Nuo seniausių laikų iki šių dienų sklando legendos apie tolimą, slėpiningą ir šventą šalį. Tarp aukščiausių neprieinamų kalnų slypi ši šalis. Nuostabius slėnius su upėmis ir kriokliais, su puikiais sodais nuo žvarbių vėjų saugo snieguotos kalnų viršūnės. Šita gražioji šalis vadinama Šambala.
Sakoma, kad joje gyvena ne šiaip eiliniai žmonės, o nepaprasti atsidavėliai, išminčiai. Legendos byloja, kad jie yra pasiekę tobulumą, gyvena pilnutinį dvasinį gyvenimą, sukaupę gilią išmintį. 
Jie suvokė būties slėpinius, sukaupė daugybę žinių apie kosmoso ir gamtos dėsnius, apie praeitį ir net apie ateitį. Jie geba valdyti galingas vidines slaptas jėgas. Jie gali keliauti kosmose ir gyventi kitose planetose. Daugelis vyksta ieškoti šios šalies ir susitikti su joje gyvenančiais išminčiais. Kalbama, kad kai kuriems tai yra pavykę, o grįžę į savo žemes šie žmonės skleidžia žmonijai gautas žinias ir išmintį.
Belucha – šiauriniai Šambalos vartai
Altajaus kalnai, dar vadinami Aukso kalnais, – kalnynas Centrinėje Azijoje, Rusijos, Kazachstano, Mongolijos ir Kinijos teritorijose. Altajaus rezervatas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Belucha – aukščiausia Altajaus kalnų viršūnė (4506 m). Ji stūkso Rusijoje, Katūnės kalnagūbryje. Atrodytų, ne tokia jau ir aukšta, tačiau techniškai į ją kopti yra gana sudėtinga. Lietuvos keliautojai į ją kopė 18 valandų. 
Belucha, šiauriniai vartai į Šambalą, kiekvieno sezono metu pritraukia minias piligrimų, keliautojų ir alpinistų. Tačiau dvasinio tobulėjimo siekiantieji smerkia alpinistų norus įveikti šventuoju vadinamą Beluchos kalną. Pasak vieno iš piligrimų, sutikto Ak-kemo slėnyje, jie juk nesikaria ant mūsų bažnyčių stogų atvykę į svečius, kai tuo tarpu daugelis atvykusių neišmanėlių demonstruoja nepagarbą šventoms Altajaus vietoms ir jų tikėjimui. 
Dažnai ant kalno viršūnės gali sutikti keletą dienų medituojančių piligrimų. Tačiau altajiečiams nevalia kopti į šventąjį kalną, tokią teisę turi tik aukščiausio rango žyniai – šamanai. Šamanizmas – stipriai atgyjanti vietinė Altajaus religija, kai protėvių dvasios pasitelkiamos įvairiems būties klausimams spręsti. Jie, kaip ir senovės baltai, tiki gamtos dievybėmis ir įvairiais ritualais, kviečiasi jas į pagalbą.
Užburiantis taigos gamtovaizdis ir vaistingosios Altajaus pievos
Rusijos taiga, vaikystėje matyta paveiksluose ir girdėta dainose, čia atsiskleidžia visu grožiu: keri beržai, šniokščia sraunių upių vanduo ir kalnai… 
Nuostabus Rusijos platybių grožis. Vaistinių augalų pievos tokios kvapnios, kad kiekvienas keliautojas jas prisimena kaip vienas iš įsimintiniausių kelionės akimirkų: garsioji aukso šaknis, raudonoji šaknis kai kuriuose slėniuose veši taip, kad nėra kur kojos padėti, o mumijaus gali labai pigiai nusipirkti bet kuriame vietiniame turguje. 
Sausmedžių, juodųjų bei raudonųjų serbentų ir aviečių uogos daugeliu atveju padėjo atkurti vitaminų trūkumą, dėl kurio visi kalnų keliautojai dažnai kenčia. O juodųjų serbentų lapų arbatos aromatas dar ilgai išliks atmintyje.
Svarbiausias tikslas – įveikti save
Rodosi, jau 50 metų po kalnus keliaujantis grupės vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius ir jo pagalbininkai kiekvienos dienos žygiui
pasiruošia labai kruopščiai, viską tiksliai apskaičiuoja, žemėlapiai labai tikslūs, orų prognozės puikios, o štai ima ir atsitinka taip, kad negali pasiekti stovyklavietės laiku iki sutemų. Tenka ieškotis vietos miegui po atviru dangum,
be maisto, tenka būti gelbėjamiems vidurnaktį, kai visa grupė bepraranda tikėjimą paršliaužti į stovyklavietę iki auštant, patiriama sunkių traumų, miršta draugai ar bendražygiai. Tokiose situacijose gali pažinti save ir kitus, jose atsiskleidžia daugelis asmeninių savybių, kurių įprastai nepastebėsi.
Kas verčia vėl grįžti į kalnus, kai ką tik palaidojai žygyje mirusį ar žuvusį draugą, kai kelionėje iš nuovargio prašeisi nakvoti pas vietinius žmones, nes visas peršlapęs, su sulaužyta nosimi, per sniegą ir lietų be sustojimo jojęs arkliais 12 valandų nebesugebėjai
pastatyti palapinės, kai naktį beveik aklomis, be vandens šliaužei per slidžius ir galingus Altajaus akmenis tikėdamasis nenukristi į plyšį, nenusiristi nuo šlaito į sraunią upę, nepridaryti grupės draugams problemų, kai drumzlino upės vandens lašelis, atneštas draugų, tampa gardžiausiu gurkšniu? 
Man – tai kalnuose patiriamas jausmas, kad įveikei savo silpnybes ir baimes, supratai, kad nesi „pasaulio bamba”, o tik labai maža visumos dalelė, atliekanti reikšmingą darbą, nuo kurio priklauso ne tik tavo, bet ir kitų likimas. Tai buvimo gamtos dalimi džiaugsmas, kai žemiški rūpesčiai atrodo tokie menki, kad neverta apie juos net galvoti.
Kai valdo kalnai
Sutiktas vietinis gyventojas, vienas lipantis į Beluchos papėdėje esančias šventas vietas, sakė: „Kalnai silpnus sustiprina, o stiprius sugniuždo. Stebėkite, kas vyksta kalnuose: 
jie stengiasi žmones išskirti, kad galėtų palaužti, pademonstruoti savo galią. Didesnės grupės net savaitės kartu neišbūna: prasideda kivirčai, ginčai, nutinka nelaimių. Arba prisitaikysi prie kalnų ir tapsi jų dalimi, arba būsi sunaikintas. Kito pasirinkimo nėra.”
Altajaus kalnuose yra daug stiprių energinių vietų, kuriose vyksta dvasinės žmogaus transformacijos: išryškėja baimės, pyktis, pagieža, įvairios silpnybės. Tą teko patirti ne vienam mūsų grupės dalyviui, kuomet patekęs į ekstremalias ar netradicines situacijas žmogus pradeda keistai elgtis. Bet tai padeda geriau pažinti save. Toks turėtų būti pagrindinis kiekvieno žmogaus tikslas.
Sigita Kriaučiūnienė
Raimondo Puišio nuotraukos
