Audronė Vilčiauskienė
Skaitant kelionių prisiminimus forumuose galima susidaryti įspūdį, jog kinai – naivūs ir visiškai atitrūkę nuo civilizacijos. Jie fotografuojasi su aukštais europiečiais, glosto apžėlusias baltųjų kojas ir pan. Kita vertus, Kinija yra šių metų pasaulio Olimpiados šeimininkė ir tampa vis svarbesnė ekonomikos ir politikos srityje. Keistas derinys, juo labiau kad man ši šalis pirmiausia asocijuojasi su pigiomis prekėmis „Made in China”. Nejauki net mintis, kad kinai žada pradėti gaminti savo lėktuvus… 
Pirmą kartą kitoje šalyje pasijuntu kažkokia „ne tokia”. Europiečiai, nors jų palyginti daug, ištirpsta tarp aptarnaujančio personalo, sudominusio mane savo suglamžytais kostiumais. Išsiaiškinu, kad dauguma eilinių tarnautojų, nekalbant apie darbininkus, savaitės metu miega savo darbo vietoje.
Įspūdis pagerėja, kai įsėdu į vienintelį pasaulyje veikiantį magnetinį traukinį. Jis važiuoja be mašinisto, be bėgių ir įsibėgėja iki 430 km/h. Dabartinis traukinys gamintas Vokietijoje, bet netrukus kinai paleis dar kelias linijas tokių traukinių, jau pagamintų savo šalyje. Bent taip tvirtinto magnetinio traukinio viceprezidentas, su kuriuo susipažinau išlipusi iš traukinio spoksodama į nesamus bėgius. Pažintis su angliškai kalbančiu kinu, kaip kad teko vėliau įsitikinti, itin reta Kinijoje. Jis net pasisiūlė nuvežti į viešbutį ir noriai papasakojo apie magnetinio traukinio subtilybes. Ne viską supratau, bet ateities planai paliko didžiulį įspūdį.
Dar labiau nustebino Šanchajaus dangoraižiai bei naujų milžinų statybų užmojai. Kai kuriuose jų gyvenamųjų butų 1kv.m kaina siekia 15 000 eurų. Juos įperka ne tik užsieniečiai, bet ir patys kinai. Turtingų kinų skaičius auga kartu su augančia ekonomika. Tai nesiderina nei su senąją Konfucijaus vertybių sistema, nei su socialistine santvarka, tačiau panašu, kad siekis praturėti tapo svarbiausiu gyvenimo varikliu. 
Net ir budistinėse šventyklose akis bado prabangūs „Porshe cayen” džipai ar „AUDI TT” kabrioletai. Paprasti kinai nebenori važinėti dviračiais ir siekia žūtbūt įsigyti mašiną. Nomenklatūros atstovams mašina ir jų skaičius – statuso patvirtinimas. Kalbinti kinai žino, kas savo garaže turi po 8 mašinas, nors visų ir nenaudoja. Ačiū dievui, nes jau ir taip per pastaruosius 15 metų Kinija 15 kartų padidino žaliavų importą.
Ypač gerai kinų gigantomanija atsiskleidžia Pekine, 2008 metų Olimpiados mieste. Tai šansas Kinijai užsitarnauti gerą reputaciją ir patvirtinti supervalstybės statusą. Panašu, kad šį šansą kinai tikrai išnaudos. Kinijos sostinė Pekinas perraustas skersai išilgai – statomi moderniausi stadionai, viešbučiai, valomi ar iškeliami už miesto neturtingų kinų rajonai. Iki žaidynių planuojama atidaryti penkias naujas metro linijas. Bepigu jiems statyti, kai bet kokį darbą už grašius sutinka dirbti suvažiavusieji iš provincijų.
Kinai įpratę nesiskųsti. Prieš statybas jie iš plytų pasistato, tiksliau, susideda laikiną namuką ir gyvena tol, kol plytų prireikia statyboms. Tada persikrausto į pirmąjį pastatytą aukštą. Kai sužinojau tai, supratau, kodėl šalia statomų modernių dangoraižių visada dvokia. Statybininkai ten gyvena be jokių patogumų. 
Labiausiai nuvylė kainos prekybos centruose – jos ne mažesnės nei Lietuvoje. Patys kinai moka vertinti geros kokybės daiktus ir žino jų kainą. Netuščios ir prabangiausių prekių ženklų parduotuvės, nors pigių kopijų galima prisipirkti bet kur už kampo. Į Kiniją dabar nusitaikiusi didžioji dalis prabangių prekių rinkos. Apskaičiuota, kad praėjusiais metais Kinijos gyventojai prabangos prekėms išleido 8 mlr. JAV dol. Tai sudaro 18 proc. visos rinkos („Verslo klasė”, 2008 m. birželis).
Išvaizdai bei aprangai čia skiriamas didelis dėmesys. Nepaisant antivakarietiškos propagandos, kinės siekia atrodyti kaip europietės. Skalpelio pagalba platina akis, šviesina, garbanoja plaukus. Ruda ir garbanota kinė – stiliaus viršūnė. Vyrai taip pat neatsilieka – stato ir šiaušia savo stagarus, nors tam ir prireikia gana daug plaukų želė. Ir moterys, ir vyrai pirmenybę teikia batams aukštais kulnais ar platformomis. Net matavimosi kabinose dažnai gali rasti aukštakulnius, kad vaizdelis veidrodyje būtų gražesnis. Kai apsiaviau juos ir aš, nors ir šiaip nesu iš mažųjų, sulaukiau audringų plojimų. Susinepatoginusi sprukau iš parduotuvės lauk, nors prieš kelionę buvau pasiruošusi fotografuotis su kiekvienu.
Nepaisant šios išskirtinės reakcijos, kinai pasirodė kuklūs, išlaikantys emocijas ir nepuolantys bičiuliautis. Galima būtų daug prirašyti apie kinus, bet greit įsitikinau, kad tokiai masei žmonių negalima pritaikyti jokių stereotipų. Vienokie kinai miestuose, kitokie kaimuose. To paties miesto oro uoste gali sutikti blizgančius verslininkus, įsikibusius į savo mobiliuosius telefonus ir „Louis Vuitton” rankines. To paties miesto traukinių stotyje kinai skuba su perpildytais gariūniniais maišais, spjaudo saulėgrąžas ir rėkia. Jei oro uoste ar metro mūsų niekas nepastebi, tai traukinyje visas vagonas nė kiek nesislėpdamas nužiūrinėja mus nuo galvos iki kojų. Šalia blizgančių parduotuvių, naujų technologijų ir kitų supervalstybės požymių slypi ir trečiojo pasaulio realybė. Vos už keliasdešimt metrų į šoną nuo turistams skirto Šanchajaus senamiesčio galima aptikti tikrąjį senamiestį. Suklypusiuose namuose ir siaurose gatvelėse verda visai kitoks gyvenimas. Kriauklės stovi gatvėje, čia pat ant virvės kabinamos vištos, balkonuose auginami balandžiai. Eidamas tokia gatvele niekada nežinai, kas užkris ant tavo galvos.
Vietinių turgelis – dar „žavesnis”. Pajuodusiuose puoduose ir keptuvėse kažkas čirškinama, visos šiukšlės metamos čia pat po stalu ar per petį. Nors žadėjau ragauti vabalų ar kitokių gyvių, turguje nesinorėjo paragauti nė padoriai atrodančių kiniškų koldūnų. Kvapai apetitą užslopino ilgam. 
Niekam ne naujiena, kad kinai valgo viską, kas juda. Jie neišmeta nei vištų nagų, nei žuvų kaulų. Sezamu apibarstyti žuvų kaulai ar vištų kojelės parduodami šalia sūdytų riešutėlių kaip užkandžiai. Nepaisant to, sakoma, kad kinai pradėjo daugiau valgyti „normalios” mėsos ir tai padarė įtakos pasauliniam maisto kainų didėjimui.
Kiniška tvarka
Kinijoje politikų šūkis „tvarka bus” niekam nepasirodytų populistinis. Čia visur jaučiama valdžios ranka ir jos pastangos „padaryti tvarką”. Judriausiose sankryžose prie šviesoforų budi policininkai, kurie neleidžia eiti per raudoną, o kai kur netgi užtveria kelią juostomis. Gal kitaip kinų minios ir nesukontroliuosi? Patiems kinams tokia tvarka visai netrukdo. Net ir vieno vaiko politika praktiškai visiems kalbintiems kinams yra suprantama. Jie laikosi šių įstatymų ne tik bijodami didelių „vienkartinių baudų” ir mokesčių valstybei, bet ir patys suprasdami, kad jų yra per daug. 
Tik gyvenantiems provincijoje galima turėti po du vaikus…
Ypatinga tvarka ir organizuojant Olimpiadą. Medalius teikiančios merginos yra vienodo ūgio, tokio pačio sudėjimo ir net mokomos vienodai šypsotis 24 valandas per parą, vaikščioti bei nusilenkti. Masiškai ruošiami ir barmenai bei padavėjai. Jie mokomi kokteilių darymo subtilybių, kad užsienio turistai galėtų pergales ar nesėkmes paskandinti savo mėgstamiausiuose kokteiliuose.
Savotiška ir bilietų į Olimpines žaidynes pardavimo tvarka. Kaip pasakojo viešbučio administratoriumi dirbantis kinas Bee, į stalo teniso varžybas, kurios kinams yra pačios įdomiausios, vietiniams leidžiama įsigyti 10 proc. bilietų, o užsieniečiams – 90 proc. Į varžybas, kurios kinams nėra įdomios, leidžiama išpirkti 90 proc. bilietų, užsieniečiams paliekant tik 10 proc. 
Tiksliau – vietiniams ne leidžiama, bet privaloma įsigyti bilietus. Perka įmonės ir dalina savo darbuotojams. Gal valdžia užsimojo apšviesti savo gyventojus ir sudominti kitomis sporto šakomis? O gal tiesiog rūpinasi, kad nebūtų tuščių vietų?
Bet kuriuo atveju kritikuoti valdžią Kinijoje vargu ar kas pasiryžtų. Žmonių bei žiniasklaidos laisvė proporcingai mažėja laisvėjant ekonomikai. Vienam televizijos kanalui parodžius reportažą apie tai, jog gatvės prekeivis vietoj mėsos ir daržovių įdaro naudoja chemiškai apdorotą kartoną, valdžia ėmėsi priemonių prieš televizijos kanalą, o ne prieš nesąžiningą verslininką. Jau kitą dieną tas pats kanalas viešai atsiprašė už melagingą pranešimą, o po kelių dienų didžiausi šalies televizijos kanalai pasirašė susitarimą užkirsti kelią fiktyvioms naujienoms. Dauguma kinų nepasiduoda provokacijoms ir užtyla vos tik prabilus apie Kinijos politiką Tibeto, Taivano atžvilgiu. 
Po poros bokalų alaus vieną prašnekinti pavyko. Anglų kalbos studijas baigęs ir dabar Pekine dirbantis jaunuolis drįso pasakyti, jog daugumai kinų nepatinka tai, kas vyksta Tibete ar Taivane. Nepatinka ir grandiozinės statybos, kurios paprastus kinus iš miesto centro verčia keltis į atokesnius rajonus ir dar labiau skursti. Komunistinėje valstybėje pirmiausia turtėja nomenklatūros atstovai.
Kinijos siena – ramybės oazė
Kinai nuolat kažkur skuba. Jie skuba į traukinius ar metro, skuba atsisėsti ir tai daro itin meistriškai. Matyt, akrobatinių sugebėjimų yra kiekvieno kino kraujyje. Gali pasirodyti, kad kinai – nemandagūs, tačiau panašu, kad kitaip šioje milijardinėje valstybėje būtų neįmanoma išgyventi. Gal šis veržlumas ir padeda Kinijai tapti viena galingiausių pasaulio ekonomikų? Kinai darbštūs, gudrūs, tik labai nekantrūs. Kartą su taksistu patekom į kamštį – jis pradėjo dūsauti, inkšti ir kažką aiškinti, tikėdamasis, kad mes štai imsim ir jį suprasim, o gal net prabilsim kiniškai. Deja, nepavyko, tačiau jis greitai suprato lietuvišką prašymą patylėti.
Ramybė Kinijos miestuose – prabanga. Sunkiausia be jos ištverti Pekine, tad trumpinu apžiūrėtinų įžymybių sąrašą mieste ir organizuoju Kinijos sienos šturmą. Renkamės neturistinę ir nerestauruotą Kinijos sienos dalį ir 10 km ketiname eiti pėsčiomis. Siena arba stačiai kyla arba stačiai leidžiasi, tad į kelionės pabaigą kojos net dreba, tačiau kelionė verta kiekvieno kitą rytą skaudančio raumenuko.
Siena vingiuoja kalnų viršūnėmis kaip drakonas, o tu kaip blusa ropoji nuo vienos kupros ant kitos. Aplink neaprėpiami kalnai ir nė gyvos dvasios. Sunku patikėti, kad tai žmogaus kūrinys. O jei jau taip, po kelionės Kinijoje nebesistebiu, kodėl būtent šiai tautai kilo mintis pastatyti beveik 7000 km sieną, ant kurios vienu metu budėdavo vienas milijonas sargybinių. Nebesistebiu tuo, kodėl ši valstybė traukia viso pasaulio dėmesį. Pažanga didžiulė, tačiau labai džiaugiuosi, kad ji dar neužgožia tikrosios, kad ir skurdžios, Kinijos bei tikrų kinų – naivių, smalsių ir nuoširdžių. Džiaugiuosi ir tuo, kad einu nerestauruota Kinijos sienos dalimi, kuri man dar didingesnė nei iš nuotraukų matyta restauruotoji. Išpildžiau savo seną svajonę, tačiau nulipu nuo Kinijos sienos su dar viena mintim – pereiti ne 10 km, o visą Kinijos sieną ir miegoti šalia palapinėje…
