Vytautas Nosevičius
Kotrynos Šešelgytės nuotraukos
Kotryna Šešelgytė Tekančios Saulės šalimi pradėjo domėtis dar mokydamasi mokykloje. Sudomino paslaptinga, harmoninga kultūra, bent jau taip jai tuomet atrodė. Pirmą kartą į Japoniją išvyko tik pabaigusi universitetą. „Tąsyk labai daug patirties įgijau, tačiau Japonija – brangi šalis, nedirbant ir nesimokant labai sudėtinga gauti vizą (be vizos galima būti tik iki trijų mėnesių, todėl teko grįžti į Lietuvą. Tačiau savo tikslo vėl išvykti neatsisakiau. Vis sukau galvą, kaip ten vėl nuvažiavus. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, Teatrologijos magistro studijas ir antrais metais mano svajonė išsipildė – aš vėl atsidūriau japonų žemėje. Gaunu JASSO stipendiją (skirta studijoms Japonijoje), išgyventi visai įmanoma“, – sako vertėja, menininkė, aktyvi visuomenininkė vilnietė K. Šešelgytė. Puiki tapytoja, raitųjų skautų narė, jauna, energinga, veikli mergina vieniems metams pagal studentų mainų programą išvyko studijuoti japonų kalbos į Osaką. K. Šešelgytė 2011 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė vitražo specialybės bakalauro studijas. Tais pačiais metais išvyko į Japoniją, kur mokėsi kalbos ir keliavo, paskui dirbo Taivane, Norvegijoje, galiausiai grįžo į Lietuvą. Kotryna yra surengusi ne vieną parodą Lietuvoje bei užsienyje. Tai jos antroji kelionė į „drebančių salų“ šalį.
Kodėl į Japoniją atvykote antrą kartą?
Japonijoje atsidūriau studijuodama. Studijavau Vytauto Didžiojo universitete, buvau atrinkta ir turėjau galimybę išvykti į Tekančios Saulės šalį… Pirmą kartą Japonijoje svečiavausi prieš trejus metus, keletą mėnesių keliavau, mokiausi japonų kalbos mokykloje (Kokusai Gakoin mokykloje Osakoje) ir buvau savanore Ooharos kaime ir Ishinomaki. Pastarojoje vietoje savanoriai tvarkė aplinką po 2011 m. rytinę Japonijos dalį nusiaubusio cunamio.
Būdama Japonijoje pirmą kartą pasižadėjau, kad į Japoniją tikrai grįšiu. Šiuo metu esu Osakoje, čia planuoju praleisti artimiausius mėnesius, mokysiuosi Kansai Gaidai universitete pagal Azijos studijų programą (japonų kalba, kultūra, istorija, verslas, menas ir kt. paskaitos). Pasirinkau mokytis keramikos, labai nekantrauju, atrodo labai įdomu.
Kokia buvo pirmoji savaitė svečioje šalyje?
Pirmoji mano savaitė buvo tikrai įtempta: tik atvykusi prieš porą mėnesių, važiavau naktiniu autobusu. Atrodo, japonai perdėtai visko bijo: traukiniuose yra vagonai, skirti tik moterims, kad piko metu koks vyras neprisiliestų. Autobusas, kuriuo važiavau, irgi buvo skirtas tik moterims. Japonai mėgsta visokius mielus daikčiukus ir patogumus: autobuse grojo lopšinę, sėdynės viena nuo kitos atskirtos užuolaidėlėmis, kiekvienai keleivei paruoštos šlepetės, pagalvėlės, užklotėliai. Osakoje pasitiko kolegos draugė. Ji šiek tiek pagelbėjo pirmą dieną. Žinant traukinių ir autobusų sistemą, keliauti tikrai labai paprasta, bet iš pradžių painu. Daug kur užrašai tik japoniški, vietose, kuriose lankosi turistai, yra ir angliškų užrašų, todėl japonų kalbos pagrindai tikrai praverčia… Tarkim, šiek tiek paklydus geriau kelio klausti vyro, mat moterys dažnai taip susijaudina ir nori padėt, kad ir nežinodamos kelio tave kažkur nukreips, kartais ir klaidingai.
Universitete buvo be galo daug popierizmo: registracija bendrabutyje, registracija čia, ten, dar kažkur, imigracijos procedūros, japoniška banko sąskaita, telefonas. Japonai viską be galo kruopščiai paaiškina, kad neliktų jokių klausimų. Tarkim, kaip atsidaryti sąskaitą pakartojo gal kokį 15 kartų.
Visokių įvadinių orientacinių paskaitų turėjau: health in Japan (sveikata Japonijoje), sexual health in Japan (lytinė sveikata Japonijoje) (!?), visokios paskaitėlės, skirtos moterims atskirai, kad mažiau kultūrinio šoko būtų…
Studentų universitete daug ir iš įvairiausių šalių. Dauguma jų – amerikiečiai (t. y. iš 380 studentų – 280), tikrai nemažai… Bet kai pasiskirstėme po klases, mažiau jaučiasi, japonams mokslo metai prasidėjo vėliau, o kai jie sugužėjo, mes ištirpome, nes universitete japonų keliskart daugiau. Japonų studentai labai nori bendrauti angliškai, bet jiems sunkiai sekasi. Jie kala gramatiką, o praktikuotis vargiai yra kur, todėl dažnai labai sunku suprasti, ką jie angliškai kalba.
Įsimylėjote Japoniją?
Taip, be abejo. Iš tiesų, pagyvenus čia, abejingų nelieka, nors nuomonės labai skirtingos. Turiu keletą pažįstamų, kurie nenori nieko ir girdėti apie šią šalį. Kultūra tikrai skiriasi nuo europietiškos. Kadangi šalis buvo užsidariusi ilgą laiką, šalies tradicijos yra labai savitos. Tačiau ir šiuolaikinė kultūra gerokai skiriasi.
Vakarais gatvės tiesiog klega, triukšmas sklinda iš tradicinių barų (izakaya). Atrodo, kad tada visi užsideda (o gal nusiima?) kaukes. Dieninė ir naktinė Japonija skiriasi. Tai savotiškai žavi. O maistas šalyje be galo skanus (ypač tiems, kas mėgsta žuvų patiekalus bei jūrų gėrybes). Japonai mėgsta pabrėžti skonio tikrumą, neužgožti jo įvairiausiais prieskoniais (pagrindiniai prieskoniai – sojų padažas, japoniškas vynas mirin, žuvų milteliai dashi bei cukrus). Įdomu, kaip jie derina saldų ir sūrų skonius, ne visiems tai priimtina. Ką jau kalbėti apie maisto pateikimą – svarbus ne tik skonis, bet ir kaip tai atrodo – iš jo daromos gražios kompozicijos lėkštėje. Preciziškumas, subtilumas.
Japonija – mielų dalykėlių šalis. Labai keista, kaip net suaugę žmonės mėgsta mielus dalykėlius. Dažnai galima pamatyti močiutę, tarkim, su „Hello Kitty“ kojinėmis arba vyrą, pasikabinusį ant telefono mielų žaisliukų.
Kas stebina Japonijoje?
Japonija – patogumų šalis. Japonai gyvena labai susispaudę, bet patogiai. Pavyzdžiui, gėrimų (ir ne tik) automatai stovi visur, kartais net pačiose netikėčiausiose vietose, netgi laukuose… Iš tų automatų galima nusipirkti ne tik karštų ar šaltų gėrimų, bet ir ledų, užkandžių, „Ramen“ makaronų, ledų, cigarečių.
Moterys Japonijoje nesidrovi eiti į viešąsias vonias, tačiau tualete drovisi, jei kas nors išgirs… Todėl tualetuose būna mygtukai, kuriuos nuspaudus pasigirs čiurlenančio vandens garsas. Tai atėjo iš XVII–XIX a., kai princesė nueidavo į tualetą, tarnai, stovintys už durų, pildavo vandenį iš ąsočio. Todėl dabartiniuose tualetuose mygtukas, kurį nuspaudus pasigirs garsas, ir vadinasi „Garso princese“ (Otohime). Bet tuo tualetų išmonė neužsibaigia: kai kuriuose tualetuose groja muzika, purškia įvairių srovių fontanėliai, yra automatiniai dangčiai, klozetas automatiškai nusivalo ir pan.
Kuo įdomūs japonai?
Japonai, palyginti su kitais azijiečiais, yra tylesni ir mandagesni. Vakarais parduotuvėse ir baruose tikrai triukšminga. Įėjusius į parduotuvę garsiai pasveikina pardavėjas ar padavėjas, nuveda prie staliuko ir pasodina.
Japonai labai labai mandagūs. Visi visad linksi, nors į akis nežiūri. Tarkim, sutinki gatvėje močiutę, minančią dviratį, pažiūri jai į akis, ji linkteli ir greit nusuka akis. Niekada nežinai, ką japonai iš tiesų galvoja. Su jais susidraugauti reikia laiko. Išorė – tarsi kaukė, mandagumo kaukė, po kuria slypi nežinia. Kažkas yra sakęs, kad japonai primena lietuvius. Su tuo galėčiau sutikti: lietuviai irgi iš pradžių gana uždari žmonės, atsiveria tik vėliau, pabendravę, jau pajutę tarpusavio ryšį.
Ko mes galėtume pasimokyti iš japonų?
Lietuviai iš japonų galėtų pasimokyti gerų manierų, sąžiningumo ir švaros. Mandagumas reiškiasi visur, tiek oficialioje, tiek neformalioje aplinkoje. Stotelėse nesibrauna, visi tvarkingai stovi ir laukia eilutėje, tas pats ir parduotuvėje ar kur kitur.
Sąžiningumas neįtikėtinas. Jei pamesi piniginę, labai tikėtina, kad atgausi ją su visu turiniu. Japonai labai saugosi, pavyzdžiui, universitete merginoms buvo skaitomos paskaitos, kaip apsisaugoti nuo pavojingų vyrukų. Iš tikrųjų čia daug kartų saugiau nei Europoje. Vakarais visiškai nebaisu eiti net ir neapšviestomis gatvėmis.
Japonijoje nėra šiukšlių dėžių! Gatvėje suvalgius ledų porciją ar užkandėlę, reiks šiukšlę tiesiog įsidėti į kišenę ir parsinešti namo… Bet šiukšlių gatvėse nesimėto. Gatvės kruopščiai iššluotos, sutvarkytos.
Japonai labai kruopštūs. Jie nepaliks pusiau atlikto darbo, jei ką aiškina, tai būtinai iki galo, jei ką daro, tai nors ir labai labai labai lėtai, bet kokybiškai.
O japonai iš lietuvių galėtų pasimokyti nuoširdumo, ypač atvirumo.
Sklinda legendos apie japonų ilgaamžiškumą…
Japonai valgo daug žuvų, ryžių, geria žaliąją arbatą. Tačiau jie mėgsta ir pasisvaiginti alkoholiu – tai yra jų kultūros dalis. Vakarus dažnai leidžia baruose. Kavinėse, restoranuose nėra labai brangu, todėl gana populiaru ten valgyti.
Žmonės leidžia laisvalaikį įvairiai: jaunimas mokykloje labai daug sportuoja, populiarus beisbolas ir tenisas.
Automobilių daug, bet miestuose žmonės važinėja traukiniais, nes jų sistema labai išplėtota ir patogi – traukiniais važiuojama labai greit. Yra labai daug privačių ir valstybinių traukinių kompanijų. Dviračiais važiuoja irgi nemažai žmonių, dėl patogumo taip pat, jei toli nereikia, o ir gerokai pigiau. Aš irgi nusipirkau dviratį, atrodo neblogai, nors panaudotas, o mokėjau tik 100 Lt. Užtat reikėjo dviratį registruoti net tris kartus: parduotuvėje (kas tu toks, iš kur, ką veiksi), bendrabutyje ir universitete. Jei policija pagauna neregistruotą dviratininką, dviratis konfiskuojamas ir mokama bauda…
Ar tikrai japonai labai daug dirba?
Taip, japonai dirba be galo daug. Čia studijuoti yra viena, o dirbti – visai kas kita… Daug sunkiau, ypač vakariečiams, kurie nėra įpratę prie „privalomų“ viršvalandžių. Daugumoje darboviečių darbuotojas turi pasilikti bent valandą viršvalandžių. Gyvenau šeimoje, kurios vyras į darbą išeidavo 5 valandą ryto, nes iki darbo pusvalandis kelio dviračiu ir pusantros valandos – traukiniu, o grįždavo vakare kokią 10 valandą. Beveik visada traukinyje pamatysi miegančių japonų. Jie moka miegoti netgi stovėdami! Atsipalaiduoja po darbo jie vakarais baruose. O savaitgaliais namuose ilsisi.
Kitas gandas – esą kiekvienas japonas turi ir meilužę…
Dažnas vyras turi meilužę ir beveik visos žmonos apie jas žino. Tačiau žmonos ištikimesnės. Moterys visuomet būdavo namų šeimininkės, o vyrai išeidavo ir galėdavo sau daugiau leisti. Japonijoje populiarūs vadinamieji meilės viešbučiai, kuriuose galima išsinuomoti kambarį valandai, dviem, nakčiai. Jaunimas laisvas meilės reikaluose, todėl plinta lytinės ligos.
Specialiuose didžiųjų miestų rajonuose turtingi japonai gali užsisakyti geišą vakarui. Ji bus smagi pašnekovė ir kompanionė iki vakaro galo. Yra ir kitokių pasilinksminimo vietų. Šiuo klausimu Japonija tikrai išradinga.
Ko labiausiai pasiilgstate būdama Japonijoje?
Sunku būti padalytam tarp dviejų kraštų. Man Japonija – kaip antra gimtinė… Pasiilgstu juodos duonos. Bandžiau jos išsikepti pati (vargais negalais pavyko rasti ruginių miltų, o raugo šeima atsiuntė iš Lietuvos). Visai neblogai, nors vis tiek ne tokia kaip namie… Beje, Japonijoje paprastai namuose nebūna orkaičių, mat maistas ruošiamas tik ant viryklės. Dar pasigendu varškės sūrio, nes Japonijoje pieno produktai nelabai skanūs… Ryžiai pabodo, bet vis dar skanūs. Dabar juos valgau kartą ar du per savaitę.
Lietuvoje labai platu. Japonijos kalnuose žalumos tikrai netrūksta, bet tokių erdvių kaip Lietuvoje nepamatysi. Buvau universiteto žirgyne, mat Lietuvoje jodinėju. Erdvės arkliams trūksta, jie sukimšti į mažus gardelius.
Esu šeimos žmogus. Man svarbu susikurti mažą, bet jaukų šiltų žmonių ratą, kuriame jaustumeisi saugus, laukiamas, tada jausiesi kaip namie, nors ir už tūkstančių kilometrų.
Japonai – tikintys?
Japonija, galima sakyti, religingas kraštas. Svarbiausios religijos yra budizmas ir šintoizmas. Tačiau japonai gali priklausyti abiem religijoms, jos neprieštarauja viena kitai.
Nors yra ir kitų religijų – induizmo, islamo, krikščionybės – atstovų. Radau katalikų bažnyčią netoli universiteto, jos kunigas europietis.
Religiją labiau išpažįsta vyresnioji karta. Vyresni žmonės dažniau eina į šventyklas. Vieno draugo močiutė (kuriai daugiau kaip 80 metų!) kas rytą mina dviračiu į šventyklėlę padėkoti dievams…
Kiekvieną rytą per langą girdžiu, kaip kaimynė močiutė meldžiasi – suskambina varpeliu prie altorėlio… Dažnai tokie altorėliai paskiriami mirusiems šeimos nariams ir protėviams.
Japonai mėgsta savąją kultūrą pamaišyti su vakarietiškąja. Dažnai vakarietiška kultūra jiems yra įdomus, egzotiškas dalykas, pavyzdžiui, šv. Kalėdos čia yra įsimylėjėlių diena (kaip šv. Valentino diena). Užtat Naujieji Metai japonams svarbūs – bene didžiausia metų šventė, gatvės išpuošiamos, namai irgi, susirenka šeima, vakarieniaujama kartu, paryčiais visi eina į šventyklą sutikti pirmos Naujų metų dienos…
Kaip japonai leidžia laisvalaikį?
Dirbantys žmonės darbo dienomis tiek daug dirba, kad savaitgaliais tiesiog nori ilsėtis ir nieko neveikti. Žinoma, būna išimčių, gana populiaru yra apsipirkinėti, susitikti su draugais, pietauti ir vakarieniauti kartu, eiti į kino teatrą…
Kaip japonai rūpinasi ekologija, pasaulio išlikimu?
Iš vienos pusės, taip, šiukšlių rūšiavimas labai svarbus čia. Reikia rūšiuoti plastiką, skardines, stiklą, degančias šiukšles, nuo plastikinių butelių reikia nulupti net etiketes ir nusukti kamščius.
Tačiau iš kitos pusės jaučiasi be galo didelis vartotojiškumas. Japonai netgi turi sąvoką „panaudok ir išmesk“, pavyzdžiui, parduodami skėčiai po 200 jenų (apie 5 Lt), juos žmonės nusiperka tik tada, kai užklumpa netikėtas lietus, o jie nenori sušlapti, tačiau nustojus lyti tuos skėčius išmeta. Tas pats ir su šlepetėmis bei kitais smulkiais vienkartiniais daikčiukais.
Kokių nuotykių patyrėte Japonijoje ?
Kai pirmą kartą buvau, nelabai daug hieroglifų mokėjau, todėl vieną kartą mokyklos išmaniajame tualete nežinojau, kurį mygtuką spausti, ir nuspaudžiau aliarmo mygtuką. Visame pastate pradėjo kaukti signalizacija, dabar prisiminus juokas ima, o tada buvo šiek tiek nepatogu… Ne kartą buvau paklydusi stotyje, gatvėje. Kas savaitgalį kažką veikiam smagaus. Dabar ruduo, o šis sezonas Japonijoje ypatingas dėl spalvų, yra daugybė renginių, skirtų rudens grožiui išreikšti. Lapkritis – gražiausias mėnuo, visi plaukia į gamtą žiūrėti nuostabaus klevų raudonio. Labai laukiu! Tačiau rudenį Japonijoje siaučia taifūnai, nes vasarą karšta. Buvo vienas kaip tik per mano gimtadienį, tai net paskaitos buvo atšauktos…
Mokotės japonų kalbos?
Japonų kalboje tarinys visuomet eina sakinio gale. Pradžioje painu, reikia laiko ir kantrybės, taip pat su hieroglifais. Lietuvoje ar kitoje Vakarų šalyje matai žodį, perskaitai, jei nežinai, pažiūri žodyne ir aišku. O hieroglifai tariami dvejopai: kiniškai (on’yomi) ir japoniškai (kun’yomi). Hieroglifas priklausomai nuo konteksto gali turėti visai kitą reikšmę. Hieroglifai į Japoniją atkeliavo kartu su budizmu iš Kinijos, laikui bėgant buvo pritaikyti čia.
Japonų kalba skirstoma pagal mandagumo lygius: teineigo (mandagi kalba), sonkeigo (pagarbi kalba), kenjogo (kukli kalba). Žemesnio rango žmogus privalo kalbėti pagarbiąja kalba, kreipdamasis į aukštesnio rango kalbantįjį, o šis gali vartoti paprastesnę.
Kalba labai įdomi, man patinka jos mokytis. Manau, lietuviams nelabai sudėtinga kalbėti, nes garsas, tarimas šiek tiek panašus.
Kaip tradiciškai prasideda ir baigiasi japono diena?
Rytai prasideda pusryčiais ir ir lėkimu į darbą. Vakarai baigiasi Ofuro vonia. Kas vakarą jie maudosi vonioje. Pirma – šeimos galva, tada vaikai ir galiausiai žmona. Tačiau, kitaip nei Europoje, prieš lendant į vonią, reikia nusiprausti po dušu, o tada jau mėgautis karšta, atpalaiduojančia ramybe. Viešosios vonios Onsen irgi populiarios, tiesa, čia reikės nusirengti ir maudytis nuogiems. Užsieniečiai dažnai kuklinasi eiti į jas, o japonams – įprasta. Japonijoje daug karštųjų versmių, todėl Onsen dažnai būna po atviru dangumi.
Ar japonai žino, kur yra Lietuva?
Dažnai tik palinksi iš mandagumo: „Aaa, Ritoania“ (taip japoniškai Lietuva). Kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, reikia paaiškinti, kad Lietuva yra Rytų Europoje, prie kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos. Tada daug kas nustemba, bet džiaugiasi susipažinęs su mažos egzotiškos šalies gyventoju.
Kaip jus pačią keičia buvimas Japonijoje?
Atvykau tobulinti savo kalbos įgūdžių ir gilinti žinias apie Japonijos kultūrą. Manau, kad būdamas vienoje aplinkoje nejučiomis supanašėji su supančiais žmonėmis – perimi jų manieras. Kas žino, gal grįšiu visai susiaurėjusiomis akimis! (šypsosi).
Straipsnis publikuotas 2014 m. lapkričio “Kelionės ir pramogos” žurnalo numeryje (Nr.162)