Vytautas Nosevičius
Algirdo Malakausko nuotraukos
Pranciškonai Lietuvoje yra viena didžiausių religinių bendruomenių, įleidusių čia šaknis nuo seno. Manoma, kad karalių Mindaugą krikštijo pranciškonai, Trijų Kryžių kalno kankiniai irgi yra pranciškonai, Gediminas į Lietuvą kvietė ir globojo pranciškonus. Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama apie 40 brolių pranciškonų. Prabėgus 800 metų Pranciškus išlieka vis dar aktualus. Galbūt todėl, kad kiekvienu laikotarpiu žmonės sugeba atrasti jį vis iš naujo.
Šiandien kalbame apie XXI a., kai visuomenė paskendusi vartojimo liūne. Vartoti skatinama viską, pradedant pramogomis, baigiant maisto produktais. Tai itin pasijaučia artėjant vienai didžiausių metų švenčių – šv. Kalėdoms. Šv. Pranciškus buvo tas, kuris atsisakė vartoti. Jis tarnavo: buvo paklusnus, gailestingas, paprastas, nuolankus žmogui. „Kiekvienu laiku paprastas, nuolankus žmogus yra priimtinas. Mes šalinamės arogantiško, puikybės pritvinkusio žmogaus. 
Kai žmogus yra paprastas ir nusižeminęs, koks ir buvo Pranciškus, žmonėms jis yra artimas. Kai mąstome apie šv. Pranciškų, mums į galvą ateina toks dalykas kaip taika, ramybė. Jam priskiriame šūkį „pax et bonum“ (lot. „taika ir gėris“ arba „ramybė ir gerumas“). Taika visų pirma su Dievu, taika tarp žmonių, – tai didžiulis troškimas, dalykas, kuris ir šiandien be galo aktualus, kai matome kylant vis naujų karo židinių bei nesantaikos“, – pažymi brolis Algirdas Malakauskis OFM, primindamas, jog Kalėdos yra visų pirma Jėzaus gimtadienis, suburiantis šeimas bendrai maldai, kviečiantis praleisti laiką kartu per adventą ir atgaivinti šią gražią pranciškonišką tradiciją. Beje, prakartėlės, kuri labai traukia vaikus, išradėjas yra būtent Pranciškus Asyžietis.
Įkvėptas Aliaskos tyrinėtojo
Dažniausiai vienuolius įsivaizduojame dieną naktį sėdinčius celėje. Ne, broliai pranciškonai taip nedaro. Jie stengiasi maldą derinti su visuomenine veikla, aktyviu tarnavimu žmonijai. Jie net nevartoja žodžio „monastero“ (vienas), jie vartoja „conventus“ (susirinkimas, bendrystė), dažnai eina į viešumą su pagalba, geru žodžiu ir meile. Aktualus bei svarbus dalykas ir šiandien yra draugystė, broliškumas, bendrystė tarp žmonių, pasaulio kraštų, žemynų. To labai trūksta šių dienų pasaulyje.
Brolio Algio dienotvarkė įtempta kaip reta kurio kito vienuolio. Jis nemažai keliauja. „Be galo patinka gamta, stengiuosi aplankyti šalių, kuriose lankausi, gamtos objektus. Prieš keletą metų atradau amerikiečio, miškininko, gamtosaugininko, keliautojo Robert’o Marshall’o knygą „Aliaskos tyrlaukiai“ („Alaska Wilderness“), parašytą 1933 m. Ši knyga mane dar labiau pastūmėjo keliauti, atrasti. Džiaugiuosi, kad paskutinės viešnagės Kanadoje metu turėjau galimybę aplankyti šio žmogaus kapą. Jei tik yra galimybė, kasdien apie porą valandų pavaikštau miške. Su geru bičiuliu, bendraminčiu gydytoju Sauliumi Taroza praleidžiame laisvą laiką gamtoje įkvėpti gamtininko R. Marshall’o.
Gamta man labai artima, nes ir pats Pranciškus yra neatsiejamas nuo gamtos. Prisimindami jį, savaime suprantama, mąstome apie pagarbą ir dėmesį gamtai, kūrinijai. Šiuo metu su dideliu rūpesčiu kalbame apie užterštumą, rūpinimąsi bendrais namais. Pranciškui tai labai artima“, – sako brolis Algis.
Bėgioja nuo mažumės
Gamtos bei kelionių mylėtojas, kaip ir pats Pranciškus, brolis Algis dar ir bėgioja. Šiais metais įveikė net keturis pusmaratonius įvairiose šalies vietose. Kaip jis pats sako, prasibėgus ir galva aiškesnė, ir darbai sklandžiau einasi. Anot jo, aktyvi fizinė veikla būtina kiekvienam žmogui, ji padeda kurti taiką, lavina žmogaus dvasią. „Sportas yra puiki priemonė tobulinti savo kūną kaip Dievo dovaną, o tuo pat metu yra bendrystės, solidarumo ir taikos ženklas, – teigia brolis pranciškonas. – Kai vienoje aikštėje rungtyniauja skirtingų tautybių ir rasių sportininkai iš visų žemynų, dažnai net iš tarpusavyje kariaujančių šalių, jie parodo, kad yra svarbesnių dalykų už nesantaiką, blogį, karą, kad yra žmones siejančių aukštesnių vertybių.“ Išties, galėtų rusai su ukrainiečiais sužaisti futbolo mačą ir pažiūrėti, kurie geresni, o ne vieni kitus sprogdintų…
Brolis Algirdas bėgioja nuo mažumės. Bet šis užsiėmimas suintensyvėjo su naujojo klebono brolio Evaldo Darulio paskyrimu į Bernardinų parapiją. Jis yra užkietėjęs sportininkas – kasdien nubėga po 8–11 kilometrų. „Kai tik turime laisvą pusvalandį, išlekiame kartu. Nesiekiu rekordų, bėgioju savo malonumui, jausdamas akivaizdžią naudą sveikatai. Mūsų, pranciškonų, viena iš misijų ir yra kalbėti apie sveiką gyvenimo būdą, jį propaguoti. Nuo seno vienuolynai garsėjo sveika dvasia sveikame kūne“, – sako brolis Algis. Beje, pranciškonai kasmet organizuoja „Vilties bėgimą“, kuris sutraukia tūkstančius bėgikų iš visos Lietuvos. Brolis Evaldas rengia nemokamas treniruotes – moko bėgti greičiau, įveikti daugiau kilometrų ir nešti palaikymo žinią sergantiems vėžiu. Kitais metais gegužės mėnesį Klaipėdoje dešimtą kartą vyks šis viltį nešantis bėgimas.
„Mūsų dvasinis ir kūniškas gyvenimai yra glaudžiai susiję. Kaip sportininkas, siekiantis pergalingo rezultato, turi atsisakyti daugelio dalykų, lygiai taip pat ir dvasiniame kelyje, siekiant Dievo artumo, reikia kai ką dėl to paaukoti.
Kaip sportininkui reikalinga disciplina, kasdienės treniruotės, susilaikyti nuo smaguriavimo, taip ir dvasiškai tobulėti reikalinga disciplina, kasdienis laikas maldai. Net apaštalas Paulius laiške korintiečiams mini bėgimą: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį.“ Kaip šv. Pranciškus apgiedojo kūriniją, taip ir aš bėgdamas grožiuosi Dievo kūrinija: upe, medžiais, paukščiais“, – sako giedro veido bėgimo aistruolis brolis pranciškonas Algis. Jis dažniausiai bėgioja šalia esančiame Bernardinų sode, Belmonte ar nuo pat karaliaus Mindaugo tilto lekia puikiu pėsčiųjų ir dviratininkų taku palei Nerį iki pat Trinapolio. Pirmyn atgal susidaro beveik visas pusmaratonis, apie 17 kilometrų. „Gausybės darbų sūkurys dažnai priverčia užsidaryti siaurame rate ir suktis kaip voverei nepakeliant galvos, bet išbėgęs išvystu daug gražių žmonių ir džiaugiuosi nuostabia Dievo kūrinija. Taip pailsiu ir naujomis jėgomis kimbu į tarnystę. Pasportavus darbai einasi daug geriau“, – įsitikinęs brolis pranciškonas. Jis sveikina visas panašias žmones suburiančias ir sveiką gyvenseną skatinančias iniciatyvas.
Pradėjus kalbėti apie sveiką gyvenimo būdą, mitybos reikšmės brolis Algis nepabrėžė: „Su didžiausia malone priimame viską, kas patiekta į stalą.“ Pranciškonų vienuolis neprisiriša prie geidulių ir juslių, o pasitenkina tuo, ką turi. Gera savijauta, matyt, labiau priklauso ne nuo to, ką įsidedi į burną, o nuo mąstymo ir to, kas iš burnos išeina žodžiais.
Kalėdų laukimas – ne vien apsipirkimas
Brolis Algirdas Malakauskas kviečia ne tik pabrėžti eglutės puošimą bei dovanas, bet ir kelti dvasią į Dievą, padėti vieni kitiems, kreipiant dėmesį į silpnesnius, neįgaliuosius, vargšus, daugiau laiko skirti savo šeimai. „Žmogus gražus, kai yra visuma. Negalima dvasios atsieti nuo kūno, nes viskas yra viena ir turi būti darnoje. Nei vieno, nei kito marinti nereiktų“, – sako brolis Algis.
Kalėdų prasmė ir esmė – Kristaus gimimas – dažnai nustumiamas į šalį paliekant tik dovanų vajų bei žiemos atostogas. „Dievas tapo žmogumi, įsikūnijo, gyveno žemėje. XIII a. gyvenusiam šv. Pranciškui buvo be galo brangus ne abstraktus, o įsikūnijęs Dievas. Mes gyvename žemėje ir, nors mūsų žvilgsniai nukreipti į amžinybę, bet gyvename ir čia.
Savo įsikūnijimu Dievas parodė, kad ir mūsų žemiškasis gyvenimas nėra vien ašarų pakalnė. 1223 m. Grečio miestelyje, Riečio slėnyje, Pranciškus paprašė vietinių žmonių, kad paruoštų vietą švęsti šv. Kalėdas kalno oloje – suręstų ėdžias, prineštų šieno, atvestų jautį ir asilą, o toje oloje būtų aukojamos šv. Mišios. Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas. Kalėdų šventės visame pasaulyje švenčiamos labai plačiai, bet kuo toliau, tuo labiau išsitrina šventės esmė, ji pradedama vadinti „sezonine švente“. Prakartėlių kūrimas namuose, kai tai drauge daro tėvai ir vaikai, turėtų padėti atgaivinti pačią pagrindinę šv. Kalėdų žinią, jog Kalėdos yra Dievo gimimo Žemėje šventė“, – pabrėžia pranciškonų vienuolis. Jis kviečia namuose ne tik puošti eglutes, švarintis, bet ir su visais namiškiais kurti prakartėles.
Anot vienuolio, neretai mes religinius dalykus perkeliame į grynai dvasinę plotmę, tačiau prie maldos bei kontempliacijos prijungiamas ir visas mūsų kūnas.
„Juk ir per šv. Mišias meldžiamės ne vien žodžiais, bet ir veiksmais: atsistojame, atsiklaupiame, iškeliame rankas. Į Dievo garbinimą taip pat įsitraukia ir mūsų juslės – uodžiame smilkalus, klausomės giesmių ir patys giedame, regime išpuoštus altorius. Visa tai kelia širdį link Dievo. Taip pat ir kuriant prakartėlę, jos figūrėles, apmąstomas Dievo įsikūnijimas, jo neturtas ir meilė žmonėms. Darydamas kiekvieną figūrėlę vaikas ar suaugusysis gali mintyse arba garsiai kalbėti maldą. Prakartėlė be žodžių perteikia Jėzaus gimimo istoriją vaikams labai tinkamu ir prieinamu būdu. Vaikas gali apčiuopti, paglostyti Jėzaus statulėlę bei kitus personažus, gali prie prakartėlės melstis, pakviesti bendrai maldai ir tėvus“, – bendrystę kuriant prakartėles regi brolis Algirdas Malakauskis. Šią idėją jis parsivežė iš Italijos, kur daugiau nei porą metų gyveno: „Grečio vienuolyne aplankiau prakartėlių parodą. Mačiau prakartėles, pagamintas ir iš varžtų, ir iš medžiagos skiaučių, ir iš medžio ar molio. Tarkim, neapolietiškose prakartėlėse atvaizduojamas miesto peizažas, namai, o personažai yra miestiečiai ir kaimiečiai, tokie kaip žibintininkas, vežėjas, duonkepys ar piemuo. Aplinkui vyksta gyvenimas, o toje eilinėje erdvėje gimsta Jėzus.“
Lankydamasis JAV ir Kanadoje matė, jog prakartėlių tradicija ten labai gyva. Tikintieji gali įsigyti skirtingų kultūrų ir stilistikos prakartėlių. „Labai norėtųsi, kad ir Lietuvoje tai taptų tradicija, kad kiekviena šeima namuose turėtų po prakartėlę. Svajoju, kad ir bendruomenėse, ir darbo vietose stovėtų po prakartėlę“, – sakė pranciškonų vienuolis.
Per šį laukimo metą – adventą labai svarbu skirti kuo daugiau dėmesio bei meilės šalia esančiam. To niekada nebus per daug. Labai graži tradicija Bernardinuose pirmą Kalėdų dieną rengti šventinius pietus vienišiems, skurstantiems žmonėms.
„Džiugesys, meilė, atjauta – labai svarbus Dievui gyvenimą atidavusiojo bruožas. Manau, kad džiaugsmas ir Pranciškus neatsiejami dalykai. Visa jo esybė, jo misija yra persmelkta džiaugsmu bei meile“, – sako brolis Algis. Malda, geri darbai, aukojimas, namų tvarkymas, puošimas, atvirukų siuntimas kuria gražią Kalėdų šventę bei šilumą, kuriai nieks nelieka abejingas.
Brolius pranciškonus galite rasti:
- Bernardinų bažnyčioje Vilniuje
- Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune
- Kryžių kalno vienuolyne Šiauliuose
- Pakutuvėnuose Plungės rajone
- Kretingoje
- Klaipėdos onkologijos centre ir koplyčioje
