Auksinis Trikampis
Iškeliauti į Himalajus svajojau senokai. Mačiau tokioje kelionėje tam tikro žavesio. Mane įkvėpė nuotraukose matyti gamtovaizdžiai, pasakojimų nuotrupos, tam tikros asmenybės, kol vieną dieną pajutau, jog man būtina ten nusigauti. Ta nuojauta suabejoti neleido ir keisčiausiu būdu susiklosčiusios palankios kelionei aplinkybės: tuo metu kaip tik neturėjau darbo ir pasitaikė itin pigūs skrydžių bilietai. Rankose buvo ir bilietai, ir Indijos viza, ir galų gale aš, tikėdamasis ne vien įspūdingų vaizdų, bet kartu intuityvių atsakymų į klausimus apie savo gyvenimą, iškeliavau dviem su puse mėnesio paklajoti po Šiaurės Indiją.
Prieš išvykdamas konsultavausi su keliais ten lankiusiais žmonėmis. Patarimų gavau daug ir naudingų, troškau visus juos turėti atmintyje reikiamu momentu, tačiau dažniausiai būna, jog nepaisant perspėjimų pats turi susidurti su situacija ir tuomet pats atrasti, kaip tuo metu elgtis. Tada jau žinosi visam gyvenimui. Taigi, perėjęs visus išbandymus, galiu pasakyti, jog geriausi patarimai – tai padrąsinimai. Vėliau patyrimas didėja kelyje, kai iš esmės imi kitaip reaguoti į iškilusias aplinkybes, įvykius. Žmonės turi įvairiausių nuomonių bei įsivaizdavimų apie keliones į Rytus. Aš nesiekiau kokių nors teorijų sau įrodyti vienaip ar kitaip, tiesiog turėjau ten atsidurti. Norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš šios savo kelionės, kurie galbūt kai kam bus įdomūs, kai kam naudingi. O jeigu jums iškils (arba jau yra iškilęs) baisus noras keliauti į Indiją, būtinai taip ir padarykit .
Delis
Po netrumpo skrydžio lėktuvu, kur didžioji dalis keleivių buvo indai, nusileidau Delyje. Oro uostas tvarkingas, gražus, ne toks kaip aprašytas J. Ivanauskaitės knygose. Vis dėlto jame ne taip aišku kaip Lietuvos ar Suomijos oro uostuose. Seki bendrą keleivių eilę, pereini visus formalumus. Išlipus pirmiausia tvoskė drėgnas karštis – karštos vonios efektas. Buvo pati liepos pradžia – temperatūra naktį siekė +31C. Šį skaičių mačiau dar lėktuvo salono ekrane, tai maždaug nusiteikiau, ko galiu tikėtis lauke.
Kai tik susiradau bagažą, mane ėmė graibstyti prepaid taxi vairuotojai. Man buvo patarę imti iš anksto apmokamą taksi, kad paskui nereikėtų mokėti kosminės sumos. Tačiau aš pirmą kartą Indijoje, prie manęs eina daug tamsiaodžių žmonių, kurie tvirtina esantys prepaid taxi vairuotojai, ir aš turiu jais tikėti, pasitikėti, o vieną kurį pasirinkęs įsėsti į jo automobilį. Aš aiškiai sutrikęs. Jie tai be abejonės pastebi. Nežinau kur eiti, kurį samdytis; mane prie žemės spaudžia gigantiška kuprinė, nors kilogramų skaičius neatrodo toks didelis. Vienas taksistas jau mane vedasi į savo taksi, tolyn nuo šviesų, per kiemus ir sustatytus automobilius. Tolokai iki tos taksi. Aš supanikuoju ir pasprunku atgal į oro uosto prieigas. Pasirodo, būtų gerai iš anksto užsisakyti pick up (paėmimo) paslaugą iš viešbučio, tai nuvargus po skrydžio nereikėtų papildomai nervintis. Aš to nepadariau. Kai kurie renkasi iki ryto prabūti oro uoste. Tai irgi neblogas variantas, jei tik nuovargis per daug neverčia iš koto ir visą kitą dieną būni nusiteikęs pramiegoti. Kaip patyriau vėliau, taksistai nežino, kur yra viešbučiai, gal nebent pačius populiariausius, todėl dairosi važiuodami, ir galop pripažįsta, kad neranda jūsų viešbučio. Darykit ką norit. Ypač naktį… 
Lyg to būtų negana, neužsisakius paėmimo paslaugos, viešbutis mano, kad jūs neatvyksite, ir jūsų prieš mėnesį užsirezervuotą kambarį išnuomoja kitiems – Indijos sostinėje pigių kambarių paklausa didžiulė. Tą stulbinamą naujieną sužinau skambindamas iš turistų informacijos centro. Iš ten skambinu daugeliui viešbučių. Visi užimti bent kelioms dienoms į priekį. Laisvi tik po 150 dolerių už naktį.
Antra valanda nakties. Gal šiąnakt nepamiegoti ir anksčiausiu autobusu ar traukiniu iškart išvykti į kitą miestą? Traukiniai irgi užrezervuoti. Galima bandyti nebent į žemiausios klasės, kurie būna sausakimši, o įtilpti su kuprine išvis mažai realu – bent aš taip įsivaizdavau tą naktį. Dėl autobuso irgi neaišku. Akys raibsta. Nakvoti gatvėje? Ką tik atvykus su visais pinigais labai nesaugu. Ir šiaip tokių nakvojančių yra tarp indų…
Informacijos centro darbuotojas nenori, kad aš jaudinčiausi, tai bando siūlyt išeitis. Kaip prognozuota man dar Lietuvoje, labai bando prakišti kelionę į Kašmyrą (aš noriu važiuoti ta kryptimi – į Ladaką). Bet aš laikausi tvirtai ir nesutinku vykti į tą nesaugų regioną pasienyje su Pakistanu. Tada pasiūlo Auksinį Trikampį – Delis-Džaipūras-Agra. Šiuos garsius miestus planavau aplankyti, tad pagaliau sutinku. Vairuotojas bus tuoj pat; aš pasnausiu bent automobilyje. Na, įkalbėjo mane, pardavė kelionę, ir aš nuo pirmų atvykimo valandų patyriau didesnes išlaidas nei planavau. Jeigu man ir toliau taip seksis, per keletą savaičių išsileisiu visus atsivežtus pinigus.
Nuėjęs į tualetą pamatau vorą, uodą ir tarakoną. Tvankumas klaikus. Belieka tarp ne itin sėkmingų dalykų įžvelgti ir gerų pusių.
Iš prisikaišiotų spalvotų skirtukų į Lonely Planet, indas atpažįsta, jog aš esu mokytojas .
Džaipūras
Maždaug antrą valandą nakties mano asmeninis (penkioms dienoms) vairuotojas Kulwantas paėmė mane automobiliu ir išsivežė į Džaipūrą į pietus nuo Delio. Taip prasidėjo mano pirmoji kelionė Indijos žemėje.
Mūsų automobilis su “oro kondicionierium”, už kurį papildomai sumokėjau 20 dolerių – atidaryti langai ir pučiančios grotelės. Susirangęs ant galinės sėdynės bandžiau miegoti, o nežinomas, bet patikimas dėdė vežė mane į Džaipūrą. Turėjau juo pasitikėti. Indijoje neįmanoma keliauti, jei visus nuolatos įtarinėsi. Čia niekas nerodo pažymėjimų, neduoda dokumentais pagrįstų garantijų. Įvairiausi čekiai bei pažymėjimai tiesiog ant popieriaus išrašomi ranka, kartais į blanką. Neretai be antspaudo. Žmogus suraito parašą ir juo turi tikėti. Turiu pripažinti, jog indai nė karto manęs neapgavo; visokie avansai, bilietai bei čekiai iš tikrųjų buvo galiojantys. Gavau visas paslaugas, už kurias mokėjau. O smulkios apgavystės praktiškai apsiribojo keliomis dešimtimis rupijų. Didžiausia – 100 rupijų (maždaug 5 litai). Kelias į Džaipūrą geras, aplinkui daug žalumos, palmių. Plyti nuo musono padūmavę laukai, dunkso miškais apžėlusios neaukštos kalvos. Daug krūmų su avietinės spalvos žiedais. Šalikelėse tupi beždžionės. Jos ateina į kaimus, nes žmonės jas pašeria. Į darbus įkinkyti kupranugariai. Šunų mažiau. Baltos karvės kur ne kur bastosi po kelius. Žmonių daug visur – gatvėse, kiemuose, laukuose. Daug ir transporto priemonių, ypač motociklų, kurie čia labai populiarūs. Motociklų Indijoje atrodo kur kas daugiau negu Lietuvoje. Jie laksto, regis, be jokių taisyklių, tačiau nesusiduria.
Džaipūre gaunu kambariuką su vonia, tualetu ir net AC (oro kondicionieriumi). Tik elektros nėra. Vėliau atsiranda.
Mano vairuotojas suteikė daug informacijos dėl maisto, elgetų šelpimo, priimtų elgesio normų, bendro etiketo ir kitų dalykų, su kuriais kasdien susiduri. Jei nori svečiuotis Indijoje sklandžiai, turi jų laikytis. Maždaug nuo to pirmojo ryto pradėjau atgauti pusiausvyrą ir džiaugtis šalimi, į kurią taip nelengva prisiruošti.
Apžiūrim Džaipūrą. Šis miestas man patiko. Radžastanas – tikroji Indija, o Džaipūras – Radžastano sostinė. Aplankiau Gintarinį Fortą, kuris toks didžiulis, kad viso net nesugebėjau apvaikščioti. Daug kelių, praėjimų. Kai kur nepatekau. Kitus užmiršau. Architektūra labai įspūdinga. Koridoriai, labirintiniai praėjimai, laiptai, kiemai, balkonai, terasos, vandens kolektoriai… Didingas statinys ant kalvos. Jų net keli ant aplinkinių kalvų. Gintariniame Forte sutikau tris indus, kurie paprašė juos nufotografuoti, ir tuo liko labai patenkinti, neprašė nei rupijų, nei atsiųsti nuotrauką . Įdomūs tie indai. Ypač kol jų dar nepažįsti, bet per įvairias situacijas apie juos išsiaiškini vis ką nors naujo. Toks užsiėmimas labai jaudinantis, nors neretai tenka patirti „šaltą dušą”.
Prisižiūrėjau į Indijos žmones. Čia jie tamsios odos. Moterys beveik visos su ryškiaspalviais sariais. Vyrai rengiasi daugiau vakarietiškai. Žmonės draugiški, užkalbina, pasišypso, pasisveikina. Baltas žmogus jiems kelia susidomėjimą. Dėl šios priežasties Indijoje jau po kelių dienų atsikratai scenos baimės, jeigu tokią turėjai. Čia visąlaik atsiduri dėmesio centre. Tiesiog pripranti prie to. Ėmiau indų nebesibaidyti, priprasti prie jų atviro būdo.
Mačiau Vandens Rūmus, kurie atrodo stūksantys tiesiai ant vandens. Malonu pavaikščioti krantine. Vienas mažas vaikiukas prisiprašė nufotografuojamas, o paskui neatlyžo, kol negavo rupijų. Sužinojau dar vieną triuką.
Ėmiau pažinti įvairius patiekalus. Buvo įdomu juos išbandyti. Maistas aštrus, bet man visai patiko. Visada atnešami aitrūs padažai, dažniausiai saldūs ir rūgštūs, o kartais sojos padažas. Daug prieskonių. Skanu ir sotu.
Daug geriu vandens. Juo ginuosi nuo karščio bei alpulių.
Pradėjau ragauti Indijos vaisius. Mangai kitokios spalvos nei pas mus, labai sultingi, išnokę, gerokai skanesni. Saugodamasis mikrobų bei užkrėsto vandens, nuplovęs juos nusausinu ir imu lupti beveik neįmanomu būdu. Paskui sunkiai įmanomu būdu juos valgau. Vėliau nuo tos paranojos pasveikau, nes taip ten pražūtum.
Einant viešbučio gatve pirmyn ir atgal, man vis šypsojosi vienas vairuotojas. Panašios šypsenos iš pradžių trikdė. Vėliau supratau, jog tai atvirai rodomas draugiškumas. Aš pats ėmiau žmonėms dažniau šypsotis. Vakare, kai buvau išsimaudęs ir išsiskalbęs drabužius, suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo tas pats vairuotojas, kuris šypsodamasis tepasakė labas. Dėl to ir atėjo. Tik toks reikalas. Ar ne miela? Išsikaišiojau pinigus po slaptavietes, neva taip saugiau. Atskirai susidėjau stambiausius dolerius, išsikeistas rupijas, smulkius bei arbatpinigius. Tam turėjau skirtingas pinigines, kad nereikėtų traukti visos krūvos.
Pirmą kartą išgėriau vaistų nuo maliarijos. Daug apie juos buvau prisiskaitęs. Teks patirti pačiam, kaip mane jie veikia ir kokius sapnus sukelia. Weird dreams. Dar pamąsčiau, jog gyvenu palyginti gerame viešbutyje su švaria patalyne. Tik pabuvus Indijoj įmanoma suprasti, ką reiškia švari patalynė.
Senajame Džaipūre apžiūrėjau induistų šventyklą, Miesto Rūmus (City palace), Vėjų Rūmus (Wind palace), galerijas ir observatoriją. Ragavau samosas; jos visai kitokios nei Baltų Dramblių restorane. Jos man patiko. Įsitikinau, jog maistas dažnai bus labai aštrus. Ėmiau įprasti vaikštinėti šlapias nuo prakaito bei nekreipdamas dėmesio, jeigu jis teka srovelėm per kaktą, nosį ar smakrą. Dangus balkšvas dėl musono. Gerai, kad nelyja.
Indijoje visas gyvenimas vyksta gatvėje: mašinos, prekeiviai su prekėmis, pėstieji, gyvuliai. Nepaprasta pravažiuoti. Elgetos, motinos su kūdikiais įkyriai kaulija pinigų. Praeiviai klausia, kaip man patinka Indija, Indijos žmonės ir pan. Na, o ką nors perkant reikia labai derėtis ar bent nujausti kainas – vienur už kilogramą obuolių 20 rupijų, kitur už vieną obuolį tiek pat.
Paskui vairuotojo išprašiau, kad mane nuvežtų į netoli nuo Džaipūro esantį šventąjį Puškaro miestelį. Apie jį buvau šį tą girdėjęs, be to, klausęs gražios muzikos, tai norėjau pamatyti vietovę, kuri tai įkvėpė. Nusukom į šalį nuo numatyto maršruto.
Puškaras
Jokių pypsėjimų, transporto kamščių; tik žali kalnai aplink, cikadų čirškimas, gaivuma vakare. Medžiuose kur ne kur įsitaisę langūrai (beždžionės) Grįžulo Ratai nakties danguje kitaip pakrypę nei Lietuvoje.. Mano viešbučio kiemo krūmuose kokonus susisukusios didžiulės stambios bitės.
Nuėjau iki raudonos induistų šventyklos. Už jos galima eiti pasivaikščioti kalnų takais. Girdėjau, kad vienu taku einant prieinamos šventyklos, o kitu eidamas gali susitikti laukinių žvėrių.
Pats miestelis nedidelis, per jį eina ilga, prekių pilna gatvė. Liejasi induistų muzika. Graži sikų šventykla gurdvara. Į gurdvarą gali užeiti visi norintys, tik reikia nusiauti batus bei susisukti turbaną ant galvos. Nesugebantiems padeda budintys sikai. Jie man buvo labai malonūs ir paslaugūs; po apsilankymo dar pasisodino pasišnekėti. Pamokiau juos kelių lietuviškų žodžių. Jie keliais sakiniais supažindinio su sikizmu.
Tiesa, Puškare pasitaiko „kunigų”, kurie siūlo gėlių žiedus dievams pamaloninti, o juos priėmus nepaleidžia, kol nesusimoki. Tačiau atsisakius paimti gėles, jie atstoja. Kažkodėl jie „bazuojasi” būtent Puškare.
Pasėdėjau ant švento ežero kranto, netoli drybsančios karvės. Labai ramu. Tolumoje – įspūdingo aukščio stati kalva su Savitri šventykla. Tą šventyklą, jei turi pakankamai laiko, patariama aplankyti.
Agra
Iš Puškaro į Agrą vykome visą dieną iki tamsos. Taip aš pamačiau nemažą dalį Radžastano. Kai kurie pravažiuoti miestai vilioja užsukti, kituose atrodo „nieko gero”. Aš išsiklausinėjau vairuotojo pravarčių dalykų dėl savarankiškos kelionės. Atstumai neatrodo labai dideli, bet kelionė trunka daug ilgiau negu Lietuvoje. Pakeliui išmėginau šviežias ananasų sultis su druska. Skonis lyg kiaušinio. Be druskos geriau. Bevažiuojant užėjo smarkus musoninis lietus. Vairuotojas pasakojo, kad tokiu metu, kai užliejamos pievos, visos gyvatės lenda iš žemės į aukštesnes vietas, todėl vaikštant žole reikia saugotis.
Teko važiuoti balomis per lietų. Kulwantas vos nepametė kelio, bet galų gale mes pasiekėme Agrą. Uttar Pradešo valstijoje daug neapšviestų gatvių, nes trūksta energijos. Mažai policijos. Namai atrodo kaip nebaigti statyti, arba kaip pusiau nugriauti; kai kurie lyg griuvėsiai – vaiduokliai, bet juose puikiausiai gyvenama. Visur kalnai šiukšlių. Ir vairuotojas patarė neieškoti šiukšlių dėžės – tokių čia nėra, o viską mesti ant žemės. Kaip statybų aikštelėje. Kai kurie rajonai tikrai lyg nesibaigiančios statybos.
Mano kambarys geras, su AC, marmurinėm grindim, tik vonioj nėra šviesos. Maudytis teko prie žvakės. Iš dušo prabėga vos viena skylutė – prausiausi po čiaupu. Nei muilo, nei rankšluosčio.
Vienam paslaugiam kambariniui norėjau padovanoti lauktuvę iš Lietuvos – gintarinį dirbinį ar papuošalą, tačiau jis atsisakė paimti. Pamaniau, gal nemandagu siūlyti, gal jie kitaip tai supranta, ir nuo tada nusprendžiau nebesiūlyti dovanų žmonėms, su kuriais menkai tesusipažįstu.
Kitą dieną mano kelionė su gidu turi baigtis.
Tadž Mahalo saulėtekyje neišvydau, kadangi lijo lietus. Šį paminklą apžiūrėjau vėliau. Marmuras inkrustuotas brangiaisiais akmenimis. Didingas iš išorės. Viduj mažesnis nei tikėjausi. Aidas toks ypatingas, jog nuolatos kažkas spygauja ar šūkauja. Čia žymiai daugiau turistų nei kitur. Užtat pardavėjai ir siūlytojai apie Tadž Mahalą bei Agros Fortą vos pakeliami. Būrys jų traukia paskui tave. Ir nežinia, kaip jų atsikratyti.
Agros Fortas irgi vertas dėmesio su savo kambariais, kambarėliais bei praėjimais.
Važiuojant į Delį vairuotojas padrąsino, kad Indijoje žmonės geri, paslaugūs, o šiaurėje, kur aš norįs keliauti – dar geresni. Sakė, Indijoje saugu. Šiaip apie daug ką pakalbėjom, tarpais tylėjom. Užrašiau jo sąsiuvinyje atsiliepimus nuo savęs. Jam padovanojau ant stiebelio sulipdytus gintariukus. Jis pasikabino mašinoj ant veidrodėlio; sakė, bus kaip talismanas. It brings good luck .
Viešbutis Delyje man užsakytas, nakvoti bus kur; taip pat atsiėmiau bilietą į Čandigarą geru traukiniu. Žinios pačios geriausios. Vakare nutariau pavirinti vandenį, nes pamačiau, kad jame labai daug kalkių.
Po jogų ir maharadžų šalį žvalgėsi Vakaris
