Pietinėje Japonijos Kiušiu (Kyushu) saloje yra nedidukas miestelis Bepu (Beppu). Jis garsėja karštaisiais šaltiniais, tradicinėmis japoniškomis voniomis ir pirtimis.
Ant verdančio katilo dangčio
Bepu išsidėstęs giliame klonyje, apsuptas kalnų ir tik vienu skruostu prigludęs prie jūros. Kai įvažiuoji į miestelį autobusu, apima jausmas lyg lėtai leistumeisi lėktuvu, nes autobusas neria žemyn ir žemyn į … dūmų kamuolius, o salone pradeda sklisti lengvas sieros kvapas. Dėl žemėje vykstančių vulkaninių procesų čia jautiesi lyg vaikščiotum verdančio katilo dangčiu, pro kurio mažiausius plyšelius veržte veržiasi garai. Vietomis jie taip galingai šnypščia, kad atrodo – dar akimirka ir po kojomis atsivers pats pragaras.
Bepu trykšta beveik 3 tūkst. šaltinių. Jie per dieną išmeta apie 130 tūkst. kilolitrų vandens. Anot gidų, tokio kiekio pakanka 3600 25 metrų ilgio baseinams pripildyti! Šiame miestelyje yra dešimt iš visame pasaulyje registruojamų vienuolikos skirtingų karštųjų šaltinių, prisotintų rūgšties, sieros, druskos, geležies, aliuminio ar kitokių medžiagų.
Vietovė sutraukia milijonus turistų, kurių, žinoma, didžiąją dalį sudaro japonai. Ši tauta nuo seno vertina karštųjų versmių privalumus ir jais naudojasi. Jie gali tūkstančius kilometrų belstis į kitą Japonijos galą, kad tik keletą dienų pagulėtų natūraliose, sveikatą puoselėjančiose voniose, kurių čia daugybė: purvo, garų, koloidų, geležies, mineralinių druskų ir visokiausių kitokių. Didžiausias privalumas – viskas natūraliai pašildyta žemės gelmėse.
Prie kiekvienos vonios-baseino kabo lentelė, pasakojanti apie vandens sudėtį ir jo gydomąsias ar grožį puoselėjančias savybes. Japonės valandų valandas sėdi koloidų prisotintame pabalusiame vandenyje, mat teigiama, kad jis balina odą, o tai visų Azijos moterų svajonė. Paskui lenda į purvo vonias ar supasi į chalatą ir gulasi į karštą smėlį.
Koks iš lopšio, toks į grabą
Užsieniečiai šio gėrio baidosi. Ne todėl, kad nesirūpina savo sveikata. Jiems tiesiog nepriimtina japoniškų onsen kultūra. Mat čia atėjęs privalai likti „kaip mama pagimdė”. Čia nepriimtini jokie maudymosi kostiumėliai. Be to, vonios – bendros. Dažnas svečias, pažvelgęs į bendrus pasisėdėjimo kubilus ir iš vakarietiško bokšto įvertinęs higienos normas, šio malonumo atsisako. Ir labai apsirinka.
Atėjus į bet kurį onsen, pirmiausia ilgai ir kruopščiai prausiamasi. Muilas, nedideli šiurkštūs rankšluostėliai purvui nuo savęs nutrinti įteikiami kiekvienam klientui. Japonai labai paiso tvarkos ir švaros. Jie nelips į bendrą vonią, kol neįsitikins, kad ant kūno neliko nė mažiausio nešvarumo. Turintieji akivaizdžių odos ligų pirmiausia pasirūpins jų gydymu, o tik tada, kai bus tikri, kad jų liga vandenyje neprigriebs kitų tautiečių, keliauja mėgautis karštosiomis versmėmis.
Pirmąją dieną Bepu išsirinkau onsen, kuriame yra kelių tipų vonios ir saunos: ketinau išbandyti karšto smėlio malonumus. Persirengusi ir įsisupusi į ilgą japonišką chalatą, įsispyriau į medines geto (japoniškos šlepetės mediniu padu ir dviem medinėmis lentelėmis po padu, ties kulnu ir ties pirštais), iššlepsėjau į lauką. Ten sėdėjusieji lyg vienu kartu už virvutės timptelėti atsisuko. Japoniškai pasilabinau ir paklausiau, kur yra smėlio vonios. Vienas per kitą puolė rodyti duris ir aiškinti, kaip tose voniose elgtis, kad patirčiau kuo didesnį malonumą ir efektą.
Pravėrusi duris, pamačiau didelę smėlio dėžę. Panašioje kapstydavomės vaikystėje. Čia irgi buvo primėtyta kibirėlių, kastuvėlių – imk ir „žaisk”.
Žaidimas čia prasideda nuo karsto dydžio duobės išsikasimo. Kai tokią išsikapstai, tada guli vidun, po galva pasidedi medinį suoliuką ir visą kūną užsižeri smėliuku. Gulėjau tame grabukyje ir jaučiau, kaip pamažu šyla ir atsipalaiduoja visas kūnas, nejučiomis merkiasi akys. Šia procedūra rekomenduojama mėgautis apie pusvalandį. Visą tą laiką man buvo maloniai šilta. Kai pakilau iš savos duobės, pamačiau, kad mano chalatėlis kiaurai permirkęs nuo prakaito ir prilipęs prie kūno. Tai reiškė, kad visa procedūra atlikta tinkamai. Dabar reikėjo nusipurtyti smėliuką ir pasėdėti šiltoje patalpoje.
Smėlio vonių prakaitas laikomas sveiku ir labai naudingu odai, todėl jo siūloma vandeniu neplauti. Po pusvalandžio, nuo kūno nugremžusi visus nešvarumus, galėjau mėgautis natūraliais karštaisiais šaltiniais, prisodrintais įvairiausių mineralų, vandens kaskadomis, sūkurinėmis voniomis, garine pirtimi ir lauke įrengtu karštu baseinėliu.
Pietūs nuo šnypščiančios žemės
Tokiuose onsen gali praleisti gerą pusdienį, o jeigu nori ir ilgiau. Jeigu išalkai – ne bėda. Čia pat esantis restoranėlis pasiūlys ant natūralios žemės ugnies virtų kiaušinių ar ryžių paplotėlių. Sumoku padavėjui 40 jenų ir su maža kraitele keliauju iki karštais dūmais šnypščiančios žemės kiaurymės, ant kurios uždėtas rėtis su kiaušiniais. Viduje kiaušinis net parudęs, lyg per ilgai būtų laikytas svogūnų lukštuose prieš Velykas. Prie šio patiekalo gaunu druskos ir sojų padažo. Iš visų pusių mane varsto smalsios siauros akutės.
Bet ar aš ilgai kiaušinių buvau nevalgius, ar labai išalkusi, ar skonis man nepaprastai tiko, tačiau po kelių minučių vėl stovėjau prie rėčio ir rinkausi antrą kiaušinuką.
Dangus aukštai, pragaras ant žemės
Bepu temperatūra net ir žiemą keliais laipsniais aukštesnė nei aplinkiniuose miesteliuose. Kiaurus metus čia veikia nemokamas „šildymas”. Čia pat gatvėje gali pasilenkti virš garų, ar ant jų uždėti irgi kokį sietelį su kiaušiniais, jei namuose dujas taupai, gali viename iš daugelio įrengtų baseinėlių kojas pakaitinti.
Vieną dieną keliauju apžiūrėti devynių Bepu pragarų. Jie ne veltui taip vadinami. Čia sieros ar geležies prisotinti ežerai įkaista iki šimto laipsnių temperatūros, iš mažiausių žemės plyšių taip tirštai verčiasi dūmai, kad nematai už kelių metrų stovinčio žmogaus, visur stipriai dvokia siera, kunkuliuoja verdantis molis. Visi gamtos stebuklai aptverti tvorelėmis, pilna įspėjamųjų užrašų, kad koks turistas per anksti neišbandytų nelabojo katilų.
Įspūdžiams sustiprinti tą dieną pasirenku seniausią miestelio onsen, kur galima pasimėgauti purvo voniomis. Pastatas labai senas. Neremontuotas gal nuo praėjusio amžiaus pradžios: duobėtos iškorėjusio cemento grindys, gerokai aprūdiję vamzdžiai, pro medines duris košia vėjas. Nežinau, ar miesto valdžia pinigų neturi, ar specialiai niekas neliečiama „pragaro” įspūdžiui sustiprinti.
Tačiau, kai praveri duris į „purvo vonių” patalpą, akys kelis kartus pačios lauk išropoja ir atgal sugrįžta, pats nebežinai, ar čia juoktis, ar verkti, prarandi laiko nuovoką, spoksodamas į tikrų tikriausią pragaro katilą, kuriame savo noru „verda” kelios dešimtys japonų, ir pamiršti, kad ant katilo krašto, kaip ant kokios pakylos, stovi nuogut nuogutėlis!
Viduryje baseino kunkuliuoja iš žemės gelmių kaitinamas molis, o aplink iki kaklo purve mediniuose gardukuose sėdi „nusidėjėliai”. Papildau jų gretas.
Praėjus pirmajam šokui, pajuntu, kaip kūną apima palaiminga ramybė, pamažu atsipalaiduoja kiekvienas raumenėlis, dar po kurio laiko nebejaučiu prieš keletą savaičių stipriai sumušto skaudančio kelio, atsileidžia nuolatos maudžiantis petys. Galvoje nebelieka jokios minties.
Girgžtelėjus durims, kartu su visais pasuku galvą: „Kas drįsta drumsti šią palaimą?” Ant „katilo” krašto stovi nauja auka Ievos kostiumu.
Šaltis kaitina ne juokais
Karštosios vonios kūną įšildo ilgam laikui. Žiemą Japonijoje tai labai svarbu, mat jų tradiciniai namai plonutėmis sienomis statomi galvojant apie vasaros drėgmę ir karščius. Išsikaitinęs japonas lenda į futon (čiužinys, pagalvė ir stora šilta antklodė), klojamą tiesiai ant tatami (bambukinių kilimėlių) neprišildytame, neprikvėpuotame kambaryje, kur temperatūra naktį tesiekia kelis laipsnius. Toks miegas – sveikas miegas.
Esu ta, kuriai šiluma svarbiau už maistą. Nuo gruodžio pradžios turėjau pasirinkimą: arba visą naktį laikyti įjungtą karštą orą pučiantį šildytuvą, kuris tiesiog sriaubte sriaubė jenas iš mano kišenės ir džiovino orą, arba išsikaitinti vonioje ir lįsti po pora antklodžių. Nors ir bijodama, kad jau po pirmosios tokios nakties savaitę neprašnekėsiu ir maitinsiuosi antibiotikais, ryžausi išbandyti antrąjį variantą. Nei po pirmos, nei po antros nakties, nei per visus pusantrų metų man neprikibo net menkiausia sloga, o Lietuvoje kiekvieną žiemą iškentėdavau porą balso stygų uždegimų ir bent keletą peršalimų.
Per keturias dienas, kurias praleidau Bepu onsen, susitvarkė virškinimo bėdos, oda paskaistėjo, pagražėjo, tapo švelni kaip šilkas ir ištirpo trys kilogramai!
Rasa Žalynaitė iš Japonijos
