Ona Nosevičienė
Nuotraukos Won Bo Sunim
Kai tik prisimenu vienuolį Kęstutį Marčiulyną-Bo Haeng Sunimą, akyse išvystu plačią jo šypseną. Toks jis išliks atminty visada besišysantis, juokaujantis, visada geros nuotaikos ir, reikalui esant, taikliai, neretai su humoru, zeniškai atsakantis į visus jam pateiktus klausimus. Vienuolis mokė meditacijos visus, kas tik panorėjo, jo labai laukė ir sunkūs nusikaltėliai už kalėjimo sienų. Visiems jis buvo – vaistai nuo lūdesio ir rutinos. Jei apėmė liūdesys, nesinori nieko daryti, melskis arba medituok, atsiversk jo knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“ (ką tik išleista papildyta paskutiniais neskelbtais jo laiškais) ir įgausi jėgų, dings širdies dargana.
Bo Haeng Sunimas buvo plataus mosto žmogus (Bo Haeng – platus mostas) –talentingas aktorius, režisierius, rašytojas ir vienuolis. Parklupti žmogiška, tačiau atsikelti ir eiti pirmyn, širdimi, ne visiems pavyksta. Minėtoje knygoje jis rašo: „Pagal budizmą pereiti upę – labai simboliška. Tad pirmyn per upę. Ir jei kas nors po šios knygos nutars tai pabandyti, nors vienas žmogus sušuks galįs tai padaryti, įgaus ryžto ir bandys, mano misija bus atlikta.“
Vienuolis Bo Haeng Sunimas buvo labai laukiamas Lietuvoje, šį rudenį žadėjo sugrįžti visam laikui, bet 2022 m. balandžio 22 dieną netikėtai sustojo jo širdis šventykloje, kurioje jis gyveno. Rugsėjį Zen budizmo vienuolė Won Bo Sunim iš Pietų Korėjos atlydėjusi jo urną su dalimi palaikų į gimtinę, dalyvavo laidojimo ceremonijoje Veliuonoje. Won Bo Sunim sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie vienuolį.
Mieloji Won Bo Sunim, Jūs jau 20 metų esate vienuolė Pietų Korėjos vienuolyne, nuolat bendravote su Bo Haeng Sunimu. Kada Jūs susipažinote ir kaip atsitiko, kad abu atsidūrėte tam svetimame mums pasaulyje?
Man buvo 16 metų, kai mirė mama, tėtis girtavo, tad ėmiausi ieškoti atramos, kas mane sustiprintų. Taip vieną dieną atsidūriau Vilniaus Zen centre, kuris gyvavo jau dešimt metų, o Kęstutis Marčiulynas buvo jo senbuvis, autoritetas, mes klausėme jo paskaitų ir mokėmės iš jo meditacijos. Ir tik vėliau taip atsitiko, kad aš tik metais vėliau išvykau į Pietų Korėjos vienuolyną. Kęstutis išvyko iš Lietuvos 1999 metais, o aš 2000 – aisiais. Kai tapau kandidate į vienuoles Kęstutis jau buvo įšventintas ir man teko jo skiriami išbandymai. Neretai apsiverkdavau iš sunkumo ir tik vėliau supratau, kad kuo dabar sunkiau, tuo vėliau bus lengvesnis kelias.
Ar dažnai abu susitikdavote, kai tapote vienuole?
Dažnai skambindavomės. Aš išmokau korėjiečių kalbą ir jam padėdavau išversti reikiamus tekstus. Mes abu buvome tos pačios mokyklos, kurioje daugiausia laiko skiriama meditacijai.
Ar vyrų ir moterų vienuolynai skirtingi?
Taip. Korėjoje labiau vertinami vienuoliai vyrai, tad moterų vienuolynai skurdesni ir jos turi daug daugiau medituoti, kad išliktų. Vyrams vienuoliams yra daug lengviau. Yra tokių, kurie važinėja su prabangiomis mašinomis, darosi manikiūrus, o yra ir tokių, kurie praktikuoja daug metų atsiskyrę kalnuose.
Pokyčiai vyksta krikščionybėje, kunigai ir vienuoliai mokosi meditacijos. Tikriausia pokyčių yra ir budizme?
Taip. Anksčiau budistinė praktika buvo prieinama tik vienuoliams, o kiti žmonės galėjo tik paremti juos. Dabar vienuolių mažėja, vienuolynai tampa ne tokie populiarūs, bet iš kitos pusės dabar visi gali praktikuoti, nebūtina tapti vienuoliu. Jau yra mokslo įrodyta, kad meditacija teigiamai veikia žmogaus sveikatą, padeda susibalansuoti. Aš pati daugiau kaip metai rengiu internetu meditacijas Svedbanko darbuotojams. Meditaciją nori mokėti ir praktikuoti daugybė žmonių ir dauguma ją nori išmokti iš budizmo vienuolių. Meditaciją gali atstoti malda, bet tai turi būti kasdienė praktika.
Ar korėjiečiai vienuoliai žinojo, kad jūs abu iš Lietuvos?
Visi mus žinojo, nes užsieniečių bendruomenė nėra didelė. Šalia šventyklos, kur gyveno Bo Haeng yra Tarptautinis Zen centras.
Kaip Jūs sužinojote apie netikėtą Kęstučio išėjimą ir kaip tai Jus paveikė?
Balandžio 22– osios 4 valandą ryto netikėtai suskambo mano telefonas, skambutis buvo iš Bo Haeng Sunimo vienuolyno. Atsiliepusi išgirdau žodžius: „Mirė Bo Haeng Sunim“. Iškart nesupratau, dar perklausiau. Po antrąkart išgirstų tų pačių žodžių mane ištiko šokas. Negalėjau nieko pasakyti. Paprašė susisiekti su giminėmis Lietuvoje. Pirmiausia pagalvojau apie Eglę Mikulionytę. Ji atsiliepė labai linksma, o aš negalėjau žodžio ištarti. Niekada nepamiršiu to jausmo.
Įdomu, ar vienuolis nujautė savo išėjimą?
Jis dažnai kalbėdavo apie mirtį, nors sveikata nesiskundė. Bo Haeng Sunim paskutiniu metu slaugė labai sunkų ligonį, kuris mirė nuo vėžio. Tas rūpinimasis sergančiu vienuoliu iš jo atėmė daug jėgų. Be to, jis visada rinkdavosi kuo sunkesnes praktikas, kuo ilgesnius atsiskyrimus. Prieš dvi dienas buvom kalbėjęsi telefonu ir jis man buvo pasakęs: „Žinok, čia paskutinis mūsų pokalbis.“ Dar prieš kelis metus vienoje savo kalboje jis buvo sakęs, kad šitoj šventykloj aš ir numirsiu. Taip ir atsitiko.
Atvykęs į Lietuvą jis susiplanuodavo daugybę susitikimų, rodydavo spektaklį „Auksinė šventykla,“arba improvizuodavo scenoje. Ar ir Pietų Korėjoje jis buvo toks atktyvus?
Jis priimdavo žmones individualiai, didelių susitikimų nerengdavo, nes nemokėjo vietinės kalbos. Pas jį ateidavo daug žmonių, esančių sunkioje situacijoje ir jis nei vieno neatstumdavo, visus juos priimdavo. Nors sunkiai susikalbėdavo, bet jis sugebėdavo jiems padėti. Šis vienuolis turėjo gebėjimą ištraukti nelaimėlius iš sudėtingiausių situacijų. Pietų Korėjoje jis dažnai vaidindavo spektaklį „Auksinė šventykla.“ Korėjiečiai labai jį mėgo, apsiverkdavo spektaklio metu. Bo Haeng Sunim buvo ypatingas žmogus.
Jis niekada savęs nestatydavo į pirmą vietą. Kas besikreiptų, jis visiems padėdavo. Bo Haeng daug metų buvo atsakingas už vizas užsieniečiams, kurias ne taip lengva būdavo gauti. Jei kas kreipdavosi, net sunkiausioje situacijoje jis eidavo iki galo ir rasdavo išeitį. Jis buvo labai didelis ramstis vienuoliams, ne tik meditacijoje, bet ir bet kokioje situacijoje. Bo Haeng išėjimas – didelė ir labai netikėta netektis. Jis turėjo tokią savybę, kad žmogus, kurį jis mato prieš save, tuo momentu jam yra svarbiausias ir jis jam atiduodavo visą save. Tai labai svarbi savybė žmogui jo dvasinio augimo kelyje. Deja, neretai mes ją pamirštame.
Gal parašysite prisiminimų knygą?
Kol dar buvo gyvas Bo Haeng, su juo rinkome medžiagą ir ruošėmės parašyti knygą apie neseniai autoavarijoje žuvusią lietuvę, Zen budizmo vienuolę Loretą Kairytę – Myong Hae Sunim. Dabar matyt teks surinkti medžiagą ir man parašyti apie juos abu…
Ar planuotaje grįžti į Lietuvą?
Seniai noriu, bet kol kas manęs neišleidžia, turiu dar padirbėti vienuolyne. Lietuviams, kas pageidauja, rengiu paskaitas ir meditacijas internetu. Klaipėdoje jau antrus metus veikia Teravados budizmo centras, kurį įkūrė grįžusi šios pakraipos vienuolė.
Abi rengėme trijų dienų atsiskyrimą visiems, norintiems pabūti tyloje ir meditacijoje. Budizmas populiarėja Vakaruose, žmonės supranta meditacijos naudą šių dienų skubančiame pasaulyje.
Dėkui už pokalbį.
