Žiūrėdama į kemperiais keliaujančius sočius vokiečių pensininkus, visada jiems pavydėdavau. Kaip jiems gera, patogu! Ir štai dairausi po erdvų kemperį – mūsų septynvietį laivą. Rusvos faneros, minkšti gultai. Dar čia yra virtuvė, tualetas, dušas, televizorius. Paskui mus į šiaurės Estiją važiuoja dar vienas kemperis, iš viso keturiolika žmonių. Virėjas, pasinaudojęs pertraukėle, čia pat išverda sriubą. Galų gale pajudame. Aš kol kas nieko nenoriu – užsiropščiu ant antro aukšto gulto. Ties pirmu posūkiu įsitikinu, kad čia ne traukinys ir važiuoti gulint draudžiama ne veltui – darant posūkį iš antro aukšto vos nenubildu žemyn. Stipriai įsikimbu į atbrailą ir netrukus apima lipnus kelioninis miegas. Mano bendrakeleiviai prisimena savo keliones, kur tik jie nebuvo, jiems vis dar įdomu.
Pasiekiame Tartu. Išblizgintame senamiestyje studentai geria alų. Estijoje švariau, gražiau nei Lietuvoje. „Ir kodėl Estijoje niekur nėra grafičių? Solomonai, važiuok į Estiją, visos sienos švarios!“
Blogiau šioje valstybėje tik vienas dalykas – ji tokia maža, kad nors estai ir nelinkę emigruoti, jie gali išnykti natūraliai. E. Hemingvėjus kartą paklausė: „Kiek jūsų, estų? Tik milijonas? Tai, sakykim, aš jau visus jus mačiau.“
Vakare teks bendrauti, bet jaučiuosi tokia pavargusi, kad viduje nei jausmo, nei minties. „Kartą draugai išplaukė jachta. Tris dienas miegojo, dar dvi gėrė. Sakė, puiki buvo kelionė“, – stebėdamas mane kikena vienas bendrakeleivis.
Sustojame prie Čiudo ežero. Mūsų vadas – vyrukas pačiame gražume. Kai pamačiau jį primą kartą, kukliai prisistatė: „Gerimantas arba tiesiog Gėris.“
Atsipalaidavęs nuo vairavimo, Gėris iššoka iš kemperio ir užtraukia: „Linksmi keliautojai mes esameee ir pramogaut visi mes mėgstamee!“
Mūsų kupė dar vyksta du jo padėjėjai – jo bendradarbė, vadinama Vaikeliu, besveikstančia koja ir geraširdis sūnėnas. Kitame kemperyje yra studentų. Jau žilstelėjęs keliautojas važiuoja kartu su dukra, tačiau antrą dieną paaiškėja, kad ji jo draugė – šiems keliautojams ypač gera kartu. Po jaukios nakties kemperyje prasikrapštome akis. Panašus į trolį estas traukia tinklus su žuvimis. Gerimantas išsirenka apie dešimt žuvų ir klausia: „Kiek kainuoja?“ „Euras.“ „Mes apie jūs parašysime“, – nori įsiteikti keliautojai. „O va šito tai nereikia, čia uždrausta žuvauti“, – šypsosi dėdulė.
Užsukame į stačiatikių vienuolyną „Gervių kalną“. Ramu, nesigirdi net vėjo, tarsi sanatorijoje. Norėtųsi sulaukti kokio Viešpaties ženklo. Juk Dievo keliai nežinomi, o Kristus atpirko ir su nuovargiu, ir su mūsų vartotojiškumu.
Gerimantas šūkauja: „Kiek komforto! Štai galėjime pasiimti ir Vaikelį. Kitą kartą ir kokį invalidą paimsime! Tiesa, kai turistai pasiėmė nebevaikštantį alpinistą, šis vos nenuskendo, mat apvirto su baidare, o buvo diržais pririštas prie pagrindo.“
Kemperio visi kažkodėl gaili. Kriauklėje neplauna indų, neina į dušą, ir jau tikrai jokiu būdu nesišlapins į čia esantį gražų klozetą. Sudėjo ant jo krepšius. „Nėr didesnės gražumos kaip pamyžt iš aukštumos!“ – rėkia Gerimantas. Jis jau pusę metų nė lašo, todėl niekam neleidžia vairuoti ir energingai ima posūkius. „Žiūrėk kaip moku!“ – smaginasi jis. Nuo lentynų ir stalų žvangėdami lekia daiktai…
Mes turime aštuntą žygio narę – autonavigatorę, atkaklų moterišką balsą, kuris pabrėžtinai švelniai kas kelias minutes įsikiša į bendrą pokalbį. „Staigus posūkis į dešinę“, – pareiškia moters balsas, man bekaičiant kavą. „Tu laikyk virdulį, kad nenuskristų, o mes laikysim tave!“ – sušoka bendrakeleiviai.
Štai ir Narvos pilis. „Tegul Vaikelis nelipa į bokštą! Neužlips…“ – rūpinasi Gėris. Bet Vaikelis atkakliai visur atlinguoja, aš vis stebiuosi bendrakeleivių smalsumu – visur jie įlįs, viskas jiems įdomu. Studentė įsibėgėjusi kaip beždžionė užšoka ant dėdulės, o šis ją laimingas gaudo. Būtų geriau keliauti su mylimu žmogumi. Bet ar pajėgčiau bendrauti, gal aš taip pervargau, kad galiu tik stebėti žmones kaip televizoriuje?
„Po šimto metrų posūkis į kairę“, – moters balsas. – Posūkis į kairę…“ „Gerai, gerai, neaiškink!“ – nenutyli Gerimantas.
Sustojame prie skalūnų šachtų. Iš skalūnų Estijoje statoma viskas, tačiau į žadėtus tunelius mūsų neįleidžia. Gerimantas nerimsta, ropoja pusiau sugriuvusiu elevatoriumi į viršų, po to žemyn, bet jokios skylės į šachtas vis tiek neranda. Grupė snaudžia.
Keliauti kemperiu – jokių pastangų, vien patogumas, išgeriame tai vyno, tai alaus. Galvoje tebestovi Narvos pilis. Kažkokia ji per didelė, todėl atrodo tokia tikra. O štai mano gultas visiškai mažytis, ne didesnis už grabą, šiltą, minkštą, išdažytą pastelinėmis spalvomis. Kai guli, o tave linguojamai veža, jautiesi kaip kūdikis vežimėlyje, tada jau tikrai atsiilsi. Turėtų būti gera keliauti ir traukiniais, truputį pavaikščioji, po to gulėdamas važiuoji toliau, taip baisiai įgriso sėdima kūno padėtis, kad norisi jos kategoriškai atsisakyti – arba eini, arba guli…
Atrodo, paklydome. Slenkančios per kelią estiškos bobutės viršija Gerimanto kantrybės ribas: „Gal mušam tuos kėglius?“ „Kur jūs esate? – racija Gerimantas gaudo kitą kemperį. – Išsiimk šūdą iš burnos, nieko negirdžiu!“ „Dėde…“ – net paraudonuoja sūnėnas. „Su žmogum prašau žmogiškai! Irgi mat vadas atsirado! – neišlaiko kitas keliautojas. Tylą pertraukia navigatorės balsas: „Esant galimybei, apsisukite.“ Tikra moteris priekaištautų ir keiktųsi, o ši lediniu balsu kartoja tą vieną sakinį. Su tokia bendrakeleive, matyt, neblogai keliauti ir dviese.
Bandome suktis pievoje, kažkas triokšteli ir iš kemperio pasipila vanduo – atsikabino ant siūlo pritvirtintas kanalizacijos vamzdis. Gerai, kad nesinaudojome tualetu ir neturime tikro kanalizacijos turinio. Vyrukai šiaip ne taip jį pataiso, šis laivas tik metų senumo, bet po kiekvieno važiavimo veikiausiai praranda po kokią vertingą dalį. „Kur dabar eisime? – klausia Vaikelis. „Kur eisim? Šikt eisim!“ – Gerimantas jau visai pavargo. „Štai, visada jis taip! Jei aš ką pasakau – viskas negerai, o jei kas nors kitas, tada jis klauso“, – skundžiasi moteriškė. „Kalnuose mes jį vadinome Blogimantu“, – bandau ją guosti. „Gal atneštumei vandens? – Gerimanto komandos pasiekia ir mane. – Čia tu dirbi Lietuvai, ne man“, – patikina, pamatęs mano neįkvėptą veidą.
Kitą rytą toliau vaikštome po estišką Nidą. Baltijos įlanka prie Vosu ir Kasmu primena Kuršių marias, akmenimis galima nueiti net į jūroje esančias salas – paukščių peryklas. Blogimantas netveria savo kailyje: „Blemba, kaip gražu! Super muper! Kokia graži eglutė! Gal išraukim? Kad per gražu nebūtų.“ Kiša Vaikeliui akmenį: „Aš radau tau akmenį su skyle, bet skylę reikės prasigręžti.“ Pagriebęs nešasi į kemperį kelmą, veš jį namo.
Skalūniniai jūros krantai, dideli akmenys, jūros kvapas, bangelės pliaukšt… pliaukšt… Trečią kelionės dieną žmogus jau kažką matai. „Bet kaip tiems estams Dievas davė tiek daug jūros?“
Privažiuojame Kapitonų muziejų. „Kelkis, tokie neišvaizdūs objektai būna patys įdomiausi“, – Blogimantas tempia sūnėną iš mašinos. Senyvas estas, kapitono anūkas, prikaupęs namą kapitonų daiktų. Jis turi visko, net vikingų kardą. „Gaila, kad neatvykome čia vakar, būtų mus pavaišinę, apnakvindinę…“ – svajoja Blogimantas.
Sutikti estai draugiški, bet orūs. Matyt, jie jaučiasi beveik suomiais, o mes nenorime būti beveik lenkais.
„Posūkis į dešinę. Po to – atvykome,“ – čiulba moters balsas. „Atvykome, tai atvykome, bet ką žiūrėti?“ – klausia jos Blogimantas. Moteris tyli. „Matyt, čia buvo kapavietė“, – nusprendžia Blogimantas ir dėl visa ko pasimatuoja, ar tilptų atsigulti į keturkampę angą akmenų krūvoje… „Čia gulėjo vadas!“ – džiaugiasi jis. O tos akmenų krūvos – tai estiškos piramidės!
Įžymybės man neįdomu, įdomiau jų ieškojimas, tuo metu bendrauji, sprendi, valgai, pavargsti ir pailsi – tiesiog gyveni. Po pietų visi apsnūdę. Privažiavus naują įžymybę, nulipu nuo gulto, įsispiriu į šlepetes, pasiimu kavos ir apsimiegojusi klausiu: „Ar įdomu? Ne? Tai lipu atgal į lovą.“
Blogimantas rusiškai kamantinėja vietinę populiaciją apie įžymybes, o estai kažką marmaliuoja trečia pagal grožį pasaulyje kalba.
„Sukite į dešinę“, – vėl kišasi moters balsas. „Klausyti jos?“ – Blogimantas jau nebepasitiki navigatore. „Ne, – patarinėja sūnėnas. – Dėde, ką darot! Čia negalima stoti. Įjunkit avarinį!“ „Geriausia įjungti durnių, visur sustosi ir visur pravažiuosi!“ – atsisuka Blogimantas, visiškai nepavargęs, šviežias kaip pavasarinė gamta.
Kemperį užlieja vakaro saulė, jaučiu, kaip po truputį grįžtu iš pensijos, dar aplankysime Taliną ir suksime namų link.
Genovaitė Petronienė
