Vytautas Nosevičius
„XXI amžiuje Europos vidury vyksta baisus karas… civilizacijos lopšy. Kuo kalti paprasti žmonės, vaikai, seneliai… O pasaulis nieko nestabdo. Ką mes žinome, ką ten tarp savęs tariasi pasaulio didieji? Ar nekeista? Visi žiūri, kiek dar žus, svarbu, kad tik ne mano… Kodėl? Kas čia per pasaulio proto būsena? Kur mes nueisime su tokiu požiūriu?“ – stebisi įvykiais Ukrainoje šiuo metu Korėjos vienuolynuose gyvenantis vienuolis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim. – „Išeina, kad karas normali būsena… Štai, iki ko mes priėjome… Po tokio karo ukrainiečiai niekada nebus draugiški su rusais. Prireiks daug metų, kol tie santykiai pasikeis. Kaip sako mūsų Mokytojai, kol žmonija įgausproto, turės patirti daug kančių. Tik per baisias kančias žmogus atsibunda. Bet, neduok tu Dieve…“
Šalia Lietuvos neramu, kaip Jūs laikotės Pietų Korėjoje?
Pietų Korėjoje visi vyrai turi praeiti karinę tarnybą, nežiūrint, ar tu vienuolis, ar ne. Kiekvienas vienuolis prie savo tradicinės aprangos turi pasidėjęs ir karišką aprangą ypatingam atvejui. Korėjiečiai nuo mažens treniruojasi taekwondo ir ne vienas turi šio tradicinio kovos meno juodą diržą. Du kartus per metus tobuliname karinius įgūdžius poligone. Mes visada esame parengty. Jei tik abatas duoda ženklą, kad kažkur reikia išvykti, kur bebūtume per 3-4 minutes turime būti pasiruošę. Kuprinė su išgyvenimo reikmenimis visada paruošta. Griežta drausmė ir disciplina yra aukščiausio lygio. Kiekvienas dzenbudistų vienuolis Korėjoje yra karys,nes taikos sutartis su kaimynine Šiaurės Korėja nesudaryta iki šiol. Kai čia prieš keletą metų buvo paaštrėjusi situacija, mes jau ruošėmės blogiausiam. Žinojau, kur ir ką darysiu, kur koks bunkeris, tabletės geriamam vandeniui ir visa kita buvo po ranka.
Jūs gyvenate šalyje, kur karo nuojauta įprasta, bet kaip jaustis Lietuvos žmonėms, kurie artimo karo dvelksmą pajuto tik prieš keletą savaičių?
Jei žmogus nėra stiprus, nedisciplinuotas savo vidumi – jis greitai pasimeta neįprastoje situacijoje. Atsiranda panika, baimė, pyktis, visos vaikystės traumos išlenda, imame vienas kitą kaltinti…. Jei dabar išdalintum ginklus Lietuvoje, tai nereiktų nei priešo, patys išsišaudytume. Tiek daug neapykantos jaučia vieni kitiems… Išgąsdinta minia yra nekontroliuojama. Neatsitiktinai dabar nuo lentynų šluojamos grikių kruopos, aliejus, druskos nei su žiburiu nerasi. Žmonės apimti panikos.
Lietuva neturi lyderio, kuris ją vestų į priekį?
Matau iš toli, kad Lietuvoje šiuo metu sveikas protas neegzistuoja. Toliau kiršinami žmonės, užuot įkvėpus juos ramybei, darbui ir susitelkimui. Ieškoma priešų, kur jų nėra. Kaip tik dabar turėtume vienytis, o ne ieškoti kaltų, kas ką ar kaip pasakė, gal tas žmogus atvirkščiai, karo atveju parodys neįtikėtinus gabumus ir suteiks pagalbą, o tas, kuris dėjosi teisuoliu, kaip tik išskys. Kuo sudėtingesnė situacija, tuo daugiau reikia ramybės. Aiškus protas ir kiekvienos situacijos suvokimas nėra meditacijos rezultatas, bet tik metodas jai pagilinti. Tuomet tavo dvasinė praktika nepasikeis susiklosčius kitokiai situacijai. Visada žinosi savo paskirtį. Ne kartą Korėjoje regėjau, kaip pagyvenę vienuoliai žaibiškai veikia iškilus ekstremaliai situacijai, tarkim, akimirksniu stveria kokį brangų paveikslą ir išneša iš gaisro apimto namo. Tik būdami atsipalaidavę ir visiškoje ramybėje, gebame žaibiškai veikti esktremaliose situacijose, kai, pavyzdžiui,reikia pastverti vaiką iš po tanko vikšrų, išnešti gyvūną iš apšaudomo lauko, rasti priedangą ir pan. Jei protas bus įsitempęs, nesugebėsi tinkamai reaguoti bet kurioje situacijoje ir patirsi pralaimėjimą. Apimtas pykčio bei kitų emocijų žmogus negali išlaikyti blaivaus proto.
Dabar Lietuvoje tampa populiaru rusiškai keiktis…
Visi keiksmažodžiai, kokie jie bebūtų, stabdo tavo energiją, neigiamai veikia karmą. Yra žmonių, kurie kasdien keikiasi ne po vieną kartą, jiems tai įprasta, bet kai iki tol buvęs šviesus, gražus žmogus ima keiktis, tai jau net krūpteli, savo ausim nepatiki, imi galvoti, gal jis pats to keiksmažodžio nesupranta, nes besikeikdamas tampi lygiai toks pats, kaip ir tas, kurį keiki. Jei tuos keiksmus išgirdęs kartotų 6-7 metų vaikas, pagalvotum, kad jis nesupranta, ką jie reiškia, bet kai suaugusieji pasiduoda blogoms emocijoms, tai nėra gerai. Turime išlaikyti rimtį. Mums vienuolyne draudžiama neigiamai kalbėti apie kitą, nes tai stabdo dvasinę praktiką ir paralyžuoja, kai reikia atlikti atitinkamą veiksmą nuolat besikeičiančioje situacijoje. Karo metu žmogus sužvėrėja, tik tvirti karininkai lieka adekvatūs kiekvienoje situacijoje, kas bebūtų, kasdien laikosi įprastos disciplinos. Net krentant bomboms –tvarkingi, pasitempę, apsiskutę, uniforma išlyginta, lova paklota, ir kada tai suspėja…?! Jie gyvena taip, lyg kiekviena diena jiems būtų paskutinė. Kaip ir mes vienuolyne. Pabandyk neatsikelti į praktiką 3 valandą, einame ir beldžiame į duris, esame karo stovyje su pačiu savimi jau daug metų, nuo to laiko, kai tik įstojome į vienuolyną. Mūsų kryptis aiški ir mes kasdien kovojame su pačiu savimi, nenusileisdami nei per žingsnį. Dabar atsiranda daugybė netikrų „guru“, bet jei nori, kad tavo mokymas veiktų, turi pats gyventi atitinkamai, nes vienas ramus žmogus, gali ramybės įkvėpti šimtus žmonių aplink tave. Visiems dabar įtraukusiems į savo kalbą rusiškus keiksmažodžius galiu pasakyti – emocijoms nuslūgus bus GĖDA dėl to. Tad nepirsčiokime ir prisiimkime atsakomybę už tai, ką darome dabar.
Kada ateis taika?
Taika, tai karo nebuvimas. Pirma buvo karas, po to atėjo taika. Karai vyko visada, kiek tik pamena žmonija. Bet pirmiausias karas įvyksta mūsų viduje, tik po to jis pasireiškia išorėje. Gali melstis už visą tautą, bet pirmiausia tu pats turi būti tyras, kad malda būtų veiksminga… Išorinės sąlygos neturi trikdyti tavęs, tavo malda neturi būti paveikta tos neteisybės, tik tada ji bus stipri. Jei tik pradėsi pykti, jausti nepasitenkinimą – pateksi į neišmanymo liūną ir tapsi toks pat kaip tavo priešas. Žmogaus prigimtis gimdyti vaikus ir mylėti kitą. Tai visų religijų esmė. Tokia mūsų paskirtis šioje žemėje. Karas tai nukrypimas nuo harmonijos. Protas neturi susiaurėti, žmogus turi išlikti dvasingas bet kokiomis sąlygomis, nenužmogėti. Jei reiks ginti šalį – imi ginklą ir kaunies. Kaip samurajus – nukirto priešininkui galvą ir nusilenkė. Nei daug burnojo, nei keikėsi, šmaukšt ir nėra. Gerbia ir priešą, ir save, nes abu yra šioje NEŽINIOJE. Ne per seniausiai mus, vienuolius, Korėjoje buvo užpuolę, kad iš einančių į kalnus mes imame mokestį… Klaidingai užsipuolė, po to atsiprašė, bet ką mes darėme? Nėjome su transparantais, nešūkaliojome, neprotestavome, kaip koks “normalus protestas”, o visi 5000 vienuolių susirinkome į pagrindinio vienuolyno aikštę ir atlikome atgailos ceremoniją, sudėję rankas maldai bei giedodami giesmes, nes už viską, kas atsitinka su tavimi esi atsakingas tik tu pats, nes tu tai iššaukei. Tad šis santykis man labai patiko. Protestas kartu su atgaila už savo nuodėmes ir atsiprašymu. Panašiai ir apie karą šiuo metu vykstantį Ukrainoje. Kai žiūri į tą sugriautą Kyivą, kitus miestus, tik sudedi rankasmaldai ir tari: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro…“
Kodėl mes tokie žiaurūs viens kitam?
Mūsų Mokytojas, Didis Korėjos dzen Meistras Seung Sahnas sakė, kad esame tokie pikti ir žiaurūs todėl, kad valgome daug mėsos. Nužudome gyvūną ir valgydami jo mėsą perimame tą agresiją, todėl vyksta tie karai. Joks gyvūnas nenori būti nužudytas, o kai mes skerdžiame kokį gyvulį – patys tampame kaip gyvuliai. Dabar ir moterys sužvėrėję, kai paskaitai jų komentarus, tai ojojoj, ir tą padarysime, ir aną padarysime. O juk jos mamos, turėtų būti švelnios, mielos, taikios.Tad, pirmiausia turime savo vidų susitvarkyti. Ir tos keiksmažodžių lavinos viešojoje erdvėje. Regis, tikrai nežinome, kodėl mes čia esame, kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Išsikeikėm, išsikeikėm ir einame giedoti himną. Jei šitaip, tai ateis laikas, kai ir himną giedosime su keiksmais. Reikia dvasiškai būti stipriems, kad atsilaikytume ir kad visos negandos, keiksmai nutekėtų kaip nuo žąsies vanduo.
Kaip Jūs manote, ar agresijos prieš Lietuvą atveju Amerika išties ranką?
Pirmiausia reikia pasirūpinti patiems. Nes jei nebūsi vieningi, tai ir pagalba atsisuks kitu galu… Mano dėdė partizanas Stasys Marčiulynas Prienų miškuose iki paskutinio momento slapstėsi tikėdamas amerikiečių pažadais. Dabar tokia pat situacija. Tad turime būti vieningi, stiprūs kaip kumštis ir pasitikėti tiek patys savimi, tiek partneriais. Ir be abejo padėti dabar besišaukiantiems pagabos. Kas jau ir vyksta. Tuomet ir pagalba ateis savaime. Nepralaimėkime dar kovai neprasidėjus.
Jūsų palinkėjimas šiais neramiais laikais?
Reikia žinoti savo paskirtį, mylėti savo Tėvynę. Ir būti dvasiškai stipriems, kad atsispirtume visoms nešvankybėms. Ir nejuokinkime pasaulio savo susipriešinimu, nes tokia maža tautelė, o tiek susiskaldymo ir pykčio. Būkime stiprūs, neapsileiskime, nepameskime galvos, būkime disciplinuoti ir ginkime savo šalį ramybe bei tvirtu nusistatymu. Nekurkime bei neieškokime priešų ten, kur jų nėra. Nes kare reikės draugų, o ne priešų, rimtame konflikte naudingas bus kiekvienas krūmas. Padaryti priešą draugu, štai kur menas. Pažiūrėkime kaip mes gražiai priimame ukrainiečius. Duok Dieve, kad tai būtų ilgą laiką, o ne tik šiuo emociškai jautriu laiku.
