Ji daug papasakojo apie savo šeimą, mirusį vyrą ir gyvenimą Sankt Peterburge. Ania taip pat buvo maloni pakeleivė, tačiau ji tik sėdėjo ir visą kelią skaitė knygą apie vaiduoklius. Tiesą pasakius, džiaugėmės, kad mūsų lovos kaimynės tokios ramios, nes šalimais buvo labai įvairių žmonių, o miegoti beveik vienoje lovoje su kelias dienas geriančiu seniu ar kitu nemaloniu tipu būtų tikrai nekas.
Traukinys visai neskubėjo ir kilometrų skaitiklis sukosi lėtai, per 74 valandų kelionę įveikėme apie 3300 km. Buvo stotelių, kuriose stovėdavome ilgiau nei 30 minučių, todėl traukinys važiavo maždaug 55-60 km/h.
Novosibirskas. Į Novosibirską atvykome laiku. Keista ir įdomu, kai dieną naktį važiuoji, pro traukinio langą matydamas tik miškus, laukinę gamtą ir retkarčiais kokį seną pastatą, ir staiga išlipi mieste, kuriame gyvena 1,5 mln. gyventojų.
Pats miestas niekuo neišsiskiria, įkurtas 1893 m., statant transsibiro traukinių magistralę.
Kai vaikštai po miestą, matai daug žmonių, mašinų, pamąstai, koks jis iš tiesų atsiskyręs ir kaip toli nuo kitų pasaulio miestų. Nepaisant to, miestas civilizuotas, geografinis Rusijos centras. Žinoma, kaip ir kitose Sibiro vietose, pasijunti lyg būtum grįžęs į Sovietų Sąjungos laikus. Šiame didžiajame mieste važinėja daugiausia rusiški automobiliai, labai seni autobusai, gatvėse, kaip ir visur, pardavinėjama pilstoma gira, miesto centre pilna geležinių senų garažų, o patys namai pilki, niūrūs. Miesto centre, šalia centrinės Lenino gatvės, yra ir jau naujų didelių stiklinių pastatų, taip pat didelis operos ir baleto teatras.
Novosibirske taip pat stovi paminklas Leninui. Rusijoje jį gerbia ir myli kiekvienas. Kiekviename kaime, kuriame yra cerkvė, stovi ir paminklas Leninui. Jeigu nėra cerkvės, nėra ir Lenino. Taip pat visur stovi paminklai žuvusiems kariams su lentose iškaltais jų vardais ir dirbtinių gėlių vainikais, keičiamais kiekvienų metų gegužės 9 dieną.
Šiame mieste, kaip ir visame Sibire, gyvenančių žmonių šaknys yra labai įvairios. Panarstęs vietinių sibiriečių giminės medžius, gali pamatyti, kad daugumos seneliai ar tėvai buvo kitataučiai, ne rusai. Todėl, kaip teigia vietiniai, sibiriečiai yra labai draugiški ne tik vieni kitiems, bet ir atvykėliams iš kitų šalių, o jų dabar išties padaugėjo, ypač iš Kinijos.
Novosibirske dėmesį atkreipė automobiliai – daugumos jų vairas dešinėje pusėje. Vietiniai mums pasakojo, kad Sibire oficialiai leidžiama registruoti ir turėti mašinas, kurių vairas yra tiek kairėje, tiek dešinėje pusėje. Eismo tvarka tokia pati kaip Lietuvoje, todėl keista buvo sėdėti priekinėje keleivio sėdynėje ir nelaikyti vairo rankose. Dauguma mašinų atvežama iš Kinijos ir Japonijos, kur eismas toks kaip Anglijoje.
Novosibirskas visame Sibiro kontekste bando išsiskirti savo technologijų institutais, universitetais.
Tik atvykę į Novosibirską, susirašėme su mus priimančia mergina Marija (iš svetingumo namų CouchSurfing) ir sutarėme, kad pas ją atvyksime apie 9 val. vakaro. Iki to laiko susirinkome informaciją, kaip nuvažiuoti į Novokuznecką, kitą mūsų kelionės miestą, ir nusipirkome autobuso bilietus. Įdomu tai, kad mūsų kelioninėms kuprinėms ir šiaip didesniems krepšiams reikia atskirų bagažo bilietų (20 proc. kelionės kainos).
Rajone, kuriame Marija mus priėmė, Akademgorodoke, yra gal 20-30 įvairiausių institutų. Marija – magistrantė, su savo mama gyvena jaukiame, erdviame bute, tokius pakeleivius kaip mes jos priima gana dažnai. Paklausus, ar pati jau buvo kažkur išvykusi iš Rusijos ir apsistojusi pas kažką iš svetingumo namų, ji atsakė, kad labai norėtų, bet, deja, labai sudėtinga gauti vizą.
Marija sakė kartą prašiusi Šengeno vizos, tačiau negavo, neva nėra pakankamai pinigų asmeninėje sąskaitoje ir neturi pakankamai gero darbo. Pas Mariją pabuvome porą dienų, apžiūrėjome miestą, vaikščiojome po Akademgorodoką. Jautėmės kaip kurorte. Tik išėjęs iš Marijos buto, patenki į medžių alėją, kurioje straksi laukinės voverės. Jų ten tiek daug, gali duoti riešutą ir jos tiesiog atsisės tau ant rankos. „Jos nieko nebijo ir jau tampa akiplėšiškos, tiesiog pačios lipa ant žmogaus”, – juokėsi Marija. Mes tuo tarpu lakstėme su fotoaparatu ir grožėjomės gyvūnėliais bei gamta. Net tokiame dideliame mieste laukinės Sibiro gamtos apstu.

Tęsinys kitame puslapyje