„Esu pusiau Don Kichotas, pusiau Mažasis Princas”
Salvadoras Chose Rodrigesas
Su pavasariu Lietuvą užplūdo keliautojai dviračiais ir pėsčiomis aplink pasaulį. Tik spėki juos priiminėti redakcijoje, tik spėki klausyti jų pašėlusių nuotykių. Visi jie alsuoja gaivumu, žvalumu ir nepaaiškinama vidine jėga, trykštančiu optimizmu, gyvenimo džiaugsmu, įvairiausiomis spalvomis spinduliuojančiu, žaižaruojančiu jiems iš akių.
Lyg su stebuklingu pavasario gyvybingumu, su žydinčiais žiedais jie ateina pas mus. Vienas paskutiniųjų mus aplankiusių keliautojų – 
Salvadoras Chose Rodrigesas – fizinio lavinimo mokytojas iš Ispanijos, žmogus, kuris atsisakė visko, paliko gerai apmokamą darbą, šiltus namus… Ir visa tai vardan to, kad pagaliau išpildytų savo seną svajonę, lydinčią jį nuo vaikystės – apvažiuoti dviračiu visą pasaulį.
Jei nori keliauti, reikia imti ir keliauti
2006 metų sausio 24 d. Chose Rodrigesas ilgai brandintos ir puoselėtos savo svajonės vedinas iškeliavo iš Ispanijos pietų beveik į visišką nežinomybę. Į nežinomybę, nes labai tolimų planų jis nekūrė. Tiesiog už 300 eurų nusipirko dviratį ir išvažiavo. „Pavažinėsiu kokius metus, o po to jau žiūrėsiu, ką toliau darysiu…” – nusprendė Salvadoras. Ir štai, išaušus penktiems kelionės metams, apvažiavus visą Afriką,
Tolimuosius Rytus, Vidurinę Aziją ir Rusiją, jis pasiekė Lietuvą… Šis pasakojimas apie žmogų, kuris be jokių kosminių jėgų įsikišimo ėmė ir pakeitė savo gyvenimą. Pakeitė taip, kaip jau senai norėjo pakeisti ir gyventi.
„Kuomet buvome mokiniai, vėliau, kai mokėmės universitete, aš ir mano draugai daug svajojome. Galvojome apie tai, kad, kai tapsime suaugę, savarankiški ir laisvi, apkeliausime visą pasaulį, daug pamatysime ir patirsime, kažką pasieksime ir būtinai padarysime kažką reikšmingo. Bet ėjo metai, mano draugai kūrė šeimas, gimdė vaikus, juos pasiglemžė ir nusinešė šeimyniniai rūpesčiai. Mūsų svajonės, mums taip kėlusios sparnus kai dar buvome laisvi, labai priblėso arba buvo nustumiamos vis toliau ir toliau. Susitikęs su buvusiais draugais klausdavau jų: „Galbūt jau pradedame įgyvendinti mūsų svajones?” „Ne, dar ne laikas”, – atsakydavo jie. – „Man šiais metais reikia nupirkti šaldytuvą ir televizorių, o dar ir mašinos reikia”. „Bet juk jūs visa tai turite?!?” – vos nešaukdavau iš nustebimo. „ Na, jie jau senoki, dabar
yra daug naujesnių modelių, ir žmona nori kažko naujesnio, reikia įsigyti”, – sakydavo jie nudelbę akis. Ir tuomet aš nusprendžiau, kad daugiau nieko nebelauksiu. 
Man jau greitai bus keturiasdešimt, o dar nieko iš savo svajonių neįgyvendinau. Aš nenoriu, kad mano visos nuostabios svajonės taip ir liktų svajonėmis. Reikia veikti dabar, nes laikas ir bėgantys metai tikrai nelaukia…” Užklupus tokioms mintims, ispanas Salvadoras Rodrigesas, paprastas fizinio lavinimo mokytojas, pradėjo savo svajonių kelionę aplink pasaulį.
Paskui mylimąjį į Indiją
Kad apvažiuotų visą Afrikos žemyną, Rodrigesui prireikė bemaž trejeto metų. Po to jis vėl sugrįžo link Europos ir taip atsikapanojo iki Lietuvos. Iš pradžių buvo minčių po keleto klajonių metų grįžti namo, bet Salvadorui taip patiko keliauti, kad jis iš Afrikos paskambino mamai ir tarė: „Tikriausiai šiais metais dar negrįšiu namo, norėčiau dar kokius vienus kitus metelius pakeliauti”, – ir iš Egipto dviračio vairą pasuko link Sirijos.
Per paskutiniuosius metus keliautojas numynė 28 000 km: kirto Arabijos pusiasalį, pervažiavo pietvakarinę Azijos dalį (Iraką ir Iraną), didesnę dalį Centrinės Azijos (Turkmėniją, Uzbekistaną, Afganistaną, Pakistaną). Likdamas ištikimas savo transporto priemonei, 37 metų keliauninkas persirito per didingus, snieguotomis viršūnėmis dangų remiančius Azijos kalnynus ir pasiekė Indiją. Palikęs Afriką, lygiai po metų klajonių, 2009 metais, Salvadoras Rodrigesas pasiekė pietinę Indostano dalį.
Būnant Indijoje, pas Rodrigesą kelis sykius buvo atskridusi jo draugė ir tikėjosi savo mylimąjį parsivilioti atgal į Ispaniją, bet Salvadoras narsiai atsispyrė visiems maloniems dailiosios lyties gundymams ir liko ištikimas savo svajonei – apvažiuoti visą pasaulį. Po Indijos keliautojas toliau traukė į Rytus
Laimingų žmonių šalis
Įveikęs Indijos vandenyną, valingas ir drąsiai tikslo siekiantis keliauninkas išnaršė Indonezijos salyną, Tailandą, Kambodžą, Vietnamą ir Laosą ir
kirto sieną su Kiniją. Pro pasakiškus Pietų Kinijos Guilinio kalnus Rodrigesas toliau traukė į Šiaurę, ir 2010 metų liepos 4 d. įriedėjo į Padangių imperijos sostinę – Pekiną. 
Į prisiminimus sugulė nepaprastai turiningi, įvairiausių nuotykių ir potyrių kupini ketveri klajokiško gyvenimo metai, klimatinių zonų, gamtovaizdžių, religijų, kultūrų, kalbų kaita, kelios dešimtys šalių. Kiekviena vietovė, kurioje Salvadoras apsilankė, savaip graži ir nepakartojama. Keliautojas su begaliniu žavesiu prisimena Viktorijos krioklius Pietų Afrikoje, Centrinės Azijos kalnų serpantinus,
Indonezijos vienuolynus, Kinijos terasinius karštuosius šaltinius, Šaolinio vienuolių kovos meną, Vietnamo karstines uolas, styrančias tiesiai iš jūros. „Besišypsančių žmonių šalis”, – 
su ilgesiu keliautojas prisimena Tailandą… Bet labiausiai Rodrigesui patiko Mongolija. „Nėra jokių kelių, visiškos žmogaus neliestos dykynės… Važiuoki kur nori – jokios civilizacijos ir visiška laisvė!” – džiaugsmingai stebisi Salvadoras ir žada dar ne kartą ten sugrįžti.
Užpuolimas Rusijos gilumoje
Pats baisiausias nutikimas, kurio Salvadoras niekuomet nenorėtų prisiminti, įvyko Rusijoje, Užbaikalėje. Pravažiuojant vieną Sibiro kaimą keliautoją motociklu pasivijo keli apsirūkę paaugliai ir reikalaudami pinigų užkirto jam kelią. „Per keturis klajonių metus daugelyje šalių mane stabdė vietiniai gyventojai prašydami pinigų, gestais rodydami, kad neturi ko valgyti”, – sako keliautojas. – „Bet su šiais žmonėmis
visuomet pavykdavo susitarti, nes jų akyse buvo alkis, vargingas gyvenimas, galbūt gudrumas, bet tik ne agresija. Jiems sakydavau: „Aš turiu pinigų, bet tik tiek, kad pats prasimaitinčiau. Jeigu aš atiduosiu juos, tai neturėsiu už ką nusipirkti maisto, ir tada prašysiu iš jūsų…” 
Ir visi tie kaulytojai iš Afrikos, Indijos ar kitos šalies suprasdavo mane, bet čia buvo visai kas kita… Šių dviejų apsvaigusių rusų akyse buvo tik agresija ir pyktis. Nieko kito. Jei aš jiems ir būčiau davęs 100 rublių, jie vis tiek būtų iš manęs viską atėmę.”
Keliautojas stengėsi ištrūkti iš užpuolikų, bet tie motociklu taranavo dviračio galą ir sulaužė ratą. Rodrigesas nukrito. „Šakalai” pribėgo ir nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne kelyje netikėtai pasirodžiusi „Volga” (kelionių dievas Sun Ukunas saugojo Salvadorą, neveltui Kinijoje vyras jam aukojo garuose keptų bandelių su sojų varške – „mantou”!). Didžiuliu greičiu atlėkęs automobilis sustojo
prie įvykio vietos ir iššokę žmonės išvaikė užpuolikus, padėjo Rodrigesui atsistoti, sudėjo jo daiktus į mašiną, dviratį ant stogo, ir nusivežė į miestą. „Vis dėlto yra 
gerų žmonių ir Rusijoje”, – pamanė keliautojas, lėkdamas prabangia, kaip upė Volga erdvia mašina. Tie žmonės keletui dienų priglaudė keliauninką savo namuose, iškūreno rusišką pirtį, išpėrė, pavalgydino ir pagirdė, sutaisė dviratį. Ilgą laiką Salvadoras geru žodžiu minės Sibiro Čitos miesto gyventojus.
Kuo paprastesnis dviratis, tuo geriau
Bet sugrįžkime į Lietuvą, kur „Kelionių ir pramogų” redakcijoje gurkšnodami arbatą kalbamės su Salvadoru Rodrigesu apie keliones ir gyvenimą. Čia pat stovi jo ir mano dviračiai. Iš pažiūros svečio dviratis atrodo labai paprastas, net neįtikėtina, kad juo galima įveikti tiek kilometrų, pervažiuoti tiek žemynų ir šalių. „Kuo paprastesnės konstrukcijos dviratis ir pigesnės detalės, tuo lengviau jas pakeisti bet kurioje pasaulio vietoje”, 
– tvirtai įsitikinęs Salvadoras Rodrigesas. Kai viduryje Gobio dykumos subyrėjo priekiniai dviračio guoliai, tokius pačius keliautojas atrado čia pat, pas kaimenę avių ganančius mongolų piemenis. „Bet jeigu būčiau turėjęs kokį įmantrų dviračio modelį, artimiausia vieta, kur tektų grįžti šios detalės, – tai už tūkstančių kilometrų smoge tvyrantis Pekinas,” – sako optimistiškas keliautojas.
O detalių keitimų ir gedimų ar lūžimų jo kelyje – vaje, kiek būta! Net nesuskaičiuosi. Kas mėnesį būtinai kas nors lūžta ar pabyra. „Šį mėnesį vairas, kitą – bagažinė, trečią – sėdynė, ketvirtą – ratai, penktą…” – mėgina skaičiuoti Salvadoras. – „Iki dabar mano dviratyje teliko tik kelios detalės iš gimtosios Ispanijos: priekinė šakė ir vairo ragai. Dideli krūviai, ilgi atstumai, tad neatlaiko ir lūžta kada nors kas nors. Tai suprantama, nieko nėra amžino nei gyvųjų, nei daiktų pasaulyje”, – filosofuoja keliautojas ir tuoj priduria: „Bet viską galima pakeisti. Vieta ilgai tuščia nebūna.” „Ir rėmą teko keisti?” –
klausiu tiek nustebęs, kad net arbata apsipyliau. „Taip, ir rėmą”, – šypsosi Salvadoras. – „Jis man perpus lūžo Afrikoje. Kai palėkiau savanomis Angoloje, tai ir subyrėjo. Sutvirtinau metaliniais spaustuvais, kad kaip nors pasiekčiau daugiau civilizacijos, ir pasikeičiau Namibijoje į naują. Toks storas afrikietis, dviračių detalių pardavėjas, klausia: „Tau kokio reikia?” Sakau: „Paties paprasčiausio.” 
Ir pasikeičiau į patį paprasčiausią… Va taip nutinka keliaujant ilgą laiką. Ir visiems, kurie išsiruočia ilgoms kelionėms su dviračiais – metams ar dviem po pasaulį, patarčiau imti kuo paprastesnius „plieninius žirgelius”, tuomet ir maisto jie neprašys išrankaus.”
Vilnius – nuostabus miestas
Salvadoras Rodrigesas – savas vaikinas, labai mielas ir draugiškas. Daug juokiasi, atviras, paprastas, lengvai bendraujantis, su malonumu pasakoja ir pats klausinėja. Visiškai nepanašus į lietuvius nei savo išvaizda, nei bendravimu. Atrodo, kad jau seniai jį pažįsti, tarsi jis būtu tavo senas, geras bičiulis, dviračiu atmynęs pasisvečiuoti. Jis jau keturios dienos kaip Vilniuje, vieši pas mane. Vilnius jam patinka, tad užsibuvo čia ilgiau nei planavo. Labai gražus senamiestis, švarus oras, nedaug žmonių ir, kaip sako Salvadoras, „čia galima rasti ir kaimo, ir miesto”. Patiko jam ir lietuviški cepelinai, ragavo vėdarų, šaltibarščių. Kadangi turi Ispanijoje jo laukiančią mylimą panelę, merginomis 
labai nesidomėjo, kaip, tarkim, ką tik pro Vilnių pramynęs kitas keliautojas aplink pasaulį dviračiu – indas Somenas Debnathas (pažintis su juo „Kelionių ir pramogų” puslapiuose jau netrukus!), bet paminėjo, kad mūsų moterys gražios, ir, jei ne mylimoji, gal ir pasiliktų čia.
Bet ne meilės nuotykių Salvadoras ieško, tad kalbamės vėl apie tokį pakankamai pavojingą keliavimo būdą – vienam dviračiu aplink pasaulį. „Kaip jums sekėsi toliau keliauti Rusijoje, po to užpuolimo Sibire?” – klausiu keliauninko. „Po užpuolimo Užbaikalėje draugai rusai patarė tranzuoti iki kiek labiau apgyvendintų ir mažiau
pavojingų vietovių. Man labai nesinorėjo to daryti, nes per penkerius keliavimo metus dar nė karto neprireikė to griebtis: numinti numatytus kilometrus pralėkti mašina… Bet kitos išeities nebuvo. Minti pedalus ir iš baimės ir susirūpinimo žvalgytis į šalis – irgi ne kelionė. Man norisi, kad kelionė būtų poilsis ir teiktų malonumą, kitaip neįsivaizduoju savęs keliaujančio…” -sriūbtelėjęs arbatos sako Salvadoras Rodrigesas.
Kelionės pabaiga – tik po devynerių metų
Savo ilgalaikį keliavimą Salvadoras vadina atostogomis. Keliavimas dviračiu po pasaulį jam – poilsis ir laisvė nuo problemų, klišių, visuomenės stereotipų, žmonių išgalvotų patiems save labiau supančioti ir prirakinti prie žemės. „Man, skirtingai nei mano draugams, nereikalingas nei naujas šaldytuvas, nei televizorius, nei mašina… Man apskritai reikia mažai daiktų, ir tai tik reikalingų išgyventi. Priklausomybės
nuo daiktų atsikratymas tokia didžiulė laimė, kad sunku beapsakyti!
Nesant daiktų vergu nereikia nuolat galvoti apie savo buities gerinimą, vis naujesnių ir naujesnių daiktų įsigijimą. Po visų savo klajonių, kuomet įvykdysiu savo užsibrėžtą planą ir išpildysiu svajonę, sugrįšiu namo, sukursiu šeimą ir užsiimsiu buitinėmis problemomis. Bet tada jau būsiu įgyvendinęs viską, apie ką svajojau ir kliedėjau jaunystėje, būsiu pasiekęs tai ir man bus ramu”, – šypsosi Salvadoras. „Na, o kada planuoji pabaigti šį grandiozinį maršrutą?” – klausiu keliautojo. „Tiksliai dar nežinau, bet savo mamai ir merginai pažadėjau kelyje būti ne ilgiau kaip 9 metus…”
Tiesiai į Tekančios Saulės šalį
Šiandien Salvadoras Rodrigesas jau turi tam tikras tolimesnės savo kelionės gaires. Labai norėtų numinti iki Tekančios Saulės šalies, kur jo laukia draugas japonas – tikrai unikalus žmogus, patekęs į Gineso rekordų knygą, nes po pasaulį keliavo ištisus 48 metus! Rodrigesas tikisi
kurį laiką (apie pusę metų) pagyventi Japonijos salose, užsidirbti pinigų savo tolimesnėms kelionėms ir pradėti rašyti atsiminimų knygą, kur sudėliotų 
visus nuotykius, patirtus kelionėse per 9 metus.
„Beje, šį gražų gegužės vakarą, kai klausomės ulbančių lakštingalų, Lietuvos dangumi ir mano kelyje ritinėjasi jau 75 pilnatis. Kai pasieksiu žydinčių sakurų šalį, bus jau 90. O 9, anot rytiečių, labai stiprus ženklas, poetiškai gražus ir man labai reikšmingas simbolis mano kelionių vidurkelyje…” Būtent vidurkelyje, nes Japonija ispanų keliautojui Salvadorui Rodrigesui bus tik pusiaukelė, trumpas uostas, nuo kurio jis vėl atsišvartuos savo kelionėms aplink Žemę… „Klajoklis, poetas, svajotojas, linksmuolis, mirtinas optimistas, skraiduolis, drąsuolis ir… ispanas, „pusiau Don Kichotas, pusiau Mažasis Princas”, – taip pats save vadina Salvadoras Chose Rodrigesas, pasiruošęs savo gana paprastu dviračiu apvažiuoti visą pasaulį ir pabaigti kelionę 2015 metais.
Laiminga ir graži pabaiga
Išlydėdami šį gyvų akių, linksmą ir nuostabų keliautoją iš Vilniaus, prikrovę jam lietuviškų dešrų, kartu pasimeldę Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčiose, mojuodami ir linkėdami jam geros kloties kelyje ir Didžiosios svajonės išsipildymo, klajūno dviračio spidometre pastebėjome rodomą jau įveiktų 128 320 km skaičių. Dar tiek, ir Salvadoras Rodrigesas galės ramiai sukti vairą link namų, susirasti mylimą mergaitę, vesti, susilaukti būrio vaikučių pabiručių ir ramiai ir laimingai kartu gyventi!
O mes lauksime žinutės iš tolimesnių keliautojo žygių po margą pasaulį, kurią iš karto pranešime Jums, mielieji „Kelionių ir pramogų” skaitytojai!
Pranas Zipiškis
Nuotraukos keliautojo aplink pasaulį Salvadoro Rodriges’o
