Meditacijos reikšmė, energijų valdymas ir šeimyninė drama
Sveiki mielieji! Kaip paskutiniame laiške ir žadėjau, rašau apie zen budistinę
šventykla P. Korėjoje, Kerjiong kalnyno rajone, šalia Dežion miesto, Mu Sang Sa.
Skaitytojams, kurie pirmą kartą skaito šį laišką, turiu
prisistatyti, jog esu Bo Haeng, zen vienuolis, jau kelis metus
praktikuojantis P. Korėjos vienuolynuose meditaciją.
Slypinti galia
Šventykla, kurioje esu, yra visiškai nauja, pastatyta tik 2000 metais.
Palyginus su kitomis šventyklomis, Mu Sang Sa pakankamai modernus statinys. Atskiri
kambariai, dušai, apšildymas, saugantys
šilumą iš vidaus ir genantys kaitrą iš išorės izoliuoti langai ir pan. Taip pat maitinimas šiek tiek skiriasi nuo tradicinio korėjietiško – daugiau duonos, sviesto, avižinių dribsnių ir…truputį kavos.
Tačiau, kad ir kokias geras sąlygas sudarytume svečiams ir sau
patiems, reikia kas dieną meditacijoje sėdėti mažiausiai 9
valandas ir dar kokią valandą trunka rytiniai ir vakariniai
giedojimai bei 108 nusilenkimai atliekami rytais. O suplaukia į Mu Sang Sa iš
viso pasaulio, įvairių profesijų ir lyčių, amžiaus, kultūrų, religijų
žmonių, nes meditacija šiuo metu apimtame depresijos
pasaulyje, tarsi aspirinas eiliniam amerikiečiui. Kam ta meditacija
reikalinga ir kodėl iš vis tai atsirado…. Istorija paprasta. Kartais
mes galime pamatyti kuomet atsitinka kažkas baisaus: ar tai automobilio
katastrofa, ar tai karo metu kažkas žūsta prieš tavo akis, ar tu nušauni
pirmą sykį kažką, ar tavo vaikas ligoninėje neatsigauna iš komos ir t.t.
Visokių tų ekstremalių, netikėtų situacijų būna ir jų paveikti žmonės, sėdi pasirėmę galvą abejomis rankomis, lyg be jokių gyvybės ženklų. Nes tikrai nežinai kas vyksta, net nekyla klausimas –
Kodėl? Nes tai dar kažkas daugiau sukrečiančio, ligi pačių esybės
ištakų. Ir tik A?! Na čia ir prasideda ta gyvenimo meditacija su savo
kasdieniniu klausimu – „Kodėl?” Jei nebūtu kančios, nebūtu kažkas gyvenime
baisaus atsitikę, tai taip ir pragyventume be to klausimo. Beje, kai kam
tai pavyksta. Kiti pripranta prie tos nežinios ir tai tampa kasdienybe su laukimu: “Ką gi likimas paskirs man šį kartą….??”. Čia ir prasideda religijos,
Dievo ieškojimas, malda tiek už save, tiek už kitus. Visa taip
žmogiška ir aišku, kad net rašyti man nepatogu. Tačiau, ta būsena
savyje turi didele energijos koncentracija.
Energija gyventi ir išgyventi
Retsykiais išgirstame
tokias istorijas, kaip mama norėdama ištraukti savo vaiką prispausta
automobilio, kilstelėjo šį toną sverianti geležies gabalą. Iš kur
ta jėga? Visi mes turime tą energiją, kuria ginamės nuo skausmo, nuo
nelaimių, giname savo artimus, tautą. Išlikimo energija. Visi gyviai
ją turi. Net ta, iš pirmo žvilgsnio bejausmė ameba vandenyje, jei ją
perkeltume į kokį indą, įlašintume rūgšties lašelį, ji kovotu už savo
būvį visu savo kūnu. Kad išliktų. Bet kam amebai išlikti, vardan ko? Ką
ji mąsto apie neatliktus darbus, apie savo tėvo ar motinos pareigas? Mažai kas galėtu atsakyti – instinktas. Instinktas likti gyvam. Tarsi būtu instinktas gimti, atsirasti. Lyg būtu instinktas saulei
spinduliuoti, o žemei suktis… Tad susiduriame su tam tikra energija. Energija gyventi… Tas pirmapradis impulsas, kuris pasireiškia smūgiu
į mamos pilvą (iš vidaus): „Ei, aš jau esu!…” Ir yra ta energija, kurios
dėka mes galima truputi daugiau suprasti tiek apie save, tiek apie tai
kas mus supa. Tik reikia tą viską tinkamai panaudoti. Tad pirma kančia, nežinojimas, klausimas, meditacija ir galimybė gauti atsakymą, kurio
jau neužrašysi, teoriškai neapsakysi. Tik gali kitam nurodyti. Kad tai patirtumei ieškai pagal savo sugedimo ar “supratimo laipsnį”
žmogaus, kuris kiek tai daugiau numanytų apie tai. Vargais
ne galais surandi, nes tokių labai daug šiomis dienomis, o tikrieji tai
pasislepia….
Mokytojo svarba
Kuomet surandi mokytoją, tuomet jo vedamas
žingsnis po žingsnio, metu metais žengi tuo keliu. Pirmais metais tik
ir darai, kad kritikuoji mokytoją, tikrini jį visokiais būdais. Ne tik
pyksti, bet išeini – grįžti – išeini – grįžti – išeini – grįžti. Ir taip kai
kurie daugelį sykių. Tampi vienuoliu ir vėl pasauliečiu, vėl
vienuoliu ir vėl pasauliečiu. Blaškaisi kaip tas ligonis,
kuriam atliekama operacija be narkozės.
Visa tai jau man lyg praėjo. Šiuo metu mano meditacinėje
praktikoje – štilis, kuomet bures nuleistos ir laukiama vėjo. Tai kaip
ryžiai turi pribrinkti, kuomet išverda… Ar kažkas panašaus. Mokytojas, kurį savo kančių jūroje atradau – korėjietis Zen Meistras Seung
Sanhas. Jau greitai bus trys metai, kaip jis išėjo iš šio pasaulio. Paliko kelis savo mokinius, kuriems patikėjo mokymo vadeles, tad
našlaičiais nelikome. Šiuo metu Mu Sang Sa šventykloje mokytojauja Dae
Bong SN, zen Meistras. Kas du kartus metuose, vasarą ir žiemą, mes
sėdime atsiskyrę nuo pasaulio trijų mėnesių meditacijų sesijoje. Norint
atvykti, rašai elektroninį laišką, gauni atsakymą ir atvyksti. Minimalus
laikotarpis viena savaitė. Nežinau ar rašyti apie kasdieninę
praktiką, nes manau, jog tai būtu per daug. Mano laiškų tikslas
nėra propaguoti, o tik aprašyti savo pastebėjimus, pamąstymus, kad vėliau man jei netrukdytu praktikuojant. Hm…? Gal yra tiesos.
Rytietiški ir vakarietiškai vaistai
Aišku
pati meditacija gan prabangus dalykas. Ir jei žmogus turi rimtą darbą, yra šeimos tėvas ar mama, ilgesniam laikui kur nors dingti galimybės ribotos.
Yra ir Lietuvoje zen meditacijos centrai, kur galima taip pat kažką
sužinoti, tačiau vėl gi reikalauja laiko. Kuomet pradėjau savo
praktiką, Kaune sutikau viena pažįstamą verslininką ir
sužinojęs jo stresinę situaciją pasiūliau atrasti pusiausvyrą medituojant. Jis paklausė, kiek tai gali užimti laiko. Sakau, kokia
40 minučių ryte ir 30 minučių vakare. Jis šoktelėjo: „O, tai siaubingai
daug užima laiko. Aš ir taip jo neturiu.” Tuomet pasidomėjau: “Kaip gi tu stengiesi
būti nepriklausomas nuo tos depresijos?”. Jis ištraukė iš kišenės
saują įvairių tablečių ir sako: „Štai mano meditacijos…” Suprantama, greita, patogu ir ..civilizuota. Bet, kad ir kaip pasaulis
mestų mums didžiulį greitį, visuomet atvyksta ir tuos tris mėnesius
meditacijos salėje sėdi kokia 40 žmonių. Azijoje tai nėra
kažkas naujo. Pvz.: P. Korėjoje ar Japonijoje tai natūralus gyvenimo
būdas. Tas “Natūralus gyvenimo būdas” vakariečiams pasiekiamas
itin sunkai. Mes įpratę, jei kažką darysiu, tai kažką
gausiu. Jei dirbu – atlyginimą, jei mokausi – diplomą, jei
sportuoju – laimiu, jai plaukiu – priplaukiu ir pan. O čia (Rytuose) kitaip.
Jei plaukiu – nebijau nuskęsti, jei dirbu – be atlyginimo, jai
mokausi – niekas nežino.. Vienu žodžiu negauni nieko, o tik prarandi. Ar ne šaunu!
Atsisakai vis daugiau ir daugiau. Kuomet, dažniausiai skausmingai
prarandi viską, tik tuomet yra galimybė įgauti viską. Tai suprantama
ne itin materialiai. Gal filosofiškai. Suprantama, tai vienas
kraštutinumas. Galima į tai pažiūrėti ir kiek kitaip. Kai V.Pelevinas,
žinomas rašytojas iš Rusijos, atvyksta pas mus medituoti, tai po to
kaip taisyklė supila po kelias knygas. Jo kūryboje galima atsekti, jog tai ką
jis pasakojo, tą ir užrašė, sukūrė istoriją ….Nes kai sėdi ramybėje, girdi tik gamtos garsus, jokios mintys nevargina ir iškyla labai aiškus tavo situacijos paveiksliukas, gebi priimti tam
tikrą sprendimą, kuris gali pakeisti tavo likusį gyvenimą. Buvo toks
atvejis (ši istorija tinka tik Azijos žmonėms)…
Tvirtas sprendimas
Vėlai vakare, kuomet
gesinamos vienuolyno šviesos, pasigirdo beldimas į duris. Puolėme
žiūrėti kas tas svečias taip vėlai kalnuose. Žiūrim, stovi moteris su ryšuliuku
ir prašosi įleidžiama. Atidarome, įleidžiame ir įpylę arbatos sutupiame
aplink. Mūsų buvo kokie keturi, tame tarpe korėjietė vienuolė.
Ta moteris žinoma korėjietė, matosi ką tik patyrusi kažkokį
stresą. Veidas pajuodęs, paakyje mėlynė, lūpos sausos, nervingai
dairosi. Matosi, kažkas ne taip. Ir ji pradeda kalbėti. Mano korėjiečių kalbos
žinios ne itin geros, juo labiau, kad ji kalba ne tam, kad ją
suprastumėme, o kad pati galėtų išsisakyti. Taigi, mūsų tarpe esanti žemietė vienuolė klausosi tos
istorijos, kurią vėliau perpasakojo mums. Pasirodo, ji gyvena su vyru,
kuris jau kelis metus be perstojo geria. Šis dalykas Korėjoje nėra jau kažkas
tokio antgamtiško. Vyras grįžta vėlai, muša ją ir šiaip
teorizuoja. Tai ir nėra labai jau nenormalu, žinant kaip sunkiai
žmonės dirba šioje šalyje. Jei muša, reiškias esi kalta. Na, nors kiek. Gal neskaniai valgyti gamini, gal vaikai neprižiūrėti, o juos ji turi du, gal vyrui drabužiai neišplauti. Maža kas, jei esi tik namų
šeimininkė – Sipsaram, pažodžiui išvertus – „namų žmogus”. O, jei vyras
nepatenkintas ir tave išmes laukan, vaikai gali likti jam. Tu, kaip moteris, esi
netikusi ir nesugebėjai išlaikyti šeimos harmonijoje, namų židinys, kurį privalėjai saugoti, išblėso, ugnį užpūtė tavo Ego vėjas… Tai sena tradicija ir tai aktualu kaimuose, šiuolaikiniai
korėjiečiai truputį mąsto kitaip. Bet, ji neišlaikė tokio gyvenimo ir
palikusi girtą vyrą, kuris eilinį kartą užsimojo ir moteris iš pagarbos vyrui, praleido smūgį ir dabar sunkiai mato kairiąja akimi… Tad tokia istorija. Ji pabėgo iš namų! Tokio poelgio jai niekas neatleistų. Tačiau ji pabėgo ne pas kaimynę ar mamą. Nors pastaroji ją ir išvarytų, tokią netikėlę. Ji pasibeldė į vienuolyno
duris: „Padėkite man?!” Tai jau šauksmas einantis iš žmogaus, tai
kažkas panašaus, ką rašiau aukščiau, – energija išlikti. Bet kam? Jei
ne vaikams, vyrui, tai kam? Išlikti, kad sugebėtų atsakyti į klausimą
kol dar liko laiko (ji kokia 30 metų), “Kodėl? Kas tai? ” Tad ji
prašosi priimama I vienuoles… Labai įdomi situacija. Ne pabėgti iš tos
jau itin nepakenčiamos situacijos, bet suprasti – kodėl? Ji lenkiasi
tai vienuolei, ir sako: „Prašau mokyk kaip man elgtis, aš pasiryžau eiti
Budos keliu, kad suvokčiau kodėl, kas tas yra?” Ir vienuolė, dar
nepraėjus gerai valandai, skambina telefonu savo pažįstamai moterų
vienuolyno abatei. Ta sekantį rytą ( jis pas mus suprantamas 3. 00 val. nakties..) atvažiuoja auto su keliomis vienuolėmis, paima
mūsų viešnią su ryšuliuku, mes lenkiamės ir viso gero. Tad klausiu
vienuolės, kas dabar bus. Taigi, vyras jos ieškos? Vyras, sako,
nelabai ieškos. Jis numano. Policija ir nieko nesužinos. Ji gal
pamatys savo vaikus tik po kokių keliolika metu. Ir tokių istorijų
Korėjoje aibės. Vėliau vienuolė pradeda vardyti kokios vienuolės,
žinomos mokytojos Korėjos Budos kelio pasekėjų gretose, savo
meditacijų pradžioje, turėjo panašias istorijas. Ir pasirodo jos
mokytoja taip pat. Bet kaip jau minėjau ta istorija tinka tik Korėjos
gyventojams ir nelabai suprantama būtu mums, vakariečiams. Tai rašau
tik norėdamas grįžti ir pabrėžti, kad be kančios nėra jokios dvasinės praktikos. Gerai, kad įmanoma kažkur pasibelsti, bet dauguma taip ir nesuradę
sau atsakymo ir net nežinodami kaip jo ieškoti išeina iš šio pasaulio
ne itin normaliu būdu. O apie tai, apie sau “prisišaukiant mirti” ir
kaip tai išvengti jau kitame laiške…
mūsų mylimas Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas)
