Tikėjimas svarbus kiekvieną dieną

 

„Tikėjimas svarbu kiekvieną dieną, ne tik per šventes,“ – apie tikėjimo fenomeną kalba gydytoja akušerė ginekologė, keliautoja Rasa Vansevičiūtė. Nei ji nei jos šeima nėra praktikuojantys katalikai ar uolūs krikščionys, tačiau tikėjimo klausimas asmeniškai Rasai yra labai svarbus. „Negaliu pasakyti ar šis jausmas perduotas mano šeimos, nors be abejo ji turėjo įtakos. Labiau mano tikėjimą suformavo mano profesija – esu gydytoja ir gyvenime jaGydytoja Rasa Vansevičiūtėu teko pamatyti labai daug likimų, kaip jie keičiasi, įvairių situacijų, reakcijų į jas ir kaip tai priklauso nuo žmogaus požiūrio į tai kas vyksta. Tad tikėjimo galios, tikėjimo svarba labai subtilus jausmas, kuris gali išvesti iš bet kokios keblios situacijos. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą ir tikrai nežinome, kas mūsų laukia už kampo, kitą dieną, kitais metais…. Bet jei savo širdyje turime tikėjimą, tai suteikia mums jėgų, gyvenimo prasmę, žinojimą, kad savyje turi Draugą į kurį gali bet kada atsiremti kas atsitiktų, kaip pasikeistų supančios aplinkybės,“ – tvirtina R. Vansevičiūtė.

Tavo bažnyčia ten kur tau gera

„Labai gerbiu žmones, kurie geba laikytis tradicijos ir jiems ta tradicija yra svarbi. Labai gaila kai žmogui tenka laikytis tradicijos, bet jis nesupranta jos prasmės, o tik laikosi tam tikrų reikalavimų ir laukia kol jie pasibaigs. Labai gražus jei mes galime pasiruošti Kalėdoms laikydamiesi Advento taisyklių ar Velykoms besilaikydami Gavėnios, susikaupdami, apmąstydami savo gyvenimą. Tokiu atveju šventė atneš labai daug gerumo, susiklausymo, išminties, tuomet iš tikrųjų galime pajusti pakylėjimą, nusimesti metų naštą. Tačiau, tikėjimas labai svarbus kiekvieną dieną. Liūdna, jei žmonės prisimena tik per šventes, kad reikia nueiti į bažnyčią. Tuomet geriau visai neiti į bažnyčią, o tiesiog susirasti sau mielą vietą, kurioje susikaupi, randi atsakymus į tau iškilusius gyvenimiškus klausimus, kurioje atsipalaiduoji. Tuomet tavo bažnyčia yra toji vieta,“ – sako R. Vansevičiūtė.

Rasa mano, kad visai nebūtina priklausyti kokiai nors religiniai bendruomenei, kad būtum tikintis ir tavo kelias į tikėjimą gali visai nebūti per krikščionybę. Anot daktarės, pats tikėjimas nebūtinai vienos religijos kelias, nebūtina priklausyti kokiai religiniai bendruomenei, kad būtum pamaldus ir tikintis. Kelias į sMeilėave, į savo gelmes, į taip vadinamą dievišką kibirkštį kiekvieno žmogaus sieloje, štai kas yra svarbiausia. Ir jis gali būti labai skirtingas. Žmogus apkristai gali nesidomėti jokia religija, bet išsiugdyti savyje gebėjimą tikėti gyvenimu, tikėti pasaulio santvarka, kad ji yra tokia kokia yra, ir nesiekti jos pakeisti, nežlugdyti, neskaudinti savęs, o mokėti gyventi su visa kuo darnoje. Gebėjimas pajausti artimą žmogų, būti su žmonėmis, bendrauti, dalintis, vienas kitą globoti, padėti, užjausti, mylėti, tai esminiai dalykai, kurie suteikia prasmę gyvenimui.

 

Visada mylėti

Daktarės R. Vansevičiūtės manymu, Absoliutas yra Kūrėjas, kuris sukūrė visą Visatą, visą žmoniją, kuris kuria viską kas vyksta mūsų gyvenime kiekvieną akimirką. Toks suvokimas leidžia pačiam savyje jausti kūrybines galias, kad mes galime sukurti kiekvieną savo gyvenimo momentą, nuspalvindami jį savo emocijomis, savo požiūriu į tai kas vyksta. Įvairūs žmonės įvairiai sureaguotų įvairiomis aplinkybėmis. Ir nuo tos reakcijos, nuo to gebėjimo priimti vieną ar kitą situaciją savaip ir priklauso mūsų kūrybinės galios. Tame slypi labai didžiulė jėga. Šitaip ir keičiamas pasaulis. Toks mažo žmogaus gebėjimas kurti savo mažus pasaulius yra Didžiojo Kūrėjo atspindys, ir tai yra labai smagu, itin prasmingas darbas. Mes labai galime pagyvinti pasaulį kurdami jį šviesų. Tegul tai bus sunkus gyvenimo etapas ar lengvas, sugebėkime į jį pažvelgti šviesiai, su meile. Mes galime nesusiliesti su pilka mase, įprastiniu požiūriu, o visur į viską žvelgti su meile ir gėriu. Galime leisti sau išskirtinumą – VISADA MYLĖTI. Mes galime džiaugtis ir padėti kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo to, kad kažkas sako, kad niekas dabar niekam nepadeda, kad padėti ar mylėti yra kvaila…

Gydytojos santykis su Absoliutu labai asmeninis. „Šį santyki pajausti ir išgyventi lengviausia susikaupimo vietose. Tai gali būti ir mano kambarys, bažnyčia, miškas ar paežerė ar kuri kita nuostabi vieta. Sakralus išgyvenimo momentas būna tuomet kai susikaupi, nors iš tikrųjų mano ryšys su Absoliutu yra visuomet“, – sako R. Vansevičiūtė.saulė yra meilė

 

Kiekvienas žmogus – nuostabus

Pasak, daktarės, kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateidamas atsineša tam tikrą informaciją, tam tikrus jausmus. Ir kiekvienas iš jų turi savyje kažką nuostabaus. „Labai įdomu gyventi, nes kasdien sutinku mielų, puikių žmonių. Į vienus galima panerti kaip į vaiskų vandenyną ir jų širdyse perskaityti nuostabiausias knygas. Kiekvienas turime savo malonių ir nemalonių dalykų, bet nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų įdomus. Žmogus mano gyvenime – svarbiausias dalykas. Dar labai svarbu yra meilė. Mes visada turime teisę mylėti savo artimą, nepriklausomai nuo to kaip jis elgiasi. Kiekvienas žmogus elgiasi nesąmoningai pagal kažkokius nustatytus dėsnius, kurių mes nežinome. Be abejo, kiekvienas išbandymų patiriame, kartais patys, kartais stebėdami savo artimųjų likimus. Visuomet man juos išgyventi padeda gebėjimas atsitraukti nuo situacijos ir pažiūrėti į tai su meile. Kas bebūtų, kokios griūtys įvyktų ar siekimai žlugtų, kokie asmeniniai dalykai būtų judinami, kokios ambicijos užgautos, visada į tai pažvelgti su meile. Tai labai pakeičia santykį su situacija, santykį su žmogumi ir išsprendžia daugybę problemų sau pačiam, nes tu jautiesi mylintis. Meilė yra pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ne tik todėl, kad išsprendžia daugybę dalykų šiame gyvenime, bet ir todėl, kad yra didžiulis malonumas tau pačiam. Sugebėti mylėti situaciją, šalia esantį žmogų tokį koks jis yra, sugebėti nenorėti jį keisti, laužyti. Jisai keisis pats, jei to norės. Mes negalime keisti pasaulio, mes galime tik pakeisti jo foną ir tebūnie tai būna MEILĖ“, – sako R. Vansevičiūtė.

Saulė yra visada

Anot gydytojos, kartais tenka nuslysti nuo gyvenimo tiesų ir sušlapti. “Bet tik tuomet kai tai įvyksta, prisimenama, kad yra saulė. Tik tuomet atsisėdi pievelėje ir sušyli saulutėje, kuri ir yra meilė. O įkristi į vandenį tenka, ir tenka vos ne kasdien, bet tai yra nuostabu, kai prisimeni, kad yra saulė, o ji yra visada. Ir jei tuomet yra naktis, visuomet yra viltis, kad išauš rytas”, – optimistiškai į rytojų žvelgia gydytoja R. Vansevičiūtė.

Violeta Melnikienė

LRT, „Kasdienybės kultūra“

 

 

DALINTIS