Įsimylėjėlių diena Turkijoje

Taip jau atsitiko, kad Įsimylėjėlių dienai esu pakviesta į Turkiją. Kelionė ir viešbutis nuperkami, tik keliauk. Nuo vyro kažkaip išsisuksiu, nes jis niekada šitos dienos nešvenčia ir apskritai tik per gimtadienį nuperka kokią gėlytę. Kai sulaukiau keturiasdešimtmečio, nusprendžiau keisti gyvenimo būdą ir labai džiaugiuosi, kad drąsiai ir ryžtingai apsisprendžiau. Per šiuos kelerius metus tiek šalių pamačiau ir tiek visko patyriau, kad galėčiau knygą parašyti. Prie mano apsisprendimo gerokai prisidėjo ir žurnalas„Kelionės ir pramogos”, kurį visą laiką skaičiau. Ypač patinka dienoraščiai. Kai kur skaitydavau tarp eilučių tai, ką autorius nutylėjo. Gal ne tie jo tikslai. Antra vertus, ne kiekvienas išdrįsta atvirauti apie tai, kas kartais džiugina kelionėje ir verčia gyvenimą aukštyn kojom, suteikdamas jam daug spalvų.
Pirmąkart išvykau autobusu į Italiją. Su jauduliu širdyje, viena, bet pasiruošusi gyvenimo iššūkiams. Jau beveik užauginau du vaikus. Dukrai jau aštuoniolika, dar keleri metai ir sūnus bus pilnametis. Mama buvau ir kol kas esu ne tik vaikams, bet ir vyrui. Jis kitokios ir neįsivaizduoja. Valgio gaminimas, skalbimas, lyginimas ir negana to, dar ir pinigų uždirbimas. O atsidėkodamas kad bent kada komplimentą ar malonų žodelį pasakytų. Atrodo, gyvenime nieko daugiau moteriai ir nereikia. Tik darbas – namai, darbas – namai. Dar kartais kokia giminių ar draugų šventė, kur išgeriama, pavalgoma ir tuo viskas baigiasi… O, pasirodo, kitur yra kitaip ir požiūris į moterį kitoks.
Tai ypač ryšku Turkijoje. Savo mylimojo paklausiau, gal juos mokykloje moko bendravimo su moterimis etiketo, jis tik nusišypsojo, sako, mūsų kraujyje tas etiketas yra. Tik išlipusi iš lėktuvo supratau, kokie tie turkai, visai kitokie nei europiečiai. Jie žvelgė į mane, aš į juos atviromis akimis, kaip buvau įpratusi, ir tada jau laikykis, ima tave už rankos ir vedasi. Tu mano karalienė, tu princesė, tu pati gražiausia. Jei turkui pasakei, ne, jis niekada nenaudos prievartos, gerai, kitą kartą, jis pasiruošęs laukti amžinai. Pavargau nuo dėmesio, kol pasiekiau savo viešbutį, o po to kambarį. Diena buvo sunki. Vien komplimentai, pagarba, dėmesys. Kitą kartą ėjau nesidairydama, akimis neatsakydama nė į vieną žvilgsnį, supratau, kad jei pažvelgei į juos, tai jau tarsi ir sutikai.
Pagaliau atvyko mano draugas turkas iš kito miesto. Jis, kaip ir aš, turi šeimą, tris vaikus, bet jam jau viskas pabodę ir norisi impulso, naujų įspūdžių ir nuotykių. Nuvykome į prabangų jo užsakytą viešbutį kelioms paroms, kaip ir buvome susitarę. Iš pradžių jaudinausi. Internetinė pažintis, ar neapgaus. Tačiau pasirodė, kad tai rimtas, einantis solidžias pareigas žmogus, už mane gerokai vyresnis, tačiau atrodantis labai jaunatviškai ir sveikai. Valgo tik vištieną, daug daržovių, ypač žalių: petražolių, salotų, krapų. Pomidorų jis nevalgo, sako, kad jie sintetiniai. Alkoholio nei lašo, niekaip nepavyko įkalbėti paragauti. Nuo pirmos dienos apipylė daugybe dovanų. Pastebėjo, kad aš mėgstu auksą, auksinės grandinėlės, žiedai, auskarai, keletas drabužių, tokių, kurie man kaip tik prie širdies. Pasakysite, nupirko moterėlę. O kuriai nemalonu sulaukti dėmesio ar dovanų iš vyro, kai iš saviškio nieko nesu gavusi.
Tos dienos prabėgo kaip sapnas. Išdykavome, krykštavome kaip vaikai paplūdimyje, žaidėme meilės žaidimus, mėgavomės vienas kitu. Paskutinės nakties pusę praverkiau, kad galėčiau išsiskirti be ašarų. Grįžau ir šypsojausi, kelis mėnesius tarsi skraidžiau, nejaučiau žemės. Jis kiekvieną dieną man siunčia meilės spindulėlius internetu ir laukia, kada vėl atvyksiu. Ta diena bus vasario 14-oji.
Galite smerkti mane, bet apie meilę svajoja kiekvienas. Sakysite, mylėk savo vyrą. Mylėjau, bet kelmą pabosta mylėti. Aš jau jam ne kartą sakiau, kad nemyliu ir nenoriu reikalų turėti, o jis mano, kad juokauju. Aš manau, jei jis labai pasikeistų, taptų žaismingas, toks pat įdomus, kaip kiti, šeima būtų išsaugota, o kol kas man sunku su juo, ypač po galantiškojo turko.
Aš manau, kad meilės nuotykių kelionėse patiria ne viena moteris ir neretai dėl jų ir važiuoja vienos, ypač tos, kurios nelaimingos savo šeimoje. Būtų smagu, jei pasidalintų šia tema ir kiti keliautojai. Vyrai taip pat. Juk mes visi siekiame meilės ir laimės, gyvenimo tikslas – ne tik vaikus užauginti ir vienoje lovoje gulėti, bet ir būti laimingiems. Kodėl mūsų vyrai tokie slunkiai, o turkai tokie žaismingi? Aš esu aistringa ir žaisminga moteris, bet vyrui tas nerūpi, jam atrodo, kad viskas amžinai, juk žmona tampa tokia pat sava ir artima, kaip ir mama…
Jurgita iš Kauno

Nuotraukos Jurgitos