Katalonija – didingų laukinių pakrančių, kalnų, žydinčių slėnių ir įspūdingų senovę menančių paminklų kraštas, o jos sostinė Barselona – kosmopolitiškas, šiuolaikiškas ir visą parą gyvas miestas.
Modernus Barselonos veidas
Atnaujintoje Katalonijos sostinės pakrantėje stovi Roy‘aus Lichtenschteino skulptūra „Barselonos veidas”. Šio amerikiečių poparto pradininko vizijoje pakankamai tiksliai atspindėta šiuolaikinė Barselona. Be abejo, šio miesto širdis – senieji Barri Gotic ir Riberos kvartalai, bet jos veidas – tai XIX-XX amžių sandūroje čia gimęs modernizmas ir El eixample.
XIX amžiaus viduryje Barselonos gyventojų skaičius sparčiai augo ir miestui verkiant reikėjo plėstis. 1859 m. buvo priimtas Ildefonso Cerda projektas El eixample, kuriame buvo numatytas senųjų miesto sienų išgriovimas ir Barselonos sujungimas su netoliese esančiais miestais. 
Pagal šį projektą miesto gatvės išdėstytos taisyklingu tinkleliu, tačiau sankirtose kampai nukirsti taip, kad pastatai žvelgtų į sandūras ar aikštes. Šie aštuoniakampiai kvartalai nulemia architektūrinį Barselonos veidą, tačiau vargu ar miestas kasmet pritrauktų milijonus lankytojų, jei ne jo „taisyklingame veide” įspausti Katalonijos architektūros genijaus Antonijaus Gaudi darbai. Nuo 1883 metų statoma Šventosios Šeimynos bažnyčia dar nebaigta, bet jau tapo šio miesto simboliu. Ši, tarsi iš smėlio supilta bažnyčia, kartu su namais „La Pedrera” („Akmens skaldykla”), „Casa Batlo”, pastarasis primena iš vandens kylantį drakoną, bei kitais Gaudi darbais žavi ir stebina ne tik miesto svečius, bet ir jo gyventojus.
Garsiojo architekto vaizduotėje gimęs idealus gyvenamasis rajonas Gvelio parkas (Park Guell) vėliau buvo Barselonos savivaldybės perpirktas ir padovanotas miestiečiams. Parke saulės šviesoje spindi ilgiausio pasaulyje suolelio mozaika, akį traukia spalvingas drakonas, kurio miniatiūrinė kopija randa vietą dažno turisto kelioniniame krepšyje, o sargo būdelė primena pasakų šalies burtininko buveinę.
Liberali atmosfera
Dešimtys įvairiausių gyvų skulptūrų ir personažų, gėlių ir paukščių turgūs, dailininkai ir šokėjai – tai pagrindinės miesto arterijos Las Ramblas pulsas. Įmetę monetą išvysite gracingą senovinės „lėlės” nusilenkimą, „akmeninė” skulptūra paspaus ranką, Flinstonas išleis laukinį garsą, o Čarlis Čaplinas kukliai nusišypsos. Populiariausioje Barselonos vietoje gausu turistų ir ištikimų jų palydovų – kišenvagių, o vakarais – seniausios profesijos atstovių, kvaišalų prekeivių ir kitų spalvingų asmenybių.
Verta užsukti į vaisių turgų, esantį Las Ramblas viduryje, tik svarbu atkreipti dėmesį į kainas, kurios už kelių prekystalių gali skirtis dvigubai.
Pietauti verčiau Riberos kvartale, kuris išsidėstęs netoli Las Ramblas alėjos, šalia gotikinio kvartalo, nes kainos čia jau kur kas priimtinesnės. Dauguma užeigų turi specialų dienos pietų (Menu del dia) pasiūlymą, jo kaina 8-9 eurai. Nustebsite, tačiau šalyje, kurioje visus metus yra šviežių daržovių, jų beveik niekas nevalgo. Pietaujančius užsieniečius dažnai glumina su mėsos kepsniu patiekiamos dvi keptos bulvytės ir geriausiu atveju puselė pomidoro. 
Prie dienos pietų katalonai dažniausiai geria vyną ar alų, kuris įskaičiuotas į komplekso kainą. Jei pietausite dviese, vyno jums patieks visą butelį. Tradiciškai pietus užbaigia desertas, o po jo – pietų miegas. Tipiškas katalonų virtuvės desertas crema catalana – šaltas, pudingą primenantis riebus kiaušininis kremas su karamelės sluoksniu. Po sočių pietų ir svaiginančio vyno niekieno nepiktina Barselonos centre ant pieveles ar tiesiog ant asfalto gulinėjantys žmonės.
Bėdos dėl kalbos
Pirmą sykį atvažiavus į Ispaniją šokiruoja tai, kad čia sunku susikalbėsi kita nei ispanų kalba. Šioje šalyje per metus apsilanko daugiau nei 65 milijonai turistų, kurių net trečdalį sudaro Didžiosios Britanijos gyventojai. Daug turistų iš Vokietijos, Olandijos, todėl, atrodo, žmogui, norinčiam dirbti turizmo sektoriuje, tiesiog privalu mokėti anglų kalbą. Tačiau ispanai pernelyg nesivargina pasiūlyti anglišką meniu ar atsakyti į klausimą turistui suprantama kalba. Vietinių požiūris toks – atvažiavai į Ispaniją, išmok ispanų kalbą. Barselonoje, kituose didesniuose miestuose pagrindinių gatvių kavinėse darbuotojai šiek tiek pramokę angliškai. Šią kalbą moka ir viešbučių, turizmo agentūrų darbuotojai, tačiau keliaujant po mažesnius miestelius pirmas daiktas, kurį privaloma turėti, – ispanų-lietuvių, lietuvių-ispanų kalbų žodynėlis.
Tačiau visus nepatogumus atperka šiltas ispanų būdas – jų šypsenos, gestai ir nuoširdus noras padėti. Pavyzdžiui, jei sako „mira” (liet. žiūrėk), pirštu liečia akį, taigi nesunkiai supranti, kas tau rodoma, sakydami „escucha” (liet. klausyk, tariama „eskuča”) liečia ausį. Begalinis noras padėti kartais sukelia tam tikrų keblumų. Jei ispanas nežino kelio, jis to niekada nepripažins ir besišypsodamas išraiškingais gestais nurodys kryptį. 
Be minimalių ispanų kalbos žinių keblu nusipirkti net traukinio ar autobuso bilietą. Nors stotyje ant kai kurių langelių išdidžiai parašyta „We speak english” (angl. Mes kalbame angliškai), beveik visų bilietų pardavėjų anglų kalbos žinios baigiasi ties pirmu klausimu: „Do you speak english?” (angl. Ar jūs kalbate angliškai?).
Katalonijoje užrašai bankuose, prekybos centruose, kavinėse pateikiami katalonų kalba, kuri yra viena iš keturių oficialių Ispanijos kalbų, ir tik po to (ne visada) ispaniškai.
Vakarieniauti namie – nepopuliaru
Ispanai dažniausiai į klubus eina ne penktadieniais, kaip įprasta Lietuvoje, o šeštadieniais ir ne anksčiau kaip vidurnaktį. Klubai paprastai dirba iki penktos valandos ryto, bet ištuštėja jau ketvirtą. Šeštadieninis linksmybių ritualas prasideda apie devintą dešimtą vakaro, kuomet būrys draugų eina vakarieniauti į užeigą ar kieno nors namus. Vakarienė yra neįprastai soti ir trunka kelias valandas. Valgoma mėsa, žuvis, troškiniai, būtinai užgeriama vynu ar alumi. Dažnai soti vakarienė baigiama stipresnio gėrimo taurele. Čia itin populiarios žolelių trauktinės, kurios, manoma, pagreitina virškinimą. Nemažai užeigų ar restoranų taurelę trauktinės visiems vakarieniavusiems patiekia nemokamai. Beje, vietiniai arbatpinigiais nesišvaisto ir nesidrovi palikti 50 centų, nors sąskaita viršijo 50 eurų. Vyresnio amžiaus katalonai vakarieniauti namie taip pat nemėgsta – jie eina į užeigas su draugais ar šeimos nariais, o mažuose miesteliuose paprasčiausiai pasistato ant palangės televizorių, išsineša kėdes į gatvę ir su kaimynais užkandžiaudami ir aptarinėdami dienos naujienas leidžia vakarus.
„Bacardi” dulka lentynose
Ispanijoje itin didelis romo rūšių pasirinkimas, ir Lietuvoje populiariausias romas „Bacardi” yra visiškai nukonkuruotas „Caciques”, „Brugal” ar tarp jaunimo dėl kainos ir kokybės santykio populiariausio „Negrita”. Romas dažniausiai geriamas su koka kola. Beje, su ja maišomas ir vynas. Šis kokteilis vadinamas „Calimocho” ir yra itin populiarus tarp paauglių ar jaunimo. Iš tiesų pigaus, vos 60 centų kainuojančio vyno, skonį koka kola kiek pagerina.
Vyno pasirinkimas – milžiniškas, o neblogo rūšinio vyno kainos prasideda nuo dviejų eurų. Katalonai dažnai renkasi paprastą vietinį raudonąjį sausą vyną, vadinamą „tinto de la casa” (liet. raudonasis namų vynas) ar taurę alaus. Katalonijoje, kaip ir visoje Ispanijoje, alus geriamas mažomis 150-200 mililitrų stiklinėmis, puslitrinius bokalus renkasi tik užsieniečiai. Dar vienas tarp katalonų populiarus gėrimas yra kiaušininis likeris „43″ (isp. cuarenta y tres), kuris maišomas su šokoladiniu pienu, rečiau koka kola.
Šalies tradiciniu gėrimu laikoma sangrija tarp katalonų yra nepopuliari. Beje, tai nėra tiesiog saldus vynas su vaisais, dažnai į sangrijos ąsotį pilama ir po šlakelį įvairių stipresnių gėrimų, todėl kiekvienoje kavinėje jos skonis gali skirtis.
Katalonijoje, kaip ir visoje Ispanijoje, gėrimų vartojimo kultūra visai kitokia nei Lietuvoje. Čia kiekvieną dieną pietų metu vartojamas alkoholis, vakarais barai pilni įvairaus amžiaus alų ar vyną geriančių žmonių, tačiau padauginusį kataloną sutiksi retai.
Pakrantes pagadino turizmas
Katalonijos pakrantės, skalaujamos Viduržemio jūros, ilgis net 580 kilometrų: Kosta Dorada – „Auksinio smėlio” pakrantė, Kosta Maresmė ir apie 200 kilometrų besitęsianti uolėta, sunkiai prieinama pakrantė, kuri taip ir vadinama Kosta Brava („Laukinė pakrantė”).
Kosta Dorados ilgi smėlėti paplūdimiai itin populiarūs tarp turistų, todėl aplinka tradicinė – besitęsiančios viešbučių, barų linijos. Taip atrodo ir Salou kurortas, kuriame be gausybės turistų, viešbučių ir suvenyrų parduotuvių nieko daugiau nėra. Toks pat ir šalia esantis Kambrilio miestelis, tačiau jame padėtį pataiso senas uostas ir senamiesčio lopinėlis.
Kosta Bravos uolėtoje pakrantėje kiekvienas prieinamesnis kampelis taip pat paverstas turizmo zona. Loret de Maro kurortas – bene triukšmingiausias, jame daug diskotekų, paplūdimio barų, o štai Tosa de Maro miestukas vilioja senovine pilimi, unikaliu senamiesčiu. Loret de Mare savo ramybe ir grožiu stebina kiek atokiau esantis ir beveik turistų nelankomas šv. Kristinos (isp. Santa Cristina) paplūdimys.
Katalonija itin išsivysčiusi Ispanijos provincija, čia kaskart mažėja nepaliestų gamtos kampelių.
Fiestos – būtina katalonų gyvenimo dalis
Apie linksmą ispanų gyvenimo būdą sklando legendos. Išties vos per porą dienų pajunti, kad žmonės kur kas labiau atsipalaidavę, mažiau galvoja apie problemas, o dažniau apie pramogas ir šventes.
Katalonijoje triukšmingai švenčiamos ir Joninės – ši diena skelbia oficialią vasaros pradžią. Birželio 23 dienos vakare daugybė žmonių susirenka į paplūdimius, atsineša gėrimų ir užkandos, degina laužus, leidžia fejerverkus ir švenčia iki aušros. O birželio 24 dieną prasideda kitas malonus įvykis – vasaros prekių išpardavimas. Šią dieną didieji prekybos centrai yra šturmuojami, nes nuolaidos tikrai didelės ir taikomos ne daliai, o kone visoms prekėms.
Katalonijos tradicinis šokis sardana šokamas miesto aikštėse švenčių dienomis, o kadangi pastarųjų netrūksta, yra didelė tikimybė pasimokyti šio iš pažiūros nesudėtingo šokio. Šokėjai susikaupę skaičiuoja žingsnelius, jiems groja 11 žmonių orkestras. Beje, visoje Katalonijoje šiam šokiui yra pastatyta daug paminklų.
Itin įspūdingas reginys – žmonių piramidės. Katalonijos miesteliuose įvairiomis progomis susirinkusi skirtingo amžiaus vyrų komanda demonstruoja savo meistriškumą statydama kuo didesnius bokštus. Pirmą aukštą sudaro dešimtys tvirto sudėjimo stiprių vyrų, jiems ant pečių lipa kiti kiek lengvesni. Kuo aukštesnis aukštas, tuo mažiau jame vyrų ir tuo jie lieknesni. Įspūdingo 6-8 aukštų bokšto viršūnę vainikuoja drąsus kokių 6 metų berniukas. Castellers (taip vadinamos šios žmonių piramidės) festivaliais ypač garsėja Taragona.
Ispanija itin daugialypė šalis. Jos provincijos skiriasi ne tik atskirais papročiais ar gamta, nevienodi čia žmonės ir išvaizda, būdu. Katalonai yra vieni santūresnių Ispanijos gyventojų, kiek panašūs į lietuvius. Jie bendrauja mandagiai ir maloniai, bet artimiau susipažinti ar tapti draugu neskuba. Ir tik ilgai ir nuoširdžiai pabendravęs gali įgyti bičiulį visam gyvenimui.
Naudinga informacija:
1. www.renfe.es puslapyje pateikiami traukinių grafikai ir bilietų kainos. Liepos-rugsėjo mėnesiais turistų srautas milžiniškas, todėl verta pasirūpinti traukinio bilietais bent jau prieš porą dienų. Bilietus galima įsigyti ir internetu.
2. Lankytini objektai turi įvairias nuolaidų sistemas, todėl keletą eurų sutaupysite turėdami studento, pensininko pažymėjimus arba sužinoję nemokamą lankymo dieną ar valandą. Kai kur neįgaliesiems taip pat taikomos nuolaidos.
3. Dauguma miestų ir miestelių turi oficialius internetinius puslapius, kuriuose informacija pateikiama ir anglų kalbomis. Čia galite sužinoti apie artimiausias šventes.
4. Katalonijoje verta aplankyti ir šiuos miestus: Tortosą, Gironą, Taragoną.
Aurelija Bruzdeilinaitė iš Katalonijos
Nuotr. autorės
Šis straipsnis yra paskelbtas žurnale Kelionės ir pramogos” 2008 7
