Ne kiekvienam, net labiausiai užkietėjusiam keliautojui, pavyksta sudalyvauti 19-koje Himalajų ekspedicijų, naršyti po atkampiausius Tolimųjų Rytų kraštus mėnesių mėnesiais, klajoti po Birmą, Kambodžą, Nepalą, Tailandą, Indiją…
Fotografas, keliautojas, žurnalistas ir poetas Paulius Normantas, net ir įkopęs į septintą dešimtmetį, poilsį vis dar skaičiuoja dienomis ir valandomis, keliones – tūkstančiais kilometrų, o fotografijas – dešimtimis tūkstančių kadrų. Gal tik tiek, kad per tą laiką ekspedicijų į Rytų kraštus skaičius jau tuoj pasieks du dešimtmečius, 18 pasaulio valstybių surengta per 200 parodų, išleista 11 fotografijų knygų. O ir planų bei svajonių – ne ką mažiau.
„Per savo tris fotografavimo dešimtmečius padariau apie 100 tūkst. nuotraukų, – teigia P. Normantas ir toliau skaičiuoja, – apie 1,5 tūkst. nuotraukų sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodžiau parodose. Manau, kad bent 10 procentų iš viso archyvo yra gera fotografija. Tad didžiosios dalies mano darbų dar niekas net nėra matę…“
1989 m. išvykęs į pirmąją Rytų ekspediciją, budistinių kraštų trajektoriją P. Normantas sistemingai brėžia ir šiandien, kur fiksuoja nykstančias tautas, jų papročius, religinio ir kasdienio gyvenimo fragmentus, gamtą, architektūrą bei žmones. „Skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas“, – tai vienas iš P. Normanto priesakų su didele meile ir žemaitišku užsispyrimu įgyvendinamas kiekviena nuotrauka. Jei atsirastų institucija ar komisija, drąsiai galėtų už valkatavimą suteikti fotomenininkui profesoriaus vardą. Keliauja Paulius Normantas nuo 26 metų. Su budizmo tyrinėtoju kalbėjomės apie kelionės įspūdžius, Dalai Lamos žodžius, skirtus naujajam albumui, artėjančius rinkimus Lietuvoje ir apie žmonių nuotaikas Lietuvoje.
Pauliau, esate keliautojas profesionalas. Kuo mėgėjas keliautojas skiriasi nuo profesionalo?
Profesionalas turi mąstyti ne tik apie nuotykius, bet ir apie saugumą. Mėgėjui svarbu išvykti ir jis visai nesijaudina, jeigu grįš sirgdamas, leisgyvis ir pan. O aš planuoju taip, kad grįsčiau gerokai geresnės formos nei išvykau. Pavyzdžiui, leisdamasis nuo Anapurnos (8091 m) Himalajuose, kaupiu jėgas. Turiu tiksliai žinoti, kada grįšiu, ką nuveikęs, kokios formos. Ir keliaudamas jau ruošiuosi kitai kelionei. Derinu žemėlapius, ieškau trajektorijų, perku daiktus, renkuosi literatūrą, žvelgiu, ką dirbsiu kitais metais, kiek nuotraukų padarysiu su čigonais, ką nuveiksiu Pietų Korėjoje. Tai nėra lengva. Vienam važiuojant, tai rimtas, beveik pragariškas darbas. Tuo profesionalas skiriasi nuo keliautojo mėgėjo.
Ką paskutinės kelionės metu aplankėte? Tikriausiai tradiciškai Rytų šalis?
Iš pradžių Tailande tariausi dėl knygų leidybos. Paskui skridau į Kambodžą, kur vėl dairiausi dėl man aktualios knygų rinkos, šiek tiek pailsėjau. Tada keliavau į Pietų Indiją, Keralos mieste tradicinės indų medicinos ajurvedos padedamas pasikoregavau sveikatą ir skridau į šalia Pakistano esantį Radžastano miestą, ten šalia Udaipuro miesto aptikau labai įdomią čigonų gentį – visai nemažą etninę grupę, vadinamą „Juodaisiais kalviais“ (Blacksmith). Ten pafotografavau ir netrukus išvykau į Himalajus, kur kopiau į kalnus, norėjau pasiekti Anapurnos viršūnę. Nepavyko net užkopti iki bazinės stovyklos, nes baisios griūtys, lavinos ėjo viena po kitos, žuvo daug alpinistų. Buvo nepaprastai blogas pavasaris. Savaitėmis snigo, o papėdėje žliaugė liūtis. Tad likusį laiką teko praleisti Katmandu.
Viešėjote Pietų Korėjos Yeosu mieste, pasaulinėje parodoje „Expo 2012“? Kokį įspūdį ji paliko?
Labai džiaugiuosi, kad taip pirmą kartą Lietuvos valstybės buvau pastebėtas ir man suteikta galimybė sudalyvauti šioje parodoje. Joje aiškiai matosi, kad žmonija nenori gyventi, ji yra ant menčių. Dalyvavo105 valstybės. Ypač klaikiai atrodė jungtiniai paviljonai, kaip Afrikos ir kiti, kur sujungta daugiau kaip 10 stendų. Tai tiesiog suvenyrų parduotuvės, pavadintos meno parduotuvėmis ir daugiau nieko. Geriausiai pasirodė Šveicarija, ištekinusi cilindrą iš ledyno. Mano mylimas Tailandas pasirodė kaip niekad klaikiai – įeini į prieškambarį, o ten kažkoks tipas stovi skaisčiu transvestito veideliu tarsi undinė, o aplink lyg diskotekoje rėkia viskas. Japonijos paviljone irgi baisu labai. Rusai tradiciškai demonstravo savo jėgą – atominius povandeninius laivus („lodkes“). Supratau, kad žmonija yra tiek pavargus, kad nebeturi net ką rodyti.
Pakeliavote ir po Pietų Korėją?
Be abejo. Susitikau su ten gyvenančiu ir praktikuojančiu vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu – Bo Haeng Sunimu ir su jo palyda apvažiavome beveik visus senuosius budistinius Korėjos vienuolynus. Gyvenau celėse, praktikavau. Pietų Korėjoje iš aštuonių svarbiausių vienuolynų fotografavau penkiuose. Kiekviename jų praleidau nuo kelių dienų iki beveik savaitės. Iš viso padariau 1,5 tūkstančio nuotraukų. Jos papildė per porą dešimtmečių užfiksuotus 100 tūkstančių kadrų apie budizmo kraštus. Ši medžiaga bus panaudota budizmo enciklopedijai, kurią ruošiuosi išleisti. Neįkainojama patirtis. Esu labai dėkingas sunimui Kęstučiui, nes be jo tenai būčiau prapuolęs.
Duris į Pietų Korėjos vienuolynus atvėrė ten įsikūręs tautietis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunimas?
Jis vadina mane mokytoju, nors nesijaučiu nusipelnęs tokio rango. Jis gerbia, nes vienas iš pirmųjų lietuvių nuėjau į Tibetą. Skaitė apie šį kraštą išleistas mano knygas. Jos paskatino Kęstutį susidomėti dzenbudizmu. O dabar pajuto pareigą pagelbėti man.
Kai jis prieš dvylika metų atvyko į Pietų Korėjos vienuolyną, pirmi metai tapo išbandymu. Atliko sunkius ir paprastus darbus. Dabar vienuolyne yra vienas iš dviejų pagrindinių abato padėjėjų ir atlieka administracinį ūkinį darbą, rūpinasi disciplina.
K. Marčiulynas jau kelerius metus atvyksta į Lietuvą skaityti paskaitų kaliniams kalėjimuose, ne kartą rodė savo monospektaklį apie dzenbudizmą. Yra išleidęs knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“.
O svarbiausia, kad jis man atrodo panašus į Dalai Lamą. Jis kasmet elektroniniu paštu gauna po kelias dešimtis laiškų, kuriuose lietuviai prašo pagalbos įstoti į dzenbudistų vienuolyną. Beje, ten yra mūsų tautiečių. Ir su įspūdingais likimais.
Antai viena moteris iš Lietuvos įgijo tokį pasitikėjimą, jog jai mirštanti abatė padovanojo vienuolyną. O Kęstutis nė vieno savo tautiečio neagituoja tapti dzenbudistu, o pasako: ne – kaip ir Dalai Lama kitataučiams. Jo pagrindinė koncepcija – žmonės turi likti prie tėvų tikėjimo.
Kokią šiuo metu rengiate knygą?
Tai bus rimtas nuotraukų albumas iš mano klajonių po Rytus „Keturios Budos kojos“. Dar rudenį pats Dalai Lama ją palaimino ir parašė prakalbą. Pasaulyje daugiau tokio pobūdžio knygos nėra. Knyga bus apie keturis šventus miestus: tris – Indijoje ir vieną dabartiniame Nepale, Lunbinyje, kur gimė Buda. Yra gerų žmonių, kurie padeda šiai knygai išvysti šviesą. Duoda kokį kambarį gyventi nemokamai, dar kažkaip paremia. Bet daug kas ir blokuoja. Nenorėčiau minėti pavardžių. Štai negavau valstybinės stipendijos… Deja, liūdnos naujienos persveria pozityvius dalykus.
Ilgai dar viešėsite Lietuvoje?
Viskas priklausys nuo knygos likimo. Neradęs lėšų šiai knygai, prarasiu vardą ne tik aš, bet Dalai Lamos akyse praras vardą ir Lietuva. XIV Tibeto karalius – pirmas pasaulio karalius, pasveikinęs ir pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę kovo 17 d. Jo šventenybė parašo prakalbą ir palaimina jau antrą mano knygą. Tad esu didelėje bėdoje. Jei neišleisiu šios knygos, kaip jo šventenybei pažiūrėsiu į akis…
Beveik metus nebuvote Lietuvoje, ar sugrįžęs pastebite kokių pokyčių?
Pavydas Lietuvoje yra nepagydoma liga, kaip ir vėžys. Tą aš patiriu grįžęs į Tėvynę. Dar padidėjęs nihilizmas, kurtumas, žmonių aklumas didžiulis. Kaip ir daugelyje Europos šalių. Žmonija yra pavargusi, nemoka džiaugtis. Kodėl nemokame džiaugtis? Nes esame atsisakę meilės jausmo, gebėjimo mylėti vienas kitą. Tai yra didžiausia problema. Kai nėra meilės, atsiranda abejingumas, nihilizmas, nebėra tikėjimo. Kai nėra tikėjimo, nėra ir vilties. Neliepiu melstis ryte ir vakare, bet bent jau eidami Vilniaus mieste, kuris yra vienas nuostabiausių miestų pasaulyje, stabtelkite, jei esate katalikas, žvilgtelėkite į kryžių ir iš jo pasisemkite energijos bei meilės. Sustokite sankryžoje porai minučių, kol užsidegs žalia šviesa, ir įsijunkite katalikišką egregorą ar kokį kitą jums priimtiniausią, nesu koks fanatikas katalikas, bet skubiai reikia daryti išvadas ir ieškoti išeities. O išeitis tikrai yra. Visuomet. Ekonomiką ir politiką irgi galima gydyti malda. Kai kurie bando lankstyti tuos pačius šarvus, tik iš kitos pusės, kad nesimatytų surūdijusių. Iš Skruzdėlių partijos žiūrint tai atrodo labai juokinga. Kaip taip žmonės nebeturi jokių idėjų, jokios racijos? O nebeturi todėl, kad neturi meilės ir energijos iš naujo kurti.
Tad grįžus Tėvynėje nelengva….
Ką padarysi, reikia pasižiūrėti į tuos apdovanojimus, kuriuos šiemet gavau iš Budos. Tą mokymą, įsuktą Dharmos ratą labai vertinu ir reikia eiti į priekį. Jeigu Lietuvoje, kur yra keli šimtai budistų, atsirastų keletas stupų (budistinis pastatas, simbolizuojantis nušvitusį protą (Budos būsena), kad būtų čia penkis kartus daugiau budistų, tai ir katalikus verstų pasitempti. Ypač Vilnius, turintis gražią patirtį kaip istoriškai daugiakultūris miestas, tuo galėtų pasireikšti. Tokiai gabiai tautai kaip lietuviai reikia gerokai stipriau pasižiūrėti į Rytus.
Dar norėčiau grįžti prie pavydo ir nemeilės energijos jausmo, kuris čia labai gajus. Čia jau juodoji magija veikia, nes būdamas Lietuvoje pradedu pavydėti žmonėms, kurie net niekuo su manimi nesusiję. Paimi bet kokį laikraštį ir jauti kaip eina energinis kodas. Imu pavydėti kokiam teatro režisieriui, kuris buvo apdovanotas ar dar kam nors. Lyg būtų kažkas užkoduota. Aišku, tuoj pat uždedu energinį bloką, maldos dėka labai greitai nusipjaunu visas tas juodas energijas ir kad neišprotėčiau imu mąstyti, kodėl taip vyksta…? Mes Lietuvoje esame kaip po kažkokiu pavydo ir nemeilės gaubtu. Susitinki žmogų gatvėje, o jis eina nuleidęs galvą, net į akis nežiūri.
Pietų Korėjoje gyvenau dzenbudistų vienuolynų celėse, tai ten tokia regula, kad neprivaloma sveikintis, net valgyklose niekas nesisveikina, tai Lietuvoje jaučiuosi dar baisiau. Žmonės čia paklaikę, apgaudinėja save patys. Reikia kažką daryti. Būtina siųsti į kosmosą, į galaktiką teigiamas vibracijas, bet jei jos nėra argumentuotos, virš Lietuvos gerų energinių laukų nesukurs. Neretas sako, kad savo kieme pranašu nebūsi, bet nebūsi pran
ašu ir kitame kieme, jei nebūsi kokybės pranašu. Tai aš išanalizuoju Himalajuose tarp uolų, vienuolynuose gulėdamas ant grindų. Lietuvoje žmonių gyvenimas kaip kreivų veidrodžių karalystė, todėl siūlyčiau daugeliui atsipeikėti. Aišku, nereikia nusiminti, regeneruoti, skleisti tik neigiamas vibracijas, nuo to bus tik visiems blogiau.
Artėja Seimo rinkimai, nesiruošiate baigti keliauti ir eiti į valdžią daryti tvarkos?
Tik atvykęs į Lietuvą gavau daugybę kvietimų stoti į vieną ar kitą partiją. Bet visiems atsakiau, kad jau 20 metų esu vienos partijos – Skruzdėlių – atstovas. Ją įkūrė Tėvas Stanislovas ir aš esu jos narys. Nesu tas veikėjas, kuris lakstytų iš vienos partijos į kitą. Kol gyvas, priklausau šiai partijai ir dirbu tiktai jai. Šiuo klausimu esu lojalus. Aišku, jei gaučiau lėšų savo kūrybai, tai gal ir remčiau kokią partiją. O dabar savo knygoms tenka rankioti pinigėlius labai sunkiai. Tad turiu ką veikti.
Artimiausi planai?
Laukiu stebuklo. Viską darau, kad jis atsitiktų. Nestumdau alinėje bokalo ir nežiūriu, kaip leidžia dūmą gražuolės iš prabangaus cigaro. Kryptingai siekiu tikslo. Manau, kad nenukentės nei Lietuvos, nei mano garbė išleidus knygą su Dalai Lamos įvadu ir palaiminimu. Kaip to pasiekti? Reikia energiniu lygmeniu pakabinti produktą ir jį nuolat purenti, laistyti ir sulauksime rezultato. Laukia ilga malda ir labai konkretus darbas. Žemaitiški mano genai tikrai neleis, kad pusiaukelėje mane kas sustabdytų. Manau, gėdos Lietuva neturės. Tai jau bus mano 10 budistinė knyga. Jau vis dėlto kažkoks centras. Tikiuosi, ji tikrai bus pastebėta. Knygą pristatysime lapkričio viduryje, Rotušėje. Po šios knygos išleidimo sukasi mintyse jau kitos knygos – „8 Himalajų stebuklai“ – idėja. Tai bus nespalvotas Rytų šalių fotografijų albumas. Žodžiu, nesustojame vietoje. Kaip vienas mano bičiulis sako: „Pesimizmas yra aukščiausia optimizmo forma“.
Vytautas Nosevičius
