Kaip tampama vienuoliu…
Kas skaitė ankstesnius mano straipsnius, gali pamanyti, kad man be galo svarbu rašyti apie save, dėstyti savo mintis, požiūrius. Ir apskritai rašyti. Esu zen budistų vienuolis. Viena iš mano taisyklių ko neturėčiau daryti, tai rašyti knygas, straipsnius ar naudoti kitokio pobūdžio propagandines informavimo priemones. Tai ne itin padeda mano praktikai, tam gyvenimo būdui, kurį pasirinkau. Kuomet žygiuoju gatve kažkur Niujorke ar Prahoje dauguma žmonių atsisuka ir žvelgia į mane, nes mano apsirengimas ir „šukuosena” tikrai paverčia mane kažkuo kitokiu nei normalūs žmonės. Na ir be abejo, kyla tam tikrų klausimų. Pvz.: NY Manheteno 14 aveniu yra mūsų m-klos zen centras kur gyvenau savaitę. Dažnai išeidavau į gatvę pasivaikščioti, pasidairyti, pasižmonėti. Sutikti jauni amerikiečiai klykdavo vadindami mane Kungfu-break dance master. Mano apranga yra kažkuo panaši į tai kas vilkima šiose šalyse. Tad norisi paaiškinti kas esu, ką mastau, kodėl toks, iš kur ir ką darau….
Vienuoliai, valkatos ir 300 žioplių
Ypač esu išbandomas oro uostuose, kur gaunu visuomet pilną patikrinimą – SSS, tarsi būčiau asmuo keliantis grėsmę lėktuvo keleiviams ar net… Paskutinį sykį skrendant pavasarį iš Los Andželo mane krėtė kelis kartus. Stengiausi nerodyti jokio nepasitenkinimo, nors kaip nekeista jo ir neturėjau. Antrą kart tikrino mane, mano kuprinę, laukimo salėje, stebint kokiai 300 prašaliečių. Aš, kaip turintis sceninės patirties, turėjau rimtą aktorinį išbandymą. Kaip gebu išlikti ramus tokioje gėdingoje situacijoje ir net žarstyti juokus. Pilietis, oro uostas apsaugos darbuotojas, vykdantis šį itin reikalingą darbą neiškentęs pasiteiravo, kas aš per vienas. Sakau vienuolis. Ooo, sako, ir aš juo norėčiau būti. Vienuoliai, tai žmonės valkatos, dabartiniais laikais keliantys sumaištį tarp normalių žmonių, atsakau, o tavo darbas reikalingas bei prestižinis. Esi pirmose linijose vyruti ir gink šalin šią mintį. Nieko nėra baisiau, nei atsisakyti savo pareigų. Jis nutraukė čiupinėjimo procesą viduryje mano plačių klešnių ir pažvelgė į mane, tarsi būčiau jo bosas. Ir, atsiprašęs, leido man pasijusti tokiu pat normaliu žmogumi, kaip ir tie vėpsančių į šį renginį 300 įvairių lyčių, tautybių piliečių. Būna labai dažnai, kai žmonės prieina, teiraujasi ir man tenka bendrauti, atsakinėti į klausimus, klausti pačiam ir t.t. ir pan. Tad todėl, mano pažįstamo žurnalisto paprašytas, nutariau nuolat kažką parašinėti, jei tai įtiks redaktoriui, o po to ir tau mielas skaitytojau.
Beprotiškas kasdieninis triūsas
Norėčiau parašyti apie vieną savo pažįstamą, kilusią iš Lietuvos sostinės, vienuolę Won Bo SN. Jos tokia pat dalia kaip ir mano, juo labiau, kad rugsėjo mėn. ji viešės Lietuvoje su savo Mokytoja Dea AN Sn. Mes dar 1995m. metais ėmėme kartu lankyti zen meditacines praktikas Vilniaus zen centre, Valakampiuose. Tik pabaigusi VPU ji iškeliavo į Pietų Korėją, ketindama tapti vienuole. Man tai buvo labai netikėta, nes tuo laiku buvau kelis metus praktikavęs, ir kuomet ji atsirado Korėjoje as jau buvau Heang Dzia. Tai yra kandidatas į vienuolius. Man visuomet gan keista, kuomet žmonės ruošiasi tapti vienuoliais ar vienuolėmis. Mano situacija pakankamai aiški. Gal nepritapau prie visuomenės, o gal visai esu gyvenimo šiukšlė, kuriai vieta sąvartyne ar vienuolyne. Pasirinkau pastarąjį, bet normalūs žmonės, turintys geras perspektyvas, išsilavinimą, na ir visi geri žmonės… Kodėl? Kodėl tampa vienuoliais? Ypač budistų, kas mums jau savaime taip egzotiška, kad vien tas pavadinimas sukelia aibę minčių. Kad ir iš paskutiniojo mano vizito Lietuvoje. “A, budistai ,žinau jie prekiauja ir platina narkotikus…” Na ir panašios nuomonės tave nubogina kažin kur ten, kur ir pats negalėtumei įsivaizduoti esąs buvęs. O čia prašau…? Pas mus šventykloje norint tapti vienuoliu turi pats nusipirkti bilietą į Korėją, susimokėti už trijų mėnesių atsiskyrimą. Tai jau virš 1000 dolerių. Po to turėti pinigų dviems kelionėms vizos pratesimui, na ir tik vėliau, jai sveikata leidžia gali tapti “kandidatu” į vienuolius. Po metų beprotiško 20 val. kasdien darbo šventykloje, priimti novicijaus įžadus ir jei viskas gerai, po keturių metų išlaikius tam tikrus egzaminus patapti Bikku (vienuolis priėmęs pilnus įžadus). Tad, ši mergina, ką tik po instituto, atvyko į Korėją, pardavusi viską ką turėjo. Turėjo ji nemažai, nes tų pinigų reikėjo kokia 4000 dolerių. Ir atvyko ji trijų mėnesių praktikai niekam nė žodžiu neprasitarusi, kad svajoja būti vienuole.
Penki įžadai ir specialus treningas
Mūsų šventykloje visi kas nori suvažiuoja trijų, vieno mėnesio ar vienos savaitės praktikai ir ją atlikę sugrįžta namolio, be jokio noro ilgiau likti tarp budistų. Būna ir tokių, kurie priklauso kitoms religinėms grupuotėms, bet sunkiai ištveria… Tad Vaida, toks buvo jos pasaulietinis vardas, prabuvo tuos tris mėnesius su niekuo per daug nepasitarusi, nusilenkė Mokytojui ir pasakė norinti tapti vienuole. Jai buvo suteikta teisė pabandyti ir po keleto savaičių atliktas ceremonialas į kandidatus, t.y. nuskutama galva. Tai aktas simbolizuojantis visų ryšių nutraukimą su išoriniu pasauliu, su tais pomėgiais, katrie kasdien neduodavo ramybės ir įžengimas į naujo gyvenimo etapą. Sykiu priimami ir 5 įžadai. Tad ji tai atliko ir po metų išvyko į spec. treningą, į Ci Cik Sa šventyklą. Tai trijų savaičių išbandymai, po kurių priimami vienuolio įžadai. Tai jau ne kažkokie tai dvasiniai švaisčiojimai apie moralę ar kažkas panašaus. Tai ARMIJA. Žinant, kad P. Korėja nuolatiniame karo stovyje su Š. Korėja, ir visi ten pas juos kariai, tai galima nesunkiai įsivaizduoti koks ten muštras tokio pobūdžio išbandymuose. Juk kiekvienas P.Korėjos vienuolis ar vienuolė turi karinį laipsnį! Ir jie tikrina tuos jaunus daigelius ar jie tinkami vienuolio tarnybai, ar ne. Košmaras, ne kitaip. Man tarnavusiam Sovietų armijoje tas laikotarpis, tai atostogos palyginus su tuo kas patiriama čia. Sėdima po 10 valandų ramioje pozoje ant kelių (japoniškai), 1000 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis: kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę. Jei nori išeiti “savo reikalu” negali eiti vienas. Mažiausiai turi susidaryti penkių žmonių grupė, kad tai įvyktų. Tuomet vorele, vienas paskui kitą keliaujama šlapintis. Jai dar prieš tai neatlikai visa tai… Čia tik tas skirtumas, kad armija yra armija, o čia viskas paremta gailestingumu bei meile. Aišku pirmosiomis dienomis jos ten ir su žiburiu nerasi, bet po keleto dienų, kuomet pripranti, visa tai visai nieko pasirodo. Net kažkaip malonu. Ir aplinkiniai mieli. Jei besi užsienietis, o tokių kas kart tarp poros šimtų pasimaišo vienas, du, sulauki didesnio dėmesio. Juk nemokėdamas kalbos nieko nesupranti. Nei ką moko, nei kokios komandos, tik žvelgi išplėtęs akis, kad ko nepraleistum. O baudžia vienodai. Net labiau. “Ko čia atvykai, ir koks iš tavęs bus vienuolis, jei tu nemoki net kalbos” ir pan. Bet Vaida baigė šį treningą ir patapo Won Bo Sn. Ir po to ne tik, kad nepareikalavo poilsio, kas yra įmanoma, o kiek pasimokiusi įstojo į dar didesnį pragarą – budistinį moterų vienuolių universitetą. Bet apie tai jau kitoje dalyje….
Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas)
