Diana Mickevičienė
Lino Mickevičiaus nuotraukos
Keliavome į pietinę Indiją lapkričio antroje pusėje. Norėjome pailsėti Goa prie jūros. Išvykdami žinojome, kad Indijoje negalima lėkti ir siekti kuo daugiau aprėpti. Šią šalį reikia pažinti po mažą gabaliuką, mėgautis kiekvienu jos kąsneliu, nes kitaip paspringsi – kelionė ne tik nuvargins fiziškai, bet ir erzins dvasiškai. O ištrūkti į pietus rudenį – puikus būdas sukaupti jėgų lietuviškai žiemai.
Pietų Indija – be galo didelė ir įvairi. Kultūriškai, geografiškai ir ekonomiškai ji gerokai skiriasi nuo šiaurinės Indijos ir keliautojams yra daug malonesnė. Čia gyvena tamsiaodžiai plačiai besišypsantys, gerklinėmis kalbomis greitakalbe šnekantys žmonės, pribloškia senosios šventyklos, sodri amžinai žaliuojanti augmenija, religinių tradicijų įvairovė, smagiau nuteikia kiek mažesni nei šiaurinėje dalyje socialiniai kontrastai, daugybė tradicinių ir moderniųjų dvasinių centrų, traukiančių minias piligrimų ir iš Indijos, ir iš užsienio.
Atskridusiems iš Europos žmonėms vartai į pietinę Indiją atsiveria Mumbajuje. Nors į Mumbajų atvykau trečią kartą, bet miesto prisijaukinti taip ir nepavyko. Šiame viename didžiausių Azijos miestų susidaro milžiniškos automobilių sangrūdos, taksistai įžūlūs, neaprėpiami lūšnynų kvartalai, nedaug lankytinų objektų, o laiko keliautojas priverstas sugaišti daug.
Anksti atskridę, pasižvalgėme po centrinę Mumbajaus dalį ir išskridome į Kočiną, esantį Keralos valstijoje. Sename prekybos prieskoniais centre ketinome praleisti vieną dieną ir iš ten leistis į pietus apžiūrėti Keralos tropinių vandenų. Tačiau malonūs mūsų šeimininkai Kočine sugundė pasilikti ilgiau, o su Keralos gamta pasiūlė susipažinti trumpose išvykose iš Kočino. Pastebėjome, kad Kočino senamiestyje daugybė šeimyninių pensionatų, siūlančių turistams nebrangią jaukią nakvynę ir truputį pramogų. Ir pats Kočino senamiestis – Fort Kočinas – jau prisitaikęs prie individualių turistų poreikių, įsikūrę daug malonių restoranėlių ir parduotuvių. Esu čia buvusi prieš dešimt metų, pamenu, kad šis kvartalas vakare buvo tamsus ir niūrus, tada atvykę vėlai, neradome nei kur pavalgyti, nei kur nakvoti. O šįkart nakvynę pas svetingą krikščionę Seliją suradau internetu gerokai prieš kelionę. Visa mūsų vienuolikos žmonių kompanija tilpome keliuose kambariuose antrame jos namų aukšte.
Keralos miestuose į akis krinta santykinė švara ir gerovė, gausybė vaikučių mokyklinėmis uniformomis, daugybė bažnyčių, politinės agitacijos plakatai su komunistine simbolika. 
Kai kur ant vieno stulpo radome nupieštų ir kryžių, ir pjautuvą su kūju. Nekeista, juk Kerala – vienintelė Indijos valstija, kur visi žmonės raštingi, beveik pusė gyventojų – krikščionys, o valstijos vietos valdžioje nuo seno įsitvirtinusi Indijos komunistų partija. Bet valstijos gerovė – ne komunistų nuopelnas (kita valstija, kurią tradiciškai valdo komunistai – Vakarų Bengalija – viena skurdžiausių Indijos valstijų).
Kerala – Indijos prekybos vartai, pasaulio prekybos kryžkelė, čia jau erų sandūroje kiniškos prekės buvo perkraunamos į romėnų laivus. Iš čia į Europą buvo plukdomi Indijos prieskoniai, dažai ir kitos prabangos prekės. Čia gyvavo pirklių iš viso pasaulio kolonijos, prigijo ir tarpusavyje sugyveno įvairios religijos ir požiūriai. Portugalas Vasco da Gama pirmąsyk išlipo į Indijos žemę būtent Keraloje, kiek piečiau nuo Kočino. Be to, keraliečiai anksti įsigudrino gauti geriau mokamus darbus Persijos įlankos valstybėse, jų uždarbis gerokai prisidėjo prie Keralos gerovės, o poreikis rašyti laiškus namiškiams – prie raštingumo išaugimo.
Patį pirmą rytą Kočine aplankėme baziliką ir seniausią europiečių statytą bažnyčią Indijoje, kur buvo palaidotas Vasco da Gama. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į Lisaboną ir dabar galima aplankyti tik tuščią kapą. 
Pasivaikščioję pakrante ir paspoksoję į vadinamuosius kiniškus tinklus, kuriais nuo seno žvejoja Keraloje, ir į ryto žvejybos laimikį, nuvažiavome į Žydų miestą – Kočino žydų kvartalą, tradicinį prieskonių prekybos centrą. Kai prieš dešimt metų anksti ryte klaidžiojau Žydų miesto gatvelėmis, jis man priminė Vilniaus senamiestį, toks pat siauragatvis ir maloniai nušiuręs, tik labai kvepėjo cinamonu, kardamonu ir dar kažkuo, ką maišuose krovė čia pat gatvėse. Dabar mus pasitiko naujai išdažyti pastatai, kur kone kiekviename buvo įrengta galerija, parduotuvėlė, restoranėlis. Ir tie patys prieskoniai, tvarkingai supakuoti jau mažuose permatomuose maišeliuose… Prieš dešimtmetį tik šiaip taip pavyko prisibelsti į Kočino sinagogos duris ir įsiprašyti apžiūrėti šiuos unikalius maldos namus. Dabar turistai čia traukia miniomis. Ypač įdomu patekti į sinagogą, perskaičius Salmano Rušdžio romaną „Paskutinis Mauro atodūsis”, kurio herojai – Kočino žydai.
Antrą rytą Keraloje išsiruošėme į mėgstamiausią turistinę kelionę Keraloje tradiciniais laiveliais Keralos vidaus vandenimis. Tai vadinamieji „backwaters” – su jūra vietomis susisiekianti seklių ežerų, upelių ir kanalų sistema. Ši Keralos dalis tirštai gyvenama, todėl plaukiant kaip ant delno atsiveria kasdienis vietos kaimelių gyvenimas.
Ryte susėdome į 7-8 vietų valtis. Vairininkas, atsispirdamas nuo dugno ilga kartimi, stūmė valtį. Plaukėme siaurais kanalais, kuriuose vos prasilenktų dvi tokios valtys. Žaluma sodri, salotinė, iš pradžių net akys paskausta. Kokosų palmės, bananmedžiai, kinrožės veši, tarpsta, visur knibžda gyvybė. Čia pat vandenyje skalbė ir prausėsi vietos moterys, ant kranto namelių kiemuose buvo dirbami dienos darbai, ganėsi buivolai. Keletą kartų sustojome, 
pirmąsyk pasižiūrėti, kaip vietos kooperatyvo moteris veja virves iš kokosų pluošto. Tomis virvėmis susiūti ir mūsų laiveliai, vinių čia laivams nenaudoja, o siūles impregnuoja kokosų aliejumi. Kitąsyk išlipome prieskonių ūkelyje. Mūsų palydovas nuo medžio numušė pamelos vaisių. Vienas žmogelis vikriai įlipo į aukštą palmę ir nupjovė mums visiems po riešutą. Netrukus jau gaivinomės šviežiu kokosų pienu. Išgėrus pieną, mūsų palydovai riešutus suskaldė ir su kevalo šuke išgramdėme dar nesukietėjusią riešuto masę. Skanu, maistinga ir labai puikiai gaivina karštyje. Atrodo, kad taip gyveno Adomas ir Ieva, tokia pirmapradė atrodo ši žaluma.
Po to persėdome į kitą tradicinę valtį kettuvalam, šįkart jau didelę, dengtą pintu stogu, bet taip pat susiūtą kokoso virvėmis. Dabar plaukėme dideliu ežeru, bet jis buvo seklus ir prižėlęs, o valtininkas laivą stūmė dar ilgesne kartimi. Keraloje populiaru nuomotis tokius laivus, įrengtus kaip viešbutį, ir plaukti jais keletą dienų su nakvyne. Įrengiami prabangūs miegamieji, svetainės, kartu plaukia patarnautojai ir virėjai.
Atplaukę į salelę, valgėme tradiciškus keralietiškus pietus Kerala thali. Labai dideli apvalūs ryžiai primena perlines kruopas, prie jų patiekiami kelių rūšių aštroki ir spalvoti padažai, traškus aliejuje keptas paplotėlis pappadum. Suvalgę šį tradicinį vegetarišką patiekalą, gavome šaukštą ir alaus. Tai išlygos mums kaip turistams. Gražu pažiūrėti, kaip meistriškai indai valgo rankomis, tačiau nepratusiam turistui toks valgymas suteiktų didelių nepatogumų. Po skanių ir sočių pietų tolesnis pasiplaukiojimas ežeru, kepinant popietinei saulei, buvo visiškai turistinis ir mieguistas. Akys jau priprato prie palmių žalumos ir tiesiog merkėsi pačios…
Kitą dieną išvažiavome į kalnus, kur gamta gerokai skiriasi nuo pakrantės. Keralos kalnuose yra keli gamtos rezervatai, kur galima stebėti gyvūnus, taip pat arbatos plantacijos. Tačiau mes pasitenkinome tik trumpu žvilgsniu į priekalnes. Aplankėme dramblių prieglaudą, kur stebėjome rytines dramblių maudynes upėje, o norintieji galėjo pajodinėti ant dramblio. Dar aplankėme keletą krioklių, vaizdingai „sulaužančių” upės trajektoriją. 
Gražu, žalia, žmonių susibūrimo vietose siautėja beždžionės, tykančios atimti iš turistų ką nors skanaus. Upėje visur užrašai „Nesimaudyti, pavojinga”. Nepaisydami to, turškiasi tamsiaodžiai vietos vaikai. Jiems galima….
Keralos tradicinė šventykla – medinė, šiek tiek net primenanti senas žemaitiškas medines bažnyčias. Keralos hinduizmas labai tradicinis ir uždaras, iš šiaurės atkeliavę brahmanai išsaugojo seniausias vedų – hinduizmo šventraščių tradicijas, kurios labai saugomos. Kitiems į šventyklas įeiti draudžiama, šiuo atžvilgiu tai konservatyviausia Indijos dalis. Taigi gamta – didžiausias Keralos turtas, kurį gali pamatyti turistas. Jį pavyko išsaugoti, nepaisant didelio gyventojų tankumo. Žmonės čia darniai sugyvena su gamta, imdami iš jos tai, kas naudinga.
Kerala – tradicinės indų medicinos – ajurvedos tėvynė, būtent čia ajurveda iki šiol praktikuojama autentiškai, taip pat čia įsikūrę ir geriausi modernūs ajurvedos centrai. Pasimėgavome ajurvediniais masažais ir mes – Kočine savo paslaugas turistams siūlo keletas masažo salonų.
Dar vienas malonumas buvo visai šalia mūsų laikinų namų įsikūręs Keralos kultūros centras – profesionali valstybinė įstaiga, kurios scenoje kiekvieną vakarą vyksta klasikinės muzikos ir teatro vakarai. Keraloje būtina pamatyti unikalų keralietišką klasikinį šokį – kathakali, kuris garsėja labai sudėtingu makiažu ir kostiumais. Autentišką šokio formą, kuri yra religinio ritualo dalis, galima stebėti šventyklose, kur pasirodymai vyksta visą naktį. Retas turistas ištvertų tokį renginį, kurio visos simbolikos mes nesuprantame, todėl daugelis šventyklų turistų ir neįsileidžia. Na, o Kočine sudarytos sąlygos turistams pamatyti sutrumpintą vaidinimo variantą, kuriame turistai kviečiami stebėti ir makiažo procedūras. Labai įdomu ir egzotiška, net jeigu ir nėra noro gilintis į šokio subtilybes.
Paskutinę dieną Keraloje skyrėme nedideliam vidaus vandenų sistemos gilumoje esančiam miesteliui 
Kumarakomui, kurį pasiekėme traukiniu ir vietos autobusu. Panašu, kad ši jauki vietelė greitai taps populiariu kurortu. Dabar čia įsikūrę tik keli prabangūs uždari turistiniai kompleksai, kurie kasdieniam miestelio gyvenimui beveik neturi įtakos. Pasivaikščiojome palei kanalą iki ežero ir atgal, sukeldami didelį vietos mokinukų susidomėjimą. Šiaip miestelyje vos suradome vieną restoranėlį su anglišku valgiaraščiu, bet jame pralaukėme didelę liūtį ir labai skaniai pavalgėme. O pats miestukas paliko labai malonų šiltą įspūdį – nesinorėtų, kad jo kasdienybę sugadintų minios turistų.
Naktiniu traukiniu pasiekėm Goa valstijos pietinį centrą Margao, iš ten taksi – Palolemo kaimelį, kur porą dienų pasimėgavę jūra, išvažiavome į Hampį. Tai istorinė Vidžajanagaros imperijos, klestėjusios XIV-XVI a. ir valdžiusios kone visą pietinę ir rytinę Indiją, sostinė. Tikrai gurmaniškas kąsnis tokiems Indijos istorijos ir architektūros mylėtojams kaip aš, bet neabejotinai labai įdomus taškas bet kuriam turistui.
Tungabhadros upės slėnyje, suformuotame sūkuringos upės ir milžiniškų granito riedulių, tarp bananmedžių giraičių, gausu tarsi kažkieno išmėtytų imperinių griuvėsių, puikiai išsilaikiusios dešimtys pietietiško stiliaus šventyklų. Imperija buvo užkariauta susivienijusių musulmoniškų kaimynių 1565 m., o turtingą jos sostinę priešai siaubė ištisus metus, todėl liko tik griuvėsiai. Dabar Hampis – mažas turistinis kaimelis, susispietęs apie didingą ir tebeveikiančią Virupakšos šventyklą, kurios grandioziniai puošnūs vartai matyti iš labai toli. Hampis, nepaisant jo imperinės praeities, visų pirma – šventa hinduistams vieta, susijusi su epo apie indų protėvį Ramą, dievo Višnaus įsikūnijimą, pasakojimu. 
Todėl dauguma Hampio lankytojų – piligrimai iš visos Indijos, traukiantys būriais, šeimomis ir pavieniui, lankantys šimtus šventų objektų. Dar čia gausu mokinukų, kurie atvyksta į gyvosios istorijos pamokas. Tokie kaip mes užsienio turistai čia mažuma, bet, aišku, labai laukiama daugybėje Hampio parduotuvėlių.
Šventyklos kieme visus lankytojus už rupiją palaimina ornamentais išpiešta šventyklos dramblė Lakšmė. Procedūra paprasta: padedi rupiją ant delno ir ištiesi dramblei, ši ją paima straublio gale esančiu piršteliu, paduoda šalia stovinčiam savo šeimininkui, o aukotojui ant galvos kaip kokią skrybėlę trumpam užvožia savo straublį.
Norint geriau apžiūrėti pagrindinius Hampio objektus, reikia bent trijų dienų, per kurias teks nueiti ne vieną dešimtį kilometrų pėstute, daugiausia kalvotoje vietovėje. Galima samdyti motorikšą, bet net šis triratis ne visais akmenuotais takais gali pravažiuoti. Verta persikelti ir į kitą upės pusę, kur yra lankytinų vietų. Bet ypač tai verta daryti dėl unikalaus paties persikėlimo būdo. Nors miestelio centre yra įprastinių motorinių laivelių prieplauka, pakraščiuose įsikūrusi alternatyvi prieplauka, kurioje keleivių laukia apvalūs laiveliai, panašūs į didžiulius krepšius. Tokie pinti laiveliai, galintys plukdyti iki 10 žmonių, čia keldavo per upę dar Vidžajanagaros galybės laikais, tik odinį dugną dabar pakeitė plastikas. Laivininkas irkluoja vienu irklu, o laivelis visą laiką sukasi aplink save ir taip laviruoja tarp gausių ir galingų sūkurių, kuriais garsėja ši upė. Vieno iš laivininkų paprašę tiesiog mus paplukdyti, netikėtai patekome į puikią ekskursiją: laivelis sustodavo prie įvairių vos pastebimų olų ir grotų, kuriose slepiasi mažos šventyklėlės ir religiniai bareljefai.
Trys dienos Hampyje neprailgo. Dienomis vaikščiojome po apylinkes, vakarais traukdavome į parduotuvėles ir užeigas. Ypač gražūs Hampio saulėlydžiai, iki horizonto nuspalvinantys šventyklų bokštus ir rausvo granito riedulynus. Vieną vakarą saulę lydėjome ant kalvos tiesiai virš šventyklos, o tuo metu kaimo vaikai, aiškiai norėdami padaryti mums įspūdį, visu greičiu dardėdavo nuo uolos ant suplotų plastikinių butelių. Kitąsyk saulę lydėjome restoranėlio terasoje virš Hampio stogų. Dėl savo religinės svarbos ši vieta yra zona be mėsos ir alkoholio, turistų bagažas autobusuose netgi tikrinamas, galbūt todėl, kad jie visi atvažiuoja iš Goa, kur alkoholis liejasi laisvai.
Grįžę į Goa, dar keletą dienų mėgavomės smėlėtu pliažu ir tiesiai jame įsikūrusių dešimčių restoranėlių ir šimtų parduotuvėlių pagundomis. Šiaurinėje Goa pliažai prabangūs, ten įsikūrę standartiniai kurortai su žvaigždutėmis, juos ypač pamėgo rusų turistai. O Palolemo kaimelis mus nudžiugino savo natūralumu ir paprastumu. Nuostabus vos kelių kilometrų pusmėnulio formos paplūdimys – įlankoje, todėl čia nedidelės bangos, seklūs krantai, nedideli potvyniai ir atoslūgiai. 
Kaimelyje beveik nėra betoninių pastatų, išskyrus keletą dešimčių vietos gyventojų tvirtų trobelių, visa kita – bambukinės pašiūrės arba kuklios dvivietės pliažo trobelės ant pastolių. Komfortas visur panašus: vienas kambariukas su lova, už pertvaros įrengta tualeto ir dušo patalpa. Tik kuo didesnė kaina, tuo trobelė stabilesnė: už 250 rupijų trobelė šiek tiek siūbuojanti ir prastesnių medžiagų, o už 900 rupijų – stabili ir iš geresnės medienos, yra ir dar brangesnių uždarų kompleksų, bet ir ten – mielos trobelės.
Visų restoranėlių meniu labai gausus ir panašus – indiška, kiniška ir stilizuota europietiška virtuvė, taip pat ir vietos žuvys, kurias pasirenki pats iš pasiūlyto dienos laimikio. Galima plaukti į jūrą žvejoti, stebėti delfinus, pasiplaukioti kajakais, išsinuomojus motorolerį pasidairyti po aplinkinius kaimus ir miestelius. Dauguma turistų – pavieniai keliautojai, šeimos su vaikais, kurių netraukia egiptai ir turkijos. Vakarais visi šurmuliuoja daugybėje barų, kurie potvynio metu atsiduria ant vandens ribos. Žavi jauki miela vietelė, į kurią norisi sugrįžti. Pliažo restoranėlių kainos neįtikėtinai patrauklios, o vietos užeigėlėje, į kurią turistai neina, prabangiai dviese pavalgėme už 2,5 dolerio…
Trejetas mūsų kompanijos narių turėjo išskristi trimis dienomis anksčiau. Išlydėjome juos, o kitą rytą prižadino nerami jų žinutė iš Mumbajaus oro uosto: „Atrodo, kad išskrendame, bet Mumbajuje kažkokie susišaudymai”. Netrukus, mums besipliuškenant jūroje, į mūsų telefonus pasipylė nerimo pilnos namiškių žinutės iš Lietuvos. Tą naktį teroristai pasėjo siaubą keliose Mumbajaus vietose, vienoje jų – Viktorijos geležinkelio stotyje, kurios viešbutyje ramiai sau miegojo mūsų bendrakeleiviai. Įkaitų dramą prabangiuose Mumbajaus viešbučiuose dar dvi dienas sekė visas pasaulis. 
Kai po dviejų dienų paryčiais traukiniu atvažiavome į Mumbajų, kaip tik buvo gaudomi paskutiniai teroristai. Dėl viso pikto nusprendėme nebevažiuoti į centrinę miesto dalį, kurios įžymybių lankymą buvom pasilikę kelionės pabaigai, ir apsistojome šiauriniame Mumbajuje. Kalbėjomės su vietos žmonėmis, su palengvėjimu per televizorių stebėjome baigiamuosius įvykius. Tai, kas atsitiko, buvo baisu ir nesuvokiama, juk vos prieš dvi savaitės vaikščiojome aplink dabar jau liūdnai išgarsėjusį Tadž Mahalio viešbutį. Tačiau nustebino tai, kaip sklandžiai daugiamilijoninis miestas gyveno savo tolesnį gyvenimą, veikė ne tik oro uostai, bet ir visas kitas transportas, žmonės šypsojosi ir prašė mūsų neišsigąsti ir sugrįžti į Indiją dar kartą. Sugrįšim…
Žurnalas „Kelionės ir pramogos” 2009 m. rugsėjis
