Po margaspalvius Fanų kalnus

Sutvėręs Žemę, Pasaulių Kūrėjas norėjo duoti žmonėms duoti kuo daugiau derlingų lygumų, kuriose jie galėtų ramiai auginti duoną ir gyvulius. Bet Žemės Motina jam tarė:

Teisybė, lygumose žmonės ir duonos ras, ir prekiauti vieni su kitais galės, bet kai lygumas užterš auksas, kurgi eis tyros širdies žmonės savo dvasios stiprinti? Arba tegu jie gauna sparnus, arba tegu jiems bus duoti kalnai nuo aukso gelbėtis.Ir Pasaulių Kūrėjas atsakė:

Dar ne metas duoti sparnus, – juos gavę žmonės imtų Žemėje sėti mirtį ir griuvėsius, – tad duokime žmonėms kalnus. Gal vieniems jie kels baimę, tačiau kitiems bus kaip išganymas….

Iš avarų legendų

Galiu užtikrintai pasakyti, kad lengvų kalnų nėra. Jai turi tikslą kažką nuveikti ir užlipti, lengva nebūna. Tokie jau tie kalnai….

Rolandas Žygas, žygeivis

Šią vasarą apturėjau labai daug kelionių. Ir džiaugiuosi, kad didžioji dalis jų susijusi su kalnais. Jeigu kas paklaustų – kodėl žmonės kopia į kalnus, ką jie ten atranda – sunku būtu atsakyti….. Kalnai, viršūnės tarsi magnetas traukia lygumos gyventojus. Nors ne visus. Vieni kalnams nejautrūs, kitus tuoj pat atbaido – jiems geriau žemumose. Vienetams kalnai tampa svajone. Svaja, kuri veda, kuri uždega. Lipa žmonės, nepabūgdami pavojų, aukodami gyvybę. Neretai į žiaurias, negailestingas viršukalnes… Kodėl? Palieku tai Jums atsakyti mano mielieji….

Taigi, Fanai….. Fanai – Pamyro atšaka. Dar kitaip vadinama Pamyro – Alajumi. Kalnagūbris yra Tadžikijos teritorijoje. Pasižymi jie savo didžiule spalvų įvairove. Viršūnės virš penkių kilometrų susitelkusios viena arti kitos. Perėjos visos aukštos, dažnai siekiančios keturių kilometrų atžymą. Dar vienas išskirtinumas – nepaprasto grožio ežerai. Jie stebina savo vandens spalvomis, kurios dažnai keičiasi nuo saulės apšvietimo.  Daug mačiusieji teigia, jog tai patys gražiausi kalnai. Dabar ir aš tai galiu patvirtinti. Mūsų grupėje iš viso buvo trylika žmonių. Vadas – Sakalas Gorodeckis, tad visi mes pasivadinome „sakaliniais“. Keliavo ir daugiau grupių, nes tai buvo vasaros turiada, vos ne kiekvienais metais organizuojama nenustygstančio kalniečio, jau patapusio legenda – Algimanto Jucevičiaus. Anot jo, šį kart susirinko rekordinė žmonių grupė ~ 200. Su kiekvienais metais jų skaičius didėja ir didėja….Taip pat didėja ir su tuo susijusių problemų. Norinčių kalnus išvysti daug, bet ar visi tam pasiruošę… Apie tai ir noriu pakalbėti.

Mūsų kelionė prasidėjo rugpjūčio 4d.autobusu iki Rygos ir po to Uzbekijos avialinijomis iki Taškento. Geriausia skrydį organizuotis iš Rygos į Taškentą. Tai pigiausias ir patogiausias būdas pakliūti į Vidurinę Aziją. Kitos dienos apie pietus mes jau buvome Taškente. Vos išėjus iš oro uosto smogtelėjo neapsakoma kaitra, tarsi įeitum į sauną. Kiek palūkuriavę, sulaukėme dviejų autobusų, sušokome ir pajudėjome link Samarkando. Kelias neprailgo. Pakelėse gausu „čaichanų“, vaisių pardavėjų, arbatinių. Rugpjūtis pats vaisių metas – melionai, arbūzai, kriaušės, obuoliai, vynuogės. Ir viskas už visai „mizerna“ kaina. Tarkim viso drūto arbūzo kaina – 1 doleris. Išvažiavę apie pietūs, vėlų vakarą jau buvome Samarkande, kaip vienas iš vietinių išsireiškė – „v gorodie mužčin“ („vyrų mieste“). Apsistojome „Artuč“ kempinge. Tai pigiausia nakvynė Samarkande. Po atviru dangumi išmiegoti tekainuoja 3 eurai. Yra dušai, tualetai, virtuvė. Kas nenori miegoti palapinėse, gali apsistoti nameliuose, kainuos dvigubai tiek. Taigi, gerai išmiegoję atvirame ore, ryte išskubėjome pasižvalgyti po Samarkandą. Gražus miestas, tik palyginus su Buchara kiek ištemptas.Lankomi objektai tolokai išmėtyti nuo vienas kito. Bet šiaip verta jį aplėkti, juk tai labai senas, didingas miestas, Romos bendraamžis, senojo Šilko kelio oazė bei didžiosios Timuridų imperijos sostinė. Samarkandas išsiskleidęs Zeravšano upės slėnyje, šalies pietryčiuose, apie 400 km. nuo Taškento. Provizijos kaip įprastai apsipirkome centriniame Samarkando turguje. Skubant, puikiai tai galima padaryti ir šalia kempingo esančioje parduotuvėje, kuri yra prie pat gatvės. Bet esame rytuose, ir neužsukimas į turgų reikštų praradimą vieno iš didžiausių malonumų… Kiek kvapų, spalvų, gardumynų, įmantriausių rudens gėrybių. Visą dieną praleidę Samarkande, kitos ryte išjudėjome link Uzbekijos – Tadžikijos sienos (~40 km.). Deklaracijų pildymas. Išvydę tokį gausų mūsų būrį pasieniečiai nustėro. Buvo „pritrombuotas“ visas jų nedidukas namelis. Po kokių trejeto valandų kamšalynės ir grumtynių su vietiniais, kurie su visokiausiais įmanomais rakandais ir nešuliais bandė spraustis į priekį apeidami mūsų ekipą, dardėjome vingiuotu, senai taisytu karo keliu link pasienio miestelio Pendžikento. Beje, šiuose kraštuose už sklandų pasienio kirtimą įprasta duoti kyšį. Tad turėkite tai omenyje…. Pendžikente pietavome, pasidairėme po vietinį turgų, nusipirkome kas ledų, kas vynuogių ir nubildėjome toliau, nes iki „Artuč“ turistines bazės dar geras gabalas kelio (~280 km.)

Turiados atidarymas, pirmasis žygis

Kitą rytą kėlėmės kiek ankstėliau, nes 8.00 rikiuotė ir vadų vado Alg. Jucevičiaus kalba, kurioje turime dalyvauti visi kaip ridikai. Susirinko virš 200 delegatų, žygeivių išsiilgusių kalnų ir nenustygstančių vietoje. Visus pasveikinus ir sušokus „Lorenciją“, tradicinį kalniečių šokį (kažkuo panašų į indėnų karo šokį) grupėmis išsiskirstėme šturmuoti kalnų. Šiandien mūsų tikslas aklimatizacija, tad išsiruošėme į pirmą radialinį žygį. Tokį savotišką pasivaikščiojimą, be kuprinių ir kitos „sunkiosios artilerijos“. Kirtome perėją apie ~ 3400 m. Tai buvo tarsi žvalgybinis žygis pažiūrėti kaip kiekvienas mūsų jausis tokiame aukštyje ir ar esą tikrai pasiruošę subtiliau susipažinti su Fanais. Šiaip visa grupė buvo neblogos fizinės formos, išskyrus vieną vaikiną, kuriam pasiekus 3000m. ribą siaubingai suspaudė galvą. Ir iki pat galo žygio jos neatleido…. Po keleto dienų mes jį išlydėjome į papėdėje esančią turistinę bazę „Vertikal“, esančią šiek tiek žemiau Alaudino ež. Kalnams reikia ruoštis. Jei tu rūkysi, gyvensi netvarkingą gyvenimą, kalnuose nebus kas veikia. Žygio eigoje tai suprato visi. Arba tu pamilsti kalnus visam gyvenimui, arba tai tave taip „supykina“, kad nė į tą pusę pažvelgti nebenori…. Buvo ir tarp mūsų tokių……. Ir ne vienas.

Kelionė iki Bibi-Džanet ežero

Kitos dienos ryte pasisamdėme „išakus“ („ąsilus“), katrie turėjo nešti mūsų maistą ir iškeliavome iki viršuje telkšančio Bibi-Džanet ež. kur ir turėjo būti pirma mūsų stovyklavietė. Užnešimą suderėjome už 20 dolerių. Pakilimas prasidėjo nuo 2500m. ir mums reikėjo pakilti iki 3200m. Lyg ir nėra taip daug, bet daugelis nusikalė iš rimtųjų. Viena porą šis pakilimas taip paveikė, kad jie nuo jo suruko, ir jau nebeatruko iki pat nusileidimo. Ir tai ne tik jie…. Žmonės tiesiog pasikeitė. Akivaizdžiai matėsi ką kaip veikia pirmas susidūrimas su kalnais. Vieni tapo dar tvirtesni, susitelkią, disciplinuoti, atsirado bendrumo, savitarpio jausmas. Kiti užsisklendė savyje, neaišku ką savyje mintijo…. Prie šio nuostabaus ežero ir įsikūrė pirmoji mūsų stovyklavietė. Šia praleidome dvi dienas. Maudėmės, leidom vakarus su vietiniais prie laužų, lepinomės, tiesiog ilsėjomės ir grožėjomės gamta, kuri šia išties buvo nereali. Tie medeliai mažutėliai, susiviję, upeliai čiurlena, o jau ežerėlių mėlynumas, skaidrumas…. Šia savo palapines išskleidė ir Algimanto Jucevičiaus komanda. Vakare jis priartėjo prie mūsų laužavietės, pas mūsų vadą Sakalą pašnekėti dėl mano „išpuolių“. Kalnai man yra kažkas tai tokio, ir aš dažnai dingdavau kur pabūti vienas, o tai neramino vadą. Bet vėliau mes perpratę viens kito būdą puikiai sutarėme. Taigi, Jucevičius tarp kitko užsiminė, kad rytoj anksti ryte ruošiasi šturmuoti perėją, ir gana nelengvą, virš 4000m. Tuoj vadas pasiūlė pagalbą, o tai yra „šerpus“, nešikus, kuriais pabūtų kažkas iš mūsų savanorių. Mikliai pakėliau ranką aš, bei dar keletas mūsų. Sena buvo mano svajonė pakeliauti su šiuo Didžiu žmogumi! Turėjome iškeliauti anksti ryte, tik auštant. Apie 6 val. jau buvau pas jį. Pavaišino ryžių koše, arbata, perėmiau dalį mantos ir iškeliavome. Sunku apsakyti koks yra Algimantas. Jam neužtektų ir keletos knygų. Tai tikrai nepaprastas, ir sykiu be galo paprastas žmogus, trykštantis energija, linksmas ir sykiu griežtas, tvirtas vadas. Turi būti neprasti ir visi tie, kuriuos jis pasirenka į savo komandą. Jo vadovavimas paremtas tikslumu, 100% saugumu ir aiškumu.