Kelionė į Niekur III

Tęsiame lietuvio vienuolio Kęstučio Marčiulyno (Bo Haeng) laiškų virtinę iš Pietų Korėjos, Drakono kalnų…..100 dienų kelionė į save

Tik tai
Zen meditacinėje tradicijoje vienuoliai medituoja kaip įprasta sykiu. Maždaug 20 žmonių du kartus per metus po tris mėnesius. Sėdima įvairiai. Nuo 8 iki 14 valandų per parą. Kiti net nesigula. Miega irgi sėdėdami. Vienuoliai nesako, kad jie miega. Jie ilsisi. Miegas – vienas stipriausių prisirišimų. Pietų Korėjoje yra šventyklų, kur medituojama 21 dieną be jokio miego. Man asmeniškai teko išbandyti tris kartus po 7 dienas be miego. Labai įdomiai pradedi žiūrėti į save. Tiek jau ten visko, jog net nepažįsti, kas tavo. O dar turi laikytis labai griežtų šventyklos formų, nepadaryti nė menkiausios klaidelės. Bet apie tai jau kitame laiške. Tai štai, kiekvienas vienuolis, jau truputį susipažinęs su meditacine technika, po 10 metų praktikos įgauna tam tikrą, kad ir visai menką, bet visgi patirtį. Ir Mokytojui leidus išsiruošia į 100 dienų atsiskyrimą. Tokie atsiskyrimai trunka ir metus, ir trejus, ir septynerius. Kaip ir itin griežtos šventyklos, kuriose galima pasilikti tik davus įžadus, kad iš jos neišeisi tol, kol nepasieksi prašviesėjimo. Skaitytojui tai gali atrodyti gana ekstremalu, tačiau kai kiekvieną dieną bendrauji su įvairaus amžiaus vienuoliais, tai tampa kasdienybė.

Energija praktikai
Mano Mokytojas, kai jam buvo 21 metai, o tai itin geras metas praktikai, dar yra energijos stipriai praktikai, vieno vienuolio įkvėptas, susiruošė į kalnus 100 dienų atsiskyrimui. Jis jau buvo zen vienuolis, tik bėda ta, kad jis negalėjo sėdėti ir medituoti, nes per susišaudymą Japonijos invazijos metu į Korėją 1948 m. jam kulkos suvarpė abi kojas. Tad vienas vienuolis jam patarė 20 valandų be perstojo giedoti specialią „Didžiosios Dharani” mantrą. Šią mantrą mes giedame kasdien. Ji suteikia labai stiprios energijos. Ji gana ilga, visą sugiedoti reiktų kokių 5 minučių. Ji sudaryta iš tam tikrų mantrų, žodžių rinkinio, neturinčių prasmės, bet jos garsų teisingas tarimas suteikia kūnui tam tikros energijos. O jei ją kartosi 20 valandų kasdien ir dar 100 dienų…

Labiau nepriklausomas
Atsiskyrimui labai svarbu ir maistas. Šiomis dienomis, kai Pietų Korėja yra gana turtinga šalis, vienuoliui, kuris pasirenka tokį atsiskyrimą, vienąsyk per dieną atnešama maisto. Jis padedamas tam tikroje sutartoje vietoje ir taip, kad vienuolis negalėtų kontaktuoti su jam atnešusiu žmogumi šį kuklų dienos racioną. Dažniausiai tai būna ryžių dubenėlis ir daržovės. Bet mano Mokytojas nutarė būti labiau nepriklausomas ir visas atsiskyrimo dienas maitinosi tik pušų spygliais. Juos būtina atitinkamai paruošti: susmulkinti tiek, kad taptų milteliais, tada sumaišyti su vandeniu. Galima valgyti ar gerti. Pušų spygliuose gausu vitaminų. Korėjos atsiskyrėliai ar partizanai juos valgydavo kalnuose, kai pritrūkdavo maisto. Tad Mokytojas pasiryžo ir iškeliavo aukštai į kalnus, toli nuo visų žmonių. Pirmomis praktikos dienomis buvo sunku. Ypač fiziškai, labai norėjosi valgyti. Tačiau po dviejų dienų savaičių organizmas priprato prie tokio režimo.

Aiški kryptis
Po penkių dienų jam prasidėjo labai baisūs vaizduotės padariniai. Rodės, kad drakonai pučia į tave ugnį, kirminai skersai išilgai lando po kūną, kojų pirštus graužia žvėrys, pamėklės siaubingiausiais balsais šaukia ir grasina. Vienu žodžiu, košmaras. Visas tas dienas Mokytojas labai bijojo. Ir dieną, ir naktį. Net nežinojo, nei kur jis yra, nei ką jis daro. Jam buvo aišku tik viena ir jis turėjo tam jėgų. Tai mušti moktaką (toks medinis mušamasis instrumentas, kokių dviejų kumščių dydžio) ir giedoti mantrą nuolat ir be perstojo, kad ir kaip blogai būtų. Visas kūnas nuo tų spyglių krimtimo pagelto, beliko vieni kaulai ir oda. Mokytojas net kelis kartus ketino nutraukti tokį asketizmą: kodėl turiu dabar taip sunkiai save kankinti, kai galiu būti paprastas vienuolis ir net kaip japonų vienuoliai sukurti šeimą ir ramiai gyventi. Vakare, nebeišlaikęs tokių išmėginimų, susikraudavo daiktus ir ryte ketindavo keliauti pas žmones. Tačiau pakirdus protas prašviesėdavo ir jis nutardavo dar pasilikti. Vakare vėl kraudavosi daiktus, o kitą rytą viską išardydavo. Ir taip devynis kartus.

Tapsmas Vieniu
Maždaug 75 atsiskyrimo dieną košmarai baigėsi. Dabar jau dažnai drakonus ir baisius žvėris pakeisdavo budos ir dieviški kūrinai. Imdavo Mokytoją už rankų, kalbėdavo jam gražiais balsais. Klaikūs košmarai nebekankindavo, bet viena iliuzija keitė kitą. Likus savaitei, jis giedojo vaikščiodamas po kalnus netoli savo atsiskyrimo, šventyklos. Netikėtai jį pradėjo lydėti labai gražių veido bruožų vaikai. Iš dešinės, iš kairės. Net norėdavo paimti jį už rankų. Kuomet jis prieidavo prie altoriaus, jie dingdavo. Pagaliau atėjo paskutinė, šimtoji diena. Kaip ir kasdien, Mokytojas giedojo sutrą. Tik staiga sudavė į moktaką ir tas garsas, ir visi garsai tapo VIENU. Galėjo klausytis savo balso ir moktako garso per atstumą. Jis buvo ne savo kūne. Šios būsenos jis prabuvo kurį laiką. Kai vėl sugrįžo į savo kūną, jis SUPRATO. Uolos, upės, viskas, viskas, ką galėjai pamatyti, ką galėjai išgirsti, buvo jo tikrasis „aš”. Visi daiktai buvo tokie, kokie jie ir buvo. Tiesa buvo „tik tai”. Tą naktį Mokytojas labai gerai miegojo. Kai ryte pabudo, pamatė tolumoje į kalną lipančio žmogaus figūrą, o kalno viršūnėje keletą karkiančių varnų medžiuose. Ir jis sukūrė tokias eiles:

„Kelias Von Gak kalno papėdėje
Nėra dabarties kelias.
Žmogus, kopiantis su kuprine,
Nėra ateities žmogus.
Tap, tap jo žingsniai,
Kertantys dabartį ir ateitį,
Varnos pakyla nuo medžių
Kar, kar, kar”

Tada Mokytojas, nusileidęs nuo kalno, išvydo savo Mokytoją Ko Bong SN, kuris, uždavęs tam tikrus klausimus, patvirtino jo prašviesėjimą…
Tad, jei kas nors kiek domisi meditacija ir nori sužinoti, kas ten viduje, pakeliaukite! Ir būtinai vienas. Na, iš pradžių kokias tris dienas. Labai įdomios kelionės. Be savęs atradimo ar verta buvo ateiti į šį pasaulį?

Tiesiai iš Korėjos vienuolynų Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunim)