Vytautas Nosevičius
Nesenai “Alma littera” išleido naują vienuolio Kęstučio Marčiulyno-Bo Haeng Sunim knygą „Nabi arba gyvenimo teatras“. Smagiai surašyta nedidelė knygelė, kurią perskaičiau per vieną vakarą. Didžioji knygelės dalis susideda iš nedidelių vienuolo monologų, skirtų svarbiausiems žmogaus gyvenimo etapams bei su jais susijusiems išgyvenimams. Gyvenimo etapai, tai vaikystė, paauglystė, branda ir vienuolystė. Lengvai gvildenamuose monologuose Kęstutis aptaria šiame gyvenime mus lydintį skausmą, džiaugsmą, pasireškiantį viena ar kita forma pyktį, laikinumą, maldą, kančią, šeimą, veidmainystę, ramybę ir t.t.
Gale knygutės Kęstutis interviu forma dalijasi savo pamąstymais apie meditaciją ir kūrybą, šių dienų pasaulio aktualijas. Labiausiai įstrigusios frazės, tai „žmonija gauna pelną iš alkoholio, narkotikų, ginklų ir farmacijos. Tai keturi dalykai, kurie labiausia kenkia žmonijai“, „būdamas arčiau gamtos, gauni tai, prie ko anksčiau nebuvai prisilietęs. Tam tikrą patyrimą, labai keistą patirtį. Daug ką pasidarai pats“, „kuriantis žmogus yra Kūrėjo tarpininkas, todėl negali prisiimti nuopelnų už jokią savo veiklą“, „užbaigtumas, tai kai viską atlieki 100%, palaimingai, su džiaugsmu. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas darbas – ar vandenį semtum, ar eitum laistyti daržovių – turi aiškią pradžią ir pabaigą. Nebūnant prisirišus prie mąstymo ir idėjų, vien tik džiaugsmas dėl to, kad esi. Ne krykštavimas, bet kasdieninis šimtaprocentinis veiksmas“, „jeigu gyvensi teisingai, jeigu elgsiesi teisingai, stengsiesi po truputį pajusti saulės energiją, ryto rasą – tamsesni dalykai jau neprilips prie tavęs“ ir daugybė kitų perliukų verčiančių susimąstyti. Knygą rekomenduočiau ne tik budistams, bet visiems einantiems dvasiniu keliu ar tiesiog besidomintiems Kęstučio gyvenimu ir kūryba. 
Tai antroji vienuolio knyga, prieš tai Kęstutis yra parašęs žymiąją savo aubiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“, pakartotinai išleistą net keturis kartus ir kurios perkamumo rekordų jau matyt niekas nepamuš.
Pabaigai keletas Kęstučio monologų iš naujosios knygos „Nabi arba gyvenimo teatras“.
Emocijos
Emocijos – lyg užrašai ant stiklo: baimė, pyktis, džiaugsmas, gėda… Ar įmanoma gyventi be jų? Ar jausti jas blogai? Kokia jų prigimtis? Prie šaknų neprisikasime, kaip ir nesužinosime, iš kur mes, žmonės, atkeliavome. Tačiau juk gebame matyti, suvokti? Tik gyvenimo reiškinius vertiname skirtingai. Net akivaizdžiausius, į kuriuos, regis, derėtų žvelgti vienareikšmiškai… Deja, deja. Kadangi nesuprantame, kodėl esame Žemėje, taip ir gyvename.
Tačiau jei renkamės kelią, išvaduojantį iš emocijomis grindžiamo pasaulio, privalome suprasti jų fiziologiją. Emocijos neturi realaus pagrindo. Tas suvokimas neleidžia joms pasiduoti. Mūsų emocijų svarstyklių nulinė padala visuomet teisinga. Taigi jos tiksliai rodo ir apėmusios emocijos svorį. Nurimsta emocija, ir vėl nulinė padala. Tai labai svarbi dvasinė būsena. Išmokę tvarkytis su emocijomis, pasirenkame vieną, kuri yra visa ko motina. Tai – ATJAUTA. Dėl jos mūsų gyvenimo kelias tampa aiškus. Suvokiame savo prigimtį ir išgelbstime kenčiančias būtybes nuo kančios…
Kančia
Laidotuvėse ėjau pirmas. Paskui tėčio karstą. Prie pat mašinos. Mama, prilaikoma giminių, kiek atsiliko. Nežinau kodėl, tačiau toks buvo mano vaidmuo. Supratau, kad taip turi būti. Esu geras ir darau, kaip liepia… O žmonės stebėjosi, raudojo. Jiems tai kėlė sielvartą. Našlaitis eina, palikęs visą gedėtojų minią, paskui savo tėčio karstą. Penkerių metų, nesupratęs, kas iš tikrųjų įvyko. Apsivilkęs dryžuotu megztuku.
Buvo karštas pavasaris – 1967 metų gegužės 27 diena. Tai prisimenu. Fragmentais. Vėliau daug kartų mačiau nuotraukose. Tai, matyt, ir atgaivino šį prisiminimą. Mama labai verkė. Nuotraukose. Ji išgyveno ir dėl manęs. Kas bus su manimi?
Ko mes norėjome? Kad tėtis būtų nemiręs. Būtų kartu. Ko norėjo žmonės? To paties. Kodėl verkė ir sielvartavo? Dėl to, kad taip nėra. Mirė jaunas. 34 metų.
Kančia – tai būsena, kai nesame patenkinti esama situacija. Norėtume kitokios. Na, kartais gal gerai ir toji, tačiau norim kitos. Bet juk taip neįmanoma – dvi situacijos vienu metu. Neišsipildęs noras ir sukuria kančią. Arba tai viena iš daugelio kančios sąlygų. Tą aš gerai suprantu ir apie tai kalbu kitiems. Tačiau nuvargęs imu svarstyti, kaip greičiau prisėsti ar net prigulti. Kaip išverti iki poilsio? Aš mokausi kentėti. Kai nepanikuoju, galiausiai be isterijų pasiekiu lovą. Aš pats sau herojus. Ir tai įmanoma.
Aišku, kartais visi puolame į paniką. Tačiau, įgaudami patirties, išmokstame susitaikyti. Tad, kančia – tai kasdienybė. Tuomet ir nevadinsiu to kančia. Nepavadinęs nepatirsiu. Ir viskas. Nes esmė – tik pavadinimas. Nuo šiol. Nuo šiandien…
Tuštuma
Žinomas dzeno meistras, meditacijų Mokytojas ir gyvenimo Žinovas keliavo upe. Sėdėjo valtyje, mėgavosi pakrantėmis, puikiais vaizdais. Oras buvo saulėtas ir šiltas. Upės vidury pūtė silpnas vakarų vėjukas. Bangos telkšojo į valties bortus. Visa kas buvo taip taiku, kad Meistras nutarė nusnūsti. Palaimingai. Kaip gera išsitiesi valties dugne ir, užmerkus akis, nugrimsti į malonų snauduliuką…
Staiga jis pajuto smūgį – tai kita valtis trenkėsi į jojo. Vos už borto neiškrito. Pirmas jausmas – pyktis, be jokio proto įsikišimo: natūralus kaip upės vanduo, aiškus kaip kalnas tolumoje, netikėtas kaip purslai ant veido… „Kas drįso?!“ Net irklą čiupo į rankas, kad galėtų nubausti niekdarį, pamokyti jį teisingo veiksmo!!! Tačiau pamatė, kad į jį atsitrenkusioje valtyje… nieko nėra, Tuščia didžiulė valtis. Kam išliet šį stiprų pyktį? Stumtelėjo valtį. O jeigu čia būtų ir žmogus? Ar jį apstumdytų? “Bet aš juk Meistras!” Ir štai, prašau, emocijos kaip paprasto mirtingojo! Apsidairė aplink, ar niekas neužmatė jo pykčio ar veiksmų. Tačiau aplink ir vėl buvo ramu…
„Kaip galiu kitus mokyti, jei pats nesusivaldžiau?“ Ir atsidėjo ilgai mediacijai. Tuštuma… Viskas iš nieko – net valtis, ir ta tuščia. O aš maniau, kažkas yra… Nieko, be mano paties mąstymo. Suvokimas buvo toks stiprus, kad Mokytojas nusilenkė į jį atsitrenkusiai valčiai.
Garsus juokas nuskambėjo upės paviršiumi – net pakrantėje žvejojančius vaikus išgąsdino. Jo aidas pasklido aplinkui. Ir vėl – tik pliuškenantis vanduo…
Kažin kur tas meistras dabar – po kelių šimtų metų?.. Dangus mėlynas-be jokio apribojimo…
