Verslininkas Aurimas Guoga į Izraelį išsiruošė jau antrą kartą. Norėjo pakeliauti po žydų žemes, palyginti kultūras ir pažiūrėti, ko iš jų galėtume pasimokyti. Šįkart Aurimo kelias vedė po garsiąsias Lietuvos žydų vietas.
Jis galbūt pirmasis lietuvis apsilankė Bnei Brako miesto Panevėžio rajone, kuriame įsikūrusi Ponevezh yeshiva – prestižiškiausia judaizmo studijų vieta pasaulyje.
Būti iš Lietuvos kilusiu žydu – prestižas
Kelionė prasidėjo nuo Jafos miesto, arba Tel Avivo senamiesčio. Tai buvęs pagrindinis kryžiuočių uostas, jame ir šiandien labai gausu krikščioniškų bažnyčių. 
Plote, prilygstančiame pusei Vilniaus senamiesčio, jų kyšo gal kokios aštuonios. Paprastai mes girdime, kad kryžiuočiai beatodairiškai žudė vietinius gyventojus. Tačiau, norėdami įsitvirtinti, kryžiuočiai ir intensyviai statė, jų architektūros Šventojoje žemėje gausiai likę ir šiandien.
Sėdu į taksi ir vykstu
į Bnei Braką – į šiaurę nuo Tel Avivo esantį miestuką, kuriame dominuoja ortodoksai žydai. Dėl šios priežasties Bnei Brakas dar vadinamas Toros miestu. Šis miestas išoriškai mažai kuo patrauklus, bet jame verda intensyvus dvasinis gyvenimas. Miesto žemėlapyje puikuojasi Ponevezh district – Panevėžio rajonas. Tame kvartale ir yra garsioji Panevėžio ješyva – elitinis Talmudo studijų centras. 
Šiuo metu šiame centre, kuris prilygsta Harvardo universitetui, mokosi 3 tūkst. būsimų judaizmo teologų iš viso pasaulio. Begalė knygų, raštų, bibliotekų… Vien Talmudas sudarytas iš keliasdešimties storų tomų, dar tūkstančiai knygų komentuoja Talmudą. Religija tokia, kad ištiso gyvenimo nepakanka norint išstudijuoti visą judaizmą. Kiekvieną dieną turi kažką išmokti. Ir šiaip pageidautina, kad visą gyvenimą mokytumeisi ir tobulėtum.
Iš Lietuvos kilę žydai tvirtina, kad gyvenimo prasmė – pažinti Bibliją ir pasinaudojus šiuo pažinimu gauti dividendų – maloniai gyventi. XVIII a. Vilniuje gyvenęs rabinas Elujahu ben Zalmanas (Vilniaus Gaonas) padarė tokią įtaką žydų ir Vakarų civilizacijai, kad dar ir šiandien litvakas (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs žydas) laikomas autoritetingiausiu pasaulyje. Lietuva prieš karą buvo pasaulinė Toros studijų sostinė, todėl Izraelyje šiandien veikia Lietuvos miestų pavadinimais pasivadinusios ješyvos. „Lietuvių” įtaka Izraelyje milžiniška – trys Izraelio prezidentai (įskaitant ir dabartinį), keturi premjerai – litvakai. Lietuvos žydų prestižas toks didelis, kad Niujorke gyvenantys žydai retkarčiais mėgina apsimesti kilę iš Lietuvos.
Vakarų krantas. Beatliejus – arabų miestas
Trumpai pasisukiojęs Jeruzalėje, surizikavau važiuoti į Vakarų krantą – palestiniečių teritorijas. Apie 15 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės – Beatliejus, Kristaus gimimo vieta. Pravažiuoju garsųjį kontrolės punktą. Važiuojant į arabų pusę, niekas nestabdo ir netikrina.
Važiuojančius atgal sustabdė kelioms minutėms. Nedidukas keleivių patikrinimas. Betliejuje žydų nėra, o arabai gyvena iš smuklios prekybos sendaikčiais, na, ir tikriausiai iš neapykantos žydams. Penkiolika kilometrų – ir
tarsi patenki į kitą pasaulio kraštą. Mano bičiulis žydas, pas kurį buvau apsistojęs, 15 metų gyvena Jeruzalėje, bet nė sykio nebuvo apsilankęs Betliejuje. Tai jau daug ką pasako. Aplankau Kristaus gimimo bažnyčią. Kas keisčiausia, kad krikščioniškų bažnyčių netrūksta ir čia – jų bent jau ne mažiau nei kyšančių mečečių bokštų.
Alyvų kalnas ir žymioji Raudų siena
Žydų valdoma Jeruzalės senamiesčio dalis primena vakarietiško miesto senamiestį – švaru, tvarkinga, jokių prekyviečių, šiukšlynų, chaoso. Puikus vaizdas atsiveria nuo garsiojo
Alyvų kalno, kur Kristus valgė paskutinę vakarienę. Beje, kalno pavadinimas kilęs nuo to, kad ten antikos laikais buvo aliejaus spaudykla.
Alyvų kalno šlaitai nusėti žydų kapais. Judėjų įsitikinimu,
kai bus pasaulio pabaiga ir numirėliai prisikels, čia atgulę kelsis pirmieji. Buvau ir prie žymiosios Raudų sienos – kadaise milžiniškos žydų šventyklos dalies. Šioje vietoje visuomet gausu žydų, maldininkų ir turistų iš tolimiausių kraštų. Žydai meldžiasi prašydami kuo greitesnio Mesijo, kuris žmoniją išgelbėtų nuo neteisybės, grąžintų pradinę pasaulio tvarką, kai blogis dar nebuvo paleistas į žemę, atėjimo. Su Mesijo atėjimu bus atstatyta kadaise buvusi jų didingoji šventykla ir pasaulyje pasibaigs neteisybė.
Negyvoji jūra ir žydų kibucai
Rabinai tvirtina, kad Šventoji žemė tinkama gyventi tik žydams. Skamba arogantiškai, tačiau Vakarų krante, kuriame gyvena palestiniečiai, iš tiesų beveik nėra žalumos. Kietos uolos, plika žemė – vaizdas kaip mėnulyje. Išties sunku suprasti, 
kodėl dėl šios bevaisės žemės vyksta tokia kruvina kova.
Kitas sustojimas – En Gedi gydykla prie Negyvosios jūros.
Tai žemiausia žemės vieta. Tą dieną prie kranto raibuliavo mažutės vilnelės. Tokios, kaip mūsų ežeruose lengvai vėjuotą dieną. Tačiau to pakako, kad paplūdimys uždarytas. Jūros vanduo toks sūrus, kad vienas lašelis sugraužia besimaudančiojo akis. Todėl šeimininkai ir apsidraudžia. Nors iš tiesų netrūko besimaudančių žmonių. Plaukti nepavyksta – kojos kaipmat iškyla virš vandens. Dėl pasaulinio atšilimo jūra pasitraukė nuo krantų apie gerą puskilometrį. Tas buvęs jūros krantas tapo bevaise žeme. 
Saulei pasislėpus už debesų, jautiesi kaip Marse. Sieringas oras – panašiai kaip šalia baseino. Aplink vien uolėti kalnai ir jokio žalumos pėdsako. Kritulių čia iškrenta neįsivaizduojamai mažai. Spalio pabaigoje Izraelyje pirmą kartą šiais metais palijo.
Šalia gydyklų – specifinis Izraelio ekonominis darinys. Tai žydų kolūkis, vadinamas kibucu.
Jie buvo populiarūs pirmaisiais žydų valstybės gyvavimo metais. Žmonės atiduodavo savo nuosavybę ir gyvendavo dalydamiesi bendra kibuco nuosavybe. Tačiau laikui bėgant net ir žydai neatlaiko komunistinio ūkininkavimo būdo – kibucai pamažu bankrutuoja ir užleidžia vietą privatiems ūkininkams.
Po Šventąją žemę Aurimas klajojo šešias dienas. Kaip jis pats sako, važiavo pasisemti išminties ir įgyti praktinių žinių, kad bent vienas žmogus Lietuvoje nusimanytų apie judėjus ir jų mąstymą.
„Domiuosi judaizmu dėl to, kad, jei prireiktų, nors kas Lietuvoje galėtų pasakyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje mąstytų žydai. Tikiuosi, tai pravers mūsų šaliai”, – užbaigia savo pasakojimą Aurimas Guoga.
