Autobuso gaudynės

Grįžinėjame iš savaitės turo po Vokietiją. Važiuojame pro Lenkiją. Vėlus vakaras. Visi gerai pakaušę, linksmi, viens per kitą įspūdžius tik pasakoja. Sustojame vienoje degalinėje šalia Varšuvos pasipildyti kuro. Kaip įprasta tokiais atvejais visi pasklido kas sau. Viena eilutė nutįso prie išvietės, kita prie degalinės krautuvėje. Žodžiu vyksmas eina. Mes su Česlovu nusprendėme suspėti visur. Pamyžome už autobuso galo, ir tekinomis pasileidome kiek atokiau stovinčio pastato su užrašu „Sklep” ( iš lenk. ‚karčiama”). Kadangi visi sugužėjo apsipirkti į degalinę, be kelių vietinių žaidžiančių biliardą, sklepe” buvo visai tuščia. Užsisakėme po bokalą lenkiškojo „Žyviec” ir patenkinti atsisėdome. Buvome susitarę susitikt po pusvalandžio, tad laiko dar turėjome. Kad nepavėluotume baigėme daužti bokalais ir pakilome kiek anksčiau. Atvėrus duris nustėrome, mūsiškio „Neoplan‘o” tik uodega pasirodė. Mosikuodami rankomis pasileidome įkandin, bet kur tu autobusą pasivysi. Tiek jį ir tematėme. Nežinodami ko besiimti, skubiai pribėgame prie pirmo pasitaikiusio automobilio ir pasitelkę visas rusiškas-lenkiškas-angliškas kalbos žinias, gestikuliuodami rankomis bandome paaiškinti kas mums nutiko. Vairuotojas kažkaip keistai pasimuistė, bet kai Česlovas kyštelėjo 100 eurų, liepė greitai sėsti ir nukūrė. Kiek aprimome su Česlovu, rodės, kad viskas bus gerai. Svarbu, kad bent galą savo mašinos teko išvysti. Žinote kokie tie lenkiški keliai…. Nors plentas buvo duobėtas, vingiuotas, šoferis spaudė kiek gali, net nervinosi. „Va, – manėme. Ir lenkų būna neblogų, kaip stengiasi mums pagelbėti…” Švilpėme su vėjeliu, net kartais rodės, kad tas vėjelis mus visus tris nutupdys kokian pakelės berželin… Neilgai taip skuodėme. Jau manėme tuoj pasivysią saviškius, kai kažkur galia mūsų pasigirdo sirena ir sušmėžavo švyturėliai. „Tikriausiai viršijome greitį, – kužda kolega. O lenkų policija griežta, oi griežta…” Mūsų nutrūtgalvis net nemano stoti. Padidina greitį, kiek atitrūksta nuo persekiotojų suka į pakelę, šoka iš automobilio ir pasileidžia į krūmus. Kaukdamas prilekia „draugų” eskadronas. Pasirodo mus persekiojo net keletas automobilių. Be jokių skrupulų mus ištempia, suguldo ant žemės, uždeda antrankius… Kiek vėliau Varšuvos komisariate mes sužinojome, kad tas prabangus automobilis prieš pusvalandį buvo pavogtas iš vieno Danijos pileičio… Ir vijomės mes visai ne saviškius… O buvo taip. Kaip visi išsibėgiojo, autobusas užsipylė degalų ir nuvažiavo kiek nuošaliau, į aikštelę. Kol mes sėdėjome apspangę „sklepe” privažiavo prie kolonėlės kitas lygiai toks pats „Neoplanas” tik su latviškais numeriais. Tai toks sutapimas ant kurio ir užkibome.
O mūsiškiai pasakojo, kad laukė, laukė… Visi susirinko, net visada vėluojantis Albinas kadaise snūduriavo savo vietoje. Nežinodami ką galvoti keletas vyrų išėjo mūsų ieškoti. Niekur nėra. Iš pradžių bandė juokauti, jog Česlovas ir aš prisipirkome alaus, pasigavome pakelėje keletą trumpasijonių lenkaičių ir kur nors šnekučiuojamės su jomis. Kai jau nebežino ką daryti ir buvo ne iki pokštų pranešė policijai. Tenai ir atrado mus du nevykėlius, tarsi laidos „Ragai” pagrindinius personažus. Mūsų ir vardai atitiko: Česlovas ir Bronius. Tad, būkite budrūs mielieji keliauninkai! Šis nutikimas tebūna Jums pamoka.