Prisirišimai, kančia ir Meilė
Pradėdamas šį laišką primenu, kad esu iš Lietuvos, zen vienuolis Bo Haeng, šiuo metu apsistojęs P. Korėjos vienuolynuose. Iš ten, nugvelbdamas šiek tiek laiko bei norėdamas pasidalyti savo mintimis su skaitytoju, rašau laiškus, nes geriau išsisakyti pačiam nei laukti kol apie tave pasakys kiti. Šį sykį ketinu padiskutuoti apie Meilę.
Viskas dzin
Dažnas mano, kad dzen pasekėjai yra užsidarę nuo pasaulio žmonės, savo malonumui sėdintys aukštai kalnuose arba tūnantys celėse. Ir ten medituoja sau palaimingais veidais, tarsi būtu kažko prisirūkę. Visiškai jiems neįdomus paprastų žmonių gyvenimas, rūpesčiai. Jie tartum iš kito pasaulio. Gal ir Dzin, liaudyje suprantama “Man vis vien” kilo iš žodelio „Dzen”, kuris lietuvių kalboje apibūdina šią meditacijos rūšį. Tačiau jis kilęs iš sanskritiško „Dhjana” („meditacija”), ir kai mokymas pateko į Kiniją, vietiniams sunku buvo ištarti ir tapo „čan” ,o japonai dėl savo kietos artikuliacijos, tai pavadino „zen”, nes „čan” jiems tarti taipogi buvo keblu. 
Na, o mes vartojame „dzen”, kaip nustatyta lietuvių kalbos specialistu, nes perėmėme iš klaidingo japoniško varianto. Kaip ir visur, taip ir čia, japonai pasirodė labai aktyviai ir patys pirmieji paskleidė šį mokymą po pasaulį. Korėjoje „dzen” (verčiame pavadinimą, o ne tam tikra sąvoką) yra vadinama „Son” meditacija. Šiuo metu nesu labai linkęs gilintis į tai, tik tas Dzin (rodos yra tokia TV laida) reiškia nihilistinį požiūrį. Aišku, tai yra truputi kitaip. Tad apie meilę.
Kintanti meilė
Mes suvokiame meilę kaip tam tikra jausmą gamtai, šaliai, žmonėms, artimiems. Yra įvairių rūšių meilės sąvokų. Ir kiekvienas jas savaip supranta. Bet čia poetų darbas rašyti apie tai. Taigi meilė, tai emocija, kuri gali keistis kiekviena diena. Ir kuomet sakome – meilė tai kančia, kai kas gali pasakyti, kad tai nėra tiesa. Tačiau erdvėje bei laike viskas keičiasi. Mylimo netektis – kančia, ar tai būtu žmogus, ar mylima knyga. Kiek buvome prie to prisirišę tiek ir kenčiame. Sakoma, nuo meiles iki neapykantos vienas žingsnis. Arba, kai jaunieji karštai myli vienas kita pirmais vedybų mėnesiais, po dviejų metu ta meilė toli gražu ne tokia kaip rodės iš pradžių. Bet tai normalu ir žmogiška. Kitaip žmogus gyventi negali ir net to nereikia.
Kamuojantys prisirišimai
Amerikoje sutikau oro uoste labai aršų kitos religijos, mąstymo žmogų, kuris iš syk mane nužvelgė su tokia neapykanta … Gerai, kad mane supo žmonės. Vienu du? Nežinau, tikriausiai jau nerašyčiau šių eilučių. Bet jau stovint eilėje, po muitines patikrinimo jo lagaminas buvo labai nepatvarus ir kuomet jis dėjosi daiktus atgal, nes turinį reikia išimti parodyti, jam jau benešant lagaminas neišlaikė ir visas turinys pabiro ant grindų. Tai tikrai nemalonu. Kaip tik turėjau atsarginį, stiprų nailoninį krepšį. Pasiūliau jam ir padėjau surinkti daiktus. Išsikalbėjome. Viso skrydžio metu tiek jis tiek aš labiau linkę buvome pasivaikščioti nei sėdėti, ir kalbėjomės apie daug ką. Ta neapykanta, kuri buvo, nes ir jis tai pripažino, buvo jo mąstymas apie kitos religijos žmogų, išankstinė nuostata, kurios jis pakeisti negalėjo. Ir nenorėjo. Pokalbio metu, jam išvardijau jo mokytojus, kuriuos buvau sutikęs Niujorko konferencijoje. Tuomet skridau iš Tarptautinės konferencijos JAV, vykusios Niujorke, kur susitiko šio miesto visų religijų lyderiai. Priimtos buvo bendros rezoliucijos. 
Ir visa tai vyko Jo Šventykloje. Jis net atsiprašė manęs. Ir mes prakalbome apie meilę žmonijai, kuri beveik neįmanoma jei kam nors priklausai. Jis sutiko su tuo, tačiau niekaip neįsivaizdavo kaip jis galėtų gelbėti bėdai nutikus nemėgiamos šalies piliečius. Specialiai nerašau konkrečių pavadinimų, nes man tai nėra priimtina. Tarkim, mama išgirdusi žinią, jog Vilniuje, Gedimino prospekte, automobilis partrenkė ir sužalojo penkiametį vaiką. Jos vaikas, penkių metų! Ji bėga, ieško ir galiausiai randa savo sūnų žaidžiantį kieme, ir šaukia: “Kaip gerai, kaip gerai”! Gerai, kas? Kad mašina partrenkė kažką kitą, o ne mano vaiką?
Atmeski tai !
Ir taip pat šeimos, kurios tik pradeda rūpintis savo šeimos gerove, kaupti, kad tik geriau, daugiau už kitus… Ir gyvena darniai, “su meile”. Tai ne šeima, o suokalbis pasakytų, bet koks pašalietis. Ir tokios šeimos ilgai kartu neišbūna. Nes jų santykiai paremti ta egoistine meile, taip vadinama mažąja meile, kurioje telpa tik tiek ką gali pačiupinėti, paglostyti, pamatyti, paragauti. Ko nematai, negirdi, nežinai, manęs tai neliečia. Štai čia ir užsidaro ratas iš kurio išbristi net neįmanoma pragyvenus visą gyvenimą ar perskaičius aibę knygučių. Tai GYVENIMO MUILO OPERA kaip apibūdintų mano vienas bičiulis aktorius. Tad ar yra kažkas didingiau, kažkas tokio, apie ką gal būt Gandis rašė ar Dalai Lama kalbėjo. Kiti tai sako Dieviška meilė, Atjauta.
Sutikau žmonių, kurie tą meilę, užuojautą turi iš prigimties. Tačiau ką daryti tiems, kurie net supratimo apie tai neturi? Tad norint, vadovaujantis zen meditacijai, pasiekti tą dvasinį lygmenį reikia pirma viską atmesti. Norint, kad tau įpiltų arbatos atsinešk tuščią stiklinę. Tai reiškia išpilk savo supratimus, nuomones. Kuo senesnis esi, tuo sunkiau tai atlikti, tačiau metų metais kai kam pavyksta.
Širdis ir protas
Visuose vienuolynuose rytais, prieš pietus, vakare giedama Širdies sutra. Kinų hieroglifas SIN („širdis) reiškia du objektus: protą ir širdį. Ir jei korėjiečio paklausi, kur tavo protas („SIN”) jis ranka parodys į širdį. Ir dar. Budos pasekėjai visuomet skaičiuoja žmogaus gimimo datą nuo jo atsiradimo atimant devynis mėnesius. Visuomet sakau, jog man vakarietiškai 45, o rytietiškai 46 metai. Klausimas apie abortus, žudymus? Net nekyla. Tad protas tai širdis, širdis tai protas. Kaip tai pasiekti? Kokia technika naudoti, kad nors suprasti būtu galima. Aišku suprasti, nes pasiekti reikia daug, labai daug laiko… Aš ir noriu tuo savo rašymu tik parodyti, kad kažkas yra tokio kas atveria duris į didžiąją Meilę. Žmogus visą pasaulį suvokia tam tikrais organais, kurių dėka įgauna informaciją, perdirba ją ir susiformuoja požiūrius. 
Tai akys, ką mes regime, tai ausys ką mes girdime, tai nosis ką mes uodžiame, tai liežuvis ką mes ragaujame, tai kūnas kurį mes liečiame, tai protas kuriuo mes suvokiame. Ir viskas. Daugiau mes neturime nieko, kas mums padėtu suprasti supantį pasaulį. Ir daug ir mažai. Kuomet ta informacija patenka, formuojasi požiūriai, supratimai ir t.t. Ir pas visus vis truputi kitokie. Metams bėgant tas skirtumas dar didesnis. Tai nėra nei blogai nei gerai. Viskas yra, taip kaip yra.
Išmintis ir šeštasis jausmas
Reikia žinoti, kad mus supantis pasaulis gali būti suvoktos ir truputį kitaip. Tad kaip. Pirma zen meditacijos pakopa, suprasti, jog bet kokia informacija, kuri patenka yra laikina. Ką mes išgirdome jau nuskrido (jei tai buvo paukštis). Tas pats su matymu, suvokimu. Tuomet nesilaikome savo požiūriu. Viskas keičiasi. Nieko “negalima padėti į stalčių ir užrakinti”. Jei mes tai darome susikuriame dvasine kančią. Net nesusimąstydami – suvokiu klaidingai! Ir bet kokie siekiai, katrie mums neduoda ramybės, planai, svajonės, savo prigimtyje yra kintamos ir iš tikro neegzistuoja. Na čia jau prieiname tą punktą kuriame zen galima pavadinti Dzin. Atsisakyti visko, nieko nėra! Bet tai tik sąlyga, meditacijos pratybos. Tai metodas, būtinas, kad mes pereitume tą primityvų supratimą apie žmonių santykius, apie santykį su pasauliu. Kad iš jo išsirutuliotų
nauja suvokimo rūšis – išmintis (intuicija, pasąmonė ar šeštas jausmas). Net nežinau kaip tai įvardyti. Tad kuomet ką matome, girdime, uodžiame, ragaujame, liečiame, suvokiame, jei prie viso to neprisirišame ir jokios ateities – praeities ir jokio noro suprasti… 
Tik tuomet užplūsta nauja energija, nauja ligi šiol nepažįstama būsena, nenusakoma jokiais žodžiais. Tai mūsų normali, pati žmogiškiausia būsena. Vien tik Meilė ir Gailestingumas. Be jokio savojo aš. Ir tuomet mes suvokiame daiktus kokie jie yra iš tikrųjų. Be taip vadinamo subjektyvaus suvokimo. Bet tai ką rašau nėra bendra nuostata visiems žmonėms ir tai nebūtina pradėti mokyti vaikus nuo pat pirmos
klasės. Tai metodas, kurio tikslas pasiekti tą Meilės sampratą, kad įmanoma būtu pagelbėti visiems žmonėms. Kad aš rasantis, tu skaitantis, ir tas berniukas Lisabonoje kur iš lietuvių aktorės nugvelbė rankinę – nėra skirtingi. Visų mūsų prigimtis bendra. Tai tiek norėčiau trumpai parašyti apie tai, kad toli gražu mums nėra dzin kas dedasi šiame pasaulyje… Ir desertui tokia istorija.
Vienuolio „vaikas”
Viename miestelyje gyveno vienuolis, kuris buvo žinomas Mokytojas ir žmonės ateidavo pas jį pasiklausti kaip sėti, pjauti, kada vesti žmoną, turėti vaikų ar kaip gydytis…Amžiaus jis buvo virš keturiasdešimt, tvirtas, nusimanė kovos menuose ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. Vienai jaunai merginai, nežinia kodėl, kilo noras ištekėti už to vienuolio. Na, kad jis taptu jos vaiko tėvu. Tačiau vienuoliai negali turėti santykio su moterimi. Tad ji ėmėsi gudrybės. Matyt demonai, kuriems tas vienuolis nepatiko panaudojo tą merginą, kad nurungti šį šventąjį. Prasidėjus lietaus sezonui, pildavo dieną, naktį. Žmonės tik ir darydavo, jog neišeidavo iš namų. Visurtekėjo upeliai ir tik didelės bėdos genamas žmogus pasiryždavo išeiti iš namų. Tad vieną naktį vienuolis išgirdo beldimą į duris. Jam atidarius duris, išvydo jauną merginą, kiaurai peršlapusią, pamėlynavusiomis lūpomis, drebančią nuo šalčio. Na tikras vargas. Tad ji pasiprašė nakvynės ir sakėsi nežinanti, jog tai vienuolio buveinė. Vienuolis, geraširdis šventikas sutiko užleisti jai savo lovą, o pats atgulė ant grindų. Taip praėjo naktis. Ryte kiek aprimus lietui mergina, o tai, ta pati kuri labai norėjo šio vienuolio, padėkojo ir dar gavusi kelionei ryžių pyragaitį išėjo namo. Praėjus devyniems mėnesiams po šio įvykio mergina pagimdė berniuką. Netekėjusi! Tėvai ir klausia: „kas tėvas?” Mergina atsakė, kad „šis garbus kaimo vienuolis yra vaiko tėvas!” Žmonių susirinko tikrai nemažai ir visi patraukė link atsiskyrėlio buveinės. Kuomet vienuolis išėjo žmonių pasitikti, merginos tėvai griežtai paklausė ar prieš devynis mėnesius jų dukra liko visa naktį pas jį namuose? Vienuolis atsakė, „o taip”. „Na, tuomet”, sako tėvas, „šis vaikas yra tavo” ir įgrūda jam į rankas kūdikį. Vienuolis iš karto suprato viską, bet tik atsakė: “Ar tikrai?” Ir pasiėmė vaikutį auginti.
Žmonės nusigręžė nuo jo. Kaip toks pagarbus, o štai kokia gyvatė jo širdyje glūdėjo… Niekas neidavo pas jį, niekas nenešė jam maisto, vaikai, išvydę jį, paleisdavo akmenį. Bet jam reikėjo prižiūrėti vaiką. Jis nekreipdamas dėmesio į žmonių patyčias eidavo nuo namo prie namo prašydamas vaikui pieno ar kokio kito valgio. Jis visą laiką tik ir darė, jog rūpinosi tuo vaikučiu. Praėjo sunkūs metai, vaikas augo sveikas, nors vienuolis be maisto išbūdavo kelias dienas, kol nesusirasdavo kokių šaknelių miške… Mergina visa tą laiką jautėsi vis blogiau ir blogiau matydama tą vienuolio susitaikymą su likimu (jinai taip galvojo). Tad praėjus metams ji jau nebeiškentė ir pasisakė tėvui tiesą, kad to vaiko tėvas – ne vienuolis, o jaunas vaikinas iš gretimo kaimo. Tėvas labai užpyko ir pasijuto ne itin gerai prieš tą vienuolį. Greitai kaimo žmonės sužinojo tiesą ir susirinkę kartu su seniūnu priešakyje, nešdami įvairiausių gėrybių: maisto, rankdarbių, viską ką turėjo, nuėjo prie vienuolio durų prašyti jo atleidimo. Duris pravėrė vienuolis, rankose laikydamas vaikelį. Žmonės puolė ant kelių pamaldžiai sudėję rankas ir pasakė jam ką tik sužinotą naujieną. Tėvas paėmė vaiką, žmonės padėjo dovanas šventikui po kojomis. Vienuolis pažvelgė žmonių pusėn ir tik pasakė: “Ar tikrai…?”
Tad ta istorija ir baigsiu šį laišką, suteikdamas, kad ir mažą viltį išugdyti Didžiąją Meilę mūsų mažose širdyse. Tegu Atlaidumas tampa Amžinas, nepriklausanti nei nuo gimimo, nei mirties…
Jai norite susižinoti viską kaip ten toliau, verskite kitą puslapį ir skaitykite tęsinį.
Specialiai iš Korėjos Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas)
