TOLIMA IR ARTIMA JAPONIJA

Grįžau namo po kelerių metų studijų Japonijoje. Kai nusprendžiau nebepratęsti stipendijos ir grįžti į gimtinę, mane draugai gąsdino, kad bus sunku pritapti, kad Lietuva labai pasikeitė, kad aš susirgsiu depresija ir trokšiu sugrįžti į Japoniją.

Palikau šalį, kurioje įstatymas yra šventas dalykas, kurio visi laikosi ir net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Važiavau į šalį, kurioje įstatymų leidimas – tai lyg žaidimas, o pats įstatymas „kuriamas tam, kad surastum būdą ar net kelis jį apeiti”. Taip situaciją Lietuvoje apibūdino mano draugai.
Pirmosios minutės gimtinėje ir pirmieji automobilių kamščių džiaugsmai: kiekvienas spaudžia garso signalą, lenda, spraudžiasi, nervinasi, keikiasi, lyg nuo to būtų greičiau.
Ramiai sėdėjau ant galinės sėdynės ir prisiminiau tik prieš porą dienų paliktas Japonijos gatves ir gatvelės. Žmonės ten taip pat skuba, tik šiek tiek kitaip. Jie gali kantriai laukti, kol senučiukė įsiropš į autobusą, kol neprimatantis jaunuolis krapštinės jenas prie kasos, kol priekyje stovinčio automobilio vairuotojas pats pastebės, kad jau užsidegė žalia šviesoforo akis, užkurs variklį ir pajudės.
Po kelių dienų patyriau malonumą važiuoti maršrutiniu autobusiuku Vilniuje. Sėdėjau, bet dar turėjau abiem rankomis įsikibusi laikytis. Vairuotojas pamiršo, kad vairuoja ne malkų prikrautą sunkvežimį. Krovinys buvo gyvas ir net nesiskundė. Hirosimos prefektūroje autobusų vairuotojai mandagiai įspėdavo kiekvieną keleivį, kad jis ramiai sėdėtų tol, ko autobusas sustos, nes stovėti ar vaikščioti važiuojančiame autobuse pavojinga.
Pirmosios savaitės Japonijoje buvo labai sunkios: nemokėjau kalbos, nieko nesupratau, nieko negalėjau perskaityti. Ten kairės pusės eismas, durys užsirakina taip, kaip Lietuvoje atsirakina, o kai kuriuose restoranuose valgiaraštis pateikiamas tik hieroglifais. Vaikai spokso į mane akis išvertę, suaugusieji labai mandagūs, bet aklai laikosi taisyklių, o pardavėjos ištisai klykauja: „Sveiki atvykę”.
Tai, kas iš pradžių erzino, vėliau tapo mielais dalykais. Tai, ką iš pradžių kritikavau, po metų vertinau kaip privalumą ir draugams pradėjau porinti, kad lietuvius profilaktiškai reikėtų į Japoniją vežti, kad išmoktų laikytis taisyklių.
Gyvenau nuomojamame dvidešimties kvadratų studentiškame butelyje. Perdegusiomis lemputėmis, užsikimšusiomis kriauklėmis ir nutrūkusia ventiliacijos virvute rūpinosi namo valdytojas. Tereikdavo jam pranešti apie gedimą ir galėjau būti tikra, kad iki vakaro bus viskas sutvarkyta, ant stalo paliktas raštelis apie atliktą darbą, o mano asmeniniai daiktai net pirštu nepaliesti.
Tuo tarpu mano draugai Lietuvoje skundėsi, kad pasamdžius butą remontuoti darbininkus dar reikia samdyti ir kaimynus. Jie turi stebėti, ką ir kiek laiko darbininkai veikia. Arba turi pats vaikščioti paskui, skaičiuoti kiekvieną centimetrą ir bartis, kai meistrai, žiūrėdami į akivaizdžiai kreivai suklotas plyteles, bando šeimininkus įtikinti, kad linijos yra tiesios.
Japonai gerbia kiekvieną. Jie susirenka savo šuniukų išmatas ne dėl savęs, bet dėl to kito, irgi vedžiojančio šuniuką. Jie palieka savo skėčius prie parduotuvės, jei iš jos išėjus šviečia saulė, nes žino, kad netikėtai pratrūkus dangui jie ras kitų tautiečių paliktų skėčių.
Jie dalija šypsenas kitiems, nes žino, kad į šypseną bus atsakyta šypsena. Jie nusilenkia ir padėkoja, nes yra tikri, kad sulauks tokios pat pagarbos. 125 000 000 žmonių!
Mūsų tik trys milijonai, o niekaip negalime susitvarkyti. Esame nepatenkinti pardavėjomis, o jos nepatenkintos darbdaviais, o gal atlyginimais. Esame nepatenkinti padavėjomis, o jos savo ruožtu keistais klientais, tik reikalaujančiais ir visai negalvojančiais, kad padavėja tų barščių nevirė, nešildė ir kokių nors salotų net receptūros nežino. Mums tai nė motais: ji čia dirba, ji turi viską išmanyti. Mums reikia greitai nuvažiuoti į kitą Vilniaus kraštą, tačiau mums nepatinka lakstantys maršrutiniai mikroautobusai, kuriems svarbu kuo daugiau reisų prasukti. Mes klykiame, kad mumis nesirūpinama, o mes patys ar rūpinamės kitais? Mes rūpinamės savimi, naujais madingais džinsais, automobiliu ir būtinai apsilankymu „Akropolyje”.
Ar Japonijos jaunimas kitoks? Ir taip, ir ne. Vaikinai augina ilgus plaukus, kas porą savaičių lankosi pas kirpėją, merginos kraustosi iš proto dėl Louis Vouitton rankinių, garbanų ar kuo trumpesnio sijonėlio. Skirtumas tik tas, kad nei jaunam, nei senam neįdomu, kuo šalia stovintis yra apsirengęs: ar tai madingiausi, o gal jau gerą dešimtmetį trinami džinsai, ar marškinėliai iš europietiškos parduotuvės, o gal parsivežti iš Kinijos. Jie nevaikšto paskui, nekritikuoja ir nekomentuoja kito aprangos. Gal jie to neišmoksta mokykloje? Mat ten visų vienoda uniforma, kojinės, krepšiai, bateliai ir sportinė apranga. Mokiniai, eidami į laidotuves ar vestuves, taip pat rengiasi mokykline uniforma.
Vienodumas turi savų pliusų, turi ir savų minusų. Mūsų vaikai išmokomi savarankiškai mąstyti. Jie tikrai kūrybingi. Jų individualumas tik skatinamas. Japonijoje atvirkščiai: išsiskirsi iš minios – bėdą prisišaukti. Tai tik japoniška patarlė, realybė Lietuvoje turbūt būtų skaudesnė. Jeigu Vilniaus gatvėse pasirodyčiau su tokiais „drabužėliais”, kuriais puošiasi Tokijo ar Osakos jaunimas, būčiau pirštais užbadyta arba kokia nors močiutė iškviestų psichiatrų komandą. Girdėjau Japonijoje pagyvenusių lietuvių pasakojimų, kad sugrįžę privalėjo pirma ilgas vyriškas garbanas nusikirpti, o tik po to gatvėje pasirodyti, nes kitaip rizikavo tapti „bokso kriaušėmis”.
Atrodo, kad tik idealizuoju Japoniją ir kritikuoju Lietuvą. Kuo mes geresni už japonus? Mes atviresni ir laisvesni. Mes lengviau išsakome savo nuomonę, nors dėl to vėliau galime ir nukentėti. Tekančios saulės šalies gyventojai moka įvairiausiais būdais išsisukti nuo tiesmuko atsakymo. Net į klausimą, kuris reikalauja trumpučio „taip” arba „ne” atsakymo, japonas gali atsakinėti keletą minučių, kažką neaiškiai mykdamas po nosimi, rangyti įmantriausius, aukščiausio mandagumo sakinius, tačiau vis tiek pašnekovas neišgirs „ne”. Kai prie to pripranti, lietuviškas atvirumas gali pradėti skaudinti.
Kas skaudino ar kėlė nuostabą Japonijoje? Vakajamos (Wakayama) prefektūroje yra ne viena delfinų skerdykla. Jie gaudomi, žudomi, malami ir grūdami į konservų dėžutes, ant kurių rašoma „banginis”. Taip, tai yra brangu, to nerasite kiekvienoje parduotuvėje. Banginių ar delfinų mėsos daugelis nevalgo. Tačiau teko sutikti ir tokių, kurie sėdi apsikabinę skardinukę su delfinų mėsyte ir pasakoja, kad tai tik užsieniečių išsigalvojimas. Japonijoje pavadinimas svarbiau už turinį.
Tuo įsitikinome ir viename Osakos rajonų. Kamagasaki glaudžiasi ne tik bedarbiai, padieniai darbininkai, bet šalimais klesti ir didžiausias prostitucijos rajonas. Pastatai poros aukštų. Pirmame aukšte atvertos didelės sunkios durys. Viduje sėdi stambi „mama”, o už jos jaunutė mergaičiukė. Lėtai suka ratus automobiliai – renkasi mergaitę. „Vadinasi, Japonijoje prostitucija legali”, – sakau mus lydinčiai pagyvenusiai japonei. „Ne, čia ne prostitucija, – pasipiktina ji. – Čia arbatos namai”. Juokiuosi: „Juk ir vaikui aišku, kad toji mergina su vyru antrame aukšte arbatos negers”. Į tai man atsako: „Japonijoje svarbu, kaip tai pavadinsi, o ne ką darysi”.
Turbūt ta pati taisyklė galioja ir maisto produktams. Akys mato onigiri (liet. ryžiai su priedais), o perskaitęs sudėtį, supranti, kad tai įvairiausių E ir chemikalų darinys. Per pastaruosius dešimt-dvidešimt metų maisto pramonė Japonijoje plėtojosi labai sparčiai. Buvo stengiamasi patenkinti reiklius pirkėjų pageidavimus: viskas gražu, šviežia, ilgai galioja ir pigu. Čia mes iškart galime pridėti „nerealu”. Realu tai tampa tik tada, kai pridedama chemikalų. Šia linkme ir „tobulėjo” Japonija. Pusfabrikačiai, greito maisto restoranai, užpilamos sriubos ir košės, šokolado ir bandelių gausybė keitė ir tebekeičia kasdieninį japonų racioną. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Japonijoje daugėja alergijos kamuojamų ir nutukusių žmonių.
Tradiciniai japonų patiekalai labai lengvi ir sveiki. Mano skrandžiui tiko ir patiko, tačiau jauni draugai negalėjo atsistebėti, kad aš nemėgstu „McDonalďs” mėsainių, negeriu kolos, nevalgau mėsos ir įkyriai skaitinėju produktų etiketes, kad nenusipirkčiau genetiškai modifikuotų produktų.
Ko mane Japonija išmokė? Būti ir džiaugtis buvimu. Neskubėti, nelėkti ir negyventi rytdiena. Tai nereiškia neturėti tikslų, jų nesiekti ar gyventi tik šia diena. Turiu tikslų, norų ir svajonių, kurių siekiu, tačiau nebėgu į juos ir nemėginu vienu šuoliu peršokti viso kelio. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kiekvienu žingsniu – artėjimo savų troškimų link. Išmokau ne bėgti, o būti.
Pas tėvelius važiavau Velykų švęsti. Atvažiavau į stotį, susiradau autobusą, važiuojantį į Alytų. Net nepasidomėjusi maršrutu, įsėdau. Buvo šilta, patogu, gražūs vaizdai už lango, turėjau puikią knygą. Po kiek laiko suskambo telefonas. Mama susirūpinusi klausė, kodėl taip ilgai važiuoju. Aš žinojau, kur važiuoju, kur turiu išlipti, o pro kur važiuoju, man visai nerūpėjo. Man ne tai buvo svarbu. Džiaugiausi puikia diena. Džiaugiausi buvimu.

Rasa Žalynaitė