Ona Nosevičienė
Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos
Jau šį penktadienį, birželio 21 d., nuo 19.00 val. iki saulės patekėjimo Verkių rūmų parke šurmuliuos tradicinė – 25-oji Rasos šventė. Per patį vidurvasarį, kai gamta ir žolynai kupa, rasoja, rinksimės į trumpiausios nakties – vasaros saulėgrįžos šventę. Pasipuoškite vainikais, susiskinkite devynių žolynų Kupolę, pasiimkite lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykite į liepomis kvepiantį Verkių parką.
Nuo 19.30 val. kupoliausime, pinsime vainikus, bursime iš žolynų, eisime kupolinių ratelius, sutartinėmis pagerbsime ugnies apeigas prie Lizdeikos aukuro, dainomis palydėsime vakaro saulę, šoksime prie laužo, leisime vainikus Nerimi, nusiprausę ryto rasa drauge sutiksime tekančią saulę, – rašoma organizatorių pranešime spaudai.
Meninę apeiginę programą ves žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“, „Laukis“, „Varangė“, „Nalšia“, „Poringės“, tradicinė kapela „Griežikai“, liaudies dainų klubas „Raskila“, Punsko lietuvių folkloro ansamblis „Alna“, tradiciniai muzikantai, su kuriais besilinksmindami tarsi susiliesime su visa aplinka. Ši ypatinga baltų pasaulėjautos šventė, tarsi sujungia mus su tolimaisiais protėviais, išgyvenusiais tą patį virsmą, kuomet susiliejama su gamta ir visa šio meto gyvastimi. Apie ypatingą šio meto žolynų galią pasidalins GTC Botanikos instituto mokslininkės vaistažolių žinovės Birutė Karpavičienė, Jolita Radušienė, būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė, Rita Balkutė, veiks žolynų turgelis.
Tradiciškai šventę ves senųjų papročių puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė, kuri gerai mena savo pirmąją Rasos šventę, pasklidusią tarp piliakalnių Kernavėje. „ Pirmąkart Kernavės Rasos šventė vyko 1967 metais, o aš joje dalyvavau 1968 metais, kurią pamenu kaip giliai išgyventą, tikrą, šventą jausmą. Man, studentei atrodė, kad patekau į labai mielą, brangų, tautiškų bendraminčių sambūrį, kuriame pasijaučiau sava, – viskas atgyja, tarsi būtų buvę vakar. – Tuomet orą virpino bendros dainos, sukurdamos ypatingą vienybės jausmą, kad atrodė, lyg šventos dievybės nusileido ant šventakalnių, į margaspalviais žolynais pražydusią Neries slėnio pievą. Tai buvo asmenybių laikas. Toje pievoje „ganėsi“ Eugenija Šimkūnaitė, apsupta būrio merginų su žolynų kupolėmis rankose. Per piliakalnius vinguriavo ilga eilė jaunų žmonių, liejosi Veronikos vedamos dainos… Jautėmės laisvi, nors aplink sukinėjosi saugumiečiai. Atrodė, lyg dainose kalbėjo protėviai, perduodami savo mintis“.
Senovinių papročių žinovė mena, kaip prie aukuro prakalbo Jonas Trinkūnas apie ryšį su Gamta, trumpiausios nakties virsmo papročius, apie senuosius Dievus, aukojimus Perkūnui… Visi nuščiuvę, susikaupę, klausėsi, kaip viena didelė šeima. Visus apjungė bendra daina, aukuro ugnis, vainikai, šokiai prie laužo ir pati gyvybingos, suvešėjusios gamtos galia. „Prisišokę, padainavę prie laužo skubėdavom ant aukščiausio piliakalnio sutikti tekančią saulę. Tada ir išmokau „O kas ty aušta ar ne aušrelė, o kas ty teka ar ne saulelė…“. Iki šiol menu tą neapsakomą gerumą, šventumą, meilumą tos saulutės, tų kalnų, rūko žalioje lankoje, Neries grožį ir vainikėlių tekėjimą joje…“
Ši Vilniaus universiteto studentų ir absolventų pradėta senovinė šventė netilpo į valdžios toleruojamas tarybines šventes. O dalyvavimas joje buvo pasipriešinimo išraiška ir atsvara girtoms sovietinėms Joninėms.
Baltiškų tradicijų puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė pamatė, kad vilniečiai nešvenčia tikros tradicinės Rasos šventės ir ėmė ją rengti Verkių parke, kur ant aukštojo kalno plevena Lizdeikos aukuro amžinosios ugnies dvasia, kur teka Verkė ir Neris. Pirmoji šventė Verkiuose įvyko 2000-aisiais pagal Kernavėje sukauptą patirtį, programą ir scenarijų. „Nepasidaviau pagundoms įsileisti prekybininkus, tikėjausi, kad vilniečiai pajus tikros, dvasingos, su puikiais folkloro ansambliais, būrėjomis, vaistažolių specialistėmis sukurtą tradicinės šventės aurą.“ Ir ji buvo teisi. Į šventę susirenka tūkstančiai gražių, blaivių žmonių, su šeimomis, draugais ir pavieniai, visi, kurie nori išjausti ir patirti šios trumpiausios vasaros nakties virsmą. Pasipuošę vainikais, suka kupolinių ratelius, šoka prie šventinio laužo, plukdo vainikus Nerimi, dainomis sutinka tekančią saulę. Jau keletą metų šventėje gausiai dalyvauja užsieniečiai, užsienio ambasadų darbuotojai. Ne kartą lankėsi Japonijos ambasadorius su darbuotojais, gilinosi į vainiko, kupolės, stebulės, ugnies, žolynais išpuoštų vartų prasmę. Atvyksta Punsko lietuvių folkloro ansambliai, šiais metais dalyvaus „Alnos“ kolektyvas su šauniu vadovu Vytautu Batvinsku. „Labai džiaugiuosi profesionaliomis etnomuzikologėmis, kurios yra savo ansamblių vadovės Rūta Aleksiūniene („Jorė“), Lijana Šarkaite-Viluma („Laukis“), Varsa Liutkute-Zakariene („Varangė“), Audrone Vakariniene („Nalšia“, „Poringės“), Gailos ir Arvydo Kirdų („Griežikai“). Šventei unikalumo suteikia mokslininkės vaistažolių žinovės Birutė Karpavičienė, Jolita Radušienė, būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė. Parengti parko erdvę šventei reikia daug pagalbininkų, esu dėkinga jiems visiems, ypač miškininkams už gražų šventinį laužą, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai už nuoširdžią paramą, Vilniaus miesto savivaldybei ir labiausiai Kultūros tarybai už projekto rėmimą.“
Organizaciniai rūpesčiai, nuovargis praeina žiūrint į vainikais pasipuošusius, sukančius ratelius, šokančius, dainuojančius linksmus veidus… „Matau jau 21 a. žmones, tačiau tos pačios dvasios, kaip prieš 55-erius metus Kernavėje. Šių dienų skubančioje kasdienybėje reikia stabtelėjimo, kaip tai saulei, stabtelinčiai aukščiausiame Dangaus skliaute ir dovanojančiai mums šilumą, augalijos kupėjimą, žydėjimą, ryto rasą, trumpą, paslaptingą, pilną burtų ir senovinių papročių šventą laiką.“
