Kelionė be nuotykių – ne kelionė

Vytas Statulevičius – žymaus akademiko Vytauto Statulevičiaus sūnus ne tik gabus šiuolaikinių technologijų srities specialistas, aktyvus visuomenės veikėjas, bet ir keliautojas. Su žmona Laima, vėliau su dviem sūnumis išnaršė visą pasaulį, kol pagaliau apsistojo ties Gruzija, įsigijo kalnų namelį ir jame ramiai poilsiauja po visų kelionių. Neseniai Vytas grįžo iš įspūdingos kelionės po Iraną, Azerbaidžaną. Paklaustas, ar nebaisu keliauti po tas šalis, Vytas atsako, kad baisiau poilsiauti Palangoje nei klajoti po Kalnų Karabachą…

Kada jus pradėjo kamuoti kelionių virusas?
Keliaudamas visų pirma pajaučiu laisvę. Pirmą kartą į kelionę išsiruošiau būdamas aštuntokas. Aukštaitijos nacionaliniame parke plaukėme baidarėmis. Kai dar mokiausi mokykloje, nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio namuose praleisdavau tik vieną kitą savaitgalį – su dviračiais, baidarėmis, pėsčiomis keliaudavome po visą Lietuvą.
Kelionė man visuomet turi būti su intriga, su nuotykiais. Kai jau žinai, kur stosi, ką valgysi, kas bus, tampa nebeįdomu. Keliavau po Kaukazą, Altajų, Užpoliarę, Sibirą. Tolimesnės mano kelionės prasidėjo su Vilniaus universiteto žygeiviais. Šie žygiai buvo studentiški – nesiekiama kokių nors tikslų, tiesiog keliaujama linksmoje kompanijoje, džiaugiamasi ir grožimasi. Svarbiausia mums buvo jausti keliavimo malonumą, o ne kur nors užkopti, užlipti, nugalėti. Iki šiol bendrauju su šiais žygeiviais ir kasmet savo sodyboje Kvoseliuose (Utenos rajone) rengiu jų žiemos sąskrydžius. Dieną pasivažinėjame slidėmis, o vakare žiūrime skaidres, kuriame pirtelę, vakarojame. Ir taip jau 7-8 metus.

O kaip susipažinote su savo žmona Laima, kuri dalyvauja visuose jūsų žygiuose?
Su Laima susipažinau keliaudamas – ankstyvą pavasarį plaukėme baidarėmis. 1983 m. susituokėme ir iškart iškeliavome į povestuvinį žygį po Kaukazą. Ketinome pasiekti Elbruso viršūnę, bet ten kaip tik tais metais įvyko didžiulė stichinė nelaimė, tad teko atsisakyti tos kelionės. Tad pasitarę nutarėme verstis per Bečo („vištos krūtinėlė”) perėją ir nusileisti į Svanetiją. Buvome pasikaustę normaliai: su kuprinėmis, ledkirčiais, virvėmis ir kitu jaunatviškai turistiniu inventoriumi. Visą žygio rimtumą šiek tiek mažino prieš pat perėjos pakilimą sutikti svanai, kurie apsipirkę traukė iš Rusijos namolio su krepšiais be jokių virvių, saugos priemonių, tarsi mes iš krautuvės su produktų krepšeliu. Na, bet jie kalniečiai, čia gimę ir užaugę, tad jiems atleistina.
Nusileidome tiesiai į Svanetijos sostinę – Mestijos miestelį. Iki jo mus pavežė „gazikas”. Persirengti nebuvo kada, taip ir išlipome su vienais šortais priešais pagrindinę Mestijos aikštę su jos įžymybėmis – restoranu ir viešbučiu bei visur vaikštinėjančiomis ir gulinėjančiomis kiaulėmis. Tuoj pat pasukome prie restorano. O ten sėdėjo gruzinų kompanija, kuri mus išvydusi taip neįprastai apsirengusius, pratrūko kvatotis – nepiktai, iš širdies. Netrukus jie mus pakvietė prie savo stalo… Mums padovanojo svanetišką kepuraitę, įsodino į taksi (bedurę seną volgą) ir pavežė apie 100 metrų iki dviaukščio namuko, kur ir turėjo būti mūsų nakvynė. Aišku, viskas buvo jau iš anksto apmokėta. Šio susitikimo, šio atviro, skardaus juoko, nuoširdumo, svanių tautos didingumo, smagumo niekada nepamiršiu.

Tai Jūsų pirmas susitikimas su Gruzija?
Ne. Dar būdamas moksleivis, per vasaros atostogas įsidarbinau Abastumani observatorijoje. Ten tyrinėjome kalnų ūkanas. Kaip tik tuo metu pasirinkau ir būsimą programuotojo specialybę, nes aš vaikis tarp grupelės mokslininkų ir aspirantų vienintelis šiek tiek mokėjau skaičiuoti ir programuoti su pirmaisiais kompiuteriais. Tuomet supratau, ką reiškia kažką mokėti ir būti naudingam kitiems. Pramokau su jais dirbti visai paprastai, tiesiog iš neturėjimo ką veikti. Profesorius Avižienis iš Amerikos tėčiui padovanojo kalkuliatorių – tais laikais neįsivaizduojamą stebuklą. Jis net galėjo programuoti, taigi prilygo šių laikų aukščiausio lygio kompiuteriui. Pramokau juo dirbti ir tapau reikalingas žmogus. Taigi Gruzija nuo pat pradžių darė įtaką mano gyvenimui. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad Gruzija – mano pati mėgstamiausia šalis.

Kokios dar įsimintiniausios kelionės?
Įsiminė vienas nuotykis 1991 m. minant dviračių pedalus į Lenkiją ir kertant Lietuvos sieną. Važiavome trise: aš, Laima ir ant rėmo vežėmės ketverių metukų sūnų Vaidotą. Tuo metu iš Lietuvos muitininkų nagų patekdavai pas sovietų pasieniečius. O šie per sieną nieko nepraleisdavo su dviračiais, tik su automobiliais ar motociklais. Lietuvių pasieniečiai į tai labai nekreipdavo dėmesio, numodavo ranka – vis tiek toliau jūsų rusai nepraleis, važiuokit sau, kad norit.
Važiuojam toliau, pasitinka mus pirmas rusų pasienietis su rimtais antpečiais, karininkas. Sustabdo ir sako, kad su dviračiais niekaip negalime praleisti, čia lygiai tas pats kas pėsčiomis, o pėsčiųjų negalime praleisti. Sakom, kaip čia pėsčiomis, juk kojos štai pakeltos nuo žemės. Ne, niekaip, purto galvą pasienietis, jei norite, sėskite į autobusą, susikraukite į bagažą dviračius ir pro mane pravažiuokite šitaip. Na ką, grįžome šiek tiek atgalios, pasigavome autobusą, pasiprašėme priimami, susikrovėme visą savo mantą: palapines, dviračius, vaikį ir jau autobusu judame link sienos.
Su rusų pasieniečiais jau viskas gerai, privažiuojame muitininkus. Tie įlipa į autobusą, tikrina ir, pamatę mūsų dviračius, griežtai atsisako praleisti, jei jūs būtumėte ant dviračių, mes jus praleistumėme, sako, o štai dviračių bagažinėje niekaip netoleruosime. Mes jau nebežinome, ko imtis, susirinko sirgalių minia, vieni sako, kad praleis, kiti, kad ne. Jau mums ne iki linksmybių, ruošiuosi skambinti savo bičiuliams Punske, kad mūsų nelauktų, užstrigome prie sienos ir neatvažiuosime. Ir kai jau apsigręžėme namolio link, pašaukia vienas jų ir liepia duoti pasus. Paduodame. Uždeda antspaudą, kad pravažiuojame automobiliu, o prie automobilio markės atpažinimo vietos užrašo „vielosiped” („dviratis).
Tai štai į priekį visai sėkmingai prasmunkame, aplankome Punsko lietuvius ir jau miname atgalios. Prieš tai visi mus perspėja, kad su dviračiais į Lietuvą tai jau tikrai jūsų nepraleis rusai. Kažką galvokite. Bet mes nieko daug negalvojame ir miname atgalios. Mums reikia grįžti namo. Privažiuojame rusų postą ir jau matome – iš tolo pasienietis rėkia ir mostaguoja rankomis esą negalima su dviračiais važiuoti. Aš įrodinėju, kad ne dviratis čia, o automobilis! Pasienietis prieina, patikrina antspaudą, o ten parašyta, kad mes automobiliu važiuojame. Nusikeikia ir sako pirmąsyk gyvenime regintis tokį automobilį… Dokumentas yra dokumentas, teko praleisti ir tokį „automobilį”.

Jūs vis minite Rusijos dalį, Kaukazą, o Europa Jums nepatinka?
Išvažinėta ir ten. Bet nėra intrigos. Išsiruošęs į Europą, žinai, ką valgysi, kur apsistosi, ką tą dieną pamatysi… Keliavimas turi turėti nuotykį, o koks čia nuotykis, kai kelioms savaitėms viską žinai į priekį. Kai keliauju po Gruziją, ryte atsikėlęs žinau, kad manęs laukia nuotykiai.
Užpraeitais metais į Gruziją nuvažiavome automobiliu ir jį su visa manta palikome pas bičiulį. Dabar tik nuskrendame ir keliaujame. Gruzija tapo mano atraminiu tašku, skverbiantis toliau į Rytus. Dabar kasmet į Gruziją skrendu bent tris kartus, sėdu į automobilį ir keliauju. Taip praeitais metais apkeliavome Armėniją ir Kalnų Karabachą, šiemet keliavome į Iraną ir Azerbaidžaną. Kiek lieka laiko, keliaujame po Gruziją. Labai įdomi ir patogi šalis keliauti savo automobiliu.
O nesunku keliauti Gruzijoje ir aplinkinėse Rytų šalyse su automobiliu?
Gal pirmomis dienomis kiek buvo rūpesčių, bet atrodėme kaip ambasadoriai – mūsų džipo priekyje iš abiejų šonų plaikstėsi gruziniškos ir lietuviškos vėliavėlės. Jei ir padarydavome kokių eismo klaidų, gruzinai labai nepykdavo, papypindavo, pamojuodavo ir šypsodamiesi nuvažiuodavo. Bet ti buvo tik iš pradžių, dabar ten už vairo jaučiamės geriau nei Lietuvoje. Jokio streso. Štai ir mūsų jaunesnysis sūnus Kęstutis šią vasarą Gruzijoje viešėjo ir po šalį su draugais automobiliu važinėjo. Draugai neseniai grįžo iš Gruzijos ir naudojosi mūsų ten esančia ir visuomet kelionėms paruošta mašina.
Praeitais metais Kachetijoje nusipirkome tokį nediduką XIX a. namuką, nuo kurio atsiveria nuostabiausi vaizdai. Šis namelis ne tik vaizdingoje vietoje, bet ir turi gilias istorines šaknis, priklausė vienai kunigaikščių šeimai, pasak vietinių, ten kelerius metus gyveno Fiodoras Šaliapinas. Ir, kad mus kaip savus priimtų į tą kaimą, buvo paskleista legenda, kad mano senelė gruzinė ir aš sugrįžtu prie savo šaknų. Taip buvau priimtas į tą bendruomenę, kur giminystė vaidina labai svarbų vaidmenį. Tik priartėjus prie kaimo, man iškart modavo ranka, sveikindavosi, siūlydavo užeiti, ryte atnešdavo kiaušinių, garuojančio chačapurio (tokia pica su sūriu). Tad dabar mums Gruzija tarsi namai.
Keliaujame po Iraną, Armėniją – svetimi kraštai, jaučiamės ten kaip svečiai, tereikia tik kirsti Gruzijos sieną ir, rodos, viskas sava, pažįstama ir taip ramu. Dažnas lietuvis poilsiauti važiuoja į sodybą prie ežero ar upės, o mes skrendame į Gruziją.
O labai skiriasi gruzinai, armėnai, iraniečiai?
Labai. Čia mes Baltijos tautos visi kaip vienas, o ten didžiulis skirtumas. Skiriasi armėnų ir gruzinų požiūris į svečią ir į save. Gruzinams svarbiausias – svečias, jie džiaugiasi, kai džiaugiasi svečias, o štai armėnams svarbiausi jie patys. Kitaip tariant, armėnai turi parodyti, kad jie patys vaišingiausi pasaulio žmonės. Gruzinui tu esi įdomus kaip žmogus, tave pamatęs mojuos ranka, kvies užeiti, nes jam įdomu su tavimi pabendrauti, o štai armėnui svarbiausia pavaizduoti, kad jis yra vaišingas ir tiek, tu jam nesvarbus. Iraniečiai – labai nuoširdūs, smalsūs žmonės. Pirmas jų sakinys išvydus svečią: „Kaip mes Jums dėkojame, kad užsukote į mūsų kraštą…” Kol nebuvau Irane, rodėsi, kad patys smalsiausi gruzinai, bet iraniečiai dar smalsesni. Jie prieina, teiraujasi, iš kur mes, kaip mums sekasi, kviečia užsukti į jų namus, vaišina.
Tai po Iraną tikrai nesunku keliauti?
Tikrai ne. Gal tik kiek problemų kelia kalba, nes angliškai mažai kas moka. Tenka naudotis pirštų kalba. Šiuo atžvilgiu Gruzijoje ar Armėnijoje lengviau, ten visur susikalbi rusiškai. Iraniečiai ir gruzinai kažkuo panašūs – jie moka džiaugtis gyvenimu. Keliaujant po šalį matyti, kaip žmonės pakelėse iškylauja, susibūrę į ratelius šoka, groja. Jie šypsosi, bendrauja, džiaugiasi, reiškia, jiems viskas gerai. Aš niekur nemačiau tokių draugiškų, linksmų žmonių kaip ten. Gali bemaž vidury autostrados pasistatyti virdulį ir ratu susėdę gerti arbatą. Žmonės moka atsipalaiduoti ir džiaugtis, mėgautis gyvenimu.
Gruzinų bendravimas ypatingas?
Irane draudžiama gerti alkoholį, todėl iraniečiai džiaugiasi vaizdais, arbatos puodeliu, kaljano dūmu, o štai gruzinai – turbūt vienintelė tauta, tobulai išvysčiusi užstalės meną. Vien ką reiškia tamados vaidmuo. Jis taip turi mokėti laviruoti, kad po vakaronės visi pakiltų patenkinti – pabendravę, atsiskleidę, pasivaišinę ir nenusigėrę. Jei nors vienas iš šitų dalykų neįvykdomas, reiškia, kad užstalės vedlys buvo prastas. Tamados menas labai svarbus Gruzijoje ir jo mokomasi metų metus. Jis turi būti iškalbingas, išsilavinęs, turi mokėti daug tostų. Tad mokomasi nuo mažumės.
Gruzinas pirmus tris tostus skirs Dievui, Tėvynei ir protėviams. Tikriausiai jokioje kitoje šalyje vaikai nesodinami prie stalo su suaugusiais, o Gruzijoje jau antrokėliai sėdi sykiu ir klausosi, stebi, mokosi, pratinasi prie vyno, aišku, iš pradžių silpno, skiesto su vandeniu, kad galėtų kaip didelis gruzinas išgerti per vakarą kelis litrus vyno, pabendrauti ir išeiti neramstydamas sienų. Kiekvienas gruzinas, net paprastas kaimo gyventojas turi būti pakankamai išsilavinęs, išmanyti savo istoriją, kultūrą, papročius, kad galėtų pasakyti ilgą ir gražų pamokantį tostą.
Kaip jie išgeria tiek daug vyno ir nepasigeria?
Jie geria naminį, ne pirktinį vyną. Naminis vynas gaminamas šiek tiek kitaip. Jame gausu taninų. Kitose šalyse vynas rauginamas iš vynuogių sulčių, o kachetiškas vynas – su visomis vynuogių šakelėmis ir minkštimais. Jis kiek kartokas, bet užtat su visais mineralais ir vitaminais. Kiekvienas save gerbiantis gruzinas per metus pasidaro kelias tonas vyno.
Be to, jų maistas itin subtiliai suderintas su vyno gėrimo tradicijomis – šviežias, aštrus, daug daržovių.
Kodėl gruzinai ir lietuviai taip susibičiuliavę, kodėl tautiečiai taip veržiasi į Gruziją?
Mūsų šalys panašios savo dydžiu. Lietuviai traukia į Gruziją, nes pasiilgsta betarpiško, šilto bendravimo, nuoširdžių santykių. Gruzijoje tave pakvies prie bendro stalo visai nepažįstami žmonės, kai kas nors valgo, būtinai ir tave pavaišins, nors ir nepažįsta.
Važiuodamas sustoji prie kokio namo paklausti kelio. Gruzinas tave apkabins, pakvies į vidų, pamaitins ir tik po to parodys kelią. Gruzijoje yra tokia griežta taisyklė – iš draugo pinigų šiukštu negalima imti.
Mes restorane kiekvienas užsimokame už save, o Gruzijoje už visus moka vienas – tai yra garbė. Prie šito man sunkiausia priprasti. Visą laiką jautiesi skolingas. Kol dar ši unikali šalis neperėjo į grynai vakarietišką komercinį modelį, čia ir reikia važiuoti pasimokyti gyvenimo džiaugsmo, nuoširdumo, tikros draugystės, kad viskas skaičiuojama ir vertinama ne tik pinigais.
Gruzinai vertina lietuvius ir sako, kad su jais jiems daug lengviau bendrauti ir sutarti nei su žydais, amerikiečiais, vokiečiais ar britais. Dėmesys lietuviams akivaizdus. Neįsivaizduojate, ką ten reiškia važinėti su lietuviškais numeriais, ypač per konfliktą su Rusiją tai buvo ryšku. Gruzinai tau mojuoja, signalizuoja, užeigos, restoranai vaišina nemokamai. Žodžiu, esame geriausi jų draugai.
O gruzinai labai pamaldūs?
Jie stipriai tikintys, daug labiau nei kaimynai armėnai. Daug gruzinų vienuolių, šventikų. Gruzinų maldos namai sutvarkyti, restauruoti. O štai Armėnijoje besimeldžiančių ir vienuolių labai mažai.
Jūsų mėgstamiausia sentencija?
Džiaukis gyvenimu. Padėk kitiems. Nežiūrėk televizoriaus.
Kalbino
Vytautas Nosevičius

Nuotraukos Vyto Statulevičiaus

Žurnalas “Kelionės ir pramogas” 2009 m./12